Tarptautinė prekyba
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė prekyba

TURINYS

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA 3

1.1. PASAULINĖ RINKA 3

1.2. PROTEKCIONIZMO SĄVOKA 3

1.3. EKONOMINIU TEORIJU SANTYKIS SU PROTEKCIONIZMU 5

2.TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS INSTRUMENTAI 6

3.TARIFINIAI TARPTAUTINES PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI 8

3.1. MUITAI 8

3.2. EKONOMINIS MUITU VAIDMUO 10

3.4. EKSPORTO MUITAS 12

3.5. MUITAI PASLAUGU SEKTORIUJE 13

4. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI 15

4.1.KIEKYBINIAI APRIBOJIMAI 15

4.1.1.Kvotos 16

4.1.2.Licenzijavimas 17

4.1.3. „Savanoriški” eksporto apribojimai 18

4.2. UZSLEPTI PREKYBOS POLITIKOS METODAI 18

4.3. FINANSINIAI PREKYBINES POLITIKOS METODAI 19

4.3.1.Subsidijos 20

4.3.2.Eksporto kreditai 21

4.3.3.Dempingas 23

IŠVADOS 25

DAS RESÜMEE 26

LITERATŪRA 27

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA

1.1. Pasaulinė rinka

Tarptautinė ekonomika – ekonomikos sritis, nagrinėjanti atskirų šalių ekonomikų tarpusavio santykius, traktuodama kiekvieną šalį kaip atskirą ekonominį vienetą.

Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo forma. Kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka, tai paprasčiausi mainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai – prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).

Pasaulinė rinka – pasaulinio ūkio dalis, kurią sudaro prekių ir paslaugų mainų tarp pardavėjų bei pirkėjų visuma.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:

• eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir

• importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena šalis eksportuoja, tai kita importuoja ir tie prekių judėjimai tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktų eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų vartotojų, dėl vienų ar kitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti.

Pasaulinės rinkos vystymasis XIX – XX a. sandūroje paskatino intensyvesnį tarptautinės ekonomikos vystymąsį.

Veiksniai, skatinantys tarptautinę prekybą:

1) prekybos liberalizavimas;

2) prekių transportavimo laiko trumpinimas;

3) technikos pažanga;

4) daugianacionalinių įmonių steigimas.

Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai yra:

1) valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškia tarifiniais ir netarifiniais metodais;

2) valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo, importo-eksporto, darbo jėgos, technologijų);

3) valstybės reguliavimas makroekonominiame lygyje (valiutos ir finansų).

1.2. Protekcionizmo sąvoka

Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Todėl šiuo metu dar negali būti laisvos prekybos, kadangi ekonomikos vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo ne vienu metu. Kiekviena valstybė siekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą.

Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifiniai, netarifiniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais.

Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti:

• vienpusis, kai valstybinio prekybos apribojimo veiksmai naudojami šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniais partneriais. Dažniausiai tokie vienpusiai veiksmai naudojami atsižvelgiant į analogiškus kitų valstybių veiksmus, kurie tik priveda prie įtampos tarp prekybinių partnerių. Šie veiksmai – tai kvotų nustatymas importui, tarifų įvedimas atskiroms prekėms ir pan.

• dvipusis, kai prekybos politika vykdoma derinant abiejų valstybių-prekybos partnerių interesus ir veiksmus. Pvz., abiems šalims susitarus, gali būti įvesti konvenciniai muitai, nepažeidžiant nei vienos iš partnerių interesų, gali būti suderinami techniniai reikalavimai prekių žymėjimui, pakuotei, pripažįstami kokybės sertifikatai ir pan.

• daugiapusis, kai prekybos politika aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais. Tokių daugiašalių susitarimų vienas ryškiausių pavyzdžių – Generalinis susitarimas dėl muitų ir tarifų (GATT), liečiantis Europos sąjungos (ES) šalis prekybiniuose santykiuose.

Priklausomai nuo valstybės kišimosi į tarptautinę prekybą lygio, galima išskirti dvi politikas:

a) protekcionistinė prekybos politika;

b) laisvos prekybos politika.

Su protekcionizmo sąvoka bene labiausiai yra siejamas australas Maksas Kordenas, išplėtojęs ir apibendrinęs protekcionizmo teoriją.

Laisvoji prekyba – rinkos situacija, kai valstybė nereguliuoja prekybinių operacijų (ypač tarptautinės prekybos). Tačiau dabartinėje ekonomikoje labai sunku išskirti sferas, kurių
visiškai nepaliestų valstybinis reguliavimas, todėl terminas laisvoji prekyba pažymi tik sąlyginę kontrolės ir reguliavimo būseną.

