Tartautinės vyriausybinės organizacijos
5 (100%) 1 vote

Tartautinės vyriausybinės organizacijos

112131415161

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS SĄVOKA

Paprastai tarptautinėmis organizacijomis vadinami nuolatiniai tarpvyriausybinio ir nevyriausybinio pobūdžio junginiai, įsteigti tarptautiniu susitarimu tam, kad padėtų spręsti tarptautines problemas, nurodytas jų steigiamuosiuose dokumentuose, taip pat visapusiškai plėtotų tarptautinį bendradarbiavimą.

Tarptautiai organizacija būdingi šie bruožai: 1) steigiamasis dokumentas, kuriame nurodomi pagrindiniai organizacijos tikslai, veiklos kryptys ir būdai, organizacijos vidaus struktūra; 2) nuolatinis veiklos pobūdis ir esamos nuolatinės organizacijos institucijos; 3) lygiateisių subjektų savanoriška narystė; 4) pagrindinis veiklos metodas – daugiašalės derybos ir problemų aptarimas, sprendimų priėmimas balsuojant ar sutarimu; 5) sprendimai paprastai yra rekomendaciniai.

Taigi galima suformuluoti tokią tarptautinės organizacijos sąvoką, kuri nepretenduoja būti vienintelė teisinga: tarptautinė (tarpvyriausybinė) organizacija – tai valstybių susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi tam tikriems tikslams siekti, turintis nuolatinių institucijų sistemą, tarptautinės teisės subjekto statusą, sukurtas ir veikiantis pagal tarptautinę teisę.

Tarptautinių organizacijų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje

Nagrinėjant Šiuolaikinius tarptautinius santykius, neįmanoma nepastebėti, kad vis aktyvesnėmis jų dalyvėmis tampa tarptautinės organizacijos. Didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė verčia jas plėtoti daugiašalį bendradarbiavimą, kurio viena iš formų yra tarptautinių organizacijų kūrimas ir funkcionavimas. Šio amžiaus pradžioje tebuvo apie 200 tarptautinių organizacijų, iš kurių tik apie 20 – tarpvyriausybinių, o dabar, kai pasaulyje yra beveik 200 valstybių, veikia daugiau kaip 5000 tarptautinių organizacijų, iš kurių apie 400-500 organizacijų yra tarpvyriausybinės.

Tarptautinių organizacijų teorijoje galima išskirti dvi kraštutines nuomones apie tarptautinių organizacijų vaidmenį. Ciniškoji, arba pesimistinė, kryptis pabrėžia tarptautinių organizacijų, ypač Jungtinių Tautų, nesugebėjimą sprąsti gyvybiškai svarbių pasaulinių problemų. Laikantis šio požiūrio, tarptautinės organizacijos traktuojamos kaip nereikšmingi tarptautinių santykių subjektai. Kita, idealistinė, arba optimistinė, kryptis pabrėžia, kad tik pasaulinio masto sprendimais galima įveikti didžiausias iškylančias problemas. Todėl tarptautinės organizacijos laikomos institucijomis, kurios gali priimti tokius sprendimus; į j aš žiūrima kaip į pasaulinės vyriausybės užuomazgas.

Norint teisingai suprasti tarptautinių organizacijų vaidmenį, negalima visiškai priimti ar atmesti nė vienos pateiktos nuomonės. Reikia ieškoti subalansuoto ir realistinio požiūrio į tarptautines organizacijas. Jos nėra nei nereikšmingi, nei visagaliai tarptautinių santykių subjektai. Tarptautinių organizacijų vaidmuo Šiuolaikiniame pasaulyje yra svarbus, tačiau jų įtaka priklauso nuo sprendžiamo klausimo pobūdžio ir konkrečios politinės situacijos. Pagrindinėmis tarptautinių santykių dalyvėmis išlieka valstybės. Kaip ir anksčiau, jos nenoriai perduoda dalį savo suvereniteto viršnacionalinėms institucijoms.

