Tarpkultūrinio bendravimo skirtumai japonijoje
5 (100%) 1 vote

Tarpkultūrinio bendravimo skirtumai japonijoje

TURINYS

ĮVADAS 2

APIE JAPONIJĄ 3

APIE JAPONIJOS KULTŪRĄ 4

Pagarba amžiui ir mokslui 4

Vyrai ir moterys 5

Darbas ir atsipalaidavimas 6

Namų švara 6

Požiūris į svečią 6

Valdininkų biurokratizmas 7

Gražu tai, kas naudinga, paprasta 7

DERYBOS SU JAPONAIS 8

IŠVADOS 14

INFORMACIJOS ŠALTINIAI 15

ĮVADAS

Bendravimas šiuolaikiniame pasaulyje tampa vis sudėtingesnis. Kiekviena nauja karta vis gerina bendravimo įgūdžius, tačiau reikalavimai bendravimui tampa vis didesni. Pasaulis po truputį “mažėja”, daugėja sąveikų tarp skirtingų kultūrų. Tad ko reikia, kad kitos kultūros verslo partneris neliktų nemaloniai nustebintas, o pirmas susitikimas turėtų savo tąsą?

Daugelis bendravime save laiko kompetentingais. Tačiau atsidūrus situacijoje, kai susiduria keletas kultūrų, bendravimo žinioms yra metamas iššūkis. Tenka pripažinti, kad vieno pačio teisingiausio kelio nėra, tačiau yra bent keletas dalykų, kurie gali padėti įveikti sunkumus, kylančius susidūrus dviem kultūrom. (2)

Aš pasidomėjau japonų kultūra, jų tradicijomis bei papročiais. Taigi, šiame darbe jums pateikiu informaciją kaip derėtų ar nederėtų elgtis japonų kultūroje, kaip vyksta derybos su japonais, ką reikėtų žinoti prieš vykstant į šalį ar viešint Japonijoje.APIE JAPONIJĄ

Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto. Keturios sudaro 99,37 proc. šalies teritorijos. Tai Hokaidas, Honsiu, Sikoku ir Kiusiu. Visos šalies teritorija yra beveik 378 000 km2 – maždaug kaip Suomijos (338 000 km2) arba Paragvajaus (407 000 km2) – tačiau ji plona kreive yra nusidriekusi daugiau kaip per 3800 km.

Nors Japonijos teritorija nedidelė, gyventojų skaičiumi – 126,64 milijono – ji užima aštuntą vietą pasaulyje. Todėl Japonija yra viena tankiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Japonijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 338 žmonės. O kadangi daug kur žemė nėra labai lygi, kad būtų galima statyti namus ar tiesti kelius, kai kuriose vietovėse gyvenama dar tankiau. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione. Šiose srityse įsikūrę pagrindiniai ir didžiausi Japonijos miestai. Keturi penktadaliai japonų gyvena didžiuosiuose ar mažesniuose miestuose. Maždaug 26,1 proc. japonų gyvena Tokijyje ir gretimose prefektūrose. Municipaliniuose rajonuose aplink tris miestus – Tokiją, Osaką ir Nagoją – dabar gyvena 49,25 proc. visų japonų.

Japonų tauta susidarė iš žmonių, gyvenusių įvairiose vietovėse.

Išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė japonų ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką japonų kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos. (1)

APIE JAPONIJOS KULTŪRĄ

Daugumai Lietuvos gyventojų Japonijos vardas asocijuojasi su žodžiais samurajus, karatė, dziudo, kamikadzė ir kitais, kurie sukuria labia karingos ir paslaptingos šalies įvaizdį. Per pastaruosius XX a. dešimtmečius Japonija išsiskyrė naujausiomis technologijomis, nepaprastai greitais plėtotės tempais ir ypatingai aukštu gyvenimo lygiu. Šalis, kurią nuo Lietuvos skiria daugiau kaip dešimt tūkstančių kilometrų, kurios tradicijos ir senovinė kultūra yra tolima ir kartu labai dominanti mūsų tautiečius.