Protekcionizmas – vidaus rinkos apsaugojimo nuo importo politika, taikant padidintus muito mokesčius, prekybos kvotas bei apribojant importą. Protekcionizmo šalininkai teigia, kad tokia politika kelia pragyvenimo lygį šalyje, stiprina konkurenciją, mažina priklausomybę nuo kitų kaštų.

Pagrindinis laisvosios prekybos teiginys: kiekviena šalis turi plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba.

Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra: skatina abipusiškai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą.

Efektyviausiai veikia protingas abiejų politikų derinimas atsižvelgiant į situaciją.

Protekcionizmas kinta. Galima išskirti net kelias ryškesnes jo formas:

• rūšinis protekcionizmas nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus.

• šakinis protekcionizmas gina tam tikras ūkio šakas, visų pirmiausia taikomas žemės ūkiui (agrarinis protekcionizmas).

• kolektyvinį protekcionizmą naudoja kelios susitarusios valstybės (pasirašiusios sutartį, sudarančios kokį nors junginį ar pan.), nukreiptą į jų ratą neįeinančias valstybes.

• paslėptas protekcionizmas įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais.

Tarptautinėje prekyboje dvišaliai santykiai vystosi labai greitai. Jie mažai atitinka liberalizmo principus dėl to, kad dvišaliai santykiai trukdo normaliam rinkos vystimuisi. Dvišaliai santykiai įgauna įvairias formas. Labiausiai paplitusios yra šios: susitarimai dėl saviapribojimo ir kompensacinė prekyba.

Susitarimai dėl saviapribojimo dažniausiai atsiranda kokios nors prekės greito supirkimo tam tikroje šalyje atveju. Kas pastato į pavojų tam tikrą nacionalinės ekonomikos sektorių, svarstomą šalies importuotojos valdžios dėl vienos ar kitos priežasties kaip gyvybiškai svarbų. Paprastai toks nesutarimų tipas priimamas šalies eksportuotojos kaip atsakomoji priemonė neaiškiai ar atvirai grėsmei, galinčiai atnešti žalą jos nacionaliniams interesams.

Simetriškai šalis, turinti dideles išlaidas dėl prekybos apsikeitimo su vienu iš partnerių, gali teikti jai ypatingas dotacijas pardavimų nacionalinėje rinkoje supaprastinimui.

Kompensacinės prekybos vystymasis. Kompensacija yra gamybos sandoris, kuriuo eksportuotojas įsipareigoja atlikti pats ar pravesti bet kokią kitą operaciją už pardavimus, kuriuos galima pasiekti tik esant šioms sąlygoms. Seniausia kompensacijos forma buvo natūralus apsikeitimas, t.y. apsikeitimas ekvivalenčios vertės prekėmis be pinigų apsikeitimo. Šiandien kompensacinė prekyba smarkiai diversifikavosi. Ji gali įgauti pasitinkančių pirkimų formą, kai eksportuotojas įsipareigoja nupirkti kliento šalyje prekės proporciją, aptartą pardavimo kontrakte.

Ofset sandėris – tai kompensacija, sekanti eksportuojamo materialo elementų įjungimą, gaminamų importuotojo šalyje. Ypač tai praktikuojama parduodant ginkluotę.

Šių paslėptų protekcionizmo formų vystymasis labai brangiai kainuoja. Brangiai visų pirma vystymosi požiūriu. Iš tikrųjų, visų pirma jis paveikia trečiojo pasaulio šalis, sumažinant jų pajamas iš eksporto netarifinių apribojimų ir saviapribojimo priemonių atveju arba branginant jų importą kompensacinės prekybos atveju. Dėl to, tai brangiai kainuoja vartotojams, kuriems atima kainų sumažinimo kai kurioms prekėms galimybę.

Pagaliau, šio protekcionizmo plitimas ardo tarptautinės ekonomikos tvarką, įsivyravusią po II pasaulinio karo ir daugiau kaip 3-jų dešimtmečių bėgyje įrodžiusią savo efektyvumą pasaulinės gerovės didinime. Šis pasikėsinimas į liberalizmo principus iššaukia gailestį, kad tai yra prekybos laisvės iniciatorių rankų darbas išvystytos pramonės šalyse – ir, kad tai visų pirma liečia besivystančias šalis, išlaisvinusias rinkos ekonomikos kelią. Spartus diskusijų plitimas tam, kad nutraukti šį lemtingą protekcionizmo plitimą pasaulyje pasirodo šiandien yra neišvengiamas.

