Tarybinės etikos poveikis žmogaus psichologijai
5 (100%) 1 vote

Tarybinės etikos poveikis žmogaus psichologijai

1121

Etika tiria visas moralės reiškimosi formas. Didelį vaidmenį tiriant etiką vaidina jos sąveika su kitais mokslais, pirmiausia su asmenybės psichologija, socialine psichologija, sociologija. TSRS etikos tyrimų centrų suformuoti etikos principai darė nemenką poveikį paprasto žmogaus psichologijai, tų principų įtaka jaučiama ir šiomis dienomis.

Moralės principai apibendrintai išreiškia pagrindinius vienos ar kitos moralės sistemos reikalavimus. Jie yra pagrindas, kriterijus sudaryti konkrečias, specialias normas ir nurodo žmogui bendrą veikimo kryptį. Kaip tik moralės principai sudaro vieno ar kito moralinio kodekso branduolį, reikšdami tai, kas yra esmingiausia toje moralės sistemoje.

Komunistinė moralė, būdama aukščiausio dorovinio žmonijos vystymosi pakopa, savo pagrindinį turinį taip pat reiškia per moralės principų sistemą. Pagrindiniai moralės principai savo turiniu apima visas žmogaus veiklos sritis ir jais remiantis formuojami konkretūs reikalavimai, kaip žmogus turi elgtis įvairiomis situacijomis, savo reguliuojamuoju poveikiu jie nukreipia žmogaus poelgius įtvirtinti visuomeninėje praktikoje socialistinės ir komunistinės visuomenės dorovines vertybes.

Taigi komunizmo kūrėjo moralinio kodekso pagrindiniai principai yra šie: meilė socialistinei Tėvynei, ištikimybė komunizmui, kolektyvizmas, socialistinės nuosavybės gynimas nuo pasikėsinimų, humaniški žmonių santykiai.

Tarybinis patriotizmas ir socialistinis internacionalizmas – tai ne vien sąmoningumas ir jausmas, bet ir pirmiausiai atitinkantys juos veiksmai ir poelgiai, tam tikros viso žmogaus gyvenimo stiliaus, jo elgsenos pusės.

Susikūrus pasaulinei socializmo sistemai, patriotizmo jausmas praturtėja nauju bruožu – meile kitoms socialistinėms šalims. Šis naujas socialistinio patriotizmo bruožas atsirado dėl socialinio vystymosi poreikio stiprinti laisvų, suverenių tautų, kuriančių socializmą ir komunizmą, socialinę, ekonominę ir politinę sandraugą. Prie to prisideda valstybinės santvarkos vienodo tipo ekonominiai pagrindai, socialistinių šalių tautų vienoda ideologija, bendras galutinis tikslas – komunizmo sukūrimas. Patriotizmą praturtina internacionalizmas.

Socialistinis internacionalizmas – tai pagarbos kitoms tautoms suvokimas ir jutimas, solidarumas su visų šalių darbo žmonėmis kovojant dėl socialinės pažangos, ryžtas padėti kovoti dėl revoliucinio visuomenės pertvarkymo. Kaip dorovės principas socialistinis internacionalizmas apima keletą žmogaus elgesio reikalavimų. Jo pradinis teiginys yra visų tautų lygybės ir laisvės nepriklausomai nuo jų socialinio ir kultūrinio išsivystymo principas. Remdamasis šiuo principu ir apimdamas bendrosios žmogiškosios moralės reikalavimus, internacionalizmo principas reikalauja gerbti kitų tautų atstovus, stiprinti tautų draugystę ir tarpusavio supratimą.

Tarybinis patriotizmas ir liaudies masių socialistinis internacionalizmas yra veiklaus pobūdžio. Kasdieniniu darbu Tėvynės labui, dideliu domėjimusi visų šalių ir tautų humanistine kultūra, praktiniu įvairių tautybių žmonių bendravimu taikos ir karo dienomis įsikūnija dorovinis socialistinio patriotizmo ir internacionalizmo principas.

