Taurios ir tragiškos meilės paveikslas viduramžių literatūroje
5 (100%) 1 vote

Taurios ir tragiškos meilės paveikslas viduramžių literatūroje

Turinys:

1. Įvadas

2. Taurios ir tragiškos meilės paveikslas Viduramžių literatūroje. Romanas “Tristanas ir Izolda” viduramžių literatūros kūrinys

3. Išvados

4. Naudota literatūra

Įvadas

Kiekviena tauta turi savo sukauptą literatūrinį kanoną. Ar nestebina tai, kad kiekviename kūrinyje yra savotiškai paliečiama meilės tema? Dažnas poetas, rašytojas savo jausmus “išlieja” rašydamas. Net ir kare meilė valdo žmonių protus bei sielas. Iš tiesų paslėpti ar nepaslėpti jausmai, jie dažniausiai geriausiai pastebimi kūryboje.

Tereikia tik pažvelgti į istorijos aušrą, kurioje buvo pradėtos vertinti dvasinės vertybės, kuomet į pasaulį žvelgiama realiau nei antikos kūrėjai, bet vis dar neatsisakoma fantazijos detalių. Čia iškyla riteriai, Širdies Damos kultas. Viduramžių literatūra labai turtinga ir įvairi meilės tema. Daug kilnių meilės apraiškų, gilių jausmų, neapsakomų išgyvenimų galima atrasti viduramžių romanuose.

Taurios ir tragiškos meilės paveikslas vaizduojamas Žosefo Bedjė romane “Tristanas ir Izolda”. Ši viduramžiais paplitusi keltų legenda yra perpinta stiprių ir permainingų meilės jausmų. Tai riterinis romanas, kuriame išryškėja kitoks riterio idealas. Toks riteris turėjo mokėti ne tik gerai kautis, bet ir šokti, dainuoti, groti kokiu nors instrumentu, būti mandagus, išauklėtas, privalėjo itin gražiai elgtis su damomis. Čia puikiai aprašytas Tristano paveikslas. Jis stiprus, narsus, nebijo pavojų, jis moka dainuoti ir groti, bet jis nėra idealus, tipiškas kurtuazinis riteris. Taip pat daug dėmesio skiriama Izoldos asmeniniam tragizmui.

Jam būdingas antikinis palikimas – tikėjimas gamtos jėgomis, antgamtiškos detalės, tai, kas pasakiška, nebūdinga krikščionybei. Iš antikos literatūros pasiskolinta ir meilės tema.

Romane aprašomos viduramžių žmogaus vertybės, jo padėtis hierarchinėje visuomenėje, žmonių tarpusavio santykiai, prekyba, plaukiojant jūroje, statomos tvirtos bei kartu didingos pilys, susidūrimai ir kovos dėl gyvenamosios vietos, vienų tautų naikinimas ir pergalingas kitų tautų iškilimas. Viduramžių pasaulėjautoje bei filosofijoje Dievas yra visko pradžia ir viso, kas gyva, priežastis. Tik jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš kurio turi visi mokytis ir juo pasikliauti. Pasaulis laikomas Dievo sukurtu kūriniu. Todėl šios epochos žmogus nori suprasti pasaulį, o jo gyvenimiškuose reiškiniuose jis ieško prasmės, ieško atsakymų į klausimus.

Kitas šio romano svarbus elementas – fantastika. Šis elementas suteikia romanui pakilų toną, o nuotykiai – dinamiškumo. Svarbią vietą viduramžių literatūroje ir šiame romane užima monologai. Juose herojus išgyvena jausmus, bando surasti atsakymus į klausimus.

Kiekvienas iš mūsų skaitome, įvairių epochų kūrinius, turinčius savitus bruožus, savo rašymo stilių, bendrus motyvus, idealus bei vertybes. Viduramžių literatūroje galima atrasti kažką bendro sau ir kartu pasimokyti.

