Svietimo sistema dabarties ir tarpukario Lietuva
5 (100%) 1 vote

Svietimo sistema dabarties ir tarpukario Lietuva

Švietimo sistemų palyginimas

Dabarties ir tarpukario Lietuva

Vilnius

2005

Tarpukario Lietuvos švietimas

„Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas”, – skelbė pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras J.Yčas 1918 m. vasario 16-ąją.

Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Tad reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Pradinių mokyklų mokytojai, jaunimo organizacijos, švietimo draugijos organizavo kursus, lavinimosi būrelius, laikė knygynėlius, skaityklas, kūrė vakarines mokyklas. Ūkininkų švietimu rūpinosi Žemės ūkio rūmai. Nuo 1929 m. pradėti steigti jaunųjų ūkininkų rateliai (1939 m. buvo 46 tūkst. narių). Darbo rūmai rengė kursus darbininkams. Organizuotas švietimas kariuomenėje. Liaudies universitetus steigė įvairios draugijos: V.Kudirkos švietimo, vyskupo M.Valančiaus, Kultūros švietimo draugijos, Lietuvių mokytojų tautininkų sąjunga, Darbo rūmai. Rūpintasi rengti švietimo įstatymą, bet nespėta jo priimti.

Ikimokyklinis ugdymas

Ikimokyklinių vaikų ugdymu pirmaisiais valstybės kūrimosi metais daugiausia rūpinosi draugijos (Lietuvos vaiko draugija įsteigė 116 darželių; Vincento Pauliečio labdaros draugija – 45 darželius), vienuolijos, buvo privačių darželių. 1940 m. darželius lankė apie 5 tūkst. vaikų, juose dirbo apie 150 auklėtojų.

1936 m. ikimokykliniu ugdymu ėmė rūpintis Lietuvos švietimo ministerija, rengtasi ikimokyklinį švietimą įjungti į bendrą švietimo sistemą kaip parengimo pradiniam mokslui pakopą.

Pradžios mokslas

1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Patvirtinta 4 metų pradžios mokykla, privaloma visiems mokyklinio amžiaus vaikams. Mokyklos steigtos ten, kur susidarydavo 30-ies vaikų grupė. 925 m. įstatymas numatė 1 komplekso mokyklą 500 gyventojų. Prie to priartėta 1935 m. Privalomojo mokslo prievolė pradėta vykdyti 1927 – 1928 m. m., visuotinai įvesta 1930 m. 1929 – 1930 m. Lietuvos pradinių mokyklų statistika: 2 386 mokyklos (iš jų 2 158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16 vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios). Dirbo 3 777 mokytojai, mokėsi 155 288 vaikai. Nuo 1932 m. mokykloms statyti valstybė ir savivaldybės kasmet išleisdavo po 2 mln. Lt.

Vidurinis mokslas

1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios, orientuotasi į krašto poreikius.

1918 – 1925 m. švietimo pertvarka reformavo ne tik mokyklų tinklą, bet ir ugdymo turinį. Rūpintasi vadovėlių leidimu. Buvo perspausdinami pataisyti ankstesnieji, verčiami iš užsienio kalbų nauji, rašomi lietuviški originalūs, visų pirma gimtosios kalbos ir Lietuvos istorijos vadovėliai. Jų leidimu nuo 1919 m. rūpinosi Knygų leidimo komisija. Terminiją tvarkė J.Jablonskis, M.Šikšnys, K.Šakenis, J.Elisonas ir kiti. Plėtojosi naujas požiūris į ugdymo tikslus ir uždavinius, sklido naujos didaktinės pažiūros ir pedagogikos europietiškosios naujovės. Eksperimentinės psichologijos idėjas pirmasis Lietuvoje pradėjo skleisti J.Vabalas – Gudaitis. P.Mašiotas siūlė individualizuoti mokymą, t.y. aukštesniųjų klasių moksleiviams suteikti galimybę mokomuosius dalykus pasirinkti pagal savo polinkius ir interesus. Filosofas Vydūnas ragino ugdyti vaiko intelektines ir dorines galias. Vokiečių pedagogo F.V.Forsterio idėjas propagavo rašytoja ir pedagogė M.Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Originali ir reikšminga S.Šalkauskio sukurta “pilnutinio ugdymo” sistema. Jis ragino siekti ugdymo integralumo, remtis jo sukurtos ugdymo sistemos reikalavimais ir pagrindiniais principais: rengti žmogų visoms gyvenimo sritims lavinant ir turtinant visas jo galias. Didaktikos kaita: raginta atsisakyti scholastinio mokymo tradicijų, verbalinių mokymo metodų, pradėta domėtis įvairiomis reformistinėmis srovėmis, “naujojo auklėjimo”, arba “naujosios mokyklos” idėjomis, pripažįstančiomis pedocentrizmą, vaiko ugdymą remiantis jo paties fiziniu ir dvasiniu aktyvumu. Formavosi nauji didaktiniai principai: mokymas siejamas su gyvenimu, didelės reikšmės skirta vaizduotei, prieinamumui, diferencijuoto mokymo idėjai, auklėjimui atsižvelgiant į vaiko prigimtį, psichikos ypatumus.