1.3. Ekonominių teorijų santykis su protekcionizmu

Kodėl šalys prekiauja viena su kita? Būtent tokį klausimą pirmiausia kėlė visos ekonomikos teorijos. Todėl toliau bus apžvelgiamos kelios teorijos ir akcentuojamas jų požiūris į tarptautinę ekonomiką, laisvą prekybą bei protekcionizmą.

Visiško pranašumo teorija – skelbia, kad tarptautinė prekyba apsimoka tik tada, jei dvi šalys prekiauja tokiomis prekėmis, kurias prekiaujančios šalys pagamina su mažiausiomis išlaidomis (t.y., šalis turi pranašumą, nes naudoja pigesnes žaliavas ir technologijas, pigi darbo jėga ir pan.). Valstybėms mainant vienos šalies pranašesnį produktą į kitos, gaunama abipusė nauda.

Palyginamo pranašumo teorija – toliau plėtojo visiško pranašumo teoriją. Jeigu šalys specializuojasi tų prekių gamyboje, kurias jos gali pagaminti su sąlyginai mažesnėmis sąnaudomis lyginant su kitomis, tai prekė bus vienodai naudinga abiems šalims, nepriklausomai nuo to ar ta gamyba efektyvesnė už kitos šalies.

Importuojamo produkto kaina nustatoma pagal
eksportuojamos prekės kainą, nes valstybėms reikia užsimokėti už importuojamas prekes. Galutinis kainų nustatymas apsprendžiamas vidiniu poreikiu prekei kiekvienoje iš prekiaujančių šalių. Prekiaujančios šalys patiria naudą – ekonominį efektą. Jis gaunamas tik tuomet, kai kiekviena šalis specializuojasi pranašumą turinčios prekės gamyboje.

Pagal šią teoriją teigiamai žiūrima į laisvą, be jokių suvaržymų, tarptautinę ekonomiką. Realybėje yra kitaip: vyriausybės gina gana silpnas šalies ūkio šakas nuo užsienio konkurencijos, nes laisva prekyba gali būti naudinga tik tai šaliai, kurios prekės gali lygiaverčiai konkuruoti su analogiškomis užsienio prekėmis. Kol tai bus pasiekta, reikia remti ir saugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos.

Gamybos faktorių ryšio teorija nagrinėja prekės imlumą kapitalui ir darbui. Kiekviena šalis eksportuoja tas prekes, kurių pagaminimui ji turi visus reikiamus išteklius ir importuoja tas, kurių pagaminimui išteklių trūksta. Tarptautinė prekyba išlygina absoliučias ir atitinkamas kainas ne tik prekėms, bet ir ištekliams, kurių reikia prekės pagaminimui.

Dalyvaudama prekyboje, šalis patiria naudą, ypač jei ji specializuojasi pranašumą turinčios prekės gamyboje.

Pagal šiuolaikinę ekonomikos teoriją idealiu atveju kiekviena šalis gamina tam tikrą santykinai pranašesnę prekę ir parduoda ją kitoms valstybėms mainais importuodama tokio pat santykinio pranašumo prekę. Realiame gyvenime tai neįmanoma, nes kinta ir darbo, ir kapitalo išteklių vertė. Todėl bendru atveju kiekviena šalis turi naudą jau tada, kai ji pradeda prekybinius santykius su kita valstybe (mainų nauda) ir gamina prekę, kuri yra konkurentabili (nes ją perka). Šalis didžiausią naudą patiria specializuodamasi tokios prekės gamyboje.

Tarptautinės prekybos modelis susieja bendrą pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą tarptautinėje prekyboje su vidaus rinkos paklausa ir pasiūla.

Eksporto ir importo apimčių santykio didėjimas rodo šalies ekonominį augimą, mažėjimas – smukimą. Konkrečiai šaliai yra naudinga, kai joje yra visos sąlygos eksportuoti, o likusiame pasaulyje laukiama importo.

Specifinių faktorių teorija aiškina, kad šalys skirtingai apsirūpinusios reikalingais faktoriais. Jei ji turi tuos išteklius, kurie reikalingi eksportuojamoms prekėms, tai tų produktų gamyba didėja, o kitų negamina arba gamina minimaliai ir užleidžia vietą importuojamoms prekėms.

Teorijos, nagrinėjančios pasiūlą ir paklausą, kaip tarptautinės prekybos priežastį nurodo, kad labiau apsimoka eksportuoti prekę į tas valstybes, kur paklausos ir pasiūlos santykis artimas šalies-eksportuotojos paklausai ir pasiūlai arba paklausa viršija pasiūlą.