–—

Jei kas nors lieptų nupiešti meilę? Kokias spalvas reikėtų pasirinkti? O gal tiesiog kas nors ją gali padovanoti? Ar netgi paskolinti, bent vienai dienai? Gaila, kad ji nėra pardavinėjama dabar taip išplitusiuose prekybos centruose, kaip kokie niekučiai… ar galima būt laimingam ir mylimam, nusipirkus paprastą pliušinį meškiuką su širdele rankose? Ar galima jaust meilę, jei kas nors tokią padovanotų? Tai mėginimas apgauti save, bet laimė tuomet puikiai pergudrauja mus. Belieka bandyti dar ir dar kartą…

Nuo senų laikų meilė valdo pasaulį. Meilė – paprasta, skaudinanti, nesuprasta o kartu be galo paslaptinga. Ne kiekvienas žmogus galėtų ją apibūdinti. Juk iš tiesų kiekvienam ji suprantama savaip, pagal savo pažinimo ir patyrimo laipsnį. Tai jausmas, kurį apsakyti yra sunku. Žodžiai čia ne visagaliai. Kiekvienas žmogus šį jausmą nešiojasi su savimi… Kiekvienas jaučia skirtingus jausmus ir kiekvienam žmogui savotiškus… Maža mergaitė irgi myli maža širdele. Juk tai prisirišimas, padėka, šiluma… daug paaiškinimų ir vardų turi Meilė… tik reik mokėt ją pajausti. Tai šiltas, geras, nuostabus jausmas… jam apibūdinti nėra žodžių. Mylėdamas jautiesi, tarsi paukštis skrajojantis padangėje, tarsi vieniša uola, ką tik atrasta, tarsi žmogus išsivadavęs iš sunkių gyvenimo šarvų…

Jau nuo senų laikų žmogus stengėsi įamžinti, užrašyti, kažkaip užfiksuoti savo patirtį ir perteikti ją ateinančioms kartoms. Vienas mėgstamiausių ir kartu reikšmingiausių žmogiškosios patirties perdavimo būdų – menas. Menas padeda atskleisti savęs ir pasaulio suvokimą, jo santykį tam tikru būdu sutvarkytais vaizdais, garsais, formomis. Stengiamasi ypatinga meno galia perteikti estetinį pasaulio patyrimą – grožį, kuris padeda suprasti emocinius jausmus, jų reikšmę ir darną. Menas skirstomas į daugelį rūšių, literatūrai būdingas žodžio menas. Literatūriniais žodžiais galima perteikti ir išsakyti labai sudėtingą turinį, kurį būtų sunku išreikšti, kad ir melodija ar tiesiog nupiešti. Žodžio galia stebuklinga. Išsakytas žodis gali ne tik džiuginti, bet ir kelti įvairius jausmus, dėstyti samprotavimus, aiškinti, mokyti, vertinti.

Literatūros menas nereikalauja ypatingų priemonių ar sąlygų, kaip įvairių muzikos instrumentų, parodų
salių ar dirbtuvių. Jai užtenka šviesos ir knygos. O knygos autoriui, savos patirties reiškėjui, tereikia tik plunksnos, ir popieriaus. Literatūroje kalbama ne tik apie buitinius dalykus, bet ir apie pastovias ir ilgalaikes žmogaus gyvenimo problemas, rūpesčius, leidžia skaitytojui suprasti esmines gyvenimo vertybes ir antivertybes.

Literatūra gali būti ne tik objektyvi kultūros vertybė, bet ir asmeniškų žmogaus jausmų, išgyvenimų, minčių raiškos būdas. Kiekvienam iš mūsų kartais kyla mintis, išsakyti savo jausmus, naudojant raides, jungiant jas į žodžius, o žodžius, jungiant į sakinius… O kartais tiesiog neradę žodžių, bandom juos rasti skaitydami. Tiksliai nežinoma, kaip kūrė Homeras ar Platonas, ar netgi Chretienas de Troyes. Kokius tikslus jie visi turėjo? Galbūt ir jų kūriniai gimė iš paprasto jausmų išsakymo? Ar gal jie norėjo tiesiog atverti, pažymėti tos kultūros, pasaulėžiūros savybes, aprašyti žmogaus gyvenimo problemas, rūpesčius ir kančioje gimstančią laimę ir meilę…