Tarybiniam patriotui internacionalistui keliami tokie reikalavimai: jis turi aktyviai ir sąmoningai darbuotis savo daugiatautės Tėvynės labui, didžiuotis savo šalies laimėjimais visose materialinio ir dvasinio gyvenimo srityse, didžiai branginti savo Tėvynės galią, stiprinti TSRS tautų draugystę, socialistinę sandraugos šalių tautų susitelkimą ir visos žemės darbo žmonių solidarumą, aktyviai kovoti su visomis nacionalizmo, šovinizmo, kosmopolitizmo apraiškomis. Tarybiniam socialistiniam patriotizmui būdinga tai, kad meilė Tėvynei organiškai susiliejusi su ištikimybe komunizmo idėjoms.

Tarybinis patriotizmas, didžiavimasis Tarybų šalimi, savo Tėvyne, pasiryžimas ginti socializmo iškovojimus yra svarbiausias komunistinės moralės bruožas – ištikimybė komunizmo idėjoms. Visus principus asmenybės dorovinė sąmonė turi suvokti kaip besąlygiškus dorovinius reikalavimus, kurių laikytis būtina visose gyvenimo situacijose. “Komunizmas – socialinis dorovinis idealas, aukščiausiasis kriterijus, kuriuo dera matuoti realius žygius ir žmonių santykius, todėl kova už komunistinių pradų įtvirtinimą gyvenime, siekimas pačiam tobulėti kaip komunistinei asmenybei turi tapti visuomenės moralinio vystymosi, kiekvieno individo dorovinių siekių centru ir branduoliu”. Ištikimybė komunizmo idėjoms – principas, išreiškiantis ir komunistinės moralės revoliucinį turinį, ir pagrindinį turinį dorovinių reikalavimų, keliamų sąmoningam kovotojui už komunizmą.

Ištikimybė komunizmui reiškiasi įvairiomis formomis. Tai ir gilus vidinis įsitikinimas komunizmo pergalės būtinumu, šios santvarkos tobulumu bei teisingumu, ir vidinis dorovinis poreikis aktyviai, kūrybiškai dalyvauti, kuriant komunistinę visuomenę, ir principingas nesitaikstymas su komunizmo priešais, dorovinė pareiga kovoti prieš jų užmačias. Komunizmo priešais buvo laikomi veltėdžiai ir spekuliantai, apgavikai ir liaudies turto grobstytojai, karjeristai ir biurokratai, kyšininkai ir kritikos užgniaužėjai. Vieni šių priešų daro žalą komunizmui, kėsindamiesi į visuomeninę nuosavybę, kiti demoralizuoja
aplinkinius savo veltėdžiavimu, treti savo biurokratizmu pakerta tarybinių visuomeninių organizacijų autoritetą, slopina darbo žmonių kūrybinį entuziazmą.

Ištikimybė komunizmo idėjoms yra pagrindinis, esmingiausias moralės principas. Tas principas numato, pirma, formuoti aktyvią asmenybės gyvenimo poziciją ir, antra, konkrečias, praktines jos elgesio formas, kurias lemia vertybinių orientacijų sistema ir visa žmogaus pasaulėžiūra.

Ištikimybė komunizmo idėjoms kaip svarbiausias marksistinės –lenininės etikos principas buvo pagrįstas ne viename marksizmo-leninizmo klasikų kūrinyje. Ištikimybė komunizmo idėjoms – aukščiausias komunistinės dorovės principas.

Idėjiškumas socialistinėje visuomenėje buvo matuojamas kovos už komunizmo pergalę intensyvumu, nuoseklumu ir ryžtingumu. Ištikimybė komunizmui buvo pradinis, pats plačiausias ir pats imliausias principas. Galima sakyti, kad kiti komunistinės etikos principai – komunistinis humanizmas ir kolektyvizmas, komunistinė pažiūra į darbą ir visuomenės turtą, socialinis patriotizmas ir internacionalizmas – atitinkamais aspektais konkretizuoja ištikimybės komunizmui principą.

