T e i s ė s i d ė j o s r a i d a t e i s ė s m o r a l ė
5 (100%) 1 vote

T e i s ė s i d ė j o s r a i d a t e i s ė s m o r a l ė

112131

T U R I N Y S

Į V A D A S …………………………………………………………………………………………. 2

I.T E I S Ė S I D Ė J O S R A I D A ……………………………………………. 3 – 4

II. T E I S Ė S M O R A L Ė

1.Teisė ir dorovė – dvi socialinių normų rūšys ……………….. 5

2.Teisės ir dorovės savitarpio santykis ……………………………. 6

3.Teisės normų ypatybės ………………………………………………. 7

4.Teisės reikšmė žmonijos kultūros kūrimui ……………………… 8

III. T E I S I N Ė A T S A K O M Y B Ė ………………………………………….. 9

I Š V A D O S ……………………………………………………………………………………………….. 10

L I T E R A T Ū R A ……………………………………………………………………………………… 11

ĮVADAS

Senovės Graikijoje buvo padavimas apie tai, kad kartą Dzeusas pasiuntė Epitemėją padalinti pasaulio būtybėms įrankius būvio kovai. Epitemėjas vieniems davė aštrius dantis, kitiems – didelius sparnus, dar kitiems – stiprius dantis ir t.t. Žmogui pritrūko dovanų ir Epitemėjas nusprendė jį apdovanoti visuomenės instinktu.

Graikų filosofas Aristotelis laikė, kad žmogus yra linkęs į visuomenės gyvenimą. Dievai ir gyvuliai gali gyventi vieni patys, be visuomenės, o žmogus – ne.

XVIIa. Olandijos filosofas Hugo Grocijus suformulavo tokią pažiūrą: žmogus yra visuomenės karys, jis turi polinkį į visuomenės gyvenimą ir nori gyventi kartu su panašiais į save asmenimis.

Tačiau yra ir kita žmogaus prigimties teorija. Anglų filisofas Hobbes tvirtino, kad žmogus žmogui yra vilkas, kad kiekvienas yra pasirengęs ir yra priverstas kovoti su kitais.

Abi šios pažiūros turi pagrindą ir yra suderinamos mūsų gyvenime. Žmogus siekia to, kas padeda jam apsisaugoti ir vengia to, kas kas gali jam sutrumpinti gyvenimą arba nutraukti jo gyvybę. Visuomenėje yra ir savitarpio santaikos, ir savitarpio neapykantos pagrindų. Ar asmuo linksta į visuomenę, ar jis jaučia, kad kažkas jį stumia nuo visuomenės – visa tai priklauso nuo visuomenės santykių, o tie santykiai priklauso nuo to, kokia teisė veikia visuomenėje.

Tad žmogus savo prigimtimi yra visuomeniškas. Be to, žmogus gimęs gyvena ir nemiršta dėl to, kad kiti jį maitina, jis kalba dėl to, kad kiti su juo kalba, jis galvoja dėl to, kad greta gyvenantys irgi galvoja, jis myli todėl, kad yra mylimas ir t.t. Žmogus visur ir visada gyvena ne vienas, bet šeimoje, giminėje, bendruomenėje, tautoje ar kitaip kalbant visuomenėje. Jam gyvenant visuomenėje, veikia asmuo, bet veikia ir minia. Visuomenę galima lyginti su laikrodžiu: jis veikia tik tada, kai visos jo dalys yra tinkamai sujungtos.

