Tarptautinė prekyba ir muitų politika
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė prekyba ir muitų politika

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Užsienio prekybos nauda 3

2. Požiūriai į tarptautinę prekybą lemianėius veiksnius 4

3. Užsienio prekybos įtaka ekonominiams rodikliams 7

4. Tarptautinės prekybos suvaržymų priežastys 10

5. Muitų politika 12

6. Tarptautinės prekybos reguliavimo metodai 15

7. Laisvosios prekybos regionai ir muitų sąjunga 18

IŠVADOS 20

LITERATŪRA 22

ĮVADAS

Tautos ūkio gamybos tempą , jos kokybę ir

konkurencinį pajėgumą tarptautinėje rinkoje

geriausiai gali atvaizduoti krašto užsienio

prekybos struktūra ir raida.

K. Sruoga

Tarptautinės prekybos tyrimas šiandien ypač aktualus, nes gilėja prekinių ir financinių rinkų internacionalizavimas, stiprėja ryšys ir priklausomybė tarp atskirų šalių ekonomikų. Ekonominiai nuosmukiai, finansų ir valiutinės krizės, atsiradusios vienoje šalyje, neišvengiamai įgauna globalų pobūdį. Tampa aišku, kad nei viena šalis negali sėkmingai spręsti ekonominių problemų, nekoordi-nuodama savo nacionalinės politikos su politika vedama kitose šalyse.

Ekonominiame šalių vystymesi vis didesnį vaidmenį vaidina tarptautinė prekyba, kitaip ta-riant, pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių.Tarptautinės prekybos pagrindas yra mai-nai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos sąlygų skirtin-gumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis,kurių gamyba šalies viduj yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.

Per visą pokarinį laikotarpį pasaulinės prekybos apimtys sparčiausiai didėjo,jų vidutiniai me-tiniai augimo tempai 1,5 karto viršijo pasaulinės gamybos apimties augimą (13, 11 p.) . To paseko-je, iš vienos pusės išorės prekyba tapo galingu ekonominio augimo veiksniu, o iš kitos pusės, žy-miai išaugo ir šalių priklausomybė nuo tarptautinės prekių apyvartos.

Aišku, tarptautinė prekyba vystosi todėl, kad ji atneša naudą joje dalyvaujančioms šalims. Ekonominė teorija rodo, kad tarptautinė prekyba yra priemonė, kurios pagalba šalys ,vystydamos specializaciją, gali padidinti gaminamų turimų resursų našumą ir tokiu būdu padidinti gaminamų prekių ir paslaugų apimtį ir padidinti gerbūvio lygį.

1. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA

Kyla klausimas, kodėl šalys prekiauja tarpusavyje, užuot gaminusios visas prekes savo jėgo-mis? Šalims naudinga dalyvauti tarptautinėje prekyboje dėl daugelio priežasčių: dėl gamybos sąly-gų skirtingumo įvairiuose kraštuose; dėl mažėjančių produkcijos vieneto gamybos kaštų plėtojant tarptautinę prekybą; dėl žmonių polinkių bei poreikių skirtingumo; dėl absoliučių bei santykinių atskirų šalių pranašumų tam tikrų prekių gamyboje.

Kiekviena šalis turi tam tikrų gamtinių iškasenų, žemės, darbo ir kapitalo išteklių. Todėl gami-namos prekės atskirose šalyse gali labai skirtis. Todėl tarptautinė prekyba pirmiausia gali vykti ir vyksta dėl atskirų šalių gamybos sąlygų įvairumo. Be to, tarptautinę prekybą sąlygoja ir tai, kad produkcijos vieneto kaštai mažėja plečiant gamybos apimtį, nes daugelyje gamybos šakų veikia ekonomijos dėl gamybos masto dėsnis. Todėl, kai šalis pradeda gaminti specializuotą produkciją, ekonomija dėl gamybos masto mažina jos gamybos kaštus, ir ji gali įveikti rinkoje savo užsienio konkurentus. Tačiau netgi tada, kai gamybos sąlygos įvairiose šalyse yra vienodos, jos gali tarpusa-vyje prekiauti, jeigu vartotojų polinkiai atskiroms prekėms atskirose šalyse skirtingi. Pagaliau gilu-minė tarptautinės prekybos priežastis – absoliutūs ir santykiniai atskirų šalių pranašumai tam tikrų prekių gamyboje.