Tačiau įžengus į XXI amžių vis daugiau visuomenės raidos problemų, kurios anksčiau buvo lokalios, tampa globaliomis. Globaliomis laikomos aplinkos, mokslo ir technikos, socialinės ir politinės problemos, kurios aktualios visai žmonijai, turi pasaulinį pobūdį. Šių problemų egzistavimas ir delsimas jas sprąsti kelia pavojų žmonijos ateičiai.

Sąlygiškai globalias problemas galima išskirti į tris grupes. Pirmai grupei priklauso problemos, susijusios su istorinėmis ir politinėmis žmonijos raidos prielaidomis: taikos ir saugumo užtikrinimas, trečiojo pasaulio Šalių socialinio ir ekonominio atsilikimo įveikimas (plėtros problema). Į antrą grupę įeina demografinės, ekologinės, energetinės, žaliavų, maisto (gyvybės palaikymo ir aprūpinimo) problemos. Trečią grupę sudaro problemos, susijusios su naujų globalių gamtos objektų naudoj imu: pasaulinio vandenyno ir kosmoso išteklių eksploatavimu. Be abejo, svarbiausia yra taikos ir saugumo užtikrinimo sritis, kuri susijusi su kitomis globaliomis problemomis.

Valstybės siekia spręsti tokias problemas bendradarbiaudamos ir tarptautinėse organizacijose. Tai yra viena iš sėkmingiausių bendradarbiavimo formų, nes leidžia optimaliai suderinti nacionalinius interesus su visos žmonijos interesais, pasiekti kompromisą, valstybių interesų balansą. Tarptautinės organizacijos nėra vien daugiašalės diplomatijos forumas, kuriame plėtojamas visoms ar daugumai valstybių naudingas bendradarbiavimas. Dažnai jų sukuriamas ir mechanizmas, skirtas priimtiems sprendimams įgyvendinti. Tarptautinės organizacijos taip pat suteikia galimybę lengviau bendrauti įvairių valstybių vyriausybių atstovams, susidarius kritinei situacijai. Trečiosios valstybės gali daryti įtaką konfliktuojančioms šalims, jeigu konfliktas kelia grėsmę ne tik jo dalyvių, bet ir daugelio valstybių interesams.

Spręsti globalias problemas nemažai padeda ir nevyriausybinės tarptautinės organizacijos, tačiau didžiausią reikšmę turi tarpvyriausybinės organizacijos, nes tik valstybių vyriausybės ir jų atstovai tarptautinėse organizacijose priima sprendimus
visais aktualiais žmonijai klausimais

Spręsdamos globalias problemas, valstybės ne kartą sėkmingai naudojo tarptautines organizacijas.

Galima prisiminti Jungtinių Tautų pastangas apriboti valstybių ginklavimąsi šaltojo karo metais, kai buvo šaukiamos specialios Generalinės Asamblėjos sesijos nusiginklavimo klausimams, priimami tarptautiniai šios srities dokumentai, taip pat Saugumo Tarybos sankcionuotą Kuveito išlaisvinimo nuo Irako okupacijos operaciją. Sukurta daug universalių ir regioninių organizacijų, skatinančių ekonominę trečiojo pasaulio šalių plėtrą.

Kita vertus, galima prisiminti ir atvejų, kai tarptautinės organizacijos pasirodė esančios bejėgės. Įvairūs karai gana dažnai kyla skirtinguose pasaulio kampeliuose. Jungtinės Tautos nesugeba jiems užkirsti kelio arba bent jau laiku pradėti kontroliuoti padėtį. O jeigu karas tiesiogiai susijęs su kurios nors didžiosios pasaulio valstybės interesais, tai Jungtinių Tautų principai, įtvirtinti Organizacijos Įstatuose, gali būti tuščia deklaracija. Tai iliustruoja Tibeto okupacijos, agresijos prieš Čekoslovakiją, karų Vietname, Čečėnijoje pavyzdžiai.