Japonų kalba yra ne tik žodžiai, bet ir bendravimo kultūra, kai skirtingų žmonių tarpe ir skirtingoje aplinkoje vartojami visiškai skirtingi žodžiai, ir kartais atrodo lyg tai būtų visiškai skirtinga kalba. (1)Pagarba amžiui ir mokslui. Pats pagarbiausias žodis Japonijoje yra mokytojas (sensei). Šį žodį žino ir daugelis mūsų, mokęsi Rytų kovos menų, nes ir treneris, ir dėstytojas, ir vyresnysis kolega, turintis daugiau patyrimo ir žinių, pagarbiai vadinami mokytojais. Kai kurios šios šalies tradicijos pastebimos ir Lietuvoje. Štai pirmąjį naujojo Seimo posėdį visada pradeda vyriausio amžiaus Seimo narys. Pagarba vyresniems žmonėms ir mokytojams japonams įaugusi į kraują, nors nauja epocha įnešė ir savotiškų pasikeitimų. Iki pastarųjų dešimtmečių, išėjus iš darbo skyriaus ar departamento vadovui, be jokių abejonių jo vietą užima vyriausio amžiaus jo pavaldinys. Universitetuose profesoriui išėjus iš katedros, vyriausiam katedros docentui būdavo pasiūloma eiti profesoriaus pareigas ir t.t. Pastaraisiais metais vis jaunėja privačių įmonių vadovų amžius, tačiau to negalima pasakyti apie valstybės tarnautojus. Aukštesnės pareigos vis dar neatskiriamos nuo solidaus amžiaus.

Žinios, pedagoginė patirtis ir mokslas yra vertinami, ir pagarba suteikiama labiau už vardą negu už postą, nes postą gali gauti, o vardą reikia užsitarnauti. Dėl to net ir aukščiausias valdininkas jaučiasi labiau pagerbtas, jei į jį kreipiasi, pavyzdžiui, profesoriaus vardu, negu ministre ar mere. (1)Vyrai ir moterys. Japonijoje nuo vaikystės ugdoma pagarba vyresniems, užaugę vaikai rūpinasi senstančiais tėvais. Pastaruoju metu japonų šeima dažnai augina tik vieną vaiką. Merginos nenori tekėti už vienturčio, nes žino, kad turės padėti karšinti jo tėvus. Bet tai dar ne didžiausia bėda. Kai kurios motions įpratusios perdėtai rūpintis sūnumi: kartu
ruošiasi paskaitoms, atlieka namų užduotis, baiminasi, kad šis nesusirastų anksti merginos, ir kuo ilgiau stengiasi jį globoti. Neduok dieve, ištekėti už tokio vyro…Dar ir šiandien Japonijoje galima dažnai pamatyti, kaip į autobusą pirmieji įlipa vyrai. Keistai atrodo vyresnė japonų poros. Iš parduotuvės pirmas eina vyras, skaitydamas laikraštį, o iš paskos su pilnais pirkinių krepšiais ir dar tempdama įsikabinusį vaiką smulkiais žingsneliais seka žmona. Tokio elgesio normos yra tradicinės, nes vyrai daug ir ilgai dirbdavo, o žmonos rūpindavosi namų ūkiu, vaikais. Buvo manoma, kad padėti žmonai gėda ir kad tai žeidžia vyrišką orumą. Tačiau jaunosios kartos japonų požiūris į švelniąją lytį gana ryškiai kinta. Kadaise japonėms buvo taikomas Konfucijaus posakis, kad moteris jaunystėje turi paklusti tėvui, brandos metais – vyrui, o senatvėje – sūnui. Tačiau laikai keičiasi…Dabar japonės neskuba tekėti, kuria šeimas būdamos 28-29 metų. Kad vėliau būtų mažiau priklausomos nuo vyrų, merginos stengiasi susitaupyti pinigų. Jos siekia susikurti gerovę, pakeliauti po užsienį, pamatyti pasaulio.

