Tarptautinė prekyba
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė prekyba

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA 4

1.1. Pasaulinė rinka 4

1.2. Protekcionizmo sąvoka 4

1.3. Ekonominių teorijų santykis su protekcionizmu 6

2. PROTEKCIONIZMO RAIDA 8

2.1. Atskirų protekcionizmo šakų dotacijų skaičiaus išaugimas 8

2.2 Dvišalių prekybinių santykių sustiprėjimas 9

2.3. Neoprotekcionizmo ištakos 9

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS INSTRUMENTAI 11

4. TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI 13

4.1. Muitai 13

4.2. Ekonominis muitų vaidmuo 16

4.3. Kvotos 19

4.4. Eksporto muitas 19

4.5. Muitai paslaugų sektoriuje 20

5. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI 23

5.1. Kiekybiniai apribojimai 23

5.2. Užslėpti prekybos politikos metodai 27

5.3. Finansiniai prekybinės politikos metodai 28

5.4. Neekonominiai reguliavimo metodai 33

6. MUITAI LIETUVOJE 35

6.1. Lietuvos Respublikos muitinės tarnyba ir jos funkcijos 35

6.2. Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas 36

6.3. Muitų politika 39

IŠVADOS 42

LITERATŪRA 43

1 PRIEDAS Muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos 45

2 PRIEDAS Pagal ministerijų ir kitų valstybės institucijų išduotas kvotas importuojamoms be muito prekės 46

3 PRIEDAS Muitų už importuojamas prekes tarifų normos 48

4 PRIEDAS Valstybės, su kuriomis LR yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis 57

5 PRIEDAS Valstybės, kurių kilmės prekėms taikomi konvenciniai importo muitai 58

6 PRIEDAS Valstybės, kurių kilmės prekėms taikomi preferenciniai importo muitai 59

7 PRIEDAS LR muitų tarifų įstatymas 60

8 PRIEDAS LR muitinių ir postų tinklas bei muitinių veikimo zonos 63

ĮVADAS

Šalies užsienio ekonominė politika reguliuoja ekonominius santykius su kitomis šalimis. Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, kitus veiksnius, vykdo gana skirtingą užsienio prekybos politiką. Beveik visas užsienio prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą ir protekcionizmą. Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Todėl šiuo metu dar negali būti laisvos prekybos, kadangi ekonomikos vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo ne vienu metu. Protekcionizmu siekiama ekonominėmis priemonėmis (tarifiniais, netarifiniais prekybos apribojimo metodais) apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos, išugdyti vidaus pramonės šakas.

Darbo tikslas – – remiantis ekonominės, bei finansinės srities literatūra išanalizuoti protekcionizmo metodus tarptautinėje prekyboje

Darbo objektas – protekcionizmas.

Darbo subjektas – protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje.

Uždaviniai:

• plačiau išanalizuoti protekcionizmą;

• pateikti protekcionizmo metodus tarptautinėje prekyboje;

• išanalizuoti vieną iš protekcionizmo, užsienio prekybos politikoje, priemonių taikomų Lietuvoje.

Šiame kursiniame darbe daugiausiai buvo remtasi A. Kirejevo knyga “Prekybos ekonomika”, P. Krugmano knyga “Tarptautinė ekonomika”, kuriose buvo pateikta susisteminta protekcionizmo metodų klasifikacija. Praktinei daliai parašyti pasirinkau vieną iš labiausiai taikomų protekcionizmo priemonių – muitus. Analizuojant muitus, taikomus Lietuvoje buvo naudotasi įvairiais teisiniais aktais (Lietuvos Respublikos muitų ir tarifų įstatymu ir kt.), straipsniais, J. Tamulevičiaus knyga “Lietuvos valstybinės sienos ekonominė apsauga”.

Kursinio darbo pradžioje supažindinama su tarptautinės prekybos susiformavimu, protekcionizmu plačiau, ekonominių teorijų santykiu su protekcionizmu.

Antrame kursinio darbo skyriuje pateikiama protekcionizmo raida.

Trečiame skyriuje pateikiami tarptautinės prekybos politikos instrumentai, instrumentų klasifikacija.

