Tarifiniai ir netarifiniai muitai
5 (100%) 1 vote

Tarifiniai ir netarifiniai muitai

Turinys

ĮVADAS 3

1. TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMAI 4

2. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMAI 8

NETARIFINIAI PREKYBOS APRIBOJIMAI 8

3.TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMAI TAIKOMI LIETUVOJE 18

IŠVADOS 22

Įvadas

Prekių mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o dažniausiai – tiesiog būdas garantuoti savo egzistavimą. Nors tarptautinė naudinga šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją riboti. Bet gerų ribojimo būdų neatrado, nes jų paprasčiausiai nėra. Bet koks prekybos apribojimas galiausiai virsta žala visuomenei. Dabar tarptautin4 prekyba laisvesnė negu bet kada, kadangi pasaulis išmoko laisvosios prekybos pamoką, o kai kurios postkomunistinės šalys, tarp jų ir Lietuva, dar tik pradeda savo kailiu pajusti, ar tikrai užsienio prekybą riboti žalinga.

Dauguma mokslininkų ir ekonomistų pritaria tarptautinės prekybos liberalizavimui, muitų ir kitų prekybos barjerų panaikinimui. Ši pozicija remiasi ekonomine analize, įrodančia laisvosios prekybos naudą ne tik kiekvienai valstybei, bet ir visam pasauliniam ūkiui. Tačiau pateikiama nemažai svarių argumentų, teisinančių prekybinių apribojimų įvedimą ir rodančių jų blogą įtaką atskiros visuomenės grupės ar valstybės požiūriu.

Šiame darbe nagrinėsime tarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus – labiausiai naudojamą prekybos politikos priemonę. Muitai yra valstybės suformuota netiesioginių mokesčių sistema, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio prekių konkurencijos, reguliuoti atskirų prekių paklausą ir pasiūlą, saugoti šaliai svarbius gamtinius išteklius, spręsti gamtosaugos problemas, papildyti valstybės biudžeto pajamas ir įgyvendinti kitokius protekcionistinės ir merkantilistinės politikos uždavinius. Netarifiniai prekybos barjerai – tai įvairios priemonės, kurios draudžia arba riboja prekių importą arba eksportą. Ekonominiai draudimai ir apribojimai taikomi tik ekonominiu pagrindu. Taip pat šiame darbe aptarsime Lietuvos naudojamas prekybos politikos priemones.

Paprastai muitų politika būdinga silpnai išsivysčiusioms šalims, nors muitai nėra pati efektyviausia tarptautinės ekonomikos reguliavimo priemonė. Pripažįstant laisvosios prekybos naudą, tiek atskirai šaliai, tiek atskirai pasauliniam ūkiui, ekonomiškai silpnesnės šalys ne visada gali naudotis kitais ekonominių ryšių reguliavimo būdais.

1. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

Muitai ir jų rūšys. Muitas – pagal muito tarifą nustatytas privalomas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muito tarifas – tai prekybos politikos ir vyriausybės reguliavimo šalies viduje rinkos, sąveikaujančios su pasauline rinka, instrumentas, kuris yra susistemintas ir suderintas su prekių nomenklatūra. Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinsi instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų.

Muito mokestis – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę, jis atsiranda kaip importo, eksporto dalis.

Muito mokesčiai vykdo šias funkcijas:

1) fiskalinė. Taikytina importo ir eksporto mokesčiams, nes pinigai eina į valstybės biudžetą;

2) protekcinė. Tik importo prekių, siekiama apsaugoti vietinių gamintojų prekes.;

3) balansavimo. Eksporto prekėms, kurių eksportas valstybės nepageidaujamas ar kainos nacionalinėje rinkoje žemesnės nei pasaulinėje.

H. Džordžas muitus skiria į:

1) fiskalinius;

2) apsaugomuosius. Kuo daugiau bus siekiama apsaugos funkcijos, tuo mažiau bus gaunama pajamų.

Muitų rūšys:

1) draudžiamieji. Labai aukšti tarifų muitai, eksportas į tokią šalį neįmanomas. Žlugdo prekybą.

2) nedraudžiamieji. Mažesni tarifai, nežlugdo prekybos, bet ją nuolat silpnina.

Pagal muitų ėmimo pobūdį muitai gali būti:

1) advalioriniai. Tai procentas nuo prekės kainos. Privalumas- palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Trūkumas- visada reikia žinoti prekės kainą.;

2) specifiniai. Tam tikra suma už prekės vienetą. Naudojama standartizuotoms prekėms, bet nebėra galimybių manipuliuoti kainomis;

3) mišrūs. Čia dalis kaip procentas nuo prekės vertės, o kita dalis – pinigų suma, tenkanti prekės vienetui.

Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai gali būti:

1) importo. Importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje;

2) eksporto. Eksportuojamoms prekėms, labai reti tokie muitai.

3) tranzito. Tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms.

Pagal savo pobūdį muitai gali būti:

1) sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypač sezoninėms prekėms.

2) antidempingo. Naudojama, kai prekės įvežamos ir išvežamos iš šalies žemesne kaina nei analogiškos ir jei gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo naudojimas nelegalus.

4) kompensaciniai taikomi importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos. Šių muitų tarifai ir naudojami
šalyje, norint apsaugoti šalies ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos.

Pagal kilmę muitai gali būti:

1) autonominiai- įvedami valstybės;

2) konvenciniai – įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu;

3) preferenciniai – taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Nustatomi pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis.

Pagal tarifų tipą muitai gali būti:

 pastovūs – muito suma nustatoma valst organų ir nekinta;

 kintami – muito suma gali kisti valst organų apibrėžtom situacijom.

Pagal skaičiavimo būdą:

 nominalūs – nurodomi muitų tarifuose;

 efektyvūs – realus muitų tarifų lygis galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus pagrindinėms ir šalutinėms dalims.

Išskiriami dar keli muitai, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į ūkio intersus ir tarifų struktūrą:

1) specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų įmonių, šalių veiksmus;

2) fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valst pajamas;

3) protekciniai – apsaugot vietinius gamintojus;

4) išlyginamieji – prekės apmokestinamos norint išlygint importinių ir savos gamybos produkcijos kainas;

5) retorsiniai – taikomi apmokestint prekes šalių, kurios labai padidina muitus savo prekėms.

Siekiant apsaugoti vietinius gatavos produkcijos gamintojus ir stimuliuoti žaliavų ir pusfabrikačių įvežimą naudojama tarifo eskalacija. Tai prekių apmokestinimo lygio augimas jos apdirbimo lygio dydžiu. Didelis muitų rūšių skaičius tik patvirtina jų svarbą ir naudojimo sudėtingumą tarptautinėje prekyboje. Muitų įvedimas valstybėms turi įvairią įtaką.

Muitai paslaugų sektoriuje. XX a. pr. paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi. Nuo 9 dešimtmečio iškilo opus klausimas – tarptautinės prekybos paslaugų liberalizavimas. Pasirodo paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportas, draudimas), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Vidinės subsidijos šalies paslaugų tiekėjams yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. O importo tarifai savo ruožtu yra geriau nei importo kvota. Dažnai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo apribojimai, kurie gali būti:

1) prekybos paslaugomis apribojimas. Pvz, visi importuojami kroviniai draudžiami tik vietinių draudėjų. Toks apribojimas iš šalies rinkos pašalina užsienio konkurentus.

2) kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas. Pvz, nustatomas TV laidų, padarytų vietinių ir užsienio prodiuserių, santykis. Tai tiesioginė importuotojų diskriminacija.

3) filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas. Kai norima apsaugoti nestiprius vietinius paslaugų tiekėjus.

4) paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio kitur (jų šalyje). Pvz, gydytojas turi išlaikyti tam tikrus testus kad galėtų praktikuoti JAV.

5) paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažnai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalį). Galima tiesiog ignoruoti užsieniečių paslaugų tiekėjus, teikiant prioritetą saviems.

Pastangos liberalizuoti paslaugų tarptautinę prekybą sprendžiamos tarptautinių organizacijų lygiu (GATT). Paskutiniu metu paplito vis didesnė rinkos orientacija su tarifais, nei su kiekinėmis apribojimo priemonėmis.

Muitai ju tarifu formavimo principai.

Muitų politika įforminama 2 įstatymų blokais:

1) reglamentuojančiais apmuitinimo tvarką, metodologiją; kitus su muitų politika susijusius aspektus. Šio bloko problemos – tarptautinių susitarimų objektas gali būti reguliuojamos įvairiomis sutartimis.

2) Įstatymai ,reglamentuojantys muitinių tarnybų veiklą, teises ir pareigas ir pan. Šio bloko įstatymo reguliuojami klausimai yra vidaus reikalas. Dažniausiai paplitęs objektas – muitų tarifai. Uždėti išvežamoms prekėms muitai sumokami užsienio šalių vartotojų. Svarbu numatyti, kad tokie muitai nesumažintų užsienyje pabrangintų prekių vartojimo.

