Tai apie kalėdas ir šios šventės atsiradimą
5 (100%) 1 vote

Tai apie kalėdas ir šios šventės atsiradimą

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………..…… 3

1. Iš kur ir kada atsirado Kalėdos?…………………………………..…….….… 4

2. Kalėdų burtai ir papročiai……………………………………………….…….. 4

3. Kalėdų medis……………………………………………………..…….…….. 6

4. Kalėdų žaidimai………………………………………………….…………… 7

5. Klausimai kaimynei apie jų šeimos Kalėdų papročius, tradicijas……….……. 8

6. Kaip švenčia pasaulis………………………………………………………….. 9

7. Išvados………………………………………………………………………… 11

8. Naudota literatūra………………………………………………………….…… 12

Įvadas

Referate nagrinėsime mūsų prosenių Kalėdų šventimo papročius, tradicijas ir naujųjų laikų Kalėdų papročių inovacijas.

Kalėdos – pro senovinė šventė (kitaip senoji Saulės grąžos šventė). Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Pirmiausia darbe išsiaiškinsime šios šventės kilmę. Taip pat aiškinsimės senovės burtų paslaptis, jų papročius. Referate aptarsime senovės Kalėdų žaidimų įvairumą.

Matysime, kad kalendoriniai ir agrariniai papročiai ir apeigos yra vieni ankstyviausių žmonijos dvasinės kultūros kūrinių atsiradę iš žmones supančios gamtos dėsnių, nesupratimo, kodėl kiekvienais metais periodiškai keičiasi metų laikai.

Kalėdos kaip ir visos kalendorinės šventės žmonių visada yra mėgiamos ir laukiamos. Ne tik dėl to, kad per šventes nereikia dirbti, bet ir dėl to, kad jos paįvairina įprastą žmonių kasdienybę pakeisdamos ir valgio racioną. Taip pat šventiškesnis apsirengimas, ėjimas į iškilmingas mišias, kalbėjimasis su žmonėmis suteikia įvairovės monotoniškame žmonių gyvenime. Švenčių metu žmonės demonstruodavo prieš kitus savo apdarų, vežimų ir arklių gražumą.

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas senovinio kalėdojimo – persirengėlių vaikščiojimo sveikinti su švente paprotys, kartu renkant už sveikinimus dovanas. Tikima, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Dažniausiai atsidėkojama valgomais dalykais. Kalėdotojų sveikintojų vaikštynės užsitęsdavo iki Trijų karalių.

Lietuvių švenčių, kaip ir viso pasaulio švenčių papročius, dažnai papildo iš kitų šalių atkeliavę nauji papročiai. Didelė dalis švenčių inovacijų atkeliauja į Lietuvą iš Europos šalių, bet iš Jungtinių Amerikos Valstijų atkeliauja didžiausia dalis naujovių, kurios palaipsniui prigyja mūsų kultūroje.

Apie Kalėdų tradicijų inovacijas ir kitų užsienio valstybių Kalėdų papročius taip pat apžvelgsime referate.

Referate naudota P. Dundulienės, B.Buračo, ir J.Balio knygos, kai kurie naudoti duomenys yra rasti internete.

1. Iš kur ir kada atsirado Kalėdos?

Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms.

Lietuvoje žodis Kalėdos randamas XVI–XVII a. raštuose. Šios šventės pavadinimu susidomėjo D.Poška dar XIX a. pirmoje pusėje, o 1913 m. – kalbininkas K.Būga, šį pavadinimą kildindami iš romėnų šventės Calendae.

Kada Romos imperijoje įsitvirtino persų šviesos deivės Mitros kultas, 274 m. imperatorius Aurelijus įsakė visoje imperijoje švęsti Sol invictus („Nenugalėtosios saulės“), t.y. saulės grąžos šventę. Kadangi ši šventė buvo laikoma ir Naujųjų metų pradžia, lotyniškai ji vadinta Festum Calendarum (Kalėdų šventė). Bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente, remdamasi Biblija. Tačiau gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a. Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną.