Kad nustatyti ekonominę tarptautinės prekybos naudą, reikėtų nagrinėti absoliučius bei santy-kinius pranašumus, kuriuos turi šalys, gamindamos tam tikrą produkciją. Absoliučius pranašumus pirmasis teoriškai apibūdino klasikinės ekonomikos mokyklos pradininkas Adamas Smitas veikale „Tautų turtas“. Absoliučius pranašumus bei jais grindžiamą tarptautinę prekybą jis vertino kaip visų šalių didesnio turto šaltinį.

Prekyba tarp atskirų šalių vyksta jau labai seniai, nes, visų pirma, visuomenėms reikalingos ir savo šalyse negaminamos prekės. Plečiantis tarptautinei prekybai vyksta šie teigiami poslinkiai:

1. Plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę.

2. Didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonomikos augimas ir bendras ūkio rentabilumas.

3. Pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį.

4. Vartotojas įgyja didesnė galimybę rinktis.

5. Mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių komponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą.

Iš prekybos gaunami mokesčiai ilgą
laiką buvo svarbiausias politinio elito ir aukščiausios val-džios turto šaltinis. Tačiau, pastarųjų dešimtmečių ekonominė plėtra, iš muitų gaunamas pajamas įgalinusi vis labiau keisti vidaus įplaukomis, iš kurių finansuojama vyriausybės veikla, sumažino prekybos pajamų reikšmę. Tačiau prekybos apmokestinimas ir toliau lieka mažiau išsivysčiusių šalių politinio elito bei oficialiosios biurokratijos pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tokių valstybių muitų tarifai paprastai labai aukšti, nes pernelyg gausi daugelio visuomenių biurokratija remiasi faktinės padėties neatitinkančia vidaus mokesčių baze. Kita vertus, mokesčių naštą daug lengviau perkelti ant svetimšalių pečių. Dėl to kyla importuojamų prekių kainos, lėtėja ekonomikos pažanga.

2.POŽIŪRIAI Į TARPTAUTINĘ PREKYBĄ LEMIANČIUS VEIKSNIUS

Laikoma, kad tarptautinės prekybos teorijos pagrindas pradėtas XVIII a. gale ir XIX a. pradžioje. Tai padarė du ekonomistai: A. Smitas ir D.Rikardas.

Pagal D.Rikardo santykinio pranašumo dėsnį, daugiašalius prekybos srautus nulemia santykinės (ne absoliučios) prekių kainos, o šalys specializuojasi gaminti santykinai mažai sąnaudų reikalaujančias vartojamąsias prekes.

1 pav. Šalių absoliutinių pranašumų palyginimas (13,p.13)

Pažiūrėkim sąlyginį pavyzdį. Dvi šalys (Argentina ir Brazilija) gamina dvi prekes: grūdus ir cukrų. Tegu, pvz., Argentina sąnaudų vienetui gali pagaminti 50 t grūdų arba 25 t cukraus, arba bet kurią šių produktų kombinaciją nurodytose ribose. Brazilija esant analogiškoms sąnaudoms – 40 t grūdų arba 100 t cukraus, arba bet kurią kombinaciją nurodytose ribose (1 pav.).

Tokiu atveju šiose šalyse maksimalias grūdų ir cukraus vartojimo apimtis apspręs gamybinių galimybių kreivės (1 pav.). Analizės supaprastinimui priimta, kad pakeitimo išlaidos lieka pastovio-mis ir todėl linijos yra tiesės pavidalo.

Tais atvejais, kai nėra išorinės prekybos, kiekviena šalis gali vartoti tik tokias prekes ir tokiu kiekiu , kurį pagamina. Santykinės šių prekių kainos vidaus rinkoje nustatomos santykinėmis jų gamybos išlaidomis. Mūsų pavyzdyje tai bus: 1 t grūdų = 0,5 t cukraus Argentinoje ir 1 t grūdų = 2,5 t cukraus Brazilijoje.

Tuo atveju, kai šalys prekiaus, kad prekyba būtų abiems naudinga, bet kurios prekės kaina išorės rinkoje turi būti didesnė, nei vidinė pusiausvyros taip pat prekės kaina šalyje – eksportuotoje ir žemesnė nei šalyje importuotoje. Mūsų atveju pasaulinė grūdų kaina būtų ribose (13,p14): 0,5 t cukraus < 1 t grūdų < 2,5 t cukraus.