Nuo senovės tradiciškai moterims buvo sukurti įvairūs tabu. Anksčiau Japonijoje vyrai galėdavo dėl smulkmenų palikti žmoną. Išsiskirti būdavolabai paprasta: vyrui užtekdavo pasakyti „eik iš namų“ ir pasirašyti dokumentus. Moteris, norėdama skirtis, privalėjo kreiptis į vienintelę Edo (dabar Tokijas) šventyklą, kurios šventikas palaimindavo skyrybas. Prieš keletą metų nuskambėjo įvykis Osakoje, kai pasibaigus Sumo turnyrui į kovos areną įteikti apdovanojimo nugalėtojui nebuvo įleistas Osakos regiono gubernatorius, nes tai buvo moteris…Dabar juntamos didelės permainos tiek vyrų ir moterų santykiuose, tiek lyčių lygių teisių sferoje. Japonija netgi gali kai kur būti pavyzdžiui ir mūsų šaliai. Trys moterys šiuo metu yra naujajame Ministrų kabinete, o viena jų – užsienio reikalų ministrė. Japonijos parlamente pimininko postą prieš keletą metų užėmė moteris, visi parlamentarai norom nenorom turėjo pasitempti, tapo džentelmeniškesni. (1)

Darbas ir atsipalaidavimas. Japonai nepaprastai daug dirba. Tad japonų šeimos galva yra visiškai atitrūkęs nuo šeimos. Tačiau pastaraisiais metais dauguma įstaigų riboja savo pavaldinių darbo viršvalandžius. Pavyzdžiui, leidžiama per savaitę ne daugiau kaip tris vakarus ilgiau užsibūti darbe, per dieną viršvalandžių skaičius apribojamas iki keturių valandų ir panašiai. Tai susiję ir su sveikatos sutrikimais (pastaraisiais metais dėl pervargimo įvyko ne vienas mirtinas atvejis darbo vietoje), ir didesniu produktyvumu, naudojant modernias inžinerines technologijas. Net ir universitetuose vyresniųjų kursų studentai užtrunka laboratorijose ir kabinetuose iki vėlumos, o tik šeštadieniais mokslai baigiami „labai anksti“: šeštą ar septintą vakaro. Po tokių įtemptų darbų tradicija yra visiems bendradarbiams atsipalaiduoti prie alaus ar sakės bokalo, sekmadieniais surengti bendros visiems (tiksliau viršininko mėgiamos) sporto šakos varžybas. Darbas, darbo aplinka ir bendradarbiai japonui yra labai svarbus gyvenimo procesas, nes dauguma jų vienoje firmoje išdirba visą gyvenimą, pereidami nuo žemiausio iki aukščiausio karjeros laiptelių. (1)

Namų švara. Japonus nėra apėmusi švaros manija, tačiau gyvenimas švarioje aplinkoje dar niekam nesugadino nuotaikos. Nė vienoje pasaulio šalyje nematyti tiek šunų vedžiotojų su maišeliais išmatoms ir nė vieno pridergto šaligatvio ar pievos. Tai ne tik švara, tai ir pagarba šalia esantiems žmonėms. Kai pamatai anksti ryte prie įstaigų su šampūnu ir stipria vandens srove plaunamus šaligatvius, tikrai pamanai, kad iš tokio lauko drąsiai galima žengti į namus su batais. Tačiau ne tik Japonijoje. Ne tik namuose, bet ir mokyklose, ligoninėse ir daugelyje kitų įstaigų batai paliekami už slenksčio, basą koją keliant ant švarios pakylos. Toliau einama apsiavus šlepetes. Dar viena švaros oazė – tatamio kambarys, ant nendrių kilimo lipama tik su kojinėmis. Dar galima paminėti virtuvę, į kurią einant persiaunamos kitos šlepetės, o ypač tualetą, kurio šlepetės būna pažymėtos specialiais ženklais, kad užsimiršęs su jomis neslampinėtum po visus namus. Tokios švaros gal ir nebūtina siekti, bet prisiminus mūsų laiptinių ir ypač liftų švarą, vargu ar gerai tais pačiais batais vaikščioti po kambarius… (1)

