Svietimas ir mokslas Lietuvoje istorija
5 (100%) 1 vote

Svietimas ir mokslas Lietuvoje istorija

TURINYS:

ĮVADAS 1

1.ŠVIETIMAS LIETUVOJE 3

1.1. Bendra švietimo sistemos padėtis 3

1.2. Žymiausi Lietuvos švietėjai 3

1.3. Švietimo reformos 5

1.4. Neoficialusis švietimas 6

2. LIETUVOS MOKYKLOS RAIDA 7

2.1. Ankstyvojo feodalizmo laikotarpis ir pirmosios mokyklos 7

2.2. Pradinių mokyklų raida 8

2.3. Vidurinės mokyklos, kolegijos ir panašaus tipo mokyklos 9

2.4. Mokyklos prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metais 10

3.AUKŠTASIS MOKSLAS 11

3.1. Aukštojo mokslo poreikis 11

3.2. Lietuvos aukštosios mokyklos 11

3.3. Vilniaus universitetas 13

4.LIETUVIŠKA KNYGA 15

4.1. Knygos kelias 15

4.2. Spaudos draudimo metai 16

4.3. Vadovėliai 16

IŠVADOS 18

PRIEDAI 19

NAUDOTA LITERATŪRA: 21

ĮVADAS

Nūdien, naujausių technologijų, kurios vis dar tobulinamos, amžiuje kažin ar daugelis iš mūsų pamąsto, o nuo ko visa tai prasidėjo? Kas paskatino žengti tuos pirmuosius žingsnius tokių žinių aukštumų link? Atsakymas į šį klausimą tikriausiai būtų tik vienas – tai begalinis žmogaus domėjimasis viskuo, kas nauja ir dar neišbandyta. Pasaulis nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią savo tobulėjimo link ir vis dar nesustoja. Kartu su visu pasauliu tobulėja ir tas nedidelis žemės plotas prie Baltijos jūros, kurį mes vadiname savo tėvyne, savo Lietuva. Lietuvių tautos mokslo troškimas ir net pats išlikimas kartais atrodo tiesiog neįtikėtinas. Gi na kartą buvome atsidūrę kažkieno priespaudoje, ne kartą buvo uždrausta siekti mokslo ar net skaityti, rašyti, kalbėti lietuviškai. Bet, matyt, troškimas būti, gyventi, o ne tik egzistuoti padėjo mūsų tautai išlaikyti kalbą, raštą, šviestis ir tobulėti.

1. ŠVIETIMAS LIETUVOJE

1.1. Bendra švietimo sistemos padėtis

Šiandien neretai švietimą tapatiname su mokykla, nes čia visos sukauptos mokslo žinios perduodamos jaunosioms kartoms. Tačiau tokia nuomonė leidžia susidaryti klaidingą įspūdį, jog ten, kur nėra mokyklų nėra ir švietimo. Bet juk Lietuvoje pirmosios mokyklos pradėtos kurti tik XIV a., nors jaunoji karta vis dėl to buvo šviečiama ir iki tol. Žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, kol XVIII a. pab. – XIXa. pr. raštas pradeda užimti vis svarbesnę vietą materialinės ir dvasinės kultūros kūrimo procese. Kas skatino šį procesą? Pradėjus plisti Renesanso idėjoms atsiranda poreikis siekti išsilavinimo, skaityti ir kaupti knygas. Tai lėmė ir visam pasaulyje vykstantys kapitalistiniai procesai, ir Lietuvos miestų kūrimasis bei su tuo susijęs miestiečių skaičiaus augimas, ir taip pat politiniai faktoriai : Lietuvos – Lenkijos padėtis, bandymas rusinti ir keisti švietimo sistemą. Būtent šios prielaidos didino liaudies nacionalinio judėjimo poreikį. Beje, stiprėjant valstybei ir įsigalint krikščionybei augo ir išsilavinusių žmonių poreikis. Tiesa, būta visko. Pavyzdžiui, dalis inteligentijos buvo artimiau susipažinusi su feodaliniu pasauliu ir juos visiškai tenkino tokia padėtis. Buvo ir kita dalis inteligentų, kurie teigė, jog šviesti bei auklėti reikia ir plačiąsias liaudies mases. Rusijos priespaudos metais labai išaugo poreikis išsaugoti savo kalbą, raštą, literatūrą. Dėl šių priežasčių buvo persekiojama daugelis perspektyvių mokytojų, rašytojų, inteligentų. Buvo taikomos žiaurios represijos, trėmimai ar kitaip su jais susidorojama. Net neabejojama, jog taip Lietuva prarado nemažą dalį puikių kultūros veikėjų.

