Tango istorija
5 (100%) 1 vote

Tango istorija

Turinys

1. Įvadas 3

2. Tango kilmės teorijos 4

3. Tango kilmės vieta 5

4. Kitų šokių ir kultūrų įtaka tango šokiui 6

Candombe 6

Habanera 7

Andalūzietiškas tango 7

Milonga ir tango, milongeras ir milongera 8

Kitos kultūrinės įtakos 9

5. Tango vystymasis 10

6. Išvados 15

7. Literatūros sąrašas 16

Įvadas

Tango, kaip ir dauguma kitų šokių, yra ne tik estetinio, meninio, dvasinio poreikio tenkinimas, bet ir fizinio aktyvumo rūšis. Tai energingas, kupinas aistros, improvizacijos ir vidinio susikaupimo šokis, turintis ir įdomią, savitą istoriją. Šiame darbe bus pasistengta apžvelgti tango, kaip šokio ir kultūrinio reiškinio, svarbiausius aspektus ir istorinę raidą, ir taip pat pasigilinti į priežastis, kodėl ir šių dienų jaunimas vis dažniau renkasi tango šokio pamokas kaip tam tikrą fizinio aktyvumo formą. Tango kilmės teorijos

Yra ne viena teorija apie tai, iš kur ir kada tiksliai kilo tango. Pasak Miguelio A. Cemino, Urugvajaus ambasadorius, (lit. sąr. 2), dėl tango gimimo vietos ir laiko iki šiol tęsiasi nepaliaujami ginčai, pateikiamos naujos versijos ir interpretacijos. Nustatyta, kad šis šokis atsirado 19 a. 80-aisiais Argentinoje, kosmopolitiškuose Buenos Airių priemiesčiuose. Tačiau šio šaltinio autorius abejoja ar tai ir yra tikroji tango kilmė. Pasak jo, yra mokslininkų, teigiančių, kad tango ištakų galima rasti ir senovės Egipte, nes ant lentelės, atvežtos iš vieno faraono kapavietės, pavaizduotas šokis, labai primenantis tango gestus ir figūras. Taip pat autorius mini ir kitą teoriją, jog šokis, panašus į dabartinį tango, minimas ir 18 a. kronikose bei kituose istoriniuose dokumentuose, kur kalbama apie tambó, Lotynų Amerikos negrų šokį su padainavimais. Tačiau persikraustęs iš ten į pietinę Ispaniją pas Andalūzijos čigonus, “tambó” virto “tangó”, daininga švente su šokiais). Juan‘as Eduardo Gimenez‘as (lit. sąr. 3) pabrėžia, kad etimologiškai žodis “tango” kilęs iš afrikiečių genčių, gyvenusių Gvinėjoje, atvykusių į Rio de la Plata kaip vergai. Jis reiškė “uždara vieta” “uždaras sklypas”. Pasak jo, kai kurie tyrinėtojai teigia, jog tai onomatopėjinis garsas, susijęs su būgnų garsais, su tam-tamu arba su juodaodžių šokiu “kandombe” (“candombe”). Tai prašymas, nukreiptas į kandonbes šokėją: “toka tango o toka tambo” (“toca tango o toca tambo” – mušk juodą būgną). Daug vėliau tango persikėlė į “konventiljo” (“conventillo” – viešbutis, kur apsigyvendavo darbininkai, juodaodžiai, provincijos žmonės ir kurių dideliuose vidiniuose kiemuose buvo šokama). Taip pat Juan‘as Eduardo Gimenez‘as teigia, jog kai kurie tyrinėtojai mano, kad Europos polka ir mazurka galėjo būti tas modelis, kuriuo pasinaudojo “portenjai” (“porteno” – Buenos Aires uostamiesčio gyventojai) savo šokiui sukurti. Tų laikų liudininkai užtikrina, kad tais laikais buvo šokama, darant horizontalias figūras su pritūpimais. Pasak Miguelio A. Cemino (lit. sąr. 2), Eduardo S. Castillo mano, kad pats žodis “tango” yra japoniškas, nes patį šokį esą sukūrę japonai, gyvenę Kuboje. Ginčijamasi ir dėl paties žodžio “tango” kilmės. Pasak to paties autoriaus, kai kurie mano, kad šis žodis sudarytas iš lotyniško veiksmažodžio “tangere” – liestis; kiti mano jį kilusį nuo ispaniško žodžio “tambor” – būgnas – per tarpinius etapus “tambó” arba “tangó” iki “tángo”. Labiau įtikinama atrodo Vincento Rossi teorija, atspausdinta jo knygoje “Casos de negros” (“Juodųjų dalykai”) 1926 m. Rossi pirmasis nurodė, jog žodis “tango” iš vieno afroamerikiečių dialekto. Ši nuomonė tampa dar įtikinamesnė, atsižvelgiant į tai, kad Buenos Airės ir Montevidėjus ilgus metus buvo svarbūs vergų prekybos taškai. Ricardo Rodrigues Molas, dar vienas tango tyrinėtojas, savo etimologiniuose tyrimuose patvirtino Rossio tezę, įrodinėdamas afrikietiškąją žodžio “tango” kilmę. Ginčas kilo dėl to, kas vėliau tapo esme: kongolziečių šokis “langó” Nigerijos joruba genties dievas “šangó” arba bantu tautos šokis “tamgú”, reiškiantis šokį apskritai. Anot Moleso “tango” kilęs nuo Kongo, kur reiškia “uždarą vietą”, “ratą”. Vėliau šiuo žodžiu imtos vadinti vietos, kuriose surinkdavo vergus prieš sulaipinimą į laivus.

