Taikomoji dekoratyvine daile
5 (100%) 1 vote

Taikomoji dekoratyvine daile

Lietuvos taikomoji dekoratyvinė dailė 1962-1975 metais

• Keramika 1962-1975 metais

• Tekstilė 1962-1975 metais

• Medžio dirbiniai 1962-1975 metais

• Metalo dirbiniai 1962-1975 metais

• Gintaro dirbiniai 1962-1975 metais

• Odos dirbiniai 1962-1975 metais

• Stiklo dirbiniai 1962-1975 metais

6-ojo dešimtmečio pabaiga-7-ojo pradžia buvo pažymėta ryškiu “atlydžio” laikotarpio politinių ir kultūrinių reformų ženklu. Taikomosios dekoratyvinės dailės meninių principų kaita visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje aktyviai deklaruojamu šūkiu “dailę – į buitį”. Dešimtmečių sandūroje kilusi tipinės architektūros banga diktavo lakoniškos ir funkcionalios formos reikalavimus taikomajai dailei. Moderni ir taupi išraiška tapo programiniu taikomosios dailės siekiu. Daikto estetinė pusė pradėta tapatinti su tikslingumu. Gražu buvo visa, kas pigu, pritaikoma buityje ir neprimena pokario įmantrumo, nenatūralumo. Pokario dailės pompastiką ir oficiozinį charakterį ilgainiui išstūmė vaizduojamojoje dailėje kilęs “rūstusis” stilius, kuris įliejo gyvybės ir apibendrinimo iliustratyviai, sustabarėjusiai formai. Nacionalinės pasaulėjautos sušvelnintas “rūstusis” stilius Lietuvos dailėje įgavo poetiškos nuotaikos, išsiliejo lyriškomis valstiečių gyvenimo, jų poetizuotos kasdienybės, liaudiškų švenčių scenomis. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje sovietinėje spaudoje išsirutuliojo diskusija, ar architektūra yra menas, ar tik materialinės kultūros dalis. Diskusijoje tikėtasi nubrėžti naujos sovietinės architektūros kontūrus ir žmogaus gyvenamąją erdvę, kuri turėjo būti apstatyta pigiais, lengvai surenkamais baldais, negausiai puošta, apibendrintų formų, rupaus paviršiaus vaza, dekoratyvaus piešinio grindų kilimu, raiškaus piešinio langų užuolaidomis. Tokį estetinį idealą propagavo ir sąjunginės bei respublikinės taikomosios dekoratyvinės dailės parodos, kuriose kompleksiškai eksponuoti gyvenamieji interjerai (baldai, kilimai, keramika, metalo dirbiniai). 1961 m. Maskvoje vyko didžiulė sąjunginė taikomosios dailės paroda “Menas ir buitis”, kurioje dalyvavo ir lietuvių dailininkai.

1962 m. Vilniuje įvykęs sąjunginis pasitarimas interjero sutvarkymo klausimais nubrėžė nuosaikumo, taupymo, santūrios išraiškos reikalavimus taikomosios dailės kūriniams – kaip priešingybę besaikei pokario laikotarpio puošybai architektūroje. Skirtingai nuo pokario perkrovimo interjere, 7-ojo dešimtmečio patalpose vyravo minimalistinė, apibendrintų formų dekoratyvinė dailė. Nors funkcionalizmo ir konstruktyvizmo terminai nebuvo minimi, tačiau 3-4-ojo dešimtmečių internacionalinio stiliaus dvasia buvo juntama – racionali ir griežta, funkcine logika paremta naujojo stiliaus dirbinių forma išplaukė iš šių krypčių programinių nuostatų. Atida medžiaginėms dirbinio savybėms, sąmoningas jų paryškinimas buvo vienas iš 7-ojo dešimtmečio stiliaus reikalavimų. Medžiagiškumas tarpukario Vakarų taikomojoje dailėje ir architektūroje nebuvo akcentuojamas, tačiau nuo tų metų praėjo daug laiko, ir Vakarai jau 6-ajame dešimtmetyje spėjo išgyventi brutalizmo stiliaus bangą, kilusią prieš medžiagos architektūroje niveliavimą ir kovojusią už elementarių struktūrų ir paprastų žaliavų savybių išaukštinimą. Be to 6-7-ajame dešimtmečiais Europoje ir Amerikoje klostėsi funkcionalizmo atmainos, besiremiančios specifine tautine savo šalių tradicija. Lietuvai buvo priimtiniausia Suomijos architektūra, orientuota į tos šalies gamtinę aplinką ir santūri taikomosios dailės dirbinių išraiška.