Kas pasakytina apie švietimo sistemą Lietuvoje, tai galima būtų skirti oficialųjį ir vykdomą neoficialiai. Dauguma veikėjų dalyvavo abejose pusėse, tik neoficialusis švietimas kur kas labiau susijęs su visa lietuvių literatūra, jos raida.

Švietimo procesas Lietuvoje turėjo ir savitų bruožų. Skirtingai nei kitose Rusijos imperijai priklausančiose valstybėse, pagrindinis Lietuvos inteligentijos peno šaltinis buvo valstiečiai. Tačiau čia vyravo ir gana ryškūs kalbos bei kultūros barjerai, neleidžiantys liaudies žmogui, kad ir išsilavinusiam įsitraukti į aktyvų kultūrinį gyvenimą.

1.2. Žymiausi Lietuvos švietėjai

Abraomas Kulvietis – pirmosios Lietuvoje vidurinės mokyklos steigėjas, vienas lietuvių raštijos pradininkų. Studijavo Krokuvos, Leipcigo, Vitenbergo, Sienos universitetuose. Be 1539m. įsteigtos mokyklos, galima A. Kulvietį dar paminėti ir kaip Karaliaučiaus aukštesniosios mokyklos vicerektorių. 1545m., susilpnėjus persekiojimo politikai, sugrįžo į Vilnių ir dirbo reformacinį darbą. Šis švietėjas rūpinosi ne tik lietuvių, bet taipogi ir prūsų raštu bei knyga. Svarbi ir jo biblioteka, sudaryta beveik vien iš lotynų, graikų ir hebrajų kalbų knygų. Kadangi tuo metu spauda vis dar buvo pradinėje stadijoje, tai A. Kulviečio biblioteka buvo pirmoji žinoma asmeninė biblioteka didesnė už A.Goštauto.

Jonas Basanavičius – „Aušros“ (pirmojo lietuviško laikraščio) leidėjas. Lietuviams skelbė apie šlovingą Lietuvos praeitį, ragino tikėti ateitimi. Jo veikla paspartino lietuvių tautinės savimonės prabudimo procesą, atsiskyrimą nuo lenkų.

Martynas Mažvydas ko gero geriausiai žinomas kaip pirmosios lietuviškos knygos autorius. Spėjama, kad pradinį mokslą išėjo namuose, Žemaitijoje. Mokytojavo A. Kulviečio mokykloje. Pats studijavo Karaliaučiaus universitete. Tą reikšmingą pirmąją knygą išleido 1547m., kurios pavadinimas
originalo kalba „Katechismusa prasty žadei, makslas skaitima rašta yr giesmes del krikščianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas“. Joje pateikta lotyniška abėcėlė, silabizavimo pratimai. Pats autorius teigia, jog be religinių tikslų norėjo kelti ir tautinę dvasią, mokyti liaudį gimtosios kalbos.

Mikalojus Daukša buvo labai gerai išsilavinęs humanistiniu požiūriu, aktyvus kovotojas dėl lietuvių kalbos, lietuvių raštijos pradininkas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. M. Daukšos idėjos pasirodė itin svarbios pradėjus kurti teorinius pedagogikos pagrindus. Jis pats steigė liaudies mokyklas.

