Svietimo kaita
5 (100%) 1 vote

Svietimo kaita

I. Įvadas………………………………………………………………………………3 psl.

II. Pagrindiniai kaitos principai………………………………………………..5 psl.

III. Švietimo kaita – dabarties būtinybė………………………………………8 psl.

III.1. Reforma padarė švietimo sistemą lankstesnę ir atviresnę………9 psl.

III.2. Reforma pagerino išsilavinimo kokybę………………………..10 psl.

III.3. Reforma išplėtė mokymosi galimybes, iš dalies padidino švietimo

prieinamumą…………………………………………………….11 psl.

IV. Išvados……………………………………………………………………………..13 psl.

Naudota literatūra……………………………………………………………….15 psl.

I. Įvadas. Švietimo kaitos samprata

Šiandieniniame pasaulyje kaita tapo įprastu ir nuolatiniu reiškiniu. Tai – vienas iš esminių postmodernistinės visuomenės bruožų. Praėjo tie laikai, kai kurį laiką tęsdavosi pasikeitimų periodas, o vėliau prasidėdavo stabilumo fazė ir ilgesnį laikotarpį vėl nieko nevykdavo. Kartais tebemanoma, kad šis dėsningumas taikytinas ir dvidešimto amžiaus pabaigai. Pavyzdžiui, manoma, kad praėjusiame dešimtmetyje prasidėję radikalūs pokyčiai jau įvyko, ir dabar kurį laiką turėtų tęstis stabilumo fazė. Tačiau tai tėra iliuzija. Pokyčiai tapo gyvenimo norma, ir kuo toliau, tuo jie darosi spartesni. Maža to, stabilumas jau tapo patologija ir dabar gali būti išlaikomas nebent dirbtinėmis priemonėmis, kadangi šiuolaikinės visuomenės ir modernių organizacijų prigimčiai būdinga orientacija į nuolatinę kaitą. Siekis dirbtinai išlaikyti stabilumą ne tik prieštarauja postmodernistinio pasaulio logikai – jis taip pat reikalauja daug laiko, pastangų ir resursų. Reta valstybė tam būtų pajėgi. Bene ryškiausias tokių bandymų pavyzdys dvidešimto amžiaus antrojoje pusėje – tai buvusi Tarybų Sąjunga. Bandymai dirbtinai išlaikyti stabilumą (arba stagnaciją, kaip tai buvo pavadinta vėliau) ilgainiui baigėsi tuo, kad materialiniai resursai išseko, socialistinė sistema žlugo ir galiausiai pati valstybė subyrėjo.

Taigi kaita neišvengiama, ir bandymai ją stabdyti gali sukelti katastrofiškus padarinius. Kaita vyksta, nesvarbu, patinka ji mums ar ne; vadinasi, galime teigti, jog esame pasmerkti kaitai. Kadangi kaita yra nuolatinis ir visa apimantis procesas, dažnai ji nenuspėjama. Todėl kaitos neįmanoma visapusiškai kontroliuoti – negalima jos pradėti ar sustabdyti. Tegalime tik bandyti ją veikti – suteikti norimą tempą, pageidaujamą kryptį ar priimtinesnį pobūdį.

Visa tai, kas buvo pasakyta apie kaitą bendrąją prasme, tinka ir švietimo kaitai. Politiniai pokyčiai švietimo srityje per pastaruosius dešimtmečius vyksta nuolat. Negana to, jie darosi vis spartesni. Nė vienas svarbesnis pokytis viršutiniojoje švietimo grandyje neaplenkia ir apatiniosios grandies – mokyklos. Tad šiandieninė mokykla yra nuolatinės kaitos būsenos. Tačiau švietimo santykis su kaita dar sudėtingesnis, kadangi švietimas – viena iš konservatyviausių socialinių institucijų. Jis konservatyvus pačia prigimtimi. Pagal prisirišimą prie tradicijos švietimas kartais lyginamas su bažnyčia. Tai, kad švietimas yra tradicijų besilaikanti ir inovacijoms besipriešinanti socialinė institucija, susiję su jo atliekamomis funkcijomis. Centrinė švietimo funkcija – kultūros perdavimas. Mokyklos buvo sukurtos tam, kad perduotų žmonijos per tūkstantmečius sukauptą patirtį, puoselėtų savo tautos kultūrą, papročius bei tradicijas ir kartu atliktų socializacijos funkciją – padėtų augančiai kartai prisitaikyti ir priimti nusistovėjusią socialinę sanklodą. Taigi tradiciškai mokyklų paskirtis yra išlaikyti STATUS QUO, o ne inicijuoti kaitą. Nors dvidešimtame amžiuje atsirado ugdymo filosofijos krypčių, pvz., rekonstrukcionizmas, akcentavusių kitimo poreikį ir raginusių mokyklas inicijuoti socialines permainas, dauguma ugdytojų į rekonstrukcionistų raginimus rimtai nežiūrėjo.

