Svogūnas

Valgomasis svogūnas

Valgomasis svogūnas plačiai paplitęs. Jo lapai (laiškai) vamzdiški, sultingi, tuščiaviduriai. Žiedai smulkūs, žiedynas rutuliškas. Vaisius – trilizdė dėžutė. Valgomojo svogūno išvesta daug veislių, kurios skiriasi skoniu, išorinių lakštų spalva, forma, didumu, vegetacijos periodu. Svogūnų rūšis priklauso nuo ropelių skaičiaus: vienalizdžiai ir daugializdžiai. Saldžiojo svogūno ropelėse yra daugiau angliavandenių ir mažiau eterinių aliejų, todėl jie ir saldūs.

Svogūnai kilę iš Kinijos. Vėliau paplito Indijoje ir Egipte. Egipto piramidėse rasta svogūno liekanų, o sarkofagų ir senovinių statinių sienose – daugybė svogūno piešinių. Svogūnus mėgo senovės persai. Jie minimi Homero ,Odisėjoje’. Plinijus savo raštuose aprašė svogūno veisles, kurias augino romėnai. Jų karvedžiai liepdavo kariams svogūnus ir česnakus valgyti kasdien, nes jie suteikia jėgų, energijos ir narsumo.

Svogūnai yra mėgstama prieskoninė daržovė. Jų cheminė sudėtid labai įvairi. Svogūnas vertingas ne tik kaip prieskoninis ir maistinis augalas. Jau seniai jis vartojamas gydymui. Solerno mokiniai medicinos sveikatos kodekse aprašė svogūno gydomąsias ypatybes. Senovės medikai – Hipokratas ir Dioskoridas – rašė apie puikų svogūnų, česnakų ir medaus mišinio gydomajį efektą. Avicena nurodė, kad svogūnų sultys gydo anginą, stiprina gleivinę, žadina apetitą, virškinimą.

Viduramžių gydytojai pastebėjo, kad svogūnuose esančios lakiosios medžiagos apsaugo žmones nuo įvairių ligų. Tai įrodė B. Tokinas. Jis išskyrė iš svogūnų lakiasias medžiagas, kurias pavadino fitoncidais. Svogūnai augaliniai antibiotikai. Svogūno veikliosios medžiagos reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina organizmą žiemą ir pavasarį. Svogūnų reikėtų valgyti sergant virusinėmis ligomis (gripu, angina). Reikia 3 – 5 minutes pakramtyti svogūną ir burnos ertmė dezinfekuota.