Kuriant mokyklų tinklą, pertvarkant ugdymo turinį, leidžiant vadovėlius, rengiant mokytojus siekta: įveikti rusų kalbos įtaką, remtis užsienio šalių švietimo patirtimi, ieškoti savo kelio atsižvelgiant į krašto socialinę, ekonominę būklę, tautos tradicijas.

Švietimo kūrimo darbai įteisinti juridiniais dokumentais, kurie priimti tik viešai aptarus su visuomene. 1921 m. paskelbtas “Įstatymo mokslui sutvarkyti bendrojo lavinimo Švietimo ministerijos mokyklose projektas”.

Nustatyti 5 gimnazijų tipai: humanitarinė gimnazija (sustiprintas lotynų kalbos mokymas); realinė gimnazija (sustiprintas gamtos ir matematikos mokslų mokymas),gimnazija, kurioje sustiprintai mokoma užsienio kalbų; gimnazija, kurioje dėstomi komercijos dalykai; klasikinė gimnazija (sustiprintas senųjų kalbų dėstymas).

3-io dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jau tenkino visuomenės ir valstybės poreikius: veikė 38

gimnazijos (14 105 mokiniai), 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos (9 503 mokiniai). 1940 m. buvo 72 gimnazijos, 27 progimnazijos, 99 vidurinės mokyklos, mokėssi 24 162 mokiniai, veikė 14 valstybinių profesinių mokyklų, 30 – pivačių, mokėsi 3 845 mokiniai. Buvo steigiamos vadinamos specialinės mokyklos – miškininkų, sodininkystės ir daržininkystės, pienininkystės, policijos, karo, karo aviacijos, meno, muzikos, komercinės prekybos ir amatų.Ketvirtą dešimtmetį daug diskutuota apie švietimo būklę, rengtasi vadinamajai 1936 m. reformai, jos dokumentų projektus svarstė visuomenė. Diskutuota dėl ugdymo turinio, koedukacijos, tikybos dėstymo, mokyklos politizavimo, kritikuotos ministerijos monopolistinės teisės švietimo sistemoje. Daug dėmesio skirta mokyklų demokratiškumo idėjai – tėvų teisėms, mokinių savivaldai ir kt. Pedagogikos mokslininkai, jau anksčiau pagrindę ugdymo turinio pateikimo koncentrais principą, siūlė kurti švietimo sistemą, paremtą integracijos ir diferencijacijos principais, mokymą individualizuoti (J. Laužikas). Plėtotos diskusijos dėl mokyklos bendruomenės pasaulėžiūros: siekta, kad ji būtų neutrali.

Aukštasis mokslas

Paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba skubino parengti universiteto statutą. Jis patvirtintas tų pačių metų gruodžio 5 dieną. Vilniaus universitetas turėjo būti atidarytas 1919 m. sausio 1 d., tačiau Raudonajai armijai okupavus Vilnių, tai neįvyko. Bolševikų valdžia tada išleido dekretą dėl Vilniaus universiteto (Darbo universiteto) įkūrimo, tačiau lenkų kariuomenei užėmus Vilnių ir šis dekretas nebuvo įgyvendintas. Lenkų okupacijos metu Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas, o atkurti Vilniaus universitetą tapo įmanoma tik 1939 metais.

