Tango istorija
5 (100%) 1 vote

Tango istorija

TANGO ŠIANDIENBūtų banalu pradėti žodžiais: “Civilizacija apgaubė pasaulį nepersmelkiamu šydu, tokiu pat šydu izoliavo ir mūsų išgyvenimus, ir jausmų protrūkius”. Tačiau, norime to ar ne, žmonija vis labiau tampa išoriškai anemiška. Gęsta mūsų nuoširdūs pojūčiai – atrofuojas sugebėjimas betarpiškai jausti ir reaguoti. Todėl mes esame veik mirę bet kokiam nuoširdžiam, nesulaikomam tikros linksmybės protrūkiui.

Net šių dienų šokių aikštelėse poros šoka atskirai, savo narciziškumo apsuptyje, nesidalindamos emocijomis, gyvenimo nuotykiais ir nesėkmėmis. Todėl dažnai ilgimasi šokio, kuris leistų pajusti kito žmogaus, ne tik kūno, artumą. Ir neatsitiktinai nuojauta kužda apie tango – muzikos, poezijos ir šokio sintezę, – kuri leidžia pažvelgti į gyvenimo rutiną skaidriomis akimis ir įveikti aplinkos fatališkumą. Nes tango – liūdesio, melancholijos ir prarastos meilės kūdikis – visgi stimuliuoja, suteikia stiprybę ir pažadina norą gyventi. Deja, šiais laikais ir tango gyvena ne pačius geriausius laikus. Jį į atokius užkampius išstūmė šokiai, tolimi nuo muzikalumo ir melodingumo. Didžiosiose teatrų scenose taip pat regime tik choreografiškai sterilius tango pastatymus, kuriuose forma ir spalvos užgožia tikrąją argentinietiško tango, socialaus šokio, prigimtį. Šalia popsinių ritmų ir naktinių klubų melodijų jėgos pirmapradis tango jaučiasi kuklus ir suglumęs. Tačiau kerintis tango išraiškingumas, aikštingas inteligentiškumas bei emocinis pakylėtumas, atviras nuoširdumas bei subtilus erotiškumas ir yra būtent tai, ko trūksta šiuolaikinėse šokių aikštelėse. Ko trūksta mūsų gyvenime.

Tad gal verta vėl susigrąžinti gerai pamirštą senąjį argentinietišką tango, nes “tango yra šokis visiems”. Ir šis šokis privalo atgimti, nes “tango niekada nebuvo miręs”. Jis “gimė priemiesčiuose” ir vis dar “valdo pasaulį”.

TANGO EPOCHOS IR EVOLIUCIJA

1860 – 1890

Pradžioje tango choreografijai nebuvo naudojama konkrečiai apibrėžta muzika. Gimė naujas šokimo būdas, bet dar ne šokis. Dėl to tango, argentinietiškas valsas ir milonga šokami pagal skirtingą ritmiką, bet jų choreografija labai panaši. Visos trys ritmikos įtraukiamos į tango orkestrų repertuarą. Ilgainiui radosi skirtingos šokimo figūros, kurios buvo naudojamos kaip laisvės simbolis. Anais laikais naujo šokio žaismė buvo labai patraukli, nes, kaip niekada iki tol, artimai susiglaudė šokėjų kūnai. Būtent dėl to naujai užgimęs tango, tapęs išsilaisvinimo simboliu, buvo šokamas tik Buenos Airių priemiesčiuose ir tik žemiausių klasių atstovų.1890 – 1920

Šiuo periodu vystėsi Tango ir Žmonių simbiozė. Choreografijoje didelis dėmesys skirtas piešiniui, kurį ant grindinio kūrė šokėjų pėdos. Gimė naujos figūros – piešiniai: media luna, ocho ir kt. Judesiai tapo tikslesni. Kūnai nebebuvo taip artimai susilieję, tačiau susiglaudė galvos, matyt tam, kad šokėjai matytų, ką veikia jų kojos. Toks tango vadinamas tango canyengue arba tango orillero (“orilla” – isp. krantas, pakraštys), nes buvo šokamas miesto pakraščiuose – orillas.



1920 – 1940

Šiuo laikmečiu tapo labai svarbūs šokėjų kūnai ir elegancija. Tas pats nutiko su linijų harmonija. “El Cachafaz” (Ovidio José Bianquet) atrado šokimo visiškai vertikalioje padėtyje (tiesiu kūnu) stilių. Jis pavadintas tango salón, nes vystėsi būtent salonuose. Šis naujas išgrynintas stilius, įtakotas europietiškos kultūros, pakeitė požiūrį į tango šokį. Tapo madingi konkursai ir parodomieji tango. 1940 – 1950