Dar vienas pesimistinio tarptautinių organizacijų vaidmens vertinimo šaltinis yra tai, kad jos nesugeba gana gerai atlikti vieno iš pagrindinių savo uždavinių – šalinti kliūtis pasaulio tautoms ir valstybėms bendradarbiauti. Nacionaliniai ekonominiai interesai tebėra pagrindinė priežastis, dėl kurios pasaulis lieka susiskaldęs. Paprastai žmonės savo asmeninę ekonominę gerovę susieja su nacionaline ekonomikos sistema, o ekonominį bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis suvokia kaip grėsmę asmeniniam ir valstybės ekonominiam klestėjimui, ypač užimtumui, nacionalinei rinkai ir pajamoms. Net Europos Sąjungoje, kuri pateikiama kaip ekonominės integracijos pavyzdys, nuolat iškyla valstybių bendradarbiavimo kliūčių, kurios ne iš karto įveikiamos.

Paprastai TO veikla grindžiama valstybių narių suvereniteto gerbimo principu, todėl valstybės bendradarbiauja ir dalyvauja priimant sprendimus tarptautinėse organizacijose tik tada, kai tai padeda nacionaliniams interesams, o ne kelia jiems grėsmę. Tarptautinių organizacijų sprendimai dažniausiai yra rekomendaciniai. Valstybės narės lieka laisvos spręsti, ar vykdyti šiuos sprendimus. Taip tarptautinės organizacijos tampa patogia priemone tam tikrų valstybių užsienio politikai įgyvendinti. Tai pirmiausia ir pabrėžiama tarptautinių organizacijų teorijoje, skiriant trejopą tarptautinių organizacijų vaidmenį. Jos nagrinėjamos kaip: 1) valstybių nacionalinės politikos įrankiai; 2) nuolatiniai valstybių elgesio modiflkatoriai; 3) autonomiški tarptautinių santykių dalyviai.

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS KAIP VALSTYBIŲ NACIONALINĖS POLITIKOS ĮRANKIAI

Šiuo požiūriu tarptautinės organizacijos dar vadinamos antriniais nesavarankiškais tarptautinių santykių subjektais. Valstybės narės pirmiausia įvertina tarptautines organizacijas naudingumo požiūriu: kaip konkreti organizacija galėtų padėti įgyvendinti nacionalinius interesus. Valstybė atsižvelgia į dalyvavimo tarptautinėje organizacijoje sąnaudas ir galimus rezultatus. Tokius skaičiavimus atlieka ir mažosios valstybės, kurios siekia savo tikslų, dalyvaudamos įvairiose koalicijose, ir didžiosios valstybės, kurios vienos gali turėti pakankamą įtaką organizacijos sprendimams.

Akivaizdu, kad valstybių galimybės panaudoti tarptautines organizacijas savo užsienio politikos tikslams skiriasi. Didžiosioms valstybėms tai lengviau. Ypač organizacijose dominuojančiai valstybei užtenka palyginti nedidelės kitą valstybių paramos, todėl ji stengiasi ne tiek sukurti savo vadovaujamą koaliciją (kuri ir taip preziumuojama), o tinkamai panaudoti teigiamas daugiašalių ir vienašalių santykių savybes. Mažosioms valstybėms kyla kur kas didesnių ir sudėtingesnių problemų, nes jos dažnai nepajėgios imtis efektyvių vienašalių veiksmų ir kurti veiksmingų koalicijų. Tačiau akivaizdaus vienos valstybės dominavimo tarptautinėje organizacijoje atvejai yra gana reti.

Valstybių bendradarbiavimo tarptautinėse organizacijose svarbą: siekdamos nacionalinės politikos tikslų ir naudingų sprendimų, valstybės yra priverstos daryti kompromisus, kurti koalicijas. Vis stiprėjant tarptautinės bendrijos narių tarpusavio ryšiams, tampa neįmanoma kuriai nors valstybei primesti kitoms vienašalių savo sprendimų.