Nors bet kuri prekes gaminančios šalies pramonės šaka gali būti visais atžvilgiais pranašesnė už atitinkamas kitų valstybių šakas, ji vis dėl to imasi gaminti tik tokias prekes, kuriomis, palyginti su kitais kaštais, prireikia mažiausiai sąnaudų, o likusių gamyba paliekama kitų šalių nuožiūrai. Toks pasidalijimas naudingas visoms valstybėms. Ši paprasta visuotinės naudos, gaunamos iš spe-cializuotos gamybos, grindžiamos santykiniais kaštais, samprata tebėra liberalios prekybos teorijos pagrindas.

Laisvosios prekybos argumentai grindžiami ne lygybe ir lygiu paskirstymu, bet efektyviai naudojamais ir gausinamais pasaulio turtais. Tačiau, kad skirstymas būtų vertinamas tiksliai, pra-vartu žinoti, jog nacionalistinei teorijai liberalus požiūris į šį klausimą nepriimtinas. Laisvąją preky-bą liberalai laiko geriausia politika, nes gamybos specializacija bei tarptautinis darbo pasidalijimas didina individualų darbo našumą, ir todėl sukaupiama daugiau nacionalinio, taip pat pasaulinio tur-to. Be to, laisvoji prekyba didina vartojimo galimybes.

Ekonomistai nacionalistai pabrėžia, kad prekyba yra naudinga atskiroms grupėms bei valsty-bėms, ir palankiai vertina ekonominį protekcionizmą bei valstybinę tarptautinės prekybos kontrolę. Apibūdindami kritines jų pastabas dėl liberalios prekybos teorijos, šias galime skirstyti į tris plačias kategorijas:

 Galimas laisvosios prekybos poveikis ekonominiam vystymuisi ir tarptautiniam darbo pasidalijimui.

 Labiau santykinė, o ne absoliuti nauda (prekybos poveikis turto pasiskirstymui).

 Poveikis nacionaliniam savarankiškumui ir vidaus gerovei.

Nacionalistai teigia, kad ne tik šalies gerovė, bet ir nepriklausomybė bei saugumas yra mate-rialiai susiję su gamybos klestėjimu. Kiekvienai šių didelių tikslų siekiančiai šaliai privalu apsirū-pinti visomis pagrindinėmis nacionalinei paklausai tenkinti reikalingomis priemonėmis. Jas sudaro pragyvenimo ir gynybos priemonės, būstas ir rūbai.

Dėl pasaulyje išaugusio transnacionalinių korporacijų vaidmens ir didėjančios nacionalinių ūkių tarpusavio priklausomybės tarptautiniame ūkyje vis svarbesni darėsi strateginė tarpusavio są-veika ir vyriausybių prekybos sandoriai.

Daugelyje pramonės šakų, ypač reikalaujančių modernių gamybos technologijų, tarptautinėje prekyboje įsigalėjo milžiniškos transnacionalinės korporacijos, galinčios daryti didelę įtaką santyki-nėms kainoms, prekybos srautams ir ekonominės veiklos išdėstymui. Iš stambių firmų sudarytoje oligopolinėje rinkoje galima siekti ir pelno perdalijimo. Naudodamiesi technologija ir kitais panašu-mais individualūs gamintojai siekia ekonominės naudos.

Pripažindamos, kad tarptautinėje rinkoje vykstanti konkurencija yra ne ideali,
tiesiog neto-bula, vyriausybės supranta, kad būtų daug geriau, jei iš tokios veiklos gautas didelis pelnas atitektų jų šalių firmoms, o ne kitų šalių įmonėms. Būtent šis tikras netobulos konkurencijos ir transnaciona-linių korporacijų pasaulis vyriausybėms kelia pagundą remti nacionalinės ekonomikos lyderius ir plėtoti strateginę prekybos politiką, įgalinančią pelną skirstyti taip, kad laimėtų nacionalinės firmos.

Strateginė prekybos teorija, teigianti, kad šalis santykinai gali daugiau laimėti „iš aktyvios prekybos politikos“ negu iš laisvosios prekybos politikos, yra iššūkis tradicinei liberaliosios preky-bos teorijai, gali pasisavinti, gali laikyti politikos, nacionalinėms firmoms masto. Tokiomis sąlygo-mis, kai naujos technologijos tapo pagrindiniu tarptautinio konkurencingumo veiksniu, santykinis pranašumas yra labai nepastovus, pramonės šakos neišvengia išorinio poveikio, valstybė labai suin-teresuota kištis į prekybinius reikalus (santykius), todėl jai reikėtų remti ir ginti tas pramonės šakas, kurios kuria rentas ir kurios strategiškai svarbios tarptautinio konkurencingumo požiūriu.