Tango kilmės vieta

Autoriai taip pat ne visada sutaria ir su tuo, kokioje tiksliai teritorijoje gimė tango šokimo būdas. Juan‘as Eduardo Gimenez‘as teigia (lit. sąr. 3), kad tango gimė XIX amžiaus pabaigoje, maždaug apie 1895-uosius metus, Argentinos sostinėje, Buenos Aires mieste, uostamiesčio apylinkėse: San Telmo, Barako (Barracas), La Bokada (La Bocada), Monserato (Monserrat) rajonuose. Čia esančiose šokių salėse bei žaidimo namuose, viešuose namuose, kavinėse apjuosiančiose miestą, ten kur prasideda laukai. Todėl, pasak jo, šokis taip pat žinomas “oriljero” (“orillero” – krantininis) arba “kanienge” (“canyengue” – cukranendrių laukų) vardu. Lygiagrečiai jis atsirado ir kitoje La Platos upės (Rio de la Plata) krantinėje, Montevidėjuje, Urugvajuje, Sur, Palermo rajonuose ir
senamiestyje (rajonuose, kur gyventojų daugumą sudarė juodaodžiai). Miguelis A. Cemino, Urugvajaus ambasadorius (lit. sąr. 2), teigia, kad tango nepriklauso jokiai šaliai, o yra Rio de la Platos simbolis. Rio de la Plata – tai didžiausia pasaulyje upė, kurios geografinė erdvė aprėpia Urugvajų ir Argentinos provincijas (Buenos Aires, Santa Fė, Entre Rios). Tai kartu ir kultūrinė erdvė, vienijanti dvi tautas, turinčias bendras šaknis (iš esmės, imigrantines), kalbančias ta pačia kalba (su tam tikrais tarties bei akcentų skirtumais), kultivuojančias tas pačias vertybes (nepriklausomai nuo politinės ir istorinės šalies trajektorijos). Būtent šioje kultūrinėje erdvėje paskutiniame 19 a. trečdalyje gimė tango. Todėl Miguelis A. Cemino teigia, kad tiek Argentina, tiek ir Urugvajus yra tango gimtinė, nes jis gimė Rio de la Platos uostamiesčiuose. Tačiau tango vardas vis dar siejamas tik su Buenos Airėmis, nes tai visų pirma yra didesnis miestas už Montevidėjų, jame buvo kur kas daugiau vietų, kur šokamas tango ir jis turėjo geriau išvystytą kino ir muzikos įrašų industriją. Būtent iš Buenos Airių tango paplito po visą Lotynų Ameriką. Tačiau visgi daug didžiulę įtaką tango vystymuisi padariusių žmonių kilo iš Urugvajaus: Henrique Saborido, sukūręs tą patį pirmąjį tango “La Morocha”, kuris, nepaisant “nedoros kilmės”, sugebėjo įveikti kiemo ribas ir išėjo į “didįjį gyvenimą“, Alfredo Gobbi drauge su Angelo Villolldo 1907 m. su tango supažindino Paryžių, Francisko Canaro 50 metų dirigavo pačiam populiariausiam orkestrui, grojusiam tango, Herardo Mates Rodriges 1917 m. balandžio 19 d. Montevidėjuje sukūrė patį nuostabiausią visų laikų tango “La Cumparsita”, Carlosas Gardelis buvo didysis tango atlikėjas.