Naujojo stiliaus kūriniai turėjo būti medžiagiški. Grubus lino audinys buvo marginamas ryškiais asimetriškais raštais. Tokia pat maniera stilizuotos figūrinės scenos komponuotos rištiniuose kilimuose. Supaprastinta forma pasižymėjo 7-8-ojo dešimtmečių papuošalai, archaiškų formų molio dirbiniai, dekoratyvinė metalo plastika interjere.

Vis daugiau lietuvių dailininkų dalyvavo tarptautinėse parodose ir seminaruose. 1970 m. XVIII tarptautinėje keramikos parodoje Faenzoje (Italija) keramikė Marija Bankauskaitė už vazų diptiką “Kardas” apdovanota aukso medaliu. Tai buvo pirmasis toks aukštas lietuvių įvertinimas tarptautinėje arenoje. 1971 m. Liucijos Šulgaitės kompozicija “Lašai” Faenzos bienalėje taip pat pelnė aukso medalį. Šie tautiečių pasiekimai įkvėpė ir kitus lietuvių dailininkus.

Reikšmingos buvo šiuo laikotarpiu surengtos individualios dailininkų parodos: Liucijos Šulgaitės (1968, 1972), Mykolo Vrubliausko ir Jono Mikėno (1969), Gražinos Didžiūnaitytės (1969, 1970), Marijos Švažienės (1970), Jono Prapuolenio (1970), Vaclovo Miknevičiaus (1970, 1973), Aldonos Ličkutės-Jusionienės (1971 Vilniuje, 1974 Maskvoje), Juozo Balčikonio (1972 Vilniuje ir Belgrade, 1973 Belgijoje, 1974 Maskvoje), Felikso Daukanto (1974, 1975) ir kt.

Keramika 1962-1975

Šis laikotarpis ypač svarbus šiuolaikinės lietuvių keramikos modernėjimo procesui. Po nepalankaus dailei 6-ojo dešimtmečio keramikai turėjo iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, prisiminti molio ar kitos keraminės medžiagos gamtines savybes ir stengtis jas išryškinti. Iškilo formos tikslingumo ir jos santykio su dekoru vientisumo problema. Lietuvių keramikai brendo
studijuodami lietuvių archeologinę keramiką ir žvalgydamiesi į Vakarų Europos šios dailės šakos ieškojimus. Didelį vaidmenį lietuviams suvaidino to meto čekų ir vengrų keramika, jų propaguotos lakoniškos formos ir nenugludinti paviršiai. Po 1962 m. Prahoje surengtos tarptautinės keramikos parodos pradėjo plisti naujos tendencijos šioje taikomosios dailės srityje. 7-ojo dešimtmečio dizaine ir unikaliojoje keramikoje vyravo lakoniškos, aptakios, patogios ir nesunkiai pagaminamos formos. Skirtingai nuo 3-4-ojo dešimtmečių internacionalinio stiliaus architektūroje ir taikomojoje dailėje, 7-ojo dešimtmečio dirbiniuose stengtasi pabrėžti medžiagines daikto savybes. Monumentalūs indai storomis sienelėmis, rupi, nenugludinta paviršiaus faktūra, minimalus dekoras buvo ypač populiarūs.