Didžiausią šio kursinio darbo dalį užima tarifinių ir netarifinių tarptautinės prekybos apribojimo metodų pateikimas, jų apibūdinimas, privalumai ir trūkumai.

Paskutiniame skyriuje pateikta muitų analizė Lietuvoje, supažindinama su LR muitinės tarnyba bei jos funkcijomis, LR muitų ir tarifų įstatymu, analizuojama muitų politika Lietuvoje.1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA

1.1. Pasaulinė rinka

Tarptautinė ekonomika (plačiąja prasme) – tai teorija, naudojama ekonomikos supratimui šiuolaikiniame visaapimančiame pasaulyje [16, p. 11].

Tarptautinė ekonomika (siaurąja prasme)  tai rinkos ekonomikos dalis, nagrinėjanti sąveiką (mainų būdu) tarp ūkinių subjektų, vykstančią tarptautinėje rinkoje, gamybos priemonių ir išteklių judėjimą bei valstybių tarptautinės ekonomikos politikos formavimą.

Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo forma. kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka  tai paprasčiausi mainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai  prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).

Pasaulinė rinka – sfera pastovių prekių–pinigų
santykių tarp šalių, pagrįstų tarptautiniu darbo pasidalijimu [16, p.28].

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:

• eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos)

ir

• importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją) [Nr. 268].

Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena šalis eksportuoja, tai kita importuoja, ir tie prekių judėjimai „iš” „į” šalį tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktų eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų kažkur vartotojų, dėl vienų ar kitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti.

Pasaulinės rinkos vystymasis 19 – 20 amžių sandūroje paskatino intensyvesnį tarptautinės ekonomikos vystymąsi. Tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:

1. Prekybos liberalizavimas.

2. Prekių transportavimo laiko trumpinimas.

3. Technikos pažanga.

4. Daugianacionalinių įmonių steigimas.

Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai [16, p.39] yra

1) valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškia tarifiniais ir netarifiniais metodais.

2) valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo–eksporto, darbo jėgos technologijų.

3) valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje).

1.2. Protekcionizmo sąvoka

Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Todėl šiuo metu dar negali būti laisvos prekybos, kadangi ekonomikos vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo ne vienu metu. Kiekviena valstybė siekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą.

Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai, netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais.

Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti:

 vienpusis, kada valstybinio prekybos apribojimo veiksmai naudojami šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniais partneriais. Dažniausiai tokie vienpusiai veiksmai naudojami atsižvelgiant į analogiškus kitų valstybių veiksmus, kurie tik priveda prie įtampos tarp prekybinių partnerių. Tie veiksmai: kvotų importui nustatymas, tarifų atskiroms prekėms įvedimas ir pan.

 dvipusis, kada prekybos politika vykdoma derinant abiejų valstybių-prekybos partnerių interesus ir veiksmus. Pvz., abiems šalims susitarus, gali būti įvestos konvencinės muitai, nepažeidžiant nei vienos iš partnerių interesų, gali būti suderinami techniniai reikalavimai prekių žymėjimui, pakuotei, pripažįstami kokybės sertifikatai ir pan.

 daugiapusis, kada prekybos politika aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais. Tokių daugiašalių vienas ryškiausių pavyzdžių – Generalinis susitarimas dėl muitų ir tarifų (GATT), liečiantis Europos sąjungos (ES) šalis prekybiniuose santykiuose.

Priklausomai nuo valstybės kišimosi į tarptautinę prekybą lygio, galima išskirti dvi politikas [16, p.199]:

a)protekcionistinė prekybos politika,

b)laisvos prekybos politika.

Su protekcionizmo sąvoka bene labiausiai yra siejamas australas Maksas Kordenas, išplėtojęs ir apibendrinęs protekcionizmo teoriją [16, p.198].

Laisva prekyba – politika, kai valstybė minimaliai kišasi į užsienio prekybą, kuri, savo ruožtu, vystosi veikiant laisvai kintančioms pasiūlos ir paklausos santykį lemiančioms jėgoms.

Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas  apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifinius ir netarifinius prekybos politikos instrumentus [16,p.199].

Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turinti plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie : ji skatina abipusiškai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą

Į klausimą ką valstybė turėtų taikyti protekcionizmą, suteikiantį sąlygas vystytis nacionalinei ekonomikai, ar laisvą prekybą, leidžiančią tiesiogiai sulyginti nacionalinius prekybos išteklius su tarptautiniais, kyla nesiliaujantys ginčai ir diskusijos tarp politikų ir ekonomistų. Atrodytų, kad ne tokia jau trumpa praktika šioje srityje galėtų duoti realų atsakymą, nulemiantį kurios nors vienos politikos pranašumą kitos atžvilgiu. Bet praktika pateikia akibrokštą: įvairiais pasaulinės ekonomikos laikotarpiais labiau pasiteisino tai viena, tai kita politika. Tačiau niekuomet nebuvo efektyvi tik viena: efektyviausiai veikia protingas abiejų politikų derinimas atsižvelgiant į situaciją.

Taigi, protekcionizmas kinta, galima išskirti net kelias ryškesnes jo formas:

 rūšinis protekcionizmas  nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus
protekcionizmas gina tam tikras ūkio šakas, visų pirmiausia taikomas žemės ūkiui (agrarinis protekcionizmas).

 kolektyvinis protekcionizmas  susitarę kelios valstybės (pasirašiusios sutartį, sudarančios kokį nors junginį ar pan.) naudoja protekcionizmą, nukreiptą į jų ratą neįeinančias valstybes.

 paslėptas protekcionizmas  įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais.

1.3. Ekonominių teorijų santykis su protekcionizmu

Kodėl šalys prekiauja viena su kita? Būtent tokį klausimą pirmiausia kėlė visos ekonomikos teorijos. Todėl toliau bus apžvelgiamos kelios teorijos ir akcentuojamas jų požiūris į tarptautinę ekonomiką, laisvą prekybą bei protekcionizmą.

Visiško pranašumo teorija – skelbia, kad tarptautinė prekyba apsimoka tik tada, jei 2 šalys prekiauja tokiomis prekėmis, kurias prekiaujančios šalys pagamina su mažiausiomis išlaidomis (t.y., šalis turi pranašumą, kadangi ji naudoja pigesnes žaliavas ir technologijas, pigi darbo jėga ir pan.). Yra įvertinama, kuri šalis greičiau sugeba pagaminti produktą. Tad valstybėms mainant vienos šalies pranašesnį produktą į kitos, gaunama abipusė nauda [16, p. 84].

Palyginamo pranašumo teorija – toliau plėtojo visiško pranašumo teoriją. Jeigu šalys specializuojasi tų prekių gamyboje, kurias jos gali pagaminti su sąlyginai mažesnėmis sąnaudomis lyginant su kitomis, tai prekė bus vienodai naudinga abiems šalims, nepriklausomai nuo to, ar ta gamyba efektyvesnė ar ne už kitos šalies [16, p.87].

Importuojamo produkto kaina nustatoma pagal eksportuojamos prekės kainą, kadangi valstybėms reikia užsimokėti už importuojamas prekes. Tad galutinis kainų nustatymas apsprendžiamas vidiniu poreikiu prekei kiekvienoje iš prekiaujančių šalių. Prekiaujančios šalys patiria naudą – ekonominį efektą. Jis gaunamas kiekvienos šalies tik tuomet, kai kiekviena iš jų specializuojasi pranašumą turinčios prekės gamyboje.

Pagal šią teoriją teigiamai žiūrima į laisvą, be jokių suvaržymų tarptautinę ekonomiką. Praktikoje yra kitaip: vyriausybės gina gana silpnas šalies ūkio šakas nuo užsienio konkurencijos, kadangi laisva prekyba gali būti naudinga tik tai šaliai, kurios prekės gali lygiaverčiai konkuruoti su analogiškomis užsienio prekėmis. Kol tai bus pasiekta, tol reikia remti ir saugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos [19, p. 97].

Išsivysčiusiose šalyse, ypač profsąjunginiuose rateliuose, populiari tezė: būtina atmesti importuojamas prekes, kadangi užsienio prekės konkurentabilesnės, ypač dėl pigesnės darbo jėgos.