Svarbiausią reikšmę turi įvežamieji muitai. Jų funkcijos:

 fiskalinė (valstybė siekia gauti kuo daugiau biudžetinių pajamų);

 socialinė-ekonominė (valstybė siekia per muitus tenkinti socialinius-ekonominius interesus).

Muitų politiką reglamentuoja mutinės kodeksas, mutų tarifų įstatymas ir kiti norminiai aktai. Muitas – mokestis už importuojamas prekes į kitą muitų teritoriją arba iš jos eksportuojamas prekes.

Muito mokesčio subjektai – juridiniai ir fiziniai asmenys, objektai – per sieną įvežamos/išvežamos prekės, išskyrus nuo muitų atleidžiamas prekes. Prekių eksporto ir importo tvarkos privalo laikytis visi ūkio subjektai, eksportuojantys /importuojantys/gabenantys tranzitu per muitų teritoriją prekes, taip pat atliekantys ir kitas prekių gabenimo nustatytas procedūras: laikinojo prekės įvežimo, išvežimo, laikinojo prekės įvežimo/išvežimo perdirbti, eksportuotų/importuotų prekių grąžinimo atvejais.

2. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

Netarifiniai prekybos barjerai – tai įvairios priemonės, kurios draudžia arba riboja prekių importą arba eksportą. Pagal PPO siūlymus sąvoka „draudimas“ reiškia nacionalinius teisės aktus, kuriais
nustatomas absoliutus draudimas importuoti, eksportuoti arba gabenti tranzitu tam tikras prekes. Sąvoka „apribojimai“ reiškia nacionalinius teisės aktus, kuriais nustatomas reikalavimas pateikti ir sankcionuoti prašymą ar kitą nei muitinės tikslams skirtą dokumentą kaip išankstinę tam tikrų prekių importo, eksporto ar tranzito sąlygą. Ekonominiai draudimai ir apribojimai taikomi tik ekonominiu pagrindu. Minėti draudimai ir apribojimai visų pirma apima priežiūros arba apsaugos priemones ir kiekybinius apribojimus.

Netarifinės priemonės taikomos siekiant apsaugoti vietos prekių gamintojus, taip pat apsaugoti gyventojų (prekių vartotojų) sveikatą, aplinką, moralę, religiją bei užtikrinti nacionalinį saugumą. Netarifinių priemonių taikymas yra vienas populiariausių užsienio prekybos reguliavimo būdų.

Netarifiniai prekybos apribojimai

 kiekiniai

1) kvotos nukreipti importo reguliavimui;

2) licencijos-tiek importo tiek eksporto;

3) laisvas susitarimas-eksporto reguliavimui;

 paslėpti

1) valstybės užpirkimai,

2) reikalavimai, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai,

3) techniniai apribojimai,

4) mokesčiai ir rinkliavos – visi nukreipti į importo reguliavimą;

 finansiniai

1) subsidijos,

2) kreditavimas,

3) dempingas – nukreipti eksporto reguliavimui.

Skirtingos šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį tad sunku nustatyti kokį tai vidurkį (ypač naudojant netarifinius prekybos metodus). Valstybės prekybos politika gali pasireikšti kaip: protekcionizmas, nuosaikus reguliavimas arba laisva prekyba. Dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika. Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė turėtų apsvarstyti bendrą jų įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimą prekybinių partnerių atsaką. Įvertinant prekybos politikos veiksmų efektyvumą, naudą reiktų nustatyti ar bus ekonominė nauda ūkio šakai ar įmonei, kiek bus sukurta ar išsaugota darbo vietų, kaip pakis biudžeto pajamos, vidaus kainų augimas, vartojimas, kaip įtakos konkurenciją, kaip reaguos prekybos partneriai ir pan.

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos politikos reguliavimo forma, nustatanti prekių, kurias galima eksportuoti arba importuoti, kiekį ir nomenklatūrą. Šie apribojimai gali būti naudojami nusprendus vienos šalies Vyriausybei ar taptautinių susitarimų pagrindu, koordinuojančių prekybą tam tikromis nustatytomis prekėmis. Šiuo metu išsivysčiusios šalys mažiau taiko kiekybinius apribojimus, nes jie daro neigiamą įtaką prekiaujant ž.ū. produktais, tekstile, plienu ir kitais produktais, kurių eksportu suinteresuotos besivystančios šalys. Juos draudžia PPO. Kiekybiniams apribojimams priklauso kvotiravimas, licencijavimas ir ,,laisvanoriškas” eksporto susitarimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1764 žodžiai iš 5612 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.