Teorijos skelbia, kad konkurencija, prekyba be jokių apribojimų duoda didžiausią efektą ir naudą tarptautinėje prekyboje dalyvaujančioms šalims. Praktiškai taip būtų, jei šalys būtų vienodai pajėgios gaminti santykinai tiek pat prekių, kurios yra paklausios tarptautinėje rinkoje, o kurioms neturi pakankamai išteklių – jas importuoti. Tačiau stipresnės valstybės gali daug ką pagaminti jau vien pažangesnių technologijų dėka, o pigus darbas nebeteikia tokio didelio pranašumo kaip anksčiau. Todėl šalys nori vienaip ar kitaip apsaugoti kai kuriuos ūkio sektorius ar šakas, sukuriančias daug darbo vietų. Protekcionizmas sietinas su tos pačios rūšies produktų mainais, nesąžiningų veiksmų, konkurencijos naudojimu, nes valstybės gauna daugiau naudos priklausomai nuo pagamintos produkcijos kiekio.

Todėl yra naudingiausia gaminti prekes, kurių sąnaudos, palyginus su kitų gamintojų, yra žemos, prekės yra paklausios toliau už valstybės ribų. Tačiau laisva prekyba pateisinama tik tuomet, kai nauda gaunama ne kitų sąskaita.

2.TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS INSTRUMENTAI

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus (ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisės ir kt.). Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai, politinėmis valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis.

Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.

• Tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai.

• Netarifiniai apribojimai pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.

Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

• padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje, ir

• riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje.

Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis skirta eksporto skatinimui.

1 lentelė

Prekybos politikos instrumentų klasifikacija

Metodai

Prekybos politikos instrumentai Nukreiptas į reguliavimąeksporto

importo

Tarifiniai Muitų mokesčiai

Tarifų kvotos 

Kvotos

Licencijos

Laisvas susitarimas

 

N

E

T

A

R

I

F

I

N

I

A

I

e

t

a

r

i

f

i

n

i

a

i Kiekiniai

Paslėpti Valstybės užpirkimai

Reikalavimas, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai

Techniniai apribojimai

Mokesčiai ir


Finansiniai Subsidijos

Kreditavimas

Dempingas 



Skirtingos pasaulio šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį. Nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie netarifinių prekybos metodų naudojimą.

Valstybės prekybos politika gali reikštis kaip:

• protekcionizmas,

• nuosaikus reguliavimas,

• laisva prekyba.

Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors vėl gi, apibrėžti, kada prasideda protekcionizmas, o kada pereinama į laisvą prekybą, yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo tarptautinės prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas.

Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

1985 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija paruošė klausimyną, kuris plačiai naudojamas vyriausybių. Jis padeda įvertinti prekybos politikos tam tikrų veiksmų efektyvumą, naudą ir pan.

3.TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI

3.1. Muitai

Muitai atsirado praktiškai tuo pačiu metu kaip ir prekyba. Žinoma, jie neturėjo tokių uždavinių ir tikslų kaip dabartinė muitų politika: muitų ėmimas buvo puikus būdas pasipelnyti. Viduramžiais ir vėlesniais laikais muitai buvo imami ne tik ties valstybės siena, bet ir įvairiose krašto vietose. Juos ėmė atskiri ponai ties savo žemių ribomis ir laisvi miestai ties savo sienų vartais. Pirmoji muitus nukėlė ties valstybės siena ir juos suvalstybino Prancūzija 1970 m. Vėliau muitai pradėjo atlikti tokias funkcijas, kurios panašios į šiuolaikines, tik skyrėsi funkcijų svarbumu. Prieš pusantro šimto metų, tikriausiai, buvo svarbiau, kad muitais galima atsiriboti nuo kitų stiprių šalių prekių įvežimo į šalį ir jos kolonijas (pvz., Didžiosios Britanijos), o ne vietinių gamintojų interesų gynimas. Tad nuo XVIII a., kai Britanijos parlamentas pamėgino įvesti muitus cukrui, arbatai savo kolonijoms Amerikoje, iki šių dienų muitų politika yra derlinga žemė revoliucijoms ir politinėms kovoms.

Muitas – nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų.

Muitų tarifas, priklausomai nuo konteksto, gali būti suprantamas keleriopai:

• santykyje su pasauline rinka, tai – prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas.

Sąrašas, naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką. Panašiai muitų tarifas apibrėžiamas ir LR Muitų

įstatyme: tai susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms, normų rinkinys.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2620 žodžiai iš 8623 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.