Svietimo mokslo draugijos ir komisijos 1918-1940m
5 (100%) 1 vote

Svietimo mokslo draugijos ir komisijos 1918-1940m

Švietimo, mokslo draugijos ir komisijos

Nepriklausomoje Lietuvoje toliau veikė nemažai dar XX a. pradžioje įsteigtų mokslo draugijų. Viena svarbiausių, žinoma, buvo 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), tačiau jai didžiulį smūgį sudavė Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos – mat draugijos centras buvo Vilniuje. Daugelis aktyviausių LMD narių išsikėlė į Kauną, kur tapo Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto kūrėjais bei dėstytojais. Vilniaus krašte likusios draugijos veiklą gerokai varžė lenkų valdžia. Imtasi priemonių prieš LMD veikėjus – keletą mėnesių Lukiškių kalėjime kalintas S. Šilingas, priverstinai į Kauną turėjo išvykti M. Biržiška, P. Augustaitis, J. Augevičius. Apribota ir susirinkimų laisvė. 1920 m. lapkričio 10 d. lenkų valdžios potvarkiu buvo nustatyta, kad kiekvienam susirinkimui prieš tris dienas reikia gauti leidimą. Be to, kiekviename viešame susirinkime dalyvaudavo ne tik policijos pareigūnas, bet ir slaptas saugumo agentas. Nuo 1923 m. pabaigos buvo įvesta griežta spaudos, kultūrinės veiklos ir viešų paskaitų cenzūra. LMD nuostatuose turėjo būti įrašyta, jog draugijos veiklos sritis yra Lenkijos respublika. Tai reiškė, kad LMD nariais nuo šiol gali būti tik Lenkijos valstybės piliečiai. Draugijos veikla apmirė – žymiai sumažėjo narių skaičius, sunkėjo materialinė padėtis, draugijos muziejus bei archyvas nebepasipildydavo naujomis vertybėmis. Sunki netektis draugijai buvo ir jos ilgamečio pirmininko J. Basanavičiaus mirtis 1927-aisiais. 1935 m. išėjo paskutinis LMD leidinio „Lietuvių tauta“ numeris. 1938 m. gegužės 24 d. Lenkijos valdžia Lietuvių mokslo draugiją visai uždarė.

Kur kas geresnes veikimo sąlygas turėjo 1922 m. laisvoje Lietuvoje susikūrusi visuomenės mokslų draugija Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA). LKMA veiklos sritis ribojosi daugiausia filosofijos, teologijos, Lietuvos istorijos, literatūros mokslais. Ji vienijo katalikiškos pakraipos mokslininkus – J. Skvirecką, A. Jakštą, P. Dovydaitį, S. Šalkauskį. LKMA rengė mokslo darbuotojų suvažiavimus, kurių medžiagą skelbė leidinyje „Suvažiavimo darbai“, dar turėjo žurnalą „Metraštis“. Lietuvoje draugijos veiklą nutraukė sovietinė okupacija 1940-aisiais, tačiau nuo 1956 metų jos veikla atgaivinta užsienyje.

Lietuvoje kūrėsi ir atskiroms mokslo šakoms skirtos draugijos. 1931–1934 m. veikė Lietuvos gamtininkų draugija, 1929–1940 m. – Lietuvos istorijos draugija, 1934–1940 m. – Lietuvos geografinė draugija, 1935–1941 m. – Lietuvių kalbos draugija. Nuo 1918-ųjų įvairiuose miestuose kūrėsi medicinos draugijos, kurios 1924 m. susijungė į Lietuvos gydytojų sąjungą. Draugijos turėjo savo periodinius leidinius: Lietuvių kalbos draugija – žurnalą „Gimtoji kalba“, gamtininkų draugija – „Gamta“, istorijos draugija – „Praeitis“.