Lietuvos Valstybės Tarybos atliktas darbas organizuojant universiteto atkūrimą nenuėjo veltui. 1918 m. parengtas Vilniaus universiteto statutas tapo 1922 m. Kaune įkurto Lietuvos universiteto pradinio etapo veiklos pagrindu. Lenkams užgrobus Vilnių, visuomenės atstovai ėmė rūpintis, kad aukštoji mokykla būtų įkurta laikinojoje sostinėje Kaune.

1919 m. Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo universitetas). Tarp susikūrusių savarankiškų Baltijos valstybių Lietuva vėliausiai įsteigė savo valstybinį universitetą. Pagrindinė universiteto įkūrimo vėlavimo priežastis buvo nepalankios vidaus ir tarptautinės sąlygos, taip pat pasikeitusi valdžios švietimo politika. Aukštieji kursai – pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla Kaune. Joje buvo plėtojami geografijos, biologijos, medicinos, matematikos, fizikos, mechanikos, chemijos, gamybos technologijos sričių moksliniai tyrinėjimai.

1920 m. sausio mėnesį Aukštuosiuose kursuose mokėsi 522 studentai. Iš jų 354 vyrai ir 168 moterys. Dauguma buvo lietuviai (362), nemažai žydų (152) ir kitų tautybių atstovų.

Lietuvoje buvo kuriamos ir kitos aukštosios mokyklos. Iš viso per 1922-1939 m. laikotarpį įkurtos dar 8 aukštosios mokyklos: Vytauto Didžiojo karo kolegija (1931 m.), Žemės ūkio akademija (Dotnuvoje, 1931 m.), Kauno konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (Kaune, 1934 m.), Veterinarijos akademija (Kaune, 1936 m.), Kauno meno mokykla (1939 m.). Siekdama sustiprinti lietuvių politines ir kultūrines pozicijas Klaipėdos krašte, Lietuvos Vyriausybė 1934-1935 m. įsteigė Klaipėdoje dvi lietuviškas aukštąsias mokyklas: Klaipėdos prekybos institutą (1934 m.) ir Respublikos pedagoginį institutą (1935 m.).

Klaipėdos prekybos institutas įsikūrė Vytauto Didžiojo gimnazijos patalpose. Prekybos institute fakultetų nebuvo ir tiktai trečiame kurse studentai buvo skirstomi į tris specialybes: prekybos, bankų ir užsienio prekybos. Institutas savo patalpų neturėjo, dėl to paskaitos vykdavo įvairiose įstaigose, išmėtytose po visą miestą. Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas 1939 m. buvo perkeltas į Šiaulius.

Klaipėdos pedagoginis institutas buvo atidarytas Mokytojų seminarijos rūmuose (dabartiniame Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pastate). Tai buvo Pedagoginis institutas, rengęs pradinių mokyklų mokytojus visai Lietuvai. Naciams 1939 m. užgrobus Klaipėdos kraštą, Pedagoginis institutas persikėlė į Panevėžį, vėliau į Vilnių. Nepriklausomybės metais formavosi ir Lietuvos studentija. Aukštosiose mokyklose nepriklausomybės metais formaliai galėjo mokytis visi Lietuvos piliečiai. Tačiau dažniausiai aukštasis mokslas buvo turtingesniųjų privilegija.