Požiūris į mokyklą kaip į socialinės kaitos instrumentą, propaguojamas kai kurių švietimo teoretikų, mūsų supratimu, kol taip ir lieka gerais norais, neįsikūnijančiais gyvenimo realybėje. Turbūt tai visiškai dėsninga, kadangi mokyklos kaip socialinės kaitos iniciatorės traktavimas pernelyg drastiškai skiriasi nuo tradicinės mokyklos kaip socializacijos proceso įgyvendintojos ir socialinės pusiausvyros palaikytojos sampratos. Todėl, susidūrusi su nuolat kintančiu dabartiniu laikotarpiu, mokykla išgyvena itin prieštaringą situaciją. Norėdama ir toliau sėkmingai atlikti socializacijos funkciją, mokykla turi keistis taip, kaip keičiasi ją supanti aplinka. Tačiau, būdama autonomiška, nepriklausoma nuo aplinkos, mokykla paprastai susikuria kaitą stabdančius barjerus. Pedagoginė bendruomenė dažnai pasirengusi gintis nuo už mokyklos sienų vykstančios kaitos, o kartais ir aktyviai pasipriešina, nenorėdama pripažinti kaitos būtinumo savo institucijos viduje. Be to, tiek edukologijos teoretikai, tiek ir pedagogai praktikai neretai gana paviršutiniškai ir supaprastintai suvokia sudėtingus
šiuolaikinės kaitos procesus. Manoma, kad inovacijomis galima pakeisti mokykla, bet reikia suvokti, kad ir mokykla savo ruožtu gali pakeisti reformatorių diegiamų inovacijų pobūdį.

II. Pagrindiniai kaitos principai

Vienas iš žymiausių švietimo kaitos teoretikų suformulavo aštuonis pagrindinius kaitos principus, kuriuos pavadino naujosios kaitos paradigmos pamokomis. Šie principai ypač svarbūs siekiant suprasti dabartinės švietimo kaitos dėsningumus:

1. Kuo sudėtingesnė kaita, tuo mažiau mes ją galime reguliuoti. Aiškiai pervertintume savo galimybes, jeigu manytume galį valdyti kaitą. Vykstant visuotiniams pokyčiams, dalies procesų eiga natūrali, nevaldoma ir nepriklausoma nuo mūsų valios bei pastangų. Kiekvienoje visuomenėje švietimo sistema gyvena “savo gyvenimą”, t.y. funkcionuoja pakankamai autonomiškai. Net ir labai centralizuotai valdomą sistemą galima veikti tik iki tam tikros ribos. Galime, pavyzdžiui, pakeisti švietimo organizacijų struktūrą, ugdymo turinį, teisinio reguliavimo principus ir kt., bet negalime priversti žmonių keistis. Neįmanoma priversti žmonių kitaip galvoti arba įgyti naujų įgūdžių. Negalime paliepti išsiugdyti atsidavimą darbui ar motyvaciją. Daugiausia, ko galima pasiekti, – tai sukurti sąlygas, leidžiančias žmonėms tai daryti. Nepakeitę mąstymo ir įgūdžių, pokyčius norima linkme galėsime pakreipti labai ribotai: jei ir įvyks pasikeitimų, jie bus paviršutiniški.

2. Kaita nėra linijinio pobūdžio; ji kupina neapibrėžtumų, o kartais ir netikėtumų. Nerimas, sunkumai ir nežinomybės baimė visada būdingi kaitos procesui, ypač pradinių stadijų. Galima teigti, kad sunkumai pradinėse stadijose garantuoti. Maža to, dažnai vėlesni etapai taip pat būna nenuspėjami. Kartais būna tik blogiau, kada, atrodytų, viską darome teisingai. Tam tikrais atvejais, priešingai, viskas eina geryn, nors, atrodo, darome klaidą po klaidos. Kaitos procese visada egzistuoja laimės komponentas. Kartais, nepaisant visko, mus lydi sėkmė, kartais nesiseka, ir tiek.

3. Problemos yra mūsų draugai. Problemos kaitos procese neišvengiamos, tačiau be jų mes negalime nieko išmokti ir sulaukti sėkmės. Tik susidūrę su problemomis galime rasti kūrybiškus sprendimus. Jei kyla problemų, vadinasi, pokyčiai tikrai vyksta. Ir priešingai, problemų nebuvimas signalizuoja, kad realiai nedaug kas tepasikeitė. Jei ankstyvosios kaitos stadijos vyksta lengvai, tai tikras požymis, jog kaita paviršutiniška. Taigi konfliktas yra esminis vykstančios kaitos komponentas. Spręsdami konfliktus, artiname realius pokyčius ir jaučiamės labiau patenkinti tuo, kas pasiekta.

4. Vizija ir strateginis planavimas neturi būti pernelyg ankstyvi. Popieriuje sukurta vizija būna neilgaamžė. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, sudėtingos kaitos sąlygomis negalime susikurti vien kokias nors teorijas ar mūsų norus įkūnijančios vizijos. Vizija išplaukia iš to, kas praktiškai vyksta. Mums reikia pergalvoti vykstančius procesus, ypač tuos, kurių negalime valdyti, ir, atsižvelgiant į tai, kurti realistinę viziją. Antra, tam, kad darbas vyktų sėkmingai, reikalinga kolektyvinė vizija. Bendrai, visiems priimtinai vizijai suformuoti reikia laiko. Kita vertus, dažnai vizijos būna neilgaamžės ir tuomet, kai pradinėje jų kūrimo stadijoje dalyvauja per daug žmonių. Tuomet greitai susiformuoti visiems priimtiną viziją būna sunku, ir dažnai apsiribojama paviršutinišku jos svarstymu. Dėl tokio paviršutiniško požiūrio vizija neilgaamžė.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1232 žodžiai iš 3909 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.