Simonas Daukantas – vienas pirmųjų Lietuvos istorikų. Kilęs iš neturtingos šeimos, savo pajėgomis pasiekė Vilnių, kur mokėsi gimnazijoje, vėliau – Vilniaus universitete. Pastebėjo didžiulį skirtumą tarp Lietuvos liaudies ir sulenkėjusios bajorijos. Būtent dėl šios priežasties ėmėsi rašyti istorinius veikalus, idant parodytų lietuviams didingą praeitį. Parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Istorija žemaitiška“.

Žygimantas Liauksminas garsėjo savo mokytumu ir geru pedagoginiu darbu. Parengė keletą vadovėlių moksleiviams ir studentams. Dėstė Kražių, Polocko, Nesvyžiaus, Vilniaus akademijose, dirbo Vilniaus akademijos vicekancleriu. Vienas garsiausių jo veikalų – „Iškalbos praktika“. Be jos dar parašė plačiai žinomą graikų kalbos gramatiką.

Vincas Kudirka – pradėjo leisti „Varpą“. Didesnį dėmesį sukoncentravo į lietuvių inteligentiją, bandydamas sutelkti visas jos jėgas. Gynė lietuvių tautines ir politines teises.

J. Masalskis – vyskupas, viena žymiausių Šviečiamojo amžiaus asmenybių. Pirmininkavo Edukacinei komisijai. Su švietėjų idėjomis susipažino Paryžiuje, vėliau jas sėkmingai taikė pertvarkant LDK mokyklas. Stengėsi kurti naują piliečių visuomenę, taikydamas visoje Europoje paplitusius švietiejiškuosius principus.

Motiejus Valančius – garsus ne tik tuo, jog buvo blaivybės draugijos įkūrėjas. Jis rūpinosi liaudies švietimu, o carui uždarius mokyklas – švietimu namie. Pirmosios knygnešių organizacijos įkūrėjas. Garsiausi kūriniai – „Žemaičių vyskupystė“ ir „Palangos Juzė“.

Kalbant apie Lietuvos švietėjus, negalima pamiršti tokio žmogaus kaip Jonas Jablonskis. Jis – dabartinės lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, kalbininkas, mokytojas, redaktorius, publicistas, vadovėlių autorius. 1.3. Švietimo reformos

XVIII a. pab. švietimo klausimai ėmė ryškėti visoje Europoje, tuo pat metu atėjo į Rusiją, taigi palietė ir Lietuvą. Pradedama reorganizuoti mokyklas. Jas pradeda valdyti Vyriausioji mokykla(taip buvo pervadintas Vilniaus universitetas), įsteigiama Edukacinė komisija. XIX a. pr. siekiama visą švietimą pajungti valstybei ir sudaryti vieningą sistemą. Žinoma, tam prieštaravo vienuolynų viršininkai. Visos jau susiformavusios institucijos buvo centralizuojamos ir valstybinamos. Mokyklos valstybei vis labiau priklauso ne tik administraciniu, bet ir finansiniu požiūriu. Naudojantis švietimo politika imama stiprinti valstybiškumą ir luomiškumą. Į pirmą vietą iškyla politiniai ir nacionaliniai klausimai. Caro valdžia, matydama vis beaugantį pasipriešinimą, švietimą ima laikyti vienu svarbiausiu įrankiu. Feodalams labiausiai rūpėjo suprofesinti ir suluominti mokyklas, visiškai neatsižvelgiat į lietuvių liaudies nacionalinius interesus. Tačiau galima aiškiai išskirti tendenciją kurti būtent valstiečiams skirtas mokyklas, tenkinančias elementariausius liaudies švietimo poreikius.

Maždaug apie 1830 m. ima keistis požiūris į liaudį, ji tampa vis labiau apčiuopamas visuomenės veiksnys. Bet išliko ta pati tendencija – stiprinti pavaldumą valstybei tiek administraciniu, tiek ideologiniu požiūriu ir, nepaisant liaudies prieštaravimų, nutautinti visas tautas, pamirštant jų nacionalinį ypatumą, apsaugoti jaunimą nuo nepageidaujamų idėjų.