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS KAIP NUOLATINIAI VALSTYBIŲ ELGESIO MODIFIKATORIAI

Tarptautinės organizacijos nėra vien valstybių politikos įrankiai. Jos taip pat riboja valstybių elgesio laisvę. Šiuo požiūriu tarptautinės organizacijos nėra savarankiški subjektai, lygiaverčiai valstybėms. Jas sukūrė valstybės kaip institucinę bendradarbiavimo formą. Tarptautinės organizacijos tapo tarptautinės sistemos nulemtų ribojimų valstybėms institucine išraiška. Šiuo požiūriu svarbūs keturi tarptautinės sistemos struktūrinio modelio elementai: 1) poliarizacijos lygis; 2) tarptautinės sistemos subjektų galios ir statuso hierarchija; 3) pagrindinės sistemos ir regioninių posistemių ryšys; 4) transnacionalinės priklausomybės lygis.

Tarptautinių organizacijų įtaka yra tuo didesnė, kuo vienodesnė yra valstybių galia ir statusas. Jeigu viena valstybė yra akivaizdžiai galingesnė už kitas,
organizacijos yra hegemoninės kontrolės instrumentai, ribojantys visų valstybių elgesio laisvę, išskyrus didžiąją valstybę. Jeigu yra kelios galingos valstybės, sutariančios tarpusavyje, tarptautinė organizacija tampa oligarchinės kontrolės instrumentu. Tik palyginti lygios galios valstybių sistema leidžia sukurti tikrą kolektyvinę jų elgesio laisvę ribojančią organizaciją, nes potencialių pažeidėjų galimybės yra mažesnės nei likusių valstybių bendrijos.

Transnacionalinės priklausomybės plėtra sukuria palankią terpę tarptautinėms organizacijoms. Didėjančiam tarptautiniam prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių judėjimui iškiltų didžiulė grėsmė, jeigu valstybių kolektyvinė kontrolės sistema žlugtų. Kuo didesnė valstybių tarpusavio priklausomybė, tuo stipresnės jų kuriamos tarptautinės organizacijos. Valstybių paklusimas organizacijos sprendimams čia lemiamas ne tiek galimų pažeidimo atveju teisinių ar prievartos priemonių, kiek politinės ir ekonominės jų integracijos.

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS KAIP AUTONOMINIAI TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ DALYVIAI

Kaip valstybių elgesį ribojančios institucijos, tarptautinės organizacijos tampa autonomiškais tarptautinių santykių subjektais. Jos nėra visai savarankiškos, nes kuriamos valstybių, todėl maža tikimybė, kad gali prilygti savo kūrėjoms. Tačiau dabar pasaulyje jau yra kelios tarptautinės organizacijos, kurios pretenduoja būti viršesnės už valstybes.

Būti tarptautinių santykių dalyviu reiškia turėti tam tikrą autonomiją ir galimybę daryti įtaką kitiems tarptautinių santykių dalyviams. Tarptautinių organizacijų autonomija vadinamas jų galėjimas veikti iš dalies nepriklausomai nuo valstybių. Galimybę daryti įtaką kitiems tarptautinių santykių dalyviams (ar atsispirti jų įtakai) lemia organizacijos turima veiklos bazė – informacija, finansai, sprendimų priėmimo galia, prievartos mechanizmas, diplomatinės ir kitos priemonės, kurias organizacija gali naudoti savarankiškai.

Dabar pasaulyje vykstanti integracija lemia tendenciją, kad tarptautinių organizacijų, kaip autonomiškų tarptautinių santykių dalyvių, vaidmuo didės. Vis daugiau gyvenimo sričių, anksčiau laikytų valstybių vidaus reikalu (pavyzdžiui, žmogaus teisės, gamtos apsauga), tampa tarptautinio reguliavimo dalyku. Todėl neišvengiamai daugėja tarptautinių organizacijų ir jų turima galia. Europos Sąjunga galėtų būti pavyzdys, kaip tarptautinės organizacijos įgyja viršnacionalinį pobūdį. Taip tarptautinės organizacijos ne tik palengvina tam tikrų problemų sprendimą, bet ir iš esmės keičia tradicinę valstybių dominuojamą tarptautinę sistemą.

TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ KŪRIMASIS

Pirmosios tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos, kaip viena iš stabilių tarptautinių santykių formų, atsirado palyginti neseniai – daugiau nei prieš šimtą metų. Tačiau prieš tai, plėtojantis tarptautinei bendrijai, formavosi objektyvūs poreikiai kurti specialias tarptautines institucijas, skirtas reguliuoti vis sudėtingėjančius daugiašalius valstybių santykius.

Pirmųjų tarptautinių organizacijų sukūrimo istorija

Sąlygiškai nuolatiniai tarptautiniai junginiai, kuriuos galima laikyti tolimais tarptautinių organizacijų pirmtakais, egzistavo dar antikoje. Pirmiausia – tai karinės-politinės valstybių-miestų sąjungos. Senovės Graikijoje tokios sąjungos vadintos simachijomis. Labiausiai žinomos dvi simachijos – Lakedemono (Peloponeso) ir Atėnų (Deloso), gyvavusios VI-IV a. pr. m. e. Nors formaliai kiekvienas simachijos narys turėjo po vieną balsą aukščiausioje sąjungos institucijoje – bendrajame susirinkime, iš tikrųjų vyravo sąjungos narių tarpusavio santykių jėgos principas, leidęs galingesniam miestui-valstybei naudoti sąjungą savo interesams.

Senovės Graikijoje buvo ir dar vieno tipo tarptautiniai junginiai – amfiktionijos -genčių ir miestų, turinčių bendrą šventyklą, iždą, kariavimo taisykles, religinės-politinės sąjungos. Sukurtos religiniams tikslams, laikui bėgant, jos įgijo ir nemažą politinę jėgą. Labiausiai žinoma senovės Delfų amfiktionija, jungusi 12 bendruomenių.

Žynių paskelbtuose šventuosiuose karuose privalėjo dalyvauti visi amfiktionijos nariai, susiję priesaika. Delfų amfiktionija atliko ir arbitražo funkcijas, nes į ją kreipdavosi šalys dėl ginčų visais klausimais. Amfiktionija taip pat turėjo nemažą materialią bazę, sudarytą iš narių įnašų ir veiklos pajamų. Kiekvienas amfiktionijos narys turėjo du balsus. Einamuosius reikalus tvarkė ieromnemonai, skiriami valstybių pagal bendrą balsų skaičių.

Feodalinis susiskaldymas viduramžiais neleido kurti tvirtų ir ilgalaikių tarptautinių junginių. Feodalai kariavo privačius karus, o taikos mtu vyravo privati diplomatija, kai pavieniai feodalai tarpusavyje derėjosi ir sprendė ginčus. Nuolat besivaidijančių valdovų sąjungos susidarydavo tik tais atvejais, kai iš šalies kildavo bendro ir galingesnio priešo pavojus.

Aktyvi vienijant Europą ir kuriant tarpvalstybinius junginius buvo Katalikų Bažnyčia. Palyginti su valstybėmis, kuriose centrinė valdžia buvo silpna, Bažnyčia buvo griežtai centralizuota organizacija. Ji aktyviai darė įtaką valstybių santykiams, stengdamasi įgyti ir politinio vadovavimo funkcijas.

Intensyvėjant valstybių prekybai, ėmė
rastis ir tarptautinės prekybos sąjungos. Jose ėmė formuotis veiklos principai, vėliau naudoti tarptautinėse organizacijose. Geriausias prekybos sąjungos pavyzdys – Hanza. Į ją įėjo Šiaurės Vokietijos miestai Liubekas, Štralzundas, Rostokas, Vismaras, Hamburgas ir kt. Miestai – šios sąjungos nariai siekė būti pagrindiniais prekybos tarp Vakarų, Šiaurės ir Rytų Europos tarpininkais.