I.Kantas sakė: “Dauguma mūsų poelgių atitinka pareigą, bet pažiūrėję iš arčiau į žmonių užmačias ir siekimus, visur susiduriame su jų brangiuoju Aš, kuris visada išlenda į priekį, o ne griežtu pareigos įsakymu, kuris daugelį kartų reikalautų prieštarauti pačiam sau. Ir čia nereikia būti dorovės priešu, o tik šaltakrauju stebėtoju, kuris aistringą gėrio siekimą ne iš karto priima kaip tikrą, kad tam tikrais momentais (ypač bėgant metams ir tobulėjant sprendimo galiai, kurią patyrimas iš dalies išmoko, o iš dalies išmiklina stebėjimui) leistume sau suabejoti, ar pasaulyje iš tikrųjų yra tikroji dorybė. Ir, kad neatsisakytume mūsų pareigos idėjų, o sieloje neišbluktų pagrįsta pagarba pareigos dėsniui, niekas kitas čia mūsų negali apsaugoti, kaip tik aiškus įsitikinimas, kad, jei ir niekados nebūtų buvę poelgių, išplaukiančių iš tokių švarių šaltinių, tai juk čia ir kalbama visiškai ne apie tai, ar yra taip, ar kitaip, bet apie tai, kad protas pats sau ir nepriklausomai nuo jokių kitų reiškinių įsako, kaip reikia elgtis.”

TEISES IDĖJOS RAIDA

Kas yra teisė?Mąstant apie teisės ryšio su žmonių interesais istoriją, neįmanoma suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tik abstrakčią: teisė – tai visuotinai privalomo elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta.

Konkretus teisės turinys priklauso nuo epochos, kurioje formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi. Dėl skirtingų tikslų galima išskirti dvi jos raidos stadijas:

1.Ikikapitalistinė arba neišplėtotos teisės stadija

2.Kapitalistinės teisės epocha

Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nes buvo pradinė visuomenės narių lygybė, pagrįsta kolektyviniu darbu ir kolektyviniu vartojimu. Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklausė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartojimo reikmenys. Teisių ir pareigu vienovė pradėjo formuotis atsiradus darbo specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilus būtinybei tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objektus. Iš
čia – privačiosios teisės raida.

Priešinga jai tendencija pradėjo formuotis ėmus tvarkyti viešąjį visuomenės gyvenimą – pagrindinių socialinių grupių (klasių) santykius ne teise, o jėgos persvara. Jėga ėmė nustatinėti visuomenės nariams teisių ir pareigų santykį. Tie, kurie buvo ekonomiškai ar politiškai stiprūs, ėmė perkėlinėti savo pareigas pavergtiesiems. Todėl jie liko be pareigų, o pavergtieji – be teisių. Nuo tada viešąjį visuomenės gyvenimą pradėjo tvarkyti ne teisė, o įstatymas, kuris labai dažnai savivaliavo teisės atžvilgiu. Bet kuri stipriojo sąvivalė, įforminta įstatymu, imta vadinti “teise”. Įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas ir buvo paskelbta valstybės (stipriojo) valia. Teisė buvo ilgam užmiršta ir susiaurinta iki “teisės principo”. Todėl tuo metu funkcionavo dvi teisės sampratos: viena iš jų teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle, o kita – kaip

kaip priešingų interesų derinimą kompromisu.

Pirmąjai teisės sampratai atstovavo viešoji teisė, antrajai – privačioji teisė (civilinė), kuri rėmėsi šalių lygiateisiškumu, mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiausvyra, nes reguliavo turtinius laisvų piliečių santykius (Atėnų, Romos miestų demokratija).

Socialinių grupių (klasių), piliečių ir valstybės santykius reguliavo viešoji teisė, kuri rėmėsi jėga ir nelygiateisiškumu. Visiems privalomo elgesio taisykle galėjo virsti interesas tik tos socialinės grupės, kuri turėjo fizinės, karinės, ekonominės jėgos persvarą. Priešingų grupių interesai buvo ne derinami, o slopinami. Todėl vienų teisės virto privelegijomis, o kitų pareigos – prievolėmis. Tokia “teisė” įtvirtino ne socialinę santarvę ir rimtį, bet vienų viešpatavimą.

Privačioji (civilinė) teisė liko autentiškos teisės oaze, nes jos nepasiekė šis susipriešinimas, todėl ji sugrįžo į žmonių santykius.