Šiuo periodu kito tango choreografijos kiekybė, bet ne kokybė. Tango ėmė šokti visų socialinių sluoksnių žmonės. Kad būtų šokamas salonuose, tango buvo priverstas kilti socialinės piramidės laiptais: kuo aukštesnis socialinis lygis, tuo elegantiškesnis ir labiau rafinuotas buvo tango. Kitaip tariant, įvairios tango kombinacijos buvo atliekamos skirtingais diapazonais. Šiuo periodu, kaip niekada anksčiau, buvo labai daug šokama, rašoma ir filmuojama apie tango. Šis laikotarpis net vadinamas tango “aukso amžiumi”.1950

50-ieji – paskutiniai tango evoliucijoje. Šokį papildė ganchos (“kabliai”), – ir pėdos pakilo nuo grindų. Abu partneriai, kaip lygus su lygiu, ėmė “kabliuoti” vienas kito kojas. Didžiausias dėmesys, kiek tik leisdavo laikas, buvo skiriamas improvizacijai.1960

Tango kartu yra ir šokis, ir neįprastas kultūros reiškinys. Populiarieji šokiai dažniausiai gimsta per kultūrinius nuosmukius: jie sukuriami scenoje ir tada perduodami žmonėms. Su tango buvo visiškai kitaip: jis gimė priemiesčiuose ir tik vėliau buvo priimtas aukštesniųjų socialinių sluoksnių atstovų. O šiuo laikotarpiu tango iš naujo rado savo vietą, ir jau buvo šokamas naktiniuose klubuose, esančiuose ne tik miesto centre. Jaunoji karta, susidomėjusi tango ir tapusi jo gerbėja, suteikė šokiui naujos gaivos.1980

Tango įsitvirtina didžiausiuose pasaulio miestuose. Neturėdamas jokių ketinimų atimti pelną iš dainininkų bei muzikantų, būtent šokis užkariauja auditoriją, sužavi ją ir tampa pavyzdžiu likusių tango sričių menininkams.

ARGENTINIETIŠKO TANGO KILMĖ

XIX amžiaus pabaigoje, maždaug apie 1895-uosius metus,
Argentinos sostinėje, Buenos Aires mieste, gimsta tango. Jau tada, tarp tokių šokių kaip “milongos” ir kažko panašaus į “andaluzietiška tango” pradeda pasireikšti argentinietiškasis tango variantas, kuris jau buvo spėjęs atsikratyti tų itakų, kurios padėjo jam atsirasti.

Niekas tiksliai nežino iš kur jis atsirado, nei kokie yra tie skirtingi elementai, kurie suformavo jo muziką, dainos žodžius ir patį šokį. Tai ivyko todėl, kad tų metų intelektualams nerūpėjo kuo gyveno jų šalis. Visų akys buvo nukreiptos tik į Europą, ypatingai i Prancūziją.

Apie 1880-uosius metus kai kurie tyrinėtojai, tarp jų Karlosas Vega (Carlos Vega), įžymiausias Argentinos muzikologas, pastebėjo, kad priemiesčio zonoje tokie šokiai kaip kvadriljus, polka, mazurka, “shottis”, pamažu praranda savo pozicijas užleisdami vietą “milongos” ritmui tarp žemesniųjų klasių atstovų, kai tuo tarpu habanera vis labiau įsitvirtina viduriniuose sluoksniuose.

MILONGA – ŠOKAMO TANGO PAGRINDAS

Milonga yra kilusi iš habaneros, kuri XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje reabilitavo savo ritmus, paskolintus iš Afrikos juodaodžių šokių. Kiti tyrinėtojai mano, kad polka, mazurka, habanera, “shottis” buvo šokami atliekant beveik tuos pačius judesius kaip ir tango šokio, tačiau naujovė Buenos Aires šokyje buvo tai, kad čia jis turėjo savo identitetą. Anksčiau buvo šokama atskirai, kaip pavyzdžiui aborigenų kilmės gauco (“gaucho”) šokis, vadinamas “lanseras” (“lancero”) arba šokama kartu, tačiau neatliekant jokių figūrų, kaip pavyzdžiui valsas. Argentinietiškas tango eina dar toliau. Jam pavyksta įtraukti į šokį įvairias figūras, kurios atliekamos vyrui ir moteriai šokant apsikabinus.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Europos polka ir mazurka galėjo būti tas modelis, kuriuo pasinaudojo “portenjai” (“porteno” – Buenos Aires uostamiesčio gyventojai) savo šokiui sukurti. Tų laikų liudininkai užtikrina, kad tais laikais buvo šokama, darant horizontalias figūras su pritupimais.

TANGO IR MILONGA

Šie šokiai pateikiami kaip dvi analogiškos formos su skirtingais pavadinimais. Nesąmoningai jie buvo laikomi vienodais. Tai buvo visai suprantama, kadangi ką tik gimęs tango ilgus metus dar bus vadinamas milonga. Nuo 1906 iki 1926 metų tango skirdavosi savo šokiu, o milonga intonacija. Iš pradžių, iki 1895 m., jam nebuvo priskiriami išskirtiniai žingsniai. Muzika buvo improvizuojama lygiai taip, kaip ir pačios figūros. Tik vėliau, maždaug nuo 1895 iki 1905 metų, išsivysto tikrasis tango, kurį autoriai vadina “Tango krioljo” (“Tango criollo” – Gauco tango).

