Svietimo sistemų problemos
5 (100%) 1 vote

Svietimo sistemų problemos

Pereinamojo laikotarpio valstybių

švietimo sistemų problemos

Santrauka

Pasaulio bankas

Europos ir Vidurinės Azijos regionas

Žmogaus socialinės raidos sektorius

SANTRAUKA

Prasidėjus pereinamajam laikotarpiui, 27 Europos ir Vidurinės Azijos (EVA) valstybės galėjo pagrįstai didžiuotis savo švietimo sistemomis. Jos jau buvo išsprendusios problemas, kai kuriuos pasaulio regionus kamuojančias ir dabar. Suaugusiųjų raštingumas buvo beveik visuotinis; visose švietimo pakopose abiejų lyčių vaikų ir jaunimo mokyklos lankymo ir baigimo lygmuo buvo aukštas; mokytojai ėjo į darbą; moksleiviai turėjo vadovėlius; tarptautiniuose matematikos ir tiksliųjų mokslų vertinimuose dalyvavusių valstybių moksleiviai rodė gerus rezultatus; antriesiems metams paliktų ar iš mokyklos išmestų moksleivių skaičius buvo nedidelis.

Todėl dešimtojo dešimtmečio pradžioje atrodė, jog švietimo sistema yra tokia stabili, kad galima nekreipti į ją dėmesio, valstybei susidūrus su didžiuliais rūpesčiais: griūvančia ekonomika, nenašiomis valstybinėmis įmonėmis, bankininkystės sistemų nebuvimu ir sparčiai didėjančiu skurdu. Praėjus dešimčiai metų, padėtis iš esmės pasikeitė. Daugelis tokių valstybių švietimo sistemų tapo lygiavertės kitų ypatingą nerimą keliančių sektorių atžvilgiu, jos patyrė tokių sunkumų, kurie labai nustebino tiek Pasaulio banką, tiek šio regiono politikos kūrėjus.

EVA VALSTYBIŲ ŠVIETIMO SISTEMOS DABAR LAIKOSI NAUJŲ ŽAIDIMO TAISYKLIŲ

Rinkos ekonomikai ir atvirai politinei – kartu ir švietimo – sistemai taikomos visiškai kitos taisyklės negu komandinei ekonomikai ir autoritarinei politinei sistemai. Ant kortos pastatyta viso regiono piliečių ir jų valstybių gerovė. Išanalizavus šio regiono švietimo sistemas, išryškėjo penkios problemos, iš kurių buvo suformuoti penki EVA švietimo sektoriui skirti Banko plėtros uždaviniai.

• Derinimas. Švietimo kokybė priklauso nuo situacijos, tai nėra nekintamas dydis esant skirtingoms sąlygoms. EVA švietimo sistemos, puikiai derėjusios su planine ekonomika ir autoritarine politika, netinka atviros rinkos ekonomikai ir atvirai politinei sistemai. Banko tikslas: priderinti švietimo sistemas prie rinkos ekonomikos ir atviros visuomenės.

• Teisingumas. Švietimui tenka svarbus vaidmuo mažinant skurdą ir užkertant jam kelią. Vaikų galimybės mokytis EVA pradeda skirtis tuo šio regiono istorijos laikotarpiu, kai žmogiškasis kapitalas vis labiau ima lemti asmens ir šeimos pajamas bei tikimybę skurdą perduoti iš vienos kartos kitai. Banko tikslas: kovoti su skurdu švietimą darant teisingesnį.

• Finansavimas. EVA valstybės turi suderinti savo švietimo sistemų finansavimą su fiskaline tikrove, kad švietimo paslaugų teisingumui ir kokybei negrėstų pavojus. Kadangi šios valstybės nesugeba racionalizuoti švietimo finansavimo, griūva prieš pereinamąjį laikotarpį pasiekti laimėjimai ir menkėja sektoriaus gebėjimai reaguoti į rinkos ekonomikos keliamus iššūkius. Banko tikslas: finansuoti užtikrinant tvarumą, kokybę ir teisingumą.