Totalitariniai režimai visada propaguoja jėgą, todėl jie buvo ir yra suinteresuoti apibrėžti teisę ne kaip teisių ir pareigų vienovę, o tik kaip “privalomo elgesio taisyklę”, kad nereikėtų parodyti koks nustatomų teisių ir pareigų tarpusavio santykis, nebūtų demaskuojama valdžios savivalė kuriant teisę.

TEISĖ IR DOROVĖ- DVI SOCIALINIŲ NORMŲ RŪŠYS

Kapitalistinės teisės epochos ištakos slypi vergvaldinės ir feodalinės epochos civilinės teisės vertybiniuose, metodoliginiuose pagrinduose. Visuomenė kaip tik ir demokratėjo civilinės teisės principus verčiant visos teisės principais. Tai buvo išplėstinės teisės demokratijos pradžia. Viešoji teisė buvo garantuota vien valstybės prievarta, o civilinė teisė – pačių santykio dalyvių abipuse nauda ir tik atskirais atvejais įsikišdavo valstybės prievarta, bet ji tai darė ne siekdama pavergti asmenį, bet padėti jam išlikti socialinės santarvės objektu. Nuo tada teisės skirstymas į viešąją ir privačiąją (civilinę) nebetenka principinės reikšmės, nes santykiams tarp piliečių ir santykiams tarp socialinių grupių ar piliečių santykiams su valstybe, jos institucijoms galioja ta pati civilinė teisė – pačių santykio dalyvių abipuse nauda ir tik atskirais atvejais įsikišdavo valstybės prievarta, bet ji tai darė ne siekdama pavergti asmenį, bet padėti jam išlikti socialinės santarvės objektu.

Yra autorių, kurie laikosi kitokios teisės tipologijos. Jie skiria keturis

pozityviosios teisės raidos etapus (P.Leonas):

1.Stipriojo teisė

2.Kumščio teisė

3.Valdžios teisė

4.Pilietinės visuomenės teisė

Pirmieji trys etapai yra laikomi neišplėtotos teisės pavyzdžiais, nes rėmėsi jėga. Jie priskiriami ikikapitalistinei teisei. Ketvirtasis teisės etapas ženklina teisės iškilimą virš valdžios autoriteto ir yra būdingas teisinės valstybės teisei.



Dar genialusis I.Kantas pajuokė juristus, kad šie neįstengia paprastai paaiškinti, kas yra teisė, kad jie iešką teisės sąvokos nustatymo. Ir dabar dar iškyla ginčų dėl teisės sąvokos apibrėžimo. Bet jei yra sąvoka, tai yra ir jos turinys.

Protingas žmogus kelia sau įvairius tikslus ir veikdamas laikosi tam tikrų taisyklių, kurios yra vadinamos normomis. Teisė priklauso etikos normoms, ji yra etinė (socialinė) norma. Žmogus gyvena visuomenėje ir jo veiksmai, tikslai susiduria su kitų žmonių veiksmais ir tikslais. Juos reikia suderinti, koordinuoti ir nustatyti tokias normas, kurių laikantis žmonės vienas kitam nepakenktų. Teisės normos kaip tik ir yra tos normos, kurios derina ir koordinuoja mūsų visų veiksmus.

Yra dvi socialinių normų rūšys – teisės ir dorovės. Ir vienos, ir kitos normos – tai liepimai atitinkamai veikti ir nurodymai ko negalima daryti. Dorovė reikalauja geros valios ir žiūri veikimo motyvų, o teisė pasitenkina legalia valia, sutinkančia su įstatymų valia ir motyvų nežiūri. Kitaip kalbant, dorovė normuoja pasielgimus iš sielos vidaus, o teisė – tik išorės pasielgimus. Taip skyrė teisę nuo kitų etikos normų
garsusis XVIIIa. filosofas I.Kantas.