Kiek studentų kasmet studijuos aukštosiose mokyklose, nulemdavo aukštųjų mokyklų materialinė bazė. Studentų amžius, išskyrus Klaipėdos pedagoginį institutą, nebuvo ribojamas, ir Lietuvos aukštųjų mokyklų studentija buvo įvairaus amžiaus. 1934 m. Vytauto Didžiojo universitete 18-23 metų amžiaus studentų buvo 38,3 proc., 24-25 metų – 52,3 proc., 31-35 metų – 6,5 proc., vyresnių kaip 35 metų – 2,9 proc. visų universiteto studentų. Į Klaipėdos pedagoginį institutą buvo priimami asmenys iki 30 metų, o vyresni – tik švietimo ministrui leidus. Studentais buvo priimami baigusieji gimnaziją ar tolygią vidurinę mokyklą, o neturintys brandos atestato, jei būdavo
vietų, – laisvaisiais klausytojais (Lietuvos aukštųjų mokyklų klausytojai 1922-1939 m. pateikti lentelėje).

Beveik visa studentija mokėsi Lietuvos-Vytauto Didžiojo universitete. Kitose aukštosiose mokyklose studijavo tik keli šimtai studentų. Daugiausia klausytojų Vytauto Didžiojo universitete studijavo Teisių fakultete. Tai rodo, kad Lietuvos universitetas pirmiausia tenkino valstybės valdymo aparato kvalifikuotų specialistų poreikius. Antrasis pagal studentų skaičių buvo Medicinos fakultetas. Tai lėmė ne vien gydytojų trūkumas, gydytojo profesijos populiarumas, bet ir tai, kad ši profesija tuo metu buvo pelninga. Gamtos mokslams buvo skiriama mažiau dėmesio. Mažiausiai studentų buvo Evangelikų teologijos fakultete (22-26 studentai). Vėliau dėl to jis buvo uždarytas, Beje, jį buvo siūloma perkelti į Klaipėdą, kurioje “XX amžiaus” laikraščio siūlymais turėjo būti įsteigtas universitetas.

Trečdalis Lietuvos aukštųjų mokyklų klausytojų buvo moterys. Daugiausia jų studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute. Lietuvos aukštosiose mokyklose daugiausia mokėsi lietuviai. Visose aukštosiose mokyklose tautinė sudėtis buvo panaši: lietuviai sudarė per 70 proc., iš nacionalinių mažumų daugiausia buvo žydų – apie 20 proc., rusai, vokiečiai, lenkai sudarė 1-3 proc. visų klausytojų.

Sunkios studijų sąlygos Lietuvos aukštosiose mokyklose, vis didėjantis mokestis už mokslą priversdavo daugelį neturtingų studentų atsisakyti studijų. Ir tik nedidelė neturtingų studentų dalis baigdavo studijas, gaudami įvairias stipendijas, pašalpas ir pan. Taigi aukštosiose mokyklose buvo rengiama inteligentija daugiausia iš turtingųjų ir vidutinių visuomenės sluoksnių.

Nuo pat vokiečių okupacijos pradžios vokiečių okupacinė administracija nepalankiai žiūrėjo į Lietuvos aukštųjų mokyklų veiklą. 1943 m. kovo 17 d. vokiečių okupacinės administracijos įsakymu Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai bei kitos Lietuvos aukštosios mokyklos buvo uždarytos, kelios dešimtys mokslo ir kultūros veikėjų atsidūrė nacių koncentracijos stovyklose.

Nepriklausomos Lietuvos švietimas

Istorijos požiūriu XX a. paskutinis dešimtmetis Lietuvos švietimui buvo itin palankus ir

svarbus: Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 metų kovo 11 dieną, Lietuvos grįžimas į pasaulio žemėlapį, į JTO narių tarpą sukūrė būtinybę imtis sisteminės, visas švietimo sritis aprėpiančios pertvarkos.

Sisteminės pertvarkos požiūriu XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos švietimo situaciją problemiška būtų lyginti su Vakarų Europos ar pasaulio valstybėmis, visą XX amžių ir ilgiau gyvenusiomis nuoseklią savarankių valstybių švietimo raidą. Lietuvos švietimui per vieną dešimtmetį teko modeliuoti ir kurti naują švietimo tikslų, uždavinių sampratą, struktūras, ugdymo turinį, metodus, strategijas, ką Vakarų Europos valstybės kūrė dešimtmečiais, nuolatos keisdamos, tobulindamos, reformuodamos.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1853 žodžiai iš 5823 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.