Gamybos faktorių ryšio teorija nagrinėja prekės imlumą kapitalui ir darbui. Kiekviena šalis eksportuoja tas prekes, kurių pagaminimui ji turi visus reikiamus išteklius ir importuoja tas, kurių pagaminimui išteklių trūksta. Tarptautinė prekyba išlygina absoliučias ir atitinkamas kainas ne tik prekėms, bet ir ištekliams, kurių reikia prekės pagaminimui.

Dalyvaudama prekyboje, šalis patiria naudą, ypač jei ji specializuojasi pranašumą turinčios prekės gamyboje [19, p. 123].

Pagal šiuolaikinę ekonomikos teoriją – idealiu atveju kiekviena šalis gamina tam tikrą santykinai pranašesnę prekę ir parduoda ją kitoms valstybėms mainais importuodama tokio pat santykinio pranašumo prekę. Realiame gyvenime tai neįmanoma, kadangi kinta ir darbo, ir kapitalo išteklių vertė. Todėl bendru atveju kiekviena šalis turi naudą jau tada, kai ji pradeda prekybinius santykius su kita valstybe (mainų nauda) ir gamina prekę, kuri yra konkurentabili (kadangi ją perka) – šalis didžiausią naudą patiria specializuodamasi tokios prekės gamyboje.

Tarptautinės prekybos modelis susieja bendrą pasiūlos ir paklausos pusiausvyra tarptautinėje prekyboje su vidaus rinkos paklausa ir pasiūla.

Eksporto ir importo apimčių santykio didėjimas rodo šalies ekonominį augimą, mažėjimas – smukimą. Konkrečiai šaliai yra naudinga, kai joje yra visos sąlygos eksportuoti, o likusiame pasaulyje laukiama importo [16, p. 152].

Specifinių faktorių teorija aiškina, kad šalys skirtingai apsirūpinusios reikalingais faktoriais. Jei ji turi tuos išteklius, kurie reikalingi eksportuojamoms prekėms, tai tų produktų gamyba didėja, o kitų negamina arba gamina minimaliai ir užleidžia vietą importuojamoms prekėms.

Teorijos, nagrinėjančios pasiūlą ir paklausą kaip tarptautinės prekybos priežastį nurodo, kad labiau apsimoka eksportuoti prekę į tas valstybes, kur paklausos ir pasiūlos santykis artimas šalies–eksportuotojos paklausai ir pasiūlai, arba paklausa viršija pasiūlą.

Teorijos skelbia, kad konkurencija, prekyba be jokių apribojimų duoda didžiausią efektą ir naudą tarptautinėje prekyboje dalyvaujančioms šalims. Praktiškai taip būtų, jei šalys būtų vienodai pajėgios gaminti santykinai tiek pat prekių, kurios yra paklausios tarptautinėje rinkoje, o kurioms neturi pakankamai išteklių – importuoti jas. Tačiau stipresnės valstybės gali daug ką pagaminti jau vien pažangesnių technologijų dėka, o pigus darbas nebeteikia tokio didelio pranašumo kaip anksčiau. Todėl šalys nori vienaip ar kitaip apsaugoti kai kuriuos ūkio sektorius ar šakas, sukuriančias daug darbo vietų. Protekcionizmas sietinas su tos pačios rūšies produktų mainais, nesąžiningų veiksmų, konkurencijos
kadangi bendroje sumoje valstybės gauna daugiau naudos priklausomai nuo pagamintos produkcijos kiekio.

Todėl yra naudingiausia gaminti prekes, kurių sąnaudos yra palyginus su kitų gamintojų žemos, prekės yra paklausios toliau už valstybės ribų. Tačiau laisva prekyba pateisinama tik tuomet, kada nauda gaunama ne kitų sąskaita.

