Svietimo epocha
5 (100%) 1 vote

Svietimo epocha

ĮVADAS

Švietimo epocha. Kaip ją galima būtų apibūdinti? “Švietimo” sąvoką pirmieji pradėjo vartoti prancūzų filosofai, bet galutinai jos reikšmė įsitvirtino tik po vokiečių filosofo Emanuelio Kanto straipsnio “Kas yra Švietimas?”. Šią epocha galima vadinti tikėjimo į žmogaus proto visagalybę epocha. XVIII amžius neatsitiktinai pavadintas Švietimo epocha: mokslinis pažinimas, ankščiau buvęs siauro mokslininkų rato prerogatyva, dabar pradėjo plėstis, išeinant už universitetų ir laboratorijų ribų į Londono ir Paryžiaus aukštuomenės salonus. Tikėjimas žmogaus proto visagalybė, jo beribių galimybių, mokslo, kuris sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniai augimui, progresu – toks buvo pagrindinis Švietimo epochos lozungas.

Šitokios pažiūros susiformavo dar XVII amžiuje, buvo tęsiamos ir gilinamos XVIII amžiuje, kuris įsisąmonino save kaip proto ir šviesos, laisvės atgimimo, mokslo ir kultūros klestėjimo epocha, kuri atėjo po viešpatavusios daugiau kaip tūkstantmetį viduramžių nakties, kai žmonijos istorija priminė lėtą slinkimą nuo primityvių užuomazgų į vis didesnį tobulėjimą. Todėl šviesa turėjo naujai nutvieksti ne vien dvasinius epochos vaizdinius, bet apskritai persmelkti visą žmogaus elgseną.

Tam tikra prasmė Švietimas – tai intelektualiniai ir mokslo laimėjimai, kuriuos įkūnijo tokie filosofai ir mokslininkai kaip Džonas Lockas , Rene Dekartas, Isaakas Niutonas, Žanas Žakas Ruso, Emanuelis Kantas, Volteras ir kiti. Šviesos skleidimas jiems buvo tarsi kryžiaus žygis prieš nusistovėjusias iracionalias tradicijas, prietarus, tamsybę ir priespaudą. Žmogaus protas, dorybė, laimė, humanizmas, laisvė – visos šios sąvokos žadino žmonijai naują viltį, rodė laimingos ateities vizijas, stūmė į priekį.

Tikėjimas žmogaus protu, noras laisvai ieškoti tiesą skatino įvairiausių mokslo draugijų, akademijų, naujų švietimo sistemų kūrimąsi. Švietėjai iškėlė du svarbiausius šūkius – mokslas ir progresas. Bet kartu švietėjai apeliuoja ne tik į protą, nes ir XVII amžiaus metafizikai bandė kreiptis į žmogaus protą, o į mokslinį protą, kuris grindžiamas tik patirtimi ir yra laisvas ne tik nuo religinių prietarų, bet ir nuo metafizinių “hipotezių”.

Švietimo judėjimas, kaip ir bet koks kitas naujai susiformavęs judėjimas turėjo taikstytis su jam priešiškos istorinės epochos tikrove, o būtent su paveldėtomis pasaulietinės ir bažnytinės valdžios tradicijomis. Švietimas iki pat gelmių išjudina paveldėtas ir sustingusias formas. Žvelgiama tik į priekį, bet ne atgal. Imta rašyti, kalbėti, mąstyti kitaip nei ankščiau. Tikėjimui protu ir laisvos tiesos paieška tapus intelektualinio judėjimo šerdimi, ypatinga reikšmė imta teikti lavinimuisi ir švietimui.

Švietimas – tai reakcija į baroką, ortodoksiją, kontrreformaciją. Apsišvietusio amžiaus mintis, stilius išryškėja ne tik raštuose, literatūroje, ideologijoje, bet ir menuose bei muzikoje. Daugelis autorių ir kūrinių aktualus ir mūsų dienomis. Tapyboje vaizduojamas pasaulis nėra tamsus ir mįslingas, galingas ir groteskiškas kaip baroko laikų tapyboje. Svarbiausia naujų idėjų plitimo priežastimi buvo daugybė neišspręstų politinių, socialinių ir ekonominių problemų.

Švietimas buvo intelektualaus visuomenės vystymosi natūralus rezultatas ir savotiškas aukštuomenės humanizmo tęsinys. Ankstesnis humanistinis judėjimas užgeso XVI amžiuje, kai Europoje prasidėjo religinio pobūdžio Reformacija. Ir vėl aukštuomenės humanizmas atgijo XVIII amžiuje, tik jau turėjo pakeista ir labiau universalu pobūdį.