Išsivysčiusių šalių nacionalinės prekybos politikos pokyčiai nulemia pasaulinės prekybos reži-mą. Vis labiau įsivyrauja nuostata derėtis tokiais klausimais, kaip rinkos pozicijos, dvišaliai sando-riai ir sąlyginis didžiausiojo palankumo statuso principo taikymas.

Labiausiai išsivysčiusių šalių santykinį pranašumą lemia technologiniai, organizaciniai ir pa-našūs veiksniai. Šis pranašumas, tarptautinis konkurencingumas ir tarptautinis darbo pasidalijimas yra bendrų strategijų ir nacionalinės politikos išdava.

Pasaulyje, kuriame valstybei bei įtakos grupėms labiausiai rūpi, kas ir ką gamina, atsiras ma-žai norinčių prekybos struktūros formavimą patikėti vien rinkai. Net liberalai labiau sureikšmina valstybės politikos vaidmenį kuriant santykinį pranašumą, bet jie taip pat nurodo jame slypinčius pavojus.

Užsienio ekonomistų tyrimai rodo, kad ūkio augimą prekyba gali žlugdyti, ir skatinti. Didelių išsivysčiusių šalių pramonės konkurencingumas gali tiesiog nušluoti atskiras mažiau išsivysčiusių šalių ekonomikos šakas. Bet kaip vėliau įrodė Indija ir kitos naujos industrinės šalys, daugiau ir ma-žiau išsivysčiusių šalių tarpusavio prekyba gali būti svarbus pastarųjų ekonominės plėtros šaltinis. Viską galiausiai lemia tai, kaip besivystančios šalys panaudoja joms tarptautinės prekybos teikiamas galimybes.

2. UŽSIENIO PREKYBOS ĮTAKA EKONOMINIAMS RODIKLIAMS

Tarptautinės prekybos teorija teigia, kad išorinių prekybinių santykių dėka visos čia dalyvau-jančios šalys laimi, nes auga bendra gerovė.

Prieš analizuojant, į kokius rodiklius tarptautinė prekyba turi įtakos, tikslinga susipažinti su terminais, kurie naudojami tarptautinės prekybos praktikoj ir kuriuos naudosiu darbe.

Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (NX – Net Exports) – tai šalies eksporto ir importo skir-tumas (1,13p.).

Eksportas (X – Exports) – prekės ar paslaugos, pagamintos šalyje, bei parduotos užsienyje.

Importas (Z _ Imports) – prekės ar paslaugos, pagamintos užsienyje ir nupirktos naudoti kitoje šalyje.

Prekių ir paslaugų grįnąjį eksportą galima užrašyti taip(1,13p.):

NX = X – Z; (1)

Čia: NX – prekių ir paslaugų grynasis eksportas;

X – eksportas;

Z – importas.

Uždaroje ekonomikoje visa pagaminta produkcija parduodama šalies viduje ir visos išlaidos skirstomos į vartojimą (C), investicijas (I) ir valstybės išlaidas (G). Atviroje ekonomikoje dalis produkcijos eksportuojama.

Nustačius einamųjų operacijų (CA) balansą, kaip skirtumą tarp eksporto (X) ir importo (Z), tai pagrindinė nacionalinių sąskaitų tapatybė būtų (13,p.132):

Y = C +I + G + CA; (2)

Kur: CA = X – Z

Matematiškai išreiškus einamosios sąskaitos ir kapitalo judėjimo ryšį gautume:

Y = C + I + G + NX (3)

Iš abiejų pusių atėmę (C + G) gautume (13,p.135):

X – C – G = I + NX (4)

Kairėje pusėje gauname nacionalinių santaupų dydį (Sn). Perrašę lygtį gauname:

I – Sn = – NX. (5)

Dydis (I – Sn) nusako kapitalo judėjimo sąskaitą, o NX – einamųjų operacijų sąskaitą.

2 pav. Aiškiai rodo, tarptautiniai prekių ir paslaugų srautai, iš vienos pusės, ir kapitalo – iš kitos, glaudžiai susiję.

Prekybos balansas nusako eksporto apimties santykį su importo apimtimi.

Palankus prekybos balansas yra tas, kai eksportas viršija importą.