• Efektyvumas. Daugelio EVA valstybių švietimo sistemose ištekliai naudojami neefektyviai. Šis neefektyvumas yra paveldėtas iš centralizuotai planuotos ekonomikos, kur lėšos buvo skirstomos neoperuojant kainomis ar biudžetu. Banko tikslas: efektyviau naudoti išteklius.

• Valdymas, vadovavimas ir atsiskaitymas. Daugelis EVA švietimo sistemų yra neįgalios, kai joms taikomi skaidraus ir rezultatus užtikrinančio valdymo, efektyvaus vadovavimo ir griežto atsiskaitymo įvairioms interesų grupėms reikalavimai. Šiame sektoriuje vis dar dominuoja valstybinės institucijos, kurias nepakankamai atsveria konkurencija (pasirinkimas) ir dalyvavimas (nuomonės reiškimas). Banko tikslas: pertvarkyti sektoriaus valdymą, vadovavimą ir atsiskaitymą.

Šie sunkumai yra bendri daugumai EVA valstybių. Čia netinka trumpalaikiai sprendimai, kuo ne kartą įsitikino Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybės narės. Iš tiesų EVA ir EBPO valstybių sprendimai, kaip reikėtų derinti švietimo sistemas, skiriasi labiau savo mastu nei pobūdžiu. Pirmosios gali pasinaudoti antrųjų patirtimi, kuri ir yra aptariama šiame dokumente.

DERINIMAS

EVA valstybėms atsisakant komandinės ekonomikos, ekonominių ir pilietinių veiksnių skatinamos jų švietimo sistemos turi būti suderintos su šiuolaikinės ekonomikos ir atviros visuomenės poreikiais.

EVA valstybės turės sutvarkyti savo švietimo sistemas taip, kaip to reikalauja ekonominiai ir pilietiniai veiksniai.

EKONOMINIAI VEIKSNIAI

Regiono ekonomika radikaliai keičiasi:

• iš centralizuotai planuotos pereinama į rinkos ekonomiką,

• iš apsaugotos, politika grįstos prekybos pereinama į pasaulinę, lyginamuoju ekonominiu pranašumu paremtą prekybą,

• iš masinės pereinama į lanksčią gamybą, prisiderinančią prie vartotojo poreikių.

Rinkos ekonomika. Rinkos ekonomika švietimą veikia visiškai kitaip nei planinė, ir tai lengva paaiškinti. Rinkos ekonomikoje darbo užmokestis tiesiogiai susijęs su žmogiškuoju kapitalu, o planinėje ekonomikoje šie dalykai beveik nepriklauso vienas nuo kito. Būtent rinka didina EVA švietimo sistemų neefektyvumą ir aštrina fiskalinio tvarumo problemas.

Globalizacija. Integruojantis į pasaulio
ekonomiką, vietos gamintojai tampa drausmingesni, nes didėja konkurencija ir ryškėja lyginamasis pranašumas. Tai ir yra akstinas gamintojams daryti tai, kas vis vien turėtų būti padaryta, norint didinti produktyvumą, kuris užtikrintų didesnį darbo užmokestį ir aukštesnį gyvenimo lygį. Globalizacija drauge su lanksčia prekių ir paslaugų gamyba bei išplėtotomis ir pigesnėmis ryšių ir transporto sistemomis teikia vartotojams daugiau galimybių rinktis. Taigi, pereinant į pasaulio ekonomiką, išauga prekėms ir paslaugoms taikomi reikalavimai, kurių tiekėjai turi laikytis. Aukštesni reikalavimai ima vyrauti netgi vietos tiekėjų rinkose, nes parduotų prekių ir paslaugų pavidalu jie „pereina“ per valstybių sienas.