Požiūris į svečią. Kiekvienas darbas, net ir pats juodžiausias, yra garbingas, o kiekvienas svečias arba interesantas yra tiesiog šventas. Tai reiškia, kad gatvių šlavėjas po darbo vietoj darbinio chalato apsivelka baltus marškinius su kaklaraiščiu ir, užėjęs į bet kokią kavinaitę, būna palaiminamas pribėgančiųjų tarnautojų ir aukščiausio lygio aptarnavimo. Degalinės darbuotojai net trise pribėga prie automobilio, pila degalus, plauna stiklus, o išvažiuojant visi kartu nusilenkdami padėkoja ir palinki gero kelio. Tačiau tie patys darbuotojai, nuėję į kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę, sulaukia tokio pat nuolankaus dėmesio. Tau nereikia užėjus į nežinomą įstaigą slampinėti kolidoriais, ieškant vieno ar kito reikalingo kabineto. Vienas, du o gal net trys pirmieji svečią pamatę darbuotojai puls siūlyti savo paslaugas. Karštą
užėjus į parduotuvę ventiliatorius bus atsuktas į pirkėją, o ne vėsins sėdintį ir kažką valgantį parduotuvės darbuotoją, nė vienas pardavėjas nekalbės tarpusavyje, jei prie prekystalio prieis pirkėjas. (1)

Valdininkų biurokratizmas. Kiekviena šalis turi savo valdininkus, o šie plėtoja biurokratinę sistemą, kuri vienaip ar kitaip yra reikalinga. Keista, bet kuo aukštesnio išsivystymo lygio šalis, tuo didesnis klesti biurokratizmas, tuo daugiau popierių ir kitų dokumentų reikia apiforminti. Jie reikalingi tvarkai palaikyti, bet netinkamai sureglamentuotas biurokratinis aparatas gali tapti korupcijos ir kyšininkavimo priežastimi. Niekur nematyti tiek daug blankų, formų, formelių, anketų ir kitokių dokumentų kaip Japonijoje. Tačiau jų parengta informacinė sistema užtikrina, kad vienam ar kitam konkrečiam leidimui gauti reikia, pavyzdžiui, 16-os arba 24-ių įvairių pažymų ar formų…Bet jei jos bus surinktos ir pristatytos, nė vienas valdininkas neprašys jokio papildomo pažymėjimo, negaišins jūsų daugiau valandų ar dienų, negu numatyta įstatymuose, priešingu atveju jis netektų premijų, darbo ir pagarbos. Pas mus popierių reikia mažiau, bet niekas negali pasakyti, kiek ir kada jų reikia iš viso. Kiekvienas valdininkas reikalauja pagal nuotaiką. (1)

Gražu tai, kas naudinga, paprasta. Ir pabaigai, kad pajustume japonišką dvasią, reikia suprasti, kas yra arbatos ceremonija. Ceremonija vykdavo arbatos namelyje, stovinčiame puikiame sode. Visi sodo komponentai – takelis, žibintas, akmuo su įduba vandeniui, laukimo suolelis – paprasti daiktai, kurie skelbia, kad gražu tai, kas naudinga, paprasta. Pats statinys, suręstas iš medžio ir bambuko stiebų, šiaudais dengtu stogu, skirtas tyliai bendrauti nedideliame bendraminčių ratelyje, yra pavyzdys japonų architektūros, kuri labai skiriasi nuo vakarietiškos. Namelis pakeltas ant polių per pusmetrį nuo žemės, stogą laiko medinės kolonos, surištos gembių tinklu, sienos – slankiojančios pertvaros iš ryžių popieriaus, be langų ir durų – efemerinės struktūros pastatas nuteikiantis poezijai. Arbatos namelis dar vadinamas tuštumos buveine. Jame nėra puošmenų, išskyrus tai, kas šiuo momentu numalšina estetinį poreikį. Nėra baldų, nišoje kabantis kaligrafijos ritinėlis ir dekoratyvinė gėlių puokštė išsako šeimininko mintis ir nuotaiką, viskas labai gražu ir paprasta, nieko nėra pasikartojančio: jeigu nišoje stovi ikebana, tai niekur daugiau nepasikartos gėlių motyvas, jei arbatinukas apvalus, tai lako dėžutė bus stačiakampė, puodeliai bus skirtingi – visur viešpatauja asimetrija. Prieblandoje skęstantį kambarį apšviečia keli saulės spinduliai, kaistantis virdulys dėl įmestų geležies gabalėlių”groja” savo melodiją. Įėjimas į namelį – 90 cm aukščio anga, pro kurią eidami klupom susilygina visų luomų žmonės. Ir jokių nindzių, samurajų, karatė, dziudo. (1)

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 2060 žodžiai iš 3648 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.