Tarptautinių santykių raida antikos viduramžiu ir renesanso laikais
5 (100%) 1 vote

Tarptautinių santykių raida antikos viduramžiu ir renesanso laikais

IVADINIS TEKSTAS 1

1. KELETAS IVADINIU PASTABU APIE TARPTAUTINIU SANTYKIU (TS) DISCIPLINOS OBJEKTA 1

2. TARPTAUTINĖS SISTEMOS IR IMPERIJOS 3

3. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI ANTIKOS LAIKAIS 3

3.1. Graikija 3

3.2. Roma 4

4. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI VIDURAMŽIAIS 5

4.1. Bizantija 5

4.2. Šventosios Romos imperija 7

4.3. Popiežius 8

5. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI IR RENESANSO ITALIJA 9

PAPILDOMI TEKSTAI 10

1 TEKSTAS – IŠTRAUKA IŠ CHARLES P. SCHLEICHER, INTRODUCTION TO INTERNATIONAL RELATIONS, NEW YORK, 1954, PP.42-50. 11

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 15

Ivadinis tekstas

1. Keletas ivadiniu pastabu apie tarptautiniu santykiu (TS) disciplinos objekta

Pagrindinis tarptautinių santykių kaip mokslinės disciplinos studijų objektas yra tarptautinė sistema.

Tarptautinė sistema kyla iš to, kad:

• visi Žemės planetos gyventojai yra pasidaliję ir susiskirstę į atskiras nepriklausomas politines bendrijas – valstybes;

• tuo pat metu žmonės, gyvendami atskirose valstybėse vis dėlto nėra vieni visiškai vieni nuo kitų atsiriboję, bet nuolat ir įvairiausiais pavidalais ir dėl įvairiausių reikalų sąveikauja;

• kai kurie dėl šio politinio žmonijos pasidalinimo bei valstybių tarpusavio bendravimo susiklostę santykiai yra nuolat besikartojantys ir atsinaujinantys.

Jeigu bandytumėme keliais žodžiais apibūdinti šiuolaikinę tarptautinę sistemą, tai kaip pagrindinį jos principą reikėtų paminėti tarptautinės sistemos dalyvių – valstybių – nepriklausomybę, tų valstybių vyriausybių teisę visiškai savarankiškai ir savo nuožiūra valdyti ir tvarkyti savo valstybių reikalus. Todėl kiekvienos iš valstybių, kokia ji bebūtų, gyvenimas tarsi susideda iš dviejų didžiulių sudedamųjų dalių – vidaus reikalų ir dalyvavimo tarptautinėje sistemoje. Todėl ir be specialių studijų nesunku pastebėti, kad šie du „pasauliai“ yra ganėtinai skirtingi.

Valstybių vidaus gyvenimas, vidaus reikalai yra tvarkomi pasiremiant valstybės viduje galiojančiais ir visiems privalomais įstatymais, o jų vykdymą užtikrina atitinkamos valdžios institucijos. Valstybės viduje konfliktuojantys ar bendradarbiaujantys asmenys arba jų grupės galų gale yra pavaldūs valstybės valdžiai, kuri gali nustatyti įvairių konfliktų ir problemų sprendimo taisykles. Kitaip tariant, kiekvienos valstybės vidaus organizacija yra santykiais, kuriuose dominuoja vertikalūs pavaldumo ir priklausomybės ryšiai.

Tuo tarpu tarptautinė sistema yra kitokia. Čia valstybių bendravimas, tarptautiniai santykiai yra ne pavaldumo – paklusnumo santykiai, bet lygiateisių partnerių santykiai. Tarptautinėje sistemoje nėra tokios neginčijamą valdžią turinčios institucijos kaip vyriausybė. Todėl, pavyzdžiui, jeigu tarptautinės sistemos nariai – valstybės – tarpusavyje susiginčija, jų interesai ir poreikiai susikerta, tai joms belieka arba vis dėlto bandyti geranoriškai susitarti, arba tiesiog griebtis jėgos ir pradėti kariauti tam, kad savo interesus įgyvendinti ar apginti. Bet kuriuo atveju tenka pasikliauti savo gebėjimais ir jėgomis. Kitaip tariant, tarptautinėje sistemoje dominuoja ne vertikalūs priklausomybės, bet horizontalūs lygybės ryšiai, o visos valstybių „bendruomenės“ gyvenimas plėtojasi bevaldystės sąlygomis. Žinoma, bevaldystė santykiuose tarp valstybių nebūtinai reiškia, jog čia klesti savivalė, chaosas ir džiunglių įstatymai. Tačiau, bet kuriuo atveju, tai reiškia, kad „tarptautinės bendruomenės“ gyvenimas yra iš principo kitoks negu valstybių vidaus gyvenimas.