Lanksti gamyba. Pereinant nuo masinės prie lanksčios prekių ir paslaugų gamybos, keičiasi galimybės ir pats ekonomikos augimo pagrindas. Kompiuterių technologijos gamyboje sukėlė tikrą revoliuciją, sudarydamos galimybes gaminti ir dideliais, ir mažais kiekiais ir taip patenkinti neužpildytų ar specifinių rinkos dalių poreikius mažesnėmis nei masinės gamybos išlaidomis.

Globalizacija ir lanksti gamyba skatino vartotojus keisti pramoninių prekių, žemės ūkio produktų ir paslaugų paklausos pobūdį. Tarptautiniai, o vis dažniau ir vietos vartotojai tikisi plačios, įvairios ir nuolat tobulėjančios prekių ir paslaugų pasiūlos, greitai atliekamų užsakymų, aukštos ir nuosekliai išlaikomos kokybės, mažų kainų.

Darbdavių reakcija. Norėdami patenkinti tokius reikalavimus, darbdaviai turi keisti technologijas ir darbo organizavimą. Masinė prekių ir paslaugų gamyba buvo grindžiama rutina ir hierarchine funkcijų specializacija, kur dauguma darbuotojų, net vidurinės grandies vadovai tebuvo įsakymų vykdytojai. Nebuvo tikimasi, kad jie turėtų nuomonę, reikštų iniciatyvą ar spręstų problemas, – dauguma klausimų buvo perduodama spręsti aukščiausiajai vadovybei. Tokia gamybos tvarka rėmėsi maža pokyčių tikimybe, todėl suaugusiųjų poreikis mokytis buvo labai mažas.

Esant lanksčiai gamybai, darbdaviai išplečia pareigybių aprašus, kad kiekvienam darbuotojui suteiktų daugiau galių vadovauti sudėtinėms gamybos užduotims. Jie sugriauna organizacinę hierarchiją ir įveda darbo vietų rotaciją bei darbo grupėmis principą. Šie pokyčiai leidžia taupyti laiką, kurio buvo netenkama spręstinus klausimus aukštyn ir žemyn siuntinėjant organizaciniais laipteliais; taip pat sumažėja vidurinės grandies vadovų ir prižiūrinčio personalo etatų skaičius. Žemesnės kvalifikacijos darbuotojų pareigos vis dažniau apima kai kurias stebėjimo, planavimo, remonto, priežiūros ir kokybės kontrolės funkcijas, kurios anksčiau buvo skiriamos tik vadovams ar specialistams.

Darbuotojų įgūdžiai dabar reikalingi. Šiomis sąlygomis darbuotojams reikia tvirtų raštingumo, informacijos apdorojimo bei interpretavimo įgūdžių, sugebėjimo spręsti problemas, geresnio mokėjimo mokytis, didesnės iniciatyvos. EBPO valstybėse, kurios yra labiau pažengusios pereinant prie pasaulinės ekonomikos, vis labiau auga menkai išsilavinusių žmonių nedarbo lygis. Realus žemos kvalifikacijos darbuotojų uždarbis vis mažėja. Tarnautojų etatai, aukštos kvalifikacijos reikalaujantys darbai sudaro vis didesnę naujai kuriamų darbo vietų dalį.

EVA valstybių būklė. Neseniai skelbti kelių valstybių testų rezultatai rodo, kad trys iš keturių testuose dalyvavusių EVA šalių labai atsilieka nuo EBPO valstybių informacijos apdorojimo ir interpretavimo įgūdžiais, ko iš piliečių reikalauja šiuolaikinė ekonomika (žr. 1 pav.). Maždaug trys iš keturių 16 – 65 metų amžiaus Vengrijos, Lenkijos ir Slovėnijos gyventojų teksto skalėje surinko mažiau balų, negu reikia norint dirbti šiuolaikinėse darbo vietose. Vaizdas kiek geresnis dokumentų skalėje, o Vengrijos atveju – ir skaičiavimo skalėje. Tačiau bendrai paėmus, šių trijų valstybių gyventojai negalėtų efektyviai dalyvauti EBPO ekonomikoje.