Mokslo draugijos vienijo mokslininkus, rengė paskaitas, skelbė mokslo darbus, tuo tarpu švietimo draugijoms teko didžiulis vaidmuo kuriant nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemą. Lietuvos Respublikos valdžia laikėsi politikos, kad kuo daugiau mokyklų priežiūros darbų turi būti palikta savivaldybėms. Tuo tikslu buvo steigiamos valsčių, apskričių, miestų švietimo ar švietimo ir kultūros komisijos, kurios tvarkė visus savo srities švietimo reikalus, svarstė naujų mokyklų steigimo klausimus, skyrė mokytojus. Nuo 1906-ųjų Lietuvoje tebeveikė ir katalikiškos „Saulės“, o Užnemunėje – „Žiburio“ švietimo draugijos, steigusios privačias lietuviškas mokyklas bei gimnazijas, bibliotekas, prieglaudas, chorus. Nors šios draugijos gyvavo iki 1940-ųjų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir netrukus suvalstybinus daugelį mokyklų, jų veikla kiek apmirė.

Kur kas didesnį darbą turėjo atlikti švietimo draugijos Klaipėdos bei Vilniaus kraštuose. Lietuviškų mokyklų steigimu bei išlaikymu Klaipėdos krašte rūpinosi Klaipėdos krašto mokyklų draugija, kuri išlaikė ir tobulino vidurines mokyklas, steigė pradines. 1939 m. hitlerinei Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, lietuviškos mokyklos ir pati draugija buvo uždarytos. Vilniaus krašto švietimo draugijos po 1919-ųjų čia buvo vienintelės lietuviško mokymo organizatorės. Didžiausias nuopelnas šioje srityje priklauso 1913–1940 m. veikusiai „Ryto“ lietuvių švietimo draugijai. Šios draugijos žinioje buvo visas Vilniaus krašto lietuvių švietimas – draugija globojo pradines mokyklas, gimnazijas, pedagoginius kursus, vakarinius kursus suaugusiems, skaityklas, prie mokyklų steigė knygynėlius. 1922 m., kai „Rytas“ perėmė lietuviškąjį švietimą Vilniaus krašte į savo rankas, čia tebuvo tik dvi vidurinės mokyklos, neskaitant pradinių mokyklų bei prieglaudų. Jau tais pačiais metais draugija ėmėsi kurti kaimo mokyklas. Šios mokyklos buvo pradinės, trijų-keturių skyrių, mokslas jose trukdavo septynerius metus. Visų skyrių vaikams dažniausiai dėstė vienintelis mokytojas, pamokos vykdavo visiems vienoje klasėje. Reta kuri mokykla turėjo bent dvi klases ir du mokytojus. Daugiausia dėmesio šiose mokyklose būdavo skiriama lietuvių kalbai, dar mokyta tikybos, lenkų kalbos, aritmetikos, gramatikos, gamtos mokslų. 1931 m. prie „Ryto“ draugijos buvo sukurta speciali komisija, turėjusi paruošti lietuvių kalbos vadovėlį, kadangi jų labai stigo. Tačiau šis vadovėlis taip ir nebuvo išleistas.

1915 m. „Ryto“ įsteigti pedagoginiai kursai 1923 m. buvo pertvarkyti į Lietuvių mokytojų seminariją. Ši seminarija vienintelė Vilniaus krašte ruošė mokytojus lietuviškoms mokykloms. Svarbiais švietimo židiniais Vilniaus krašte buvo draugijos sparčiai steigiamos kaimų skaityklos, kurios neretai virsdavo ir nelegaliomis mokyklomis.

Lenkijos valdžia varžė „Ryto“, kaip ir kitų lietuviškų draugijų, veiklą. Nuo 1925 m. pradėti taikyti nemaži reikalavimai dėl privačiose mokyklose dirbančių mokytojų išsilavinimo, mokyklų patalpų dydžio ir kokybės. Dėl to teko uždaryti ne vieną šių reikalavimų neatitinkančią mokyklą. Dažnai tėvams, leidžiantiems vaikus į „Ryto“ mokyklą, kai šalia būdavo valstybinė, tekdavo mokėti pinigines baudas. 1927 m. buvo uždaryta Lietuvių mokytojų seminarija bei 47 kaimo mokyklos, trumpam laikui suimtas draugijos pirmininkas P. Kraujalis, mokytojų seminarijos direktorius K. Čibiras, 15 mokytojų. 1938 m. uždaryta ir pati „Ryto“ švietimo draugija.

Šiuo metu Jūs matote 97% šio straipsnio.
Matomi 913 žodžiai iš 938 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.