Humanistinė filosofija rėmėsi senovės Graikijos ir Romos pavyzdžiais, o švietėjai jau galėjo remtis XVII a. Europos aukštuomenės filosofija. Jos įkūrėjais buvo Frensis Bekonas ir Rene Dekartas. Naujos pasaulėžiūros formavimuisi padėjo gamtos mokslų vystymasis. XIV-XV a. gamtos mokslai nebuvo humanistu dėmesio centre, o švietėjai priešingai kaip tik išaukštino šių mokslų reikšmę žmonijos gyvenime. Kitas, nemažiau svarbus, skirtumas buvo tai, kad švietėjai daugiau dėmesio teikė visuomeninėms problemoms.

Švietėjai tikėjo, kad žmonija žengia pažangos keliu, nors šis kelias ne visada yra tiesus ir kartais pasuka į klystkelius. Bet, anot švietėjų, šis procesas negali įvykti pats. Žmonės reikia šviesti, mokyti, o tam trukdo “tamsiosios jėgos” ir su jais reikia pastoviau kautis. Švietėjai smerkė prietarus, religinį nepakantumą, žmonių eksploatavimą ir apgaulę, neteisingus ir žiaurius įstatymus, luominės privilegijas, reikalavo visų žmonių lygybės prieš įstatymą. Buvo paruošta daugelis įvairiausių patobulintos valstybinės santvarkos projektų, kuriuose buvo paneigiama feodalinę ir absoliutinę monarchija. Švietėjai teigė, kad visi žmonės turi teisę svarstyti įvairius visuomenės gyvenimo klausimus, nebijodami griauti senų tradicijų. Bet dauguma švietėjų nemanė, kad šių projektų įgyvendinimui reikalinga revoliucija, jie visuomenė siekė pertvarkyti taikiai, per žmonių švietimą.

Apšviestasis absoliutizmas

Švietėjai manė, kad pertvarkymus turi padaryti apšviesti ir švietėjų pažiūras palaikantys valdovai. XVIII amžiaus Europoje karūnos dominuoja. Dešimtys monarchų dėvi imperatoriaus arba karaliau
karūnas. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV geriausiai sugebėjo įkūnyti karališką prabangą ir didybę bei tikrąją galią. Jis ir jo rūmai Versalyje buvo tapę pavyzdžiu beveik visiems monarchams. Jo viešpatavimas baigėsi amžiaus pradžioje, o mirties data sąlyginai galima pavadinti absoliutizmo žlugimu ir Švietimo įsigalėjimo pradžia.

Keturi iš tų laikų imperatorių ir karalių – Prūsijos karalius Fridrichas II, Austro-Vengrijos imperatorienė Marija-Teresė, jos sūnus Juozapas II ir Rusijos imperatorienė Jekaterina II dar ir šiandien tebegarsėja kaip “didieji” monarchai. Šie minėti monarchai valdė asmeniškai, nors dauguma monarchų valdymo reikalus perleisdavo ne visada kompetentingiems savo pirmiesiems ministrams, taip pat meilužėms ar jų favoritams.

Taigi nuo XVII a. vidurio daugeliu Europos šalių monarchai vykdė esminius pertvarkymus, siekdami įtvirtinti savo valdžia. Juos palaikė daugelis švietėjų. Susiklostė savotiška “filosofų ir sostų” sąjunga. Galima sakyti, kad “Apšviestojo absoliutizmo” politika pradėjo monarchų kovos su feodaliniais papročiais ir katalikų dvasininkijos atgimimą. Monarchai, stiprindami savo valstybę, susidurdavo su žymios dalies aukštuomenės ir dvasininkijos pasipriešinimu. Todėl jiems buvo reikalingi sąjungininkai palaikantys ir pateisinantys jų veiksmus, kritikavusius tai, kas buvo seno ir atgyvenusio. Tokiai sąjungininkai ir tapo švietėjai.

“Apšviestojo absoliutizmo” reformos buvo vykdomos daugelyje Europos šalių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Danijoje ir kitur. Pvz. Rusijos imperatorienė Jekaterina II susirašinėjo su Volteru, Didro ir kitais prancūzų švietėjais, atidarydavo mokyklas, naikindavo labai griežtus įsakymus. Bet Austrijos imperatorius Juozapas II buvo pats nuosekliausias “apšviestojo absoliutizmo” valdovas. Jis taip ryžtingai pradėjo reformuoti savo valstybę, kad reformas galima būtų pavadinti “revoliucija iš viršaus”.

Ypač galima būtų pažymėti jo įsakymą apie religinį pakantumą, pagal kurį žydai ir protestantai gavo laisvę išpažinti savo tikėjimą. Bet dažnai jis įgyvendindavo savo reformas neatsižvelgiant į nusistovėjusius papročius, o kartais ir priešingai sveikam protui (kaip antai įsakymas mirusiuosius laiduoti bendrose kapavietėse).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1133 žodžiai iš 3641 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.