PILIETINIAI VEIKSNIAI

Atvira visuomenė turi du uždavinius, ypač susijusius su ekonomikos plėtra:

• Užtikrinti pilietinę valstybės priežiūrą, norint sukurti patrauklias sąlygas investuotojams.

• Užtikrinti, kad visi socialiniai ir politiniai sluoksniai prisiimtų bendrus įsipareigojimus laikytis pilietinio dalyvavimo taisyklių. Bendri įsipareigojimai stiprina pasitikėjimą, o tai didina ekonominių sandorių efektyvumą. Todėl stiprėja socialinė sanglauda, kuri mažina ekonomikos augimą žlugdančią nesantaiką.

Mokykla, jei ją palaiko kitos visuomenės institucijos, yra ta vieta, kur reikėtų mokytis pilietinių pareigų ir bendrų pilietinio dalyvavimo taisyklių.

APIBENDRINIMAS

Dėl ekonominių ir pilietinių EVA valstybėms būdingų veiksnių jų piliečiai turi įgyti:

• visapusiškų žinių, kad galėtų lanksčiai reaguoti į pokyčius;

• tvirtus pagrindus, kuriais būtų galima remtis mokantis ateityje;

• pakankamų metakognityviųjų įgūdžių (mokėjimo mokytis ir gebėjimo priimti sprendimus) ir aukštesnio lygmens kognityviojo mąstymo (problemų sprendimo ir interpretavimo) įgūdžių;

• patirties taikant žinias ir įgūdžius nepažįstamoms problemoms spręsti;

• įprotį rinktis bei reikšti nuomonę;

• pagarbą skirtumams ir bendroms pilietiškumo taisyklėms,
pasitikėjimo ir bendradarbiavimo pagrindą.

VYRIAUSYBIŲ STRATEGINĖS KRYPTYS

Minėtųjų veiksnių skatinamos vyriausybės turi keisti švietimo sistemas.

• Pedagogai turi pakeisti tai, ko jie moko. Dėmesys, sutelkiamas į faktus, turi būti derinamas su dėmesiu

• informacijos interpretavimui, analizei ir taikymui. Specializuotas profesinis ir techninis mokymas turėtų būti atidėtas vėlesnėms pakopoms, po vidurinio mokslo.

• Ir tai, kaip jie to moko. Mokymo metodai turi skatinti sąveikaujančią reakciją į tai, ką reikia išmokti, kad moksleiviai galėtų išsiugdyti metakognityviuosius įgūdžius (arba gebėjimą valdyti kognityvųjį procesą) ir iniciatyvumą. Metakognityvieji įgūdžiai apima mokėjimo mokytis įgūdžius, kurie lemia gebėjimą spręsti problemas.

• Pedagogai turi užtikrinti, kad visi moksleiviai įgytų reikiamus pagrindus ir aukštesnio lygmens kognityviojo mąstymo įgūdžių. EVA negali sau leisti skirstyti moksleivius į tinkamus tik protiniam ar fiziniam darbui, kaip buvo stengiamasi daryti iki pereinamojo laikotarpio, kai mokytis negabiems buvo peršamas anksti pradedamas profesinis ar techninis mokymas. Tiems, kurie mažiau linkę į mokslus, labai efektyviai pritaikomos vidurinės mokyklos programos, kurios integruoja mokomąjį ir taikomąjį lavinimą, kad sustiprėtų tokių moksleivių akademiniai ir aukštesnio lygmens kognityvieji įgūdžiai.

• Kintant įgūdžių paklausai, suaugusiesiems turi būti sudarytos galimybės keisti savo žmogiškąjį kapitalą. Vyriausybės turi laikyti švietimą tęstiniu procesu, kuris nesibaigia pasiekus brandą. Vyriausybės turi sudaryti galimybes persikvalifikuoti.