Argentiniečių muzikologas Karlos Vega aprašo tas figūras, kurias milonga paveldi iš habaneros ir iš andaluzietiško tango bei tuos pakitimus, kurie juose įvyko. Žingsniai “molinetas” (“el molinete” – malūnėlis) ir “oco” (“el ocho” -aštuoniukė) išsaugoja savo ankstesnį pavadinimą, atliekant greitą žingsnių kombinaciją, kurią moteris kartoja atvirkštine tvarka, sudarant figūras pagal šokėjo išradingumą. Tai sudaro 10, 20, 30, 40 ar daugiau figūrų išilgai šokių aikštelės, kuomet vyras jas atlieka grandinine serija. Kiekvieną kartą sukuriama kita tango versija, kurios neįmanoma tiksliai pakartoti. Taigi, tai vis naujas, nepasikartojantis spektaklis.

Tango šokyje kiekvienas šokėjas yra individualybė. Nėra dviejų panašių šokėjų, kartojančių tą pačią choreografiją. Kitas tango bruožas yra tas, kad vyras niekuomet nešoka žengdamas atgal, kaip kad reikalavo tų laikų mandagumo taisyklės. Tai grindžiama rungtyniavimu tarp šokėjų. Mūšiai miesto apylinkėse reikalaudavo budrumo, negalima buvo atsukti nugaros potencialiam priešui.

Visų pirma, tango yra vyriškas reikalas. Vyrai buvo jo tėvai, jie jį sukūrė. Vyrai šokdavo su vyrais, jie vienas kitą mokindavo ir jį praktikuodavo. Būtent vyras veda poros šokį, tai jis veda moterį. Jai belieka tik laukti jo nurodymų ir jam paklusti. Todėl nėra žinomų įžymių tango šokėjų. Amžiaus pradžios laikraščiai rašė: “dauguma moterų, kurios šoka tango, daro tai blogai, tuo tarpu vyrai yra kūrėjai, turintys savitą stilių”. Laikui bėgant moters padėtis kito. Vyras leido jai sublizgėti, ji paįvairina šokį savo fantazija, tačiau tik tada, kai vyras jai suteikia tam laiko ir galimybę. Tarp pirmųjų novatorių galima paminėti Karmensitą Kalderon (Carmencita Calderon), vieną iš Kacafazo (Cachafaz) šokių partnerių. Karmensita Kalderon sakydavo: “anksčiau buvo šokama skruostas prie skruosto; vėliau prostitutės priversdavo žiūrėti vienas kitam į akis, norėdamos susitarti dėl kainos už savo paslaugas vyrams”, “aš priverčiau atlikti naujus žingsnius”. Kacafazas (1885-1942) buvo vienas iš geriausių šokėjų tango istorijoje. Jo garbei Argentinoje švenčiama “Šokėjo diena”. Jis sakydavo, kad: “norint šokti tango tereikia elegancijos ir muzikos ritmo”. Kritikuodamas “kalesiterus” (“calesiteros”- tuos, kurie iš tango daro šou) jis sakydavo, kad: “jie tik sukasi ir sukasi, pavargsta ir nieko gero nedaro”. Kiti įžymūs milongos šokėjai, kurie perdavė savo žinias naujajai kartai buvo Petrolejus (Petroleo), Virulazas (Virulazo), Pepitas Aveljaneda (Pepito Avellaneda).

Pagrindinis dalykas tango šokyje, anot “milongeru” (“milongueros”

šokejai), yra tvirtas žingsnis, neprarandant muzikos ritmo, tai uostamiesčio gyventojo eisena pagal ritmą. Nebūtina atlikti daugybę figūrų, užtenka atlikti tas, kurias pats tango nurodo, leisdamas paslysti kojoms, nes “tango šokamas judant nuo liemens žemyn, ir visas malonumas yra tame, kad atsiduodi ritmui, vesdamas savo šokio draugę”. Ir priduriama: “Norint šokti tango, reikia būti gimusiam čia. Amerikietis jį šoka nerangiai, rusas per daug brutaliai ir rimtai, ispanas koketuoja. Kuomet šokėjų pora yra vietinė – gestikuliuoja kaip indėnai ir elgiasi kaip gaučai, – kokias nuostabias figūras jos kuria, kuomet kojos tyliai juda bijodamos pažadinti žvėrį, žengdamos pirmyn, atgal, paslysdamos tarsi ieškodamos drąsos, reikalingos šokėjai prisivilioti”.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1722 žodžiai iš 5605 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.