1.4. Neoficialusis švietimas

Neoficialioji pažiūrų į švietimą kryptis neturėjo kokios nors aiškios programos. Tai dažniausiai buvo kaip pabiros mintys, pareikštos įvairių sluoksnių atstovų įvairiomis progomis. Ypač blaiviai į šį reikalą žiūrėjo lietuvių studentija, kurių dalis buvo patys patyrę, ką reiškia mokytis liaudžiai. Dauguma šios krypties atstovų gana aktyviai domisi lietuvių kalba, pradeda spausdinti lietuviškus tekstus, kritikuoja carinę valdžią. XIX a. iškeliama labai svarbi idėja, jog turi būti glaudus ryšys tarp tradicinės liaudies kultūros ir mokyklos. Deja, mokyklose tuo metu buvo visai kitokia padėtis, todėl neoficialioji švietimo kryptis kirtosi su oficialiai valdžios vykdoma politika. Liaudies veikėjai, atstovavę neoficialiąją kryptį ima domėtis ir rinkti žinias apie lietuvių kalbą ir tautosaką. Taipogi skatina tai daryti ir mokyklas. Beje, tai kiek žymiau nepaveikė nei mokslo, nei švietimo krypties. Tautosaka labiau domėjosi tik tie, kurie nuo mažens buvo su ja susidūrę, t. y. buvo susiję su liaudies tradicijomis arba domėjosi nacionaline tautos specifika. Taigi, matome neabejotinas pastangas įtvirtinti liaudžiai prieinamą nacionalinę mokyklą ir ieškoti ryšių tarp tradicinės liaudies ir rašto kultūrų.

2. LIETUVOS MOKYKLOS RAIDA

2.1. Ankstyvojo feodalizmo laikotarpis ir
mokyklos

Maždaug I-ojo tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje pastebimi ryškūs visuomeninio gyvenimo pokyčiai. Išsiskiria individualios šeimos, atsiranda žemės nuosavybė, turtinė nelygybė, kuri padeda pagrindus formuotis klasikinei visuomenei. IX –XII a. formuojasi lietuvių tautybė. Žemdirbystės plitimas, įrankių gamyba ir tobulinimas nebuvo įmanomi be pedagoginės veiklos. Tuomet mokoma buvo šeimoje: vaikai stengėsi perimti įgūdžius iš savo tėvų. Visa gamybos pažanga priklausė nuo šeimos pedagogikos. Taip augo vis naujos įvairių amatininkų kartos. Tuo tarpu karo menu suinteresuoti buvo kur kas platesni visuomenės sluoksniai, netgi pati valstybė. Kad lietuviai buvo geri kariai įrodo ir šimtmečius trukusios kovos su kryžiuočiais.

Archeologiniai šaltiniai atskleidžia, jog mūsų protėviai ugdė ir dvasinę kultūrą. Įvairūs randami papuošalai, jų ornamentai, rūbai leidžia įžvelgti senųjų lietuvių estetikos jausmą. O pasakos, dainos, papročiai?.. Jaunoji karta buvo mokoma juos gerbti ir perduoti iš kartos į kartą.

Gimininės – gentinės santvarkos laikotarpiu kartų švietimas ir ugdymas buvo sietas su šeima ir jos tikslais. Taigi, kas sąlygojo tą perėjimą iš vadinamosios „šeimos mokyklėlės“ į oficialesnę aplinką? Tikriausiai viena svariausių priežasčių galima laikyti bajorų luomų susidarymą, bažnyčios, miestų atsiradimą ir vis sudėtingesnį valstybės valdymo mechanizmą. Būtent su šiais procesais liaudies švietimo klausimas ir yra labiausiai susijęs. Tiesa, tai atėjo kur kas vėliau nei visam pasauly, kadangi viduramžiais mokslas koncentravosi bažnyčioje, o Lietuvą krikščionybė pasiekė tik XIV a. pab. – XV a.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1811 žodžiai iš 5995 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.