Kolektyvizmas – savitas socialistinės visuomenės bruožas, būdinga tarybinės gyvensenos ypatybė. Kolektyvisto moralę – mokėjimą derinti savo poelgius su visuomenės interesais – tarybiniam žmogui ugdė išsivysčiusio socializmo praktika. Socialinis kolektyvizmas – tai žmogaus supratimas, ir įsitikinimas, kad jo pagrindiniai interesai bendri su kolektyvo interesais, ir moralinis poreikis tarnauti savo kolektyvo interesams.

Taigi kolektyvizmas, kaip komunistinės moralės principas, – “ne abstrakti užuojauta, paguodos ir kitų žmogiškosios prigimties visuomeninių pradų apraiška, o visiškai konkretus bendrasis proletarinis, bendrasis socialistinis, bendrasis komunistinis milijonų, šimtų milijonų valių susiliejimas į vieningą valią”. Tai reiškia, jog žmogus supranta, kad jo interesai bendri su kolektyvo interesais ir kad jis atsakingas kolektyvui, tarnauja jo interesams ir yra jam atsidavęs.

Kolektyvistas – ne vien visuomenei parankus žmogus, kurio poelgiai teisingi, reikalingi visuomenei. Marksistinė-lenininė etika moko, kad jei žmogus nori būti laimingas, jis būtinai turi turėti tvirtą kolektyvizmo jausmą. Kolektyvizmas yra svarbus komunistinės moralės principas. Didžiausia vertybe jis laiko bendro žygio interesus – sukurti beklasę komunistinę visuomenę. Tačiau tik tas kolektyvas turės didžiausias mūsų visuomenės vertybes, kuris bus tinkamai orientuotas ir susitelkęs.

Socialistinis kolektyvizmas – individualybės vystymosi forma ir sąlyga. Kolektyviškumas ir individualumas – reiškiniai, nuo kurių sąveikos priklauso realus socialistinio kolektyvizmo turinys, jo poveikis asmenybei. Savo ruožtu asmenybės suklestėjimas padeda gilinti socialistinį kolektyvizmą – tarybinio gyvenimo būdo normą.

Taigi kolektyvizmo visuomeninis principas – veiksmingai plėtoti ir gilinti darbo žmonių draugystę, savitarpio pagalbą, abipusį reiklumą, ugdyti jų principingumą, sąžiningumą, nuoširdumą, pasitikėjimą žmonėmis.

Žvelgiant į beveik penkiasdešimties metų sovietinės sistemos laikotarpį Lietuvoje, galima pastebėti, kad sovietinė valstybė buvo persmelkta specifinės ir slaptos neviešo partinio valdymo sistemos, kuri veikė kaip pastovi aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo ir kontrolės organizacinė struktūra ir buvo vadinama nomenklatūra. Toji sistema iš esmės nepakitusi egzistavo kelis dešimtmečius ir sukūrė nuolat jai priklausiusių bei jai vadovavusių aukštų totalitarinės valstybės biurokratų grupuotę. Šis sistemos suformuotas visuomenės sluoksnis netruko tapti valdančiuoju valstybės elitu.

Priešingai nei teigė oficialioji ideologija, sovietinė visuomenė nebuvo nei beklasė, nei lygias galimybes visiems suteikianti bendrija. Visuomenės ir valstybės priešakyje atsidūrė gana siauras, socialiai nemobilus žmonių sluoksnis, kuris su niekuo nesidalijo valdžia, o santykius su kitomis visuomenės klasėmis grindė visuotine kontrole ir teroru. Tačiau skirtingais istoriniais laikotarpiais jų mastai bei pobūdis skyrėsi. Lietuvoje nomenklatūrinė sistema įdiegta po 1940 metų okupacijos ir išliko iki Lietuvos Respublikos atkūrimo 1990 m. Nomenklatūros sistema buvo tiesiogiai susijusi su politine bei visuomenine LTSR raida.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1324 žodžiai iš 2545 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.