Taip pat yra ir keletas „lietuviškų“ žodžio Kalėdos aiškinimų. S.Daukantas šventės pavadinimą aiškina atsiradus nuo kuolo, kuris seniau kaimiečių buvo kalamas į sieną praėjusiems metams pažymėti. N.Laurinkienės teigimu šventės pavadinimas aiškinamas su ritualinės medžio kaladės valkiojimu. A.Patacko aiškinimu lietuviškas šventės pavadinimas sietinas su žodžiu kalėti, nes žiemą žemė tarsi kali, šalčio sukaustyta.2. Kalėdų burtai ir papročiai.

Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje – sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi…

Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad buvo leidžiama atlikti tik pačius būtiniausius darbus. Žmonės net nevaikščiojo į svečius, o burdavo ateinančių metų derlių ir orą. Jeigu Kalėdų diena buvo šalta – tai bus vėlyvas pavasaris ir Velykos bus su sniegu. Jeigu sninga pirmąją Kalėdų dieną, tai reiškė, kad kitais metais bus daug dirvinių pelių, kurios sukapos
gubose javus. Dzūkai tikėjosi gero vasarojaus jeigu per Kalėdas iškrenta daug sniego.

Kaime švenčiant Kalėdas, anksti ryte būdavo nuimamas šienas nuo Kūčių stalo ir nešamas gyvuliams. Jis buvo dalijamas karvėms, jaučiams ir avelėms. Neduodavo šio šieno arkliui, nes tikėjo, kad raganos gali šieną atimti. Dar kita priežastis, dėl kurios arklys negaudavo šieno, jog Šv. Rašte nerašoma, kad prie gimusio Jėzaus tarp kitų buvusių gyvulių, buvo ir arklys. Tokios buvo gyvulių Kūčios.

Nuėmę šieną nuo stalo žiūrėdavo ar daug sėklelių ar grūdelių iš šieno pribirėjo. Jeigu jų daug rasdavo, tai ateinančių metų derlius bus labai geras.

Kalėdų rytą bitininkai Dargužiuose ir Pagiriuose savo bitelėms nešdavo virintų kviečių ir „aplotkų“, kad kitais metais jos daug medaus prineštų. Tai būdavo bičių kūčios.

Žmonės tikėdavo, kad jeigu prieš Kalėdas negražins visų savo skolų, tai liks visus metus skolingi. Einant į bažnyčia reikėdavo apsivilkti naujais rūbais, mat tada bus galima bažnyčioje pamatyti raganas ir sužinoti jų darbus.

Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės – jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė.

Sveikinimai ir linkėjimai Kalėdų metu turėjo ypač didelę magiškąją jėgą. Tai buvo tarsi užkalbėjimai, kurie be abejonės turėjo išsipildyti. Todėl pagrindinę Kalėdų apeigų dalį sudarė linkėjimai gero būsimojo derliaus, gyvulių sėkmės, taip pat artojams buvo linkima

sveikatos. Apeiginius linkėjimus senovėje atlikinėjo įvairūs persirengėliai, net ir žyniai. Šie papročiai dabar jau neteko savo senosios religinės prasmės, tačiau kai kurios atskiros jų detalės išliko ir XX a. pradžioje.

Įdomiausias paprotys senovėje, kurio elementų yra ir šių laikų Kalėdų papročiuose, yra vaikščioti kiemais persirengusiu Kalėdų seniu, arba Kalėda ir linkėti gerų derlių. Kalėdų senis, kitaip Kalėda, liaudies dainose buvo vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, žemus klonius sėdintis šyvų žirgų vežime, auksiniais, geležiniais arba molinais ratais, šilko botagais, margais batais, atvežantis lašinių, dešrų, riešutų ir kitų gėrybių. Žmonės per Kalėdas apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipindavo barzdą ir ant nugaros prisitaisydavo kuprą.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1171 žodžiai iš 3609 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.