Analizuodami asmens sąmonę mes matome, kad vienais atvejais žmogus tik jaučiasi turįs pareigą vienaip ar kitaip veikti, o kitais atvejais jis jaučia ne tik savo pareigą vykdyti tą, ką norma liepia, bet ir kito asmens įgaliojimą reikalauti, kad jis vykdytų tą, ką ta norma liepia. Kai norma liepia mylėti savo artimą ir žmogus yra verčiamas ją vykdyti, jis jaučia tik pareigą ir daugiau nieko. Tačiau kai norma sako, kad reikia grąžinti skolą, skolininkas jaučia pareigą grąžinti skolą ir supranta, kad kreditorius gali reikalauti, kad skola būtų grąžinta.

Pirmoji normų rūšis yra dorovinės normos, antroji – teisinės normos. Dorovė tik liepia atitinkamai elgtis, o teisė ne tik liepia atitinkamai elgtis arba nesielgti, bet ir įgalioja kitą žmogų, kad tas taip, o ne kitaip elgtusi. Reikalavimas yra tas teisės normos ypatumas, kurio neturi dorovės norma. Teisės reikalauti yra dvejopa reikšmė: ji praplečia asmens valią, patiekdama jai naują veikimo dirvą, bet drauge ji varžo asmens valią, neduodama jai veikti iš vieno paties asmens noro. Teisės norma nepalieka savo normų vykdymo laisvai žmogaus valiai, bet duoda tam tikrų priemonių, kad būtų galima priversti ją vykdyti. Tos priemonės yra teismas, jo sprendimų vykdymas, bausmės.

XIXa. teisininkas R.Jeringas pripažino teise tik tas normas, kurios remiasi išorine priverčiamąją jėga. Jis sakė, kad teisė yra juridiškai apgintas interesas ir tik tos normos yra teisės normos, kurių vykdymas yra priverčiamas. Jo manymu žmogus iš prigimties yra egoistas ir egoizmas yra pakankamas žmogaus ragintojas. Bet paraginti žmogų dirbti visuomenei egoizmas negali, nes yra per silpnas ankstinas, nes dauguma yra neišsilavinę, žemažiūriai ir nesupranta kokia jiems bus nauda iš to, kad jie vykdys savo pareigas. Reikia pašalinti tas kliūtis ir įrankis joms pašalinti kaip tik yra teisė.

Dauguma teisininkų su tokia nuomone nesutinka ir nurodo, kad yra daug teisės normų, kurios neturi priverčiamojo pobūdžio. Pvz., viešoji teisė nustato parlamento teises ir pareigas ir jas vykdyti neverčia.

Istorija rodo, kad teisė ir dorovė gimsta ir auga visuomenėje. Ir teisės , ir dorovės normos yra socialinės normos. Teisė yra tas dorovės minimumas be kurio visuomenė negali gyventi ir augti. Teisė – yra žemesnis dorovės laipsnis. Taip teigė XIXa. vokiečių teisininkas Jelinekas. Jis pabrėžė, kad teisė ir dorovė gimsta ir auga ne atskirame asmenyje iš jo vidaus, dvasios, bet visuomenėje. Tarp dorovės ir teisės yra didelis savitarpio sąryšis, o koks yra jų santykis?Dorovės ir teisės normos dvejopai veikia žmogų. Jos yra žmogaus elgesio motyvai ir ragina žmogų daryti vienus veiksmus arba susilaikyti nuo kitų veiksmų. Dorovės ir teisės normos veikia mūsų sielą, keičia ją, ugdo mumyse atitinkamus polinkius ir įpročius. Jos turi auklėjamąją reikšmę. Ir dorovė ir teisė siekia vieno ir to paties tikslo – garantuoti visuomenės buvimą, padėti jai augti ir eiti teisingu keliu. Todėl ir jų turinys yra bendras – asmens neliečiamumas, šeimos gyvenimas, turto padalinimas ir naudojimas, valdžios uždaviniai ir jos santykiai su piliečiais ir t.t. Visa tai tvarko dorovė ir teisė, bet kiekviena iš jų eina savo keliu:

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2108 žodžiai iš 4086 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.