Nepalankus prekybos balansas arba prekybos balanso deficitas atspindi situaciją, kai importas viršija eksporto apimtį. Nesunku suprasti, kodėl valstybė suinteresuota žymesniu eksporto augimu lyginant su importu.

Balansą atstatyti galima didinant eksportą, mažinant importą arba derinant vieną ir kitą.

Reikia pažymėti vieną labai svarbią importo išlaidų ypatybę: jos palieka vidaus
pinigų srautą ir nedidina išlaidų sumos šalies viduje. Šios išlaidos turi būti kompensuojamos eksporto pajamomis.

2 pav. Atviros ekonomikos modelis(13,p.140)

Mokėjimų balansas tai:

 Skirtumas tarp piniginių lėšų, ateinančių į šalį eksportinės veiklos dėka, ir lėšų „išplaukiančių“ iš šalies importo sąskaita, plius piniginiai srautai, sąlygojami kitų veiksnių (turizmo, pagalbos atsiliekančioms šalims, karinės išlaidos).

 Sąskaitos, rodančios šalies prekybos ir finansinius sandėrius tarp valstybių per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus,padarytos dvigubo įrašo principu.

3 pav. JAV prekybos balansas 1980 m.(14,p.345)

Mokėjimų balanse atsispindi visos užsienio prekybos operacijos, įvairios paslaugos, suteiktos užsieniui bei gautos iš užsienio, humanitarinė pagalba, gauta iš užsienio ir suteikta užsieniui, paja-mos iš investuoto kapitalo ir paskolų užsieniui, kapitalo ir paskolų skolinimosi išlaidos, aukso rezer-vų padidėjimas ar sumažėjimas ir kt. Reikia pažymėti, kad mokėjimų balansas parodo ne pačias operacijas, bet jų srautus per tam tikrą laikotarpį.

Vyriausybės uždavinys – užtikrinti pastovų lėšų įplaukimą tokio dydžio, kuris viršytų išplau-kimą iš šalies, arba, kitaip tariant, užtikrinti teigiamą mokėjimų balansą.

Dempingas – tai prekių pardavimas pigiau užsienyje negu savo šalyje.

Prekybinis protekcionizmas pasireiškia vyriausybės reguliavimo svertų panaudojimu apribo-jant prekių ir paslaugų importą.

Vykdant protekcionistinę politiką muitai didinami importui, mažinami – eksportui arba iš viso atsisakoma eksporto muitų, vyriausybė netgi primoka už eksportuojamas prekes. Lietuvai labiau priimtina protekcionistinė prekybos politika, sauganti krašto ūkį nuo kitų šalių konkurencijos. Šiuo atveju reikia pasirinkti , kurias gamybos šakas reikia apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, kurias palikti likimo valiai.

Valiutų keitimo kursas – nacionalinio piniginio vieneto kaina, išreikšta kitos šalies piniginiais vienetais arba nacionalinės valiutos kiekis, reikalingas vienam užsienio piniginiam vienetui įsigyti.

Kadangi už užsienio valiutą perkamos parduodamos užsieniui prekės ir paslaugos, tai valiutų perkamosios galios nustatymui imamas tik eksportuojamų ir importuojamų analogiškų prekių „kre-pšelis“, kuris įvertinamas nacionalinėmis valiutomis. Tarkime, kad toks prekių krepšelis Lietuvoje įvertinamas 16 mln. Lt, o JAV – 4 mln. dolerių. tai reiškia, kad lito ir dolerio perkamosios galios paritetas 4:1 arba 1Lt : 0,25 dolerio. Vadinasi, už litą ir 25 JAV centus galima nusipirkti vienodą prekių ir paslaugų kiekį Lietuvoje ir JAV.

Aukšta dolerio vertė reiškia didesnę galimybę įsigyti daugiau užsienio gamybos prekių nei paprastai.

Dolerio vertės sumažėjimas išreiškia tai, kad negalėsime panaudoti dolerį, įsigyjant tą pačią masę prekių ar paslaugų, kaip anksčiau.tai veda į užsienio gamybos prekių pabrangimą. Tai galioja ir tuo atveju, kai mes „prisirišę“ prie euro.

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SUVARŽYMŲ PRIEŽASTYS

Laisvos, nevaržomos užsienio prekybos nauda nekelia abejonių. Laisvoji prekyba – tarptauti-nė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2687 žodžiai iš 8945 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.