Tiesa, šiais laikais riba tarp valstybės vidaus gyvenimo ir tarptautinės sistemos jau ne visais atvejais yra lengvai nubrėžiama. Šiame komunikacijos ir globalizacijos laikmetyje, kai valstybės „bendrauja“ daug intensyviau ir įvairiapusiškiau ir tampa vis labiau priklausomomis vien anuo kitos, riba tarp išimtinai vidaus reikalų ir tarptautinių santykių yra daug sunkiau surandama. Tačiau nepaisant to, pokyčiai žmonijos politinėje organizacijoje dar nėra tokie fundamentalūs, kad būtų galima atsisakyti nusistovėjusios politikos moksle tradicijos, manyti, kad valstybių vidaus gyvenimas ir valstybių tarpusavio santykiai yra pakankamai skirtingos prigimties reiškiniai ir todėl jiems tyrinėti reikia atskirų akademinių disciplinų.

2. Tarptautinės sistemos ir imperijos

Be abejonės, šiandien mes egzistuojančią tarptautinę sistemą neretai suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau pradiniame pažinties su tarptautinių santykių disciplina etape būtų pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinis jos pavidalas yra istorinės raidos rezultatas, ir kad būtų klaida tvirtinti, jog tokia tarptautinė sistema, kokią mes pažįstame šiandien, egzistavo visada. Valstybių nepriklausomybės principas, kuriais remiasi dabartinė sistema pradėjo įgyti savo pripažinimą tiktai maždaug 16-17 šimtmečių Europoje. Ir tik gerokai vėliau tapo visos globalinės tarptautinės sistemos pagrindiniu principu. Tuo tarpu ankstesniais laikais tokio aiškumo nebuvo.

Ankstyvoji tarptautinių santykių istorija – tai yra dviejų organizacinių principų – anarchijos ir hierarchijos varžybos. Kadangi žmonijos politinis susiskaldymas buvo akivaizdus faktas, tai dalis žmonių manė, kad tokia padėtis ir turėtų išlikti, kad ir toliau politinės bendrijos galėtų likti nepriklausomos. Tuo tarpu kiti manė, kad
susiskaldymas yra blogybė ir betvarkė, todėl visi turi būti pajungti vieningai valdžiai. Kitaip tariant, pasaulis turėtų būti ne nepriklausomų valstybių bendruomenė, bet tarsi viena valstybė, kurioje veikia aukščiausioji valdžia.

Dar kitaip šitą vieningą valstybę būtų galima pavadinti imperija. Imperija tuomet būtų tokia politinės organizacijos forma, kuri nepripažįsta jokių jai lygiateisių politinių darinių. O tos žmonių politinės bendrijos, kurios nesutinka tapti imperijos dalimi, turi būti nukariautos ir įjungtos į imperiją prievarta. Ir iš tiesų, jeigu pažvelgsime į pasaulio istorija atidžiau, tai nesunkiai pastebėsime, kad, tiesą sakant didžioji istorijos dalis yra ne tarptautinės sistemos istorija, bet imperijų kilimo gyvavimo ir žlugimo istorija. Būtent imperijos ilgą laiką buvo pagrindinė žmonijos politinė organizacijos forma, o tarptautinės sistemos, būdavo greičiau išimtys negu taisyklė. Valstybių lygiateisiškumas nebuvo jokia ypatinga vertybė ir kiekviena valstybė, kiekvienas valdovas stengėsi plėsti savo valdas, aišku, jeigu tiktai turėdavo savo žinioje pakankamai galios.

3. Tarptautiniai santykiai antikos laikais

3.1. Graikija

Senovės Graikija nebuvo vieninga valstybė. Dėl to ji ir buvo panaši šiuolaikinę iš suverenių valstybių susidedančią tarptautinę bendriją. Tiktai šios bendrijos sudėtinės dalys buvo gana smulkūs miestai-valstybės (poliai), bet jų tarpusavio santykiai kaip tik ir turėjo tarptautinio bendradarbiavimo požymių. Poliai sudarinėdavo tarpusavio sutartis, prekybines ir gynybines sąjungas, o kartais imdavo vieni prieš kitus kariauti. Persijos bandymai užkariauti Graikiją (490, 480-479 pr. Kr.), skatino polius suvienyti savo pajėgas, ir jiems pavyko pasiekti pergalę prieš daug skaitlingesnį priešą. Tačiau pavojui praėjus, polių sąjunga netruko suskilti į dvi stambias politines-karines sąjungas – Atėnų ir Peloponeso – kurios ėmė varžytis dėl dominavimo. Peloponeso karas (431-404 pr. Kr.) buvo senovės Graikijos tarptautinės sistemos žlugimo pradžia. Galiausiai Graikiją 338 m. pr. Kr. iš pradžių prisijungė Makedonija, o 146 m. pr. Kr. Romai nukariavus Makedoniją Graikija tapo Romos provincija.