• Visų dalyvių skatinimo sistema turi būti pakeista taip, kad skatintų siekti naujų uždavinių. Paskatos – tai moksleiviams ir mokytojams taikomi žinių ir įgūdžių reikalavimai bei atitinkamai priderinami egzaminai, nuo kurių priklauso moksleivių perkėlimas į kitą klasę, kur būtų jau kitoks ugdymo turinys.

Kad šie tikslai būtų pasiekti, reikia penkių esminių sąlygų: 1) kad bent dešimtmetį išsilaikytų visų dalyvių – nuo vyriausybės iki moksleivių – reiškiamas politinis ryžtas; 2) kad su mokytojais būtų sudaryta strateginė partnerystė; 3) kad būtų susitarta dėl ugdymo turinio ir reikalavimų; 4) kad vadovėliai, vertinimas ir egzaminai moksleiviams bei mokytojams būtų priderinti prie naujų turinio reikalavimų; 5) kad mokytojai išmanytų naują turinį ir sugebėtų jį perteikti naujais metodais.

TEISINGUMAS

Vis nelygesnės sąlygos įgyti įgūdžių ir žinių lemia vis nelygesnes piliečių gerovės galimybes.

Iki pereinamojo laikotarpio darbo užmokestis menkai priklausė nuo išsilavinimo, tad nebuvo svarbu, kad galimybės mokytis buvo nelygios. Dabar EVA valstybėms jau svarbu, kad nėra lygių galimybių mokytis, nes žmogiškasis kapitalas daugiau reiškia ir piliečiams, ir pačiai valstybei. Piliečiui žmogiškasis kapitalas lemia uždarbį, tikimybę turėti darbą, taip pat ir tikimybę, kad darbdavys parūpins mokymus, dėl kurių darbo užmokestis taps didesnis. Kadangi tėvų įgytas žmogiškasis kapitalas daro įtaką vaikų įgyjamam kapitalui, žemesnis vienos kartos žmogiškojo kapitalo lygis gali lemti tai, kad mažesnis žmogiškasis kapitalas ir didesnis skurdas bus perduodami iš kartos į kartą.

Jau matyti, kaip šiame regione išsilavinimas, profesinė padėtis, uždarbio dydis ir skurdas yra tarpusavyje susiję. 1993 – 1998 m. skaičiai rodo, kad tikimybė, jog namų ūkiai, kuriuose šeimos galva baigė tik pagrindinę mokyklą, gyvens skurde, yra 20 – 80 procentų didesnė nei vidutiniams namų ūkiams.

PRIĖMIMO Į MOKYKLAS SKAIČIAI ĮGAUNA NEGERĄ TENDENCIJĄ

Priėmimo į mokyklas skaičiai yra tinkamiausia priemonė pamatuoti galimybes mokytis EVA valstybėse – ir jie mažėja, išskyrus aukštojo mokslo pakopą (1 lentelė). Didesnė jaunimo dalis sukuria mažiau žmogiškojo kapitalo, o mažesnė – daugiau. Skaičiavimai rodo, kad sutrumpėjo mokymosi dieniniame skyriuje (išskyrus ikimokyklinį ugdymą) trukmė, kurios per savo gyvenimą gali tikėtis vidutinis šešiametis EVA valstybėse. 1989 m. vidutinė būsimoji mokymosi trukmė buvo 11,21 metų, o 1997 m. ji tesudarė 10,57 metų. Tuo tarpu vidutinė būsimoji mokymosi dieniniame skyriuje trukmė EBPO valstybėse 1998 m. buvo 15,4 metų (EBPO leidinys ,,OECD various years“).

