Tarptautinis darbo pasidalijimas – tai tarptautinių ryšių sistema, besiremianti tarptautine specializacija ir prekių pasikeitimu. Skirtumai tarp atskirų šakų gamybos lygių ir struktūrų bei jų gamybinės specializacijos sudaro tarptautinės prekybos plėtros pagrindą, nulemia jos charakterį, kryptis ir prekinę struktūrą.
Tarptautinis darbo pasidalijimas nuolat keičiasi: kinta sferos ir charakteris tarptautinėje gamybos specializacijoje, taip pat atskirų šalių vieta toje specializacijoje. Keičiasi ekonominiai (prekybiniai) ryšiai tarp valstybių.
Tarptautinis darbo pasidalijimas labai didelį impulsą gavo XVIII ir XIX amžių sandūroje, sustiprėjus pramoninei revoliucijai Anglijoje ir kituose Vakarų Europos kraštuose.
Tarptautinio darbo pasidalijimo pagrindinė varomoji jėga yra mokslo ir technikos pažanga. Plėtojant techniką ir technologiją, didėja mokslinių tyrimų reikšmė ir jų kaštai. Taigi mokslas, technika ir gamyba yra tarpusavyje susiję veiksniai. Vyksta tarptautinė specializacija ir kooperacija mokslo ir technikos sferoje.
Veiksnius, kurie daro įtaką atskirų valstybių ūkių struktūrai, tuo pačiu nulemdami jų vietą tarptautiniame darbo pasidalijime, galima suskirstyti į vidaus ir išorės. Vidaus veiksniai yra susiję su konkrečių šalių ekonomikos ypatybėmis, o išorės – su tarptautiniu darbo pasidalijimu, priklausančiu nuo pasaulio ekonomikos struktūrinių pasikeitimų.
Tarp vidaus veiksnių galima išskirti gamtines sąlygas, pasiektą ekonomikos lygį ir struktūrą, techninę pažangą ir sisteminius veiksnius.
Gamtinės sąlygos – tai šalies geografinė padėtis, klimatas, naudingosios iškasenos, dirvos ypatumai, augmenija, gyvūnija ir kt. Vykstant ekonominei-socialinei raidai, įdiegiant vis daugiau mokslinių ir techninių pasiekimų į gamybą ir į kitas žmonių veiklos sferas, gamtinių sąlygų veiksniai tarptautinėje specializacijoje tampa mažiau reikšmingi.
Sąlygos susijusios su pasiektu ekonomikos išsivystymo lygiu ir jos struktūra, dažnai apibrėžiamos sukauptas gamybinis šalies potencialas, ūkio infrastruktūros būklė, techninis gamybos lygis, valdymo modernizacija ir kt. Šios sąlygos daro didžiulę įtaką ekonomikos augimo dinamikai ir struktūrai bei investicijų efektyvumui.
Sisteminiai veiksniai – tai valstybės vidaus santvarka, kuri daro įtaką tam tikrai šaliai beieškant savo vietos tarptautiniame darbo pasidalijime, nustatant savo tikslus ir kryptis socialinėje-ekonominėje raidoje.
Paskutinis iš čia suminėtų veiksnių, formuojantis tarptautinės specializacijos krytpis, yra susijęs su nenumatytais įvykiais ir situacijomis, pavyzdžiui, karais, visuomeniniais judėjimais ir gamtos stichijos padariniais. Šie dalykai yra nereguliuojami ir gali sužlugdyti bet kokius tikslus.
Išorės veiksniai yra žymiai svarbesni mažoms arba atsilikusioms šalims, palyginti su dideliomis ir išsivysčiusiomis. Tai sąveika šalių su skirtingu išsivystymo lygiu, ekonominiu ir demografiniu potencialu, skirtingomis socialinėmis-ekonominėmis struktūromis, kulūra ir tradicijomis. Šių valstybių tarpusavio sąveika ir sukuria išorinius impulsus, padedančius tobulinti ūkio ir visuomenės struktūras, nustatyti tikslus, organizacinius ir techninius sprendimus ir t.t. Ta įtaka gali būti ir teigiama, ir neigiama. Tai didžia dalimi priklauso nuo kiekvienos šalies sugebėjimų pasirinkti ir įdiegti labiausiai tinkamą kitų šalių patirtį.
Struktūrinai pakitimai, vykstantys tarptautinėje prekyboje, priklauso nuo permainų pasaulio ūkyje. Tai pramonės, technikos ir technologijos, žemės ūkio, investicijų, vartojimo struktūrų pakitimai, industrializacijos procesai besivystančiose šalyse, nacionalinių ūkių modernizacija.
Prie paminėtų struktūrinių veiksnių būtina pridėti ir konjuktūrinius bei institucinius veiksnius.
Konjuktūriniai veiksniai – tai ūkio konjuktūros svyravimai, kurie pakilimo laikotarpiu tarptautinę prekybą (jos apimtis ir struktūrą) veikia pozityviai, o smukimo sąlygomis – neigiamai.
Institucinai veiksniai – tai užsienio ekonominė politika, vedama atskirų arba grupės valstybių, jos charakteris (liberalus arba protekcionistinis), tikslai, tarptautinės politikos derinimas (kainos, prekybos preferencija, muitai, prekybos ribojimai…)
TARPTAUTINĖS PREKYBOS PLĖTROS TENDENCIJOS
Tarptautinės prekybos liberalizavimas yra pagrindinis globalinės ekonomikos ir įvairių šalių ekonominės integracijos plėtros veiksnys. Tai yra pagrindinė šiuolaikinės tarptautinės prekybos tendencija.
Didėjant pasaulinio ūkio atvirumui, didėja atskirų šalių ekonominė priklausomybė nuo globalinio ūkio ir jo raidos. Kaip pavyzdys galėtų būti Jungtinės Amerikos Valstijos. Šios valstybės ekonomikos priklausomybė nuo pasaulinės ekonomikos turėjo nevienareikšmį efektą. Stabili JAV ūkio raida XX a. paskutinįjį dešimtmetį teigiamai paveikė pasaulinę ekonomiką. Nežiūrint į gilią finansinę 1997-1998 m. krizę, kuri buvo apėmusi daugelį pasaulio šalių, pasaulinis BVP 1998 m. sumažėjo tiktai 2,8 proc., o jau 2000 m. išaugo apytikriai 3 proc.