3.2. Roma

Jeigu Graikija buvo savotiškas pirmasis žinomas Europoje tarptautinės sistemos pasireiškimas, tai Roma buvo priešingos patirties pavyzdys. Roma ilgainiui išaugo į imperiją, kurioje dominavo ne lygiateisiškumo, bet pavaldumo santykiai. Roma buvo sudėtinga politinio valdymo sistema, bet, nepaisant savo dydžio, ji niekada nebuvo tarptautine sistema šiandienine prasme. Maždaug paskutiniame šimtmetyje prieš Kristų Roma ilgainiui savo valdžią išplėtusi nuo Škotijos iki Mesopotamijos, nuo Sacharos iki Karpatų, galiausiai pasijuto būtent vienintele ir amžinąja valstybe, kurios paskirtis – valdyti pasaulį ir kuriai iš tiesų turi būti klusnūs bei pavaldūs visų kitų kraštų valdovai. Pasiekusi savo galios apogėjų, Romos imperija visuotinę valdžią turėjo trims su puse milijono kvadratinių kilometrų su dešimtimis tūkstančių kilometrų sienų ir, kaip manoma, septynioms dešimtims milijonų gyventojų. Apjungusi visas tuomet romėnams žinomas žemes ji galėjo skelbtis pasauline imperija.

Tiesa, Roma ne iš karto buvo pavadinta imperija. Romos, kurią nuo pat įkūrimo valdė aristokratijos renkamas Senatas, virsmas imperija yra susijęs su Cezario nužudymu 44 metais prieš Kristų ir Oktaviano valdymu. Cezaris, vienas iš Senato išrinktų pareigūnų konsulų, buvo talentingas karvedys ir, užkariavęs galus, pasidarė labai įtakingas. Dalis senatorių, išsigandę, kad Cezaris pasiskelbs monarchu ir paleis Senatą, nusprendė jį nužudyti. Po neilgos tik kelerius metus trukusios kovos tarp Senato ir Cezario šalininkų valdžia Romoje atiteko Cezario sūnėnui ir įvaikiui Oktavianui, kuris 40 metais prieš Kristų ir pasivadino imperatoriumi. Iki tol senovės Romoje pagal lotynišką žodį imperare (t. y. „įsakyti, valdyti“) imperatoriais buvo vadinami kariuomenės vadai. Iš pradžių tai net nebuvo oficialus titulas. Tiktai per pūnų ir romėnų karą (218–202 metais prieš Kristų) atsirado imperatoriaus titulas. Jį Romos Senatas suteikdavo pirmą didelę pergalę pasiekusiam karvedžiui. Šį titulą būdavo galima gauti netgi kelis kartus, už kiekvieną pergalę. Nuo Oktaviano laikų imperatoriumi imta vadinti būtent Romos valdovą. Iš čia kilo ir mums šiandien įprastas Romos imperijos pavadinimas.

Galingos Romos imperijos klestėjimo istorija – tai drauge ir pirmasis sėkmingas bandymas suvienyti Europą. Tiesa, tuometinės imperijos centras buvo Viduržemio jūra, nes romėnai užkariautojai taip ir nepajėgė pajunti šiaurinių germanų genčių. Tačiau užkariautuose kraštuose Romos imperija skleidė graikų ir romėnų civilizaciją, palaikė vidinę taiką ir tvarką. Šita santykinė, bet vis dėlto reali taika ir vienybė, kuriai prigijo Pax Romana (t. y. Romos taikos) vardas, tęsėsi beveik porą šimtmečių po Kristaus gimimo. Todėl imperija netgi daugelio po jos žlugimo gyvenusių kartų akyse taip ir liko aukščiausios valdžios, taikos, tvarkos ir vienybės įsikūnijimu. Jos silpnėjimas bei II amžiaus pabaigoje prasidėjęs vidinės ir išorinės suirutės laikotarpis, imperatorių valdžios padalijimas tarp Rytų ir Vakarų imperijų ir netgi
Romos imperijos žlugimas 476 metais buvo suvokiamas kaip laikinas reiškinys, o ne pačios imperijos – amžinosios ir pranašiausios valstybės – žlugimas. Juolab kad pretendentų tęsti imperijos misiją ir prisiskirti išimtines teises niekada netrūko. Nors, aišku, niekam taip ir nepavyko atkurti ankstesnės Romos imperijos galybės.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1593 žodžiai iš 4717 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.