Kiekviena tauta turi savo sukauptą literatūrinį kanoną. Ar nestebina tai, kad kiekviename kūrinyje yra savotiškai paliečiama meilės tema? Dažnas poetas, rašytojas savo širdgėlą, savo skausmą, gilius jausmus “išlieja” rašydamas. Jau ir Antikos laikais buvo kūrinių, kuriuose aprašomi meilės vyksmai, įsimylėjėlių poelgiai. “Iliadoje” Agamemnonas atėmęs Briseidę, priklausančią Achilui, sukelia audringą Achilo pyktį. Herojus atsisako eiti į mūšius, o achajų kariuomenė patiria be jo daug nesėkmių. Net ir kare meilė valdo žmonių protus bei sielas. Iš tiesų paslėpti ar nepaslėpti jausmai, jie dažniausiai geriausiai pastebimi kūryboje.

Kiekvienas iš mūsų skaitome, įvairių epochų kūrinius, turinčius savitus bruožus, savo rašymo stilių, bendrus motyvus, idealus bei vertybes. Kiekvienas žmogus skirtingai pasirenka, kokią knygą skaitys, skirtingas ir požiūris į skaitymą ir motyvacija.

Tereikia tik pažvelgti į istorijos aušrą, kurioje buvo pradėtos vertinti dvasinės vertybės, kuomet į pasaulį žvelgiama realiau nei antikos kūrėjai, bet vis dar neatsisakoma fantazijos detalių. Čia iškyla riteriai, Širdies Damos kultas. Viduramžių literatūra labai turtinga ir įvairi meilės tema. Daug kilnių meilės apraiškų, gilių jausmų, neapsakomų išgyvenimų galima atrasti viduramžių romanuose.

Pirmieji romanai aptinkami XII amžiaus viduryje anglų ir normandų kultūroje. Juose jaučiamas antikos, keltų folkloro ir Rytų pasaulio motyvai. Vienas žymiausių to laikotarpio kūrinių apie tragišką meilę yra romanai apie Tristaną ir Izoldą, parašyti keltų legendų motyvais. XII ir XIII amžiuje šių kūrinių variantų buvo parašyta įvairiomis kalbomis. Vieni šių kūrinių buvo parašyti eilėmis, kiti proza. Pačiais reikšmingiausiais kūriniais laikomi Berulio ir Toma sukurti romanai. “Berulio kūrinys skirtas gana paprastai publikai, vyrauja tikroviškumas, santūrus skausmingos aistros vaizdavimas. Anglijos Toma, truvenas, gyveno Alienoros Akvitaitės dvare ir rašė išsilavinusiems, rafinuotiems skaitytojams. Jam labiau rūpėjo kūrinio meninė pusė: išlaikyti dramatiškumą, siekti patetiškumo, pateikti subtilesnę psichologinę analizę. Jam pavyko pavaizduoti aistros fatališkumą, kai meilė svarbesnė už kurtuazijos idealą ir moralines vertybes.” 1

Iš šių likusių fragmentų ir kitų kūrybinių paminklų prancūzas medievistas Žosefas Bedje 1900 metais prancūzų kalba atkūrė legendą apie Tristaną ir Izoldą. Jame išsamiai aprašė šių veikėjų tragediją ir likimą. Stengėsi perteikti viduramžių pasaulėjautą, kuri atrodė tiek naivi, tiek paprasta.

Pagrindinė romano tema – viską apimanti aistringa meilė, kuri nulemia gyvenimą ir mirtį. Čia puikiai aprašytas Tristano paveikslas. Jis stiprus, narsus, nebijo pavojų, jis moka dainuoti ir groti, bet jis nėra idealus, tipiškas kurtuazinis riteris. Taip pat daug dėmesio skiriama Izoldos asmeniniam tragizmui.

Romane “Tristanas ir Izolda” pastebimas lemties ir atsitiktinumo bruožas. Atsitiktinai Tristanas patenka į savo dėdės karaliaus Marko žemes, kregždė atsitiktinai atneša dėdei Markui Izoldos Auksaplaukės plauką, atsitiktinai išgeriamas ir meilės gėrimas laive. Šis gėrimas simbolizuoja meilės jėgą ir tragizmą. Dar didesnį tragizmą lemia ir pagrindinio herojaus vardas Tristanas – pranc. triste – liūdnas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1519 žodžiai iš 5026 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.