XVI-XVII amžiais vyko didžiulės permainos, sudariusios palankias sąlygas tarpvalstybiniams junginiams kurti: Europos valstybėse sustiprėjo centrinė valdžia, susiformavo absoliutinės monarchijos, intensyvėjo ekonominiai ir politiniai valstybių ryšiai. Imami pripažinti valstybių suvereniteto ir lygiateisiškumo principai, kurie vėliau tapo tarptautinių organizacijų veiklos principais.

Atsirado tarptautinės konferencijos kaip daugiašalės diplomatijos forumas, kuriame vienu metu galėjo dalyvauti visų suinteresuotų sprendžiamu klausimu valstybių atstovai. Pirmoji tokia konferencija yra 1648 metų Vestfalijos taikos konferencija, užbaigusi Trisdešimties metų karą.

Naujoji daugiašalio bendradarbiavimo forma ypač sparčiai plėtojosi XIX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje. 1648-1840 metais įvyko tik kelios dešimtys tarptautinių konferencijų, o 1840-1890 metais surengtos 549 konferencijos, 1890-1900 metais -649 konferencijos.

Turbūt reikšmingiausias tarptautinių organizacijų istorijai yra 1815 metais įvykęs Vienos kongresas, sušauktas po Napoleono imperijos sutriuškinimo ir skirtas naujai tarptautinei padėčiai įtvirtinti. Kai kurie autoriai linkę šios tarptautinės konferencijos sukurtą Europos Koncerto (Šventosios sąjungos) sistemą laikyti pirmąja tarptautine organizacija. Į šį Europos Koncerto sistemą įsiliejo Rusija, Austrija, Prūsija Prancūzija ir kitos Europos valstybės. Sąjunga baigė gyvuoti 1833 metais.

Ilgainiui tarptautinės konferencijos nebepatenkino didėjančių tarptautinės bendrijos poreikių, nes ėmė ryškėti jų trūkumai: 1) kiekvienai naujai problemai aptarti reikėjo šaukti naują konferenciją. Tai sukeldavo papildomų sunkumų ir užtrukdavo problemos sprendimas; 2) konferencijos buvo ne tiek debatų forumas, kiek valstybių pozicijų išdėstymo arena. Tai sunkindavo kompromisų paiešką; 3) konferencijas šaukdavo suinteresuotos ar jas rengiančios valstybės, kurios paprastai galėjo rinktis, kurias valstybes kviesti. Nebuvo narystės konferencijose ar besąlyginės teisės jose dalyvauti; 4) priimant sprendimus, konferencijose griežtai laikytasi valstybių lygybės ir vienbalsiškumo principo. Tai sunkino daugelio klausimų sprendimą; 5) konferencijos menkai tiko spręsti teisinius klausimus. Tokių klausimų sprendimų projektams rengti reikėjo nuolatinių institucijų.

Vėliau XIX amžiuje atsirado administracinės sąjungos. Jos buvo nuolatinės institucijos, skirtos įgyvendinti valstybių bendradarbiavimą nepolitiniais siaurais klausimais (techninės srities).

Pirmosios iš administracinių sąjungų atsirado 1815m tarptautinių upių komisijos.

Plėtojantis valstybių ryšiams, imtos kurti administracinės sąjungos ryšių, transporto, matų ir vienetų, finansų, sanitarijos srityse. 1864 metais įkurta Pasaulinė sąjunga žemei matuoti. Plėtojant elektros telegrafo ryšių linijas, 1865 metais Paryžiaus telegrafo konvencija įkurta Pasaulinė telegrafo sąjunga, 1932 metais pervadinta į Pasaulinę elektros ryšių sąjungą. 1874 metais įkurta Pasaulinė pašto sąjunga, 1875 metais – Pasaulinis matų ir vienetų biuras, 1883 metais – Pasaulinė pramoninės nuosavybės apsaugos sąjunga, 1890 metais – Centrinė geležinkelių transporto valdyba ir 1907 metais Tarptautinis visuomenės higienos biuras, rinkęs ir platinęs informaciją apie epidemijas. Po Antrojo pasaulinio karo dalis administracinių sąjungų buvo paverstos Jungtinių Tautų specializuotosiomis įstaigomis.