Vidurinio lavinimo aukštesnės pakopos sumažėję priėmimo į mokyklą skaičiai rodo švietimo sistemoje ryškėjant nelygybę, kuri darosi vis reikšmingesnė. Išanalizavus Tarptautinio suaugusiųjų raštingumo tyrimą matyti, kad geras išsilavinimas, įgytas vidurinio lavinimo vyresnėse klasėse, išplečia galimybes įgyti EBPO rinkos ekonomikoje reikalingų įgūdžių. EVA moksleiviams profesinio ir techninio mokymo kryptys dabar atrodo nebe tokios patrauklios, nes jos buvo priderintos prie ekonomikos iki pereinamojo laikotarpio. Todėl moksleiviai pasirinko viena iš dviejų: arba tęsti mokslus bendrojo lavinimo mokyklos vyresnėse klasėse, arba – kadangi vidurinis mokslas nėra privalomas – nutraukti mokslus iškart po pagrindinės mokyklos baigimo. Moksleiviai renkasi, tačiau galimybės rinktis nėra tokios, kurios leistų didžiąją moksleivių dalį išlaikyti mokykloje visą mokymosi vidurinio lavinimo aukštesnėje pakopoje
laiką.

PRIĖMIMO Į MOKYKLĄ SKAIČIAI SUSIJĘ SU ŠEIMOS PAJAMOMIS IR ŠVIETIMUI SKIRIAMOMIS IŠLAIDOMIS

Banko atliktų skurdo vertinimų rezultatai rodo, kad jaunuoliai iš neturtingesnių ir prasčiau išsilavinusių šeimų dažniau palieka mokyklą nebaigę pagrindinio lavinimo ar iš karto po baigimo. Kadangi moksleiviai iš neturtingesnių šeimų yra linkę rinktis techninio ar profesinio mokymo kryptį, tai vidurinio lavinimo aukštesnės pakopos nuostoliai koncentruojasi neturtingesnėse šeimose.

EVA būdingas nemažas bendrasis skurdo lygmuo, o pajamų nelygybė didėja kaip iš anksto numatoma ir neišvengiama perėjimo prie rinkos ekonomikos pasekmė, nes tokioje ekonomikoje darbo kainą lemia paklausa ir pasiūla, o ne centralizuotas darbo užmokesčio nustatymas. Kuo didesnė pajamų nelygybė, tuo nelygesnės galimybės mokslui skirti reikiamą dalį išlaidų.

Duomenys apie švietimui išleidžiamas šeimų lėšas yra kiek apgaulingi, nes pinigai renkami ir oficialiai, ir neoficialiai. Tačiau pirminiai tyrimai rodo, kad šeimoms mokslas šiandien kainuoja daugiau nei prieš pereinamąjį laikotarpį, nors išlaidos įvairiose valstybėse ir įvairiose valstybių jurisdikcijose skiriasi. Šie tyrimai taip pat rodo, kad neturtingos šeimos švietimui išleidžia didesnę vienam gyventojui tenkančio suvartojimo procentinę dalį nei šeimos, kurios nėra neturtingos. Todėl nenuostabu, kad tos valstybės ar jurisdikcijos, kurios patiria didesnį fiskalinį spaudimą, labiau stengiasi perkelti išlaidas ant šeimos pečių negu tos, kurios minėtu atžvilgiu ne taip suvaržytos. Deja, taip būna būtent tose valstybėse ir jurisdikcijose, kuriose šeimų skurdo lygis dažniausiai yra aukštesnis.

VYRIAUSYBIŲ STRATEGINĖS KRYPTYS

EVA politikos kūrėjai dar nesuvokia, kiek kainuos tos nelygios galimybės mokytis tolesniame žmogaus gyvenime bei iš kartos į kartą. Ši problema regione gali pasireikšti kur kas anksčiau, nei bus pripažinta, kad reikia imtis sprendimų. Spręsti teisingumo problemas – savaime suprantama valstybinio sektoriaus pareiga, kurios negalima pamiršti viešai diskutuojant apie švietimą bei formuojant švietimo politiką.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2606 žodžiai iš 8637 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.