Kitų šokių ir kultūrų įtaka tango šokiui

Akivaizdu, jog nebeįmanoma atskirti vienos kultūros ar šokio įtakos tango šokiui ir kultūrai. Tango kultūra gimė tarptautinėje aplinkoje, ją įtakojo daugybės kultūrų atstovai į ją įliedami vis ko nors naujo. Taip pat ir tango šokyje galima aptikti ir daugybės kitų šokių įtakų. Keletą jų ir panagrinėsime.

Candombe

Kadangi įtikinamiausia tango kilmės versija laikoma afroamerikietiška, tai manoma, kad būtent jie bus prisidėję ir prie paties šokimo stiliaus formavimosi. Miguelis A. Cemino (lit. sąr. 2) teigia, kad Vincento Rossi knygoje “Casos de negros” (“Juodųjų dalykai”) 1926 metais aiškino, jog afroamerikiečiai, gyvenę Buenos Airėse ir Montevidėjuje, pasitarnavo ne tik žodžio, bet ir šokio kilmei, atsiradusio juodaodžių šokių vakarėliuose “Sociedades de negros”. Vienas iš amžininkų, vadinęs save “senu tangiečiu”, rašęs apie tango šokio kilmę žurnale “Kritika” 1913 m., palaikė Rossio versiją ir aprašė tango atsiradimą iš afrikietiško šokio candombe: “Karnavaluose rinkdavosi Mondongo kvartalo negrai, eidavo gatvėmis ir valandas šokdavo pagal monotonišką candombe ritmą. Candombe buvo ritualinis šokis, vienijantis bantu religiją ir katalikybę. Šokėjai išsirikiuodavo į dvi eiles ir eidavo priešpriešai. Perėjimą iš vienos pusės į kitą sudarė penkios choreografinės scenos, kurias šokdavo ne poromis, o kaip grupinį šokį. Kadangi juodųjų šventės dažnai pasibaigdavo kruvinomis muštynėmis, administracija šiuos renginius uždraudė. Taip juodųjų šokių vakarėliai persikėlė į uždaras patalpas. Kūrėsi šokių salės, kuriose palaipsniui išsivystė ir tango, dar labai skyręsis nuo dabartinio savo pavidalo. Poros nešoko glaudžiai susikabinusios, šokėjai į taktą išsiskirdavo ir imituodavo pirmapradžio candombe gestus. Šį naują šokį perėmė compadritos, gyvenantys priemiesčiuose, ir perkėlė jį į salonus, kur iki šiol buvo šokama tik tradicinė milonga“.

Tas pats šaltinis teigia (lit. sąr. 2), kad nuo pirmųjų “Sociedades de negros” įkūrimo Buenos Airėse ir Montevidėjuje žodžiu “tango” imtos vadinti ir šios bendruomenės, ir jų šokių vakarėliai. Buenos Airėse jau 1821 metais minima “Casa de Tango de Bayle”. Tai, ką grojo tuose šokių vakarėliuose, turėjo mažai ką bendra su muzika, kuri plito Rio de la Platos imigrantų aplinkoje nuo 19 a. vidurio. Buenos Airių ir Montevidėjaus uostuose skirtingos kultūros susiliejo į vieną naują (kuria ir identifikuodavo save naujakuriai): tango.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1466 žodžiai iš 4756 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.