Pirmosios universalios tarptautinės organizacijos idėja buvo įgyvendinta 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje. Sudedamąja Versalio taikos sutarties dalimi tapo Tautų Sąjungos statutas, priimtas 1919 m. balandžio 28 dieną. Jį pasirašė 44 pirminiai organizacijos nariai. 1934 metais TS priklausė 58 valstybės. Pasirašė TS statutą ir vienos iš organizacijos iniciatorių JAV, tačiau jos taip ir netapo TS nare, nes Senatas, laikydamasis izoliacionistinės politikos, neratifikavo Versalio taikos sutarties.

Pagrindiniai Tautų Sąjungos, kaip universalios tarptautinės organizacijos, tikslai buvo skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą. Organizacijos statuto 10 straipsnis įpareigojo valstybes nares gerbti ir saugoti nuo užsienio agresijos viena kitos teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.

Remiantis Tautų Sąjungos statutu nebuvo visiškai draudžiama naudoti jėgą, tik apribota valstybių teisė kariauti, pirmenybė teikiama taikioms ginčų sprendimo priemonėms. Valstybės narės negalėjo pradėti karo, nepamėginusios ginčo spręsti taikiai ir nepraėjus trims mėnesiams nuo arbitražinio ar teisminio ginčo išsprendimo arba TS Tarybos pranešimo. Jėga negalėjo būti naudojama ir prieš valstybes, sąžiningai vykdančias ginčo sprendimo sąlygas. Pažeidusioms šiuos reikalavimus valstybėms galėjo būti taikomos ekonominės ir ryšių blokados priemonės, taip pat karinė jėga. Tačiau realiai šios nuostatos
ir liko tuščia deklaracija.

Be taikos ir saugumo klausimų, TS taip pat skatino valstybių bendradarbiavimą ekonominėje ir socialinėje srityse. Ji siekė būti visų tarptautinių organizacijų, įkurtų bendradarbiauti specialiose srityse (administracinių sąjungų), veiklos koordinatore.

Deja, pagrindinio savo tikslo – užtikrinti taiką ir saugumą- TS nepavyko pasiekti. Faktiškai nebuvo išspręstas nė vienas didesnis konfliktas. Ji nesugebėjo užkirsti kelio 1931 metų Japonijos agresijai Mandžiūrijoje, 1936 metų Italijos įvygkdyto Etiopijos aneksijai, 1938-1940 metų Vokietijos ir SSRS agresijom, sukėlusioms Antrą Pasaulinį karą. Karo metu TS praktiškai jau nebefunkciona, o formaliai palesita buvo 1946 m. balandžio 18 dieną. Trumpai būtų galima išvardinti tokias nesekmingos TS veiklos priežastis:

1. Jau iš pat pradžių TS darbe dalyvavo ne visos didžiosios pasaulio valstybės. JAV apskritai nebuvo organizacijos nare. Vokietija ir japonija pasitraukė iš TS 1933 metais, taip dar labiau atrišdamos sau rankas. SSRS buvo priimta į TS tik 1934 metais, o 1939 metais pašalinta už agresija prieš Suomiją.

2. Nebuvo atribota Asamblėjos ir Tarybos kompetencija.Jos abi galėjo sprėsti, bet kuriuos klausimus.

3. Bijota naudoti veiksmingas priemones agresoriams sutramdyti. Karinės priemonės apskritai nebuvo panaudotos, o ekonominių sankcijų laikydavosi visos valstybės. Tarptautinė bendrija buvo draskoma tarpusavio prieštaravimų ir negalėjo bei nebuvo pasirengusi susivienyti ir kolektyviai taikyti prievartos priemonių gresyvioms valstybėms.

4. Daug TS priimtų dokumentų taip ir neįsigaliojo, be to, dauguma priimamų dokumentų buvo rekomendaciniai. Neprivalomi buvo net vienbalsiai priimti sprendimai.