2. PROTEKCIONIZMO RAIDA

Po pirmosios naftos krizės išsivysčiusios šalys nusprendė, kad būtina pademonstruoti ištikimybę liberalizmo principams. 1974m. sausyje “Dvidešimtuko grupė” paskelbė tokio tipo pranešimą, o 1974m. gegužės mėnesį priėmė atitinkamą rezoliuciją. Vėliau šis atsidavimas pasitvirtindavo kiekviename aukščiausių šalių vyriausybių susitikime. Tačiau praktikoje neperstojo augti skaičius pasikėsinimų į laisvės principus ir į prekybos visapusiškumą. Taigi vakarų šalys priėmė priemones, nukreiptas į laikiną ir ilgalaikę savo pramonės apsaugą, o vėliau ir išsivystė dvipusis prekybinių santykių nukreiptumas. Protekcionizmo vystymasis buvo neišvengiamas, todėl ir jo ekonominės ištakos yra visai aiškios.

2.1. Atskirų protekcionizmo šakų dotacijų skaičiaus išaugimas

Tikslu sumažinti pramonės šakų nuosmukį, bešališkai paveiktų tarptautinės konkurencijos, kai kuriais atvejais ir dėl to, kad palaikyti aukštas technologijos šakas, išsivysčiusios šalys įvedė visą apsaugos ir pagalbos priemonių arsenalą: visus galimus tarifinius ir netarifinius metodus; importo uždraudimą; kiekybinius apribojimus; savanoriškus eksporto apribojimus; atsiskaitymo pakeitimas; licencijų išdavimas; techniniai apribojimai, tokie kaip sveikatos apsaugos, saugumo aplinkiniams; minimalios kainos nustatymas ir kainų tyrimas; administracinės priemonės; fasavimo ir markiruotės taisyklės; premijos; subsidijos; kreditai išduodami lengvatiniais procentais; ypatingas mokesčių sumažinimas ar socialinių įmokų; kvotos; muitai ir pan.

Pasaulinio banko tyrimų duomenimis, 1986m. vien tik netarifiniai metodai siekė 17% importo išsivysčiusiose šalyse.

Tradiciškai tokių priemonių tipas liečia 2 šakas: energetiką ir žemės ūkį (ŽŪ). ŽŪ intervencionizmo sustiprinimas buvo ypač pastebimas paskutiniais metais: tiesioginės ar netiesioginės ŽŪ subsidijos 1979-1981 lyginant su 1984-1986 m. Europoje išaugo 40%, Kanadoje – 120%, JAV – 173%. Tokio augimo rezultate jie sudarė beveik pusę ŽŪ produkcijos kainos Europoje ir ~ 35% JAV. Be minėtų pramonės šakų, toks apsaugos priemonių tipas siekia vis daugiau pramonės šakų.

Viena iš pirmųjų buvo tekstilės pramonė, su daugybe susitarimų dėl importo į išsivysčiusios pramonės šalis iš 2-ojo pasaulio šalių. Be to, kai kurios išsivysčiusios pramonės šalys priėmė priemones nacionalinių gamintojų palaikymui.

Nuo 1976-1977 m. metalurgija tarptautinėje prekyboje tapo tuo objektu priemonių, nukreiptų tarptautinės konkurencijos spaudimui sumažinti ar atsispirti jai. Po skirtingų rūšių negriežtų priemonių 1980 m. Spalio 30 d. Europos susivienijimas paskelbė šios šakos krizę, kas leido jam rinkoje įvesti gamybos kvotas, kainų kontrolę ir vyriausybės dotacijas Europos grupių pertvarkymui. 1985 m. ji sudarė sutartį dėl metalurgijos produkcijos eksporto apribojimo su 12 šalių – tiekėjais iš vakarų Europos, besivystančių šalių (Korėjos, Brazilijos). Amerikos gamintojai, savo ruožtu, 1980 m. rudenį pradėjo antidempingo procedūrą prieš europietiškas organizacijas, su tikslu uždaryti joms nacionalinę rinką. Šis konfliktas išsisprendė 1985 m. prekybininkams sudarius nutarimą dėl europietiško eksporto į JAV apribojimo. 1985 ir 1986 m. metalurgija buvo šaka, kurioje buvo daugiausia susitarimų dėl apribojimo tiek JAV, tiek ir Europoje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2648 žodžiai iš 8676 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.