Daugiausia lietuvių keramikai gamino buitinius ir dekoratyvinius indus. Siekta konstrukcinio aiškumo ir tektoniškumo. Indų formos grįstos paprasčiausiomis geometrinėmis figūromis – rutuliu, pusrutuliu, konusu, stačiakampiu ir pan., kurių pavidalai ir įvairiopi tarpusavio deriniai įkvėpdavo dailininkus originaliems sumanymams. Buvo suvokta, kad svarbu paprasčiausiomis priemonėmis pasiekti maksimalaus išraiškingumo. Didelę įtaką skleidžiant minimalistines idėjas, suvaidino Liudviko Strolio (1905-1996) pedagoginė ir kūrybinė veikla. Dailininkas visą gyvenimą liko ištikimas taupiai, keramikos specifiką propaguojančiai kūrybos krypčiai. Šiuo laikotarpiu sukurti L. Strolio kūriniai (dekoratyvinė lėkštė, 1965 ir kt.) dvelkė menine kultūra ir organišku tradicijų bei novatoriškumo deriniu. Panašią kryptį tuo metu mokiniams skiepijo ir kiti pedagogai: Jonas Mikėnas (1899-1988), Mykolas Vrubliauskas (1919-1993), Teodora Miknevičienė (1909-1982). Jų pavyzdžio paskatinti ir įkvėpti, taupia išraiška savo kūrybą grindė vyresnieji Vaclovas Miknevičius, Voldemaras Manomaitis ir būrys jaunesnių kolegų, kurių kūryba atsiskleidė tuo laikotarpiu: Danutė Eidukaitė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Genovaitė Jacėnaitė, Juozas Adomonis, Algirdas Laucius, Birutė Zygmantaitė, Marija Bankauskaitė, Liucija Šulgaitė, Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė, Egidijus Talmantas. Būtent šių keramikų kūriniai atspindi 1961-1975 m. lietuvių keramikos ieškojimus ir būdingiausias tendencijas.

Rupaus paviršiaus išryškinimas buvo vienas iš to laikotarpio estetikos normų (E. Tulevičiūtės-Venskevičienės vaza ir dubuo, 1963; M. Vrubliausko vaza, 1963). Retai indai buvo dengiami žvilgančiomis ir kitomis, natūralų paviršių slepiančiomis glazūromis. Vis dažniau lietuviai pirmenybę atiduodavo druskoms ar matinėms glazūroms (D. Eidukaitės vaza, dengta matine vario glazūra, 1971). Jei dirbinys buvo puošiamas reljefiniu, raižytu ar tapytu figūriniu dekoru, jis buvo plokštuminis, dekoratyvus, dvimatis (J. Kačinskaitės-Vyšniauskienės dekoratyvinė vaza, 1968). Šiuo laikotarpiu visų sričių dailininkai pradėjo įsisąmoninti, kad tik dekoratyvi piešinio traktuotė neardo taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinio specifikos.

7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje vis labiau paplito dekoratyvinė keramika interjerui ir eksterjerui. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje paskelbtas šūkis “dailę – į buitį” tolydžio prarado prasmę, nes utilitariais dirbiniai užsiėmė auganti pramonė ir “Dailės” kombinatų cechai (1966 m. Vilniaus “Dailės” kombinate atidarytas keramikos cechas). 1969 m. išleisto albumo “Taikomoji dekoratyvinė dailė” įvade pastebėta: “Prieš kelerius metus gimusi tendencija kurti dekoratyvinės paskirties darbus dabar visuotinai įsivyravo”. Ją skatino vis dažniau kylančios diskusijos apie taikomosios dailės ir architektūros sąveiką. Tuo metu vis daugiau vitražų, sienų tapybos ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių rasdavo vietą architektūroje. Lietuvių keramikai ir tekstilininkai, moderniais kūriniais užbaigdami funkcionalistinės architektūros ansamblio formavimą, įteisino dar XX a. I pusėje nubrėžtą sampratą, kad architektūra ir meno kūriniai sudaro vientisą, išbaigtą ansamblį. Šiuo laikotarpiu bendradarbiaujant su architektais buvo sukurti pano, plokščių, vazų, lauko keramikos ciklai. 1967 m. duris atvėrę Vilniaus dailės parodų rūmai suteikė geras sąlygas vidiniame kiemelyje demonstruoti lauko keramikos dirbinius. Dekoratyvinėmis kompozicijomis formavosi A. Ličkutės-Jusionienės, G. Jacėnaitės, D. Gobytės-Daunorienės ir kitų braižas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1395 žodžiai iš 4502 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.