5. Tiek Taryboje, tiek Asamblėjoje sprendimai politiniais klausimais turėjo būti priimami visų narių vienbalsiai. Kiekvienas TS narys, išskyrus dalyvaujančią ginče valstybę, galėjo pasinaudoti veto.

6. Sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procedūra buvo labai ilga ir sudėtinga. Kiekvienam klausimui buvo kuriama speciali komisija ar komitetas. Pavyzdžiui, 1931 metų Japonijos agresija Mandžiūrijoje svarstyta pusantrų metų. Tik 1933 metais specialus komitetas parengė rezoliuciją, rekomenduojančią Japonijai išvesti kariuomenę iš užimtos teritorijos, tačiau Japonija atsisakė pripažinti rezoliuciją ir pasitraukė iš TS.

Visus minėtus trūkumus mėginta pašalinti kuriant po Antrojo pasaulinio karo naują universalią tarptautinę organizaciją – Jungtines Tautas.

Šiuolaikinės tarptautinės organizacijos

Idėja sukurti naują veiksmingesnę universalią tarptautinę organizaciją tarptautinei taikai užtikrinti ir plėtoti valstybių bendradarbiavimą antihitlerinės koalicijos didžiųjų valstybių buvo brandinama Antrojo pasaulinio karo metais. Jungtinių Tautų įkūrimas žymi šiuolaikinio tarptautinių organizacijų istorijos periodo pradžią.

Kartu su JTO, kuri yra bendrosios kompetencijos tarptautinė institucija, įkurtos ir specialiais susitarimais su ja susijusios JT specializuotosios įstaigos, skirtos koordinuoti valstybių veiklą konkrečiose tarptautinių santykių srityse (ekonominėje, socialinėje, kultūros ir kt). Kai kurios iš jų reorganizuotos iš administracinių sąjungų. Taip atsirado Jungtinių Tautų sistema.

Toliau veikė ir sparčiai kūrėsi naujos regioninės tarptautinės organizacijos, skirtos Jungtinių Tautų tikslams ir principams tam tikruose regionuose įgyvendinti. 1945 metais įkurta Arabų Valstybių Lyga, 1948 metais – Amerikos Valstybių Organizacija, 1963 metais – Afrikos Vienybės Organizacija.

Europoje, siekiant integruoti valstybes ekonomiškai ir taip išvengti galimos konfrontacijos, 1951 metais įkurta Europos anglies ir plieno bendrija, 1957 metais – Europos Ekonominė Bendrija ir Europos atominės energijos bendrija. Šios bendrijos evoliucionavo į viršnacionalines institucijas, nuo 1992 metų vadinamas Europos Sąjunga.

Šaltojo karo metais atsirado priešiškų valstybių blokų tarptautinės organizacijos: 1949 metais įkurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO), 1955 metais -Varšuvos Sutarties Organizacija. Sovietinių šalių bloke veikė ir ekonominės organizacijos, reikšmingiausia iš kurių buvo Ekonominės Savitarpio Pagalbos Taryba (ESPT). Po šaltojo karo beveik visos sovietų bloko organizacijos buvo paleistos. Naujomis sąlygomis kilo NATO, kitų transatlantinių ir europinių saugumo institucijų adaptacijos problema, susijusi su pakitusiu grėsmių tarptautiniam saugumui pobūdžiu ir naujų narių iš Vidurio ir Rytų Europos priėmimo būtinybe.

Po Antrojo pasaulinio karo tarptautinių organizacijų savarankiškas tarptautinis teisinis subjektiškumas tapo neginčijamas. Toks statusas buvo įtvirtintas tiek tarptautinės teisės aktuose, tiek praktikos. O pačių tarptautinių organizacijų ėmė sparčiai daugėti: 1949 metais buvo apie 100 tarpvyriausybinių organizacijų, 1973 metais – apie 280, dabar – daugiau kaip 400 organizacijų.

JUNGTINĖS TAUTOS (JT)

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3529 žodžiai iš 7005 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.