Tautinės mažumos Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Tautinės mažumos Lietuvoje

1121

TURINYS

Įvadas ……………………………………………………………………………………………… 3

Tautinės mažumos Lietuvoje ……………………………………………………………… 4

Išvados ……………………………………………………………………………………………. 9

Literatūra ………………………………………………………………………………………… 10

ĮVADAS

Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, yra daugiakultūrė valstybė. Joje nuo amžių gyvena įvairių tautybių, skirtingų kultūrų, religijų, papročių žmonės. Lietuvoje tautinėms bendruomenėms suteiktos plačios kalbos vartojimo, švietimo, kultūros teisės ir laisvės: teisė kurti ir išlaikyti savo organizacijas, teisė į kultūrinius ryšius su tėvynainiais ir paveldo puoselėjimą, teisė į švietimą ir informaciją gimtąja kalba. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi šias teises saugoti.

Nuo senų laikų Lietuvos teritorijoje gyvena įvairios tautos. Kaip ir kitose pasaulio šalyse etninė Lietuvos kompozicija pastoviai keičiasi. 1923 -iais metais Lietuvoje gyveno 26 tautybių atstovai. 1989 – ųjų metų gyventojų perrašymo duomenimis Lietuvoje jau gyveno daugiau nei 100 tautybių atstovai.

2001 – ųjų metų gyventojų perrašymo duomenimis Lietuvos teritorijoje gyvena daugiau nei 80% lietuvių, 8,7% rusų, 7% lenkų, 1,23 % baltarusų, 0,65 % ukrainiečių, 0,12 % žydų, 0,09 % vokiečių, 0,09 % totorių, 0,08 % latvių, 0,07 % čigonų, 0,04 % armėnų, 0,18 % kitų tautybių gyventojų.

Religinė Lietuvos gyventojų sudėtis: dauguma Lietuvos gyventojų – katalikai; kiti – stačiatikiai, evangelistai, liuteronai ir kt.

TAUTINĖS MAŽUMOS LIETUVOJE

2001 m. balandžio 6 d. Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 3 483 972 gyventojų. Šalyje priskaičiuojama 115 skirtingų tautybių gyventojų. Jų skaičius yra labai nevienodas, svyruoja nuo kelių šimtų tūkstančių, pavyzdžiui rusų ir lenkų, iki kelių šimtų ar tik dešimčių, kaip graikų, bulgarų, vengrų ir kitų. Daugiausia nelietuvių tautybės žmonių gyvena Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir kituose didžiuosiuose miestuose.

2001 m. surašymo duomenis palyginti su 1989 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje sumažėjo visų tautybių gyventojų (lentelė). Paskutinio surašymo duomenimis, lenkai tapo gausiausia nacionaline mažuma. Rusų tautybės gyventojų skaičius sumažėjo 124,7 tūkstančio (36,2 %), ukrainiečių – 22,3 tūkstančio (49,8 %), baltarusių – 20,3 tūkstančio (32,1 %), žydų – 8,4 tūkstančio (67,7 %).

Gyventojų tautinė sudėtis, 1989-2001*Gyventojų skaičius, tūkstančiais 2001 m. palyginti su 1989 m. % Procentais, palyginus su visų gyventojų skaičiumi

1989 2001 1989 2001

Iš viso 3674,8 3700,8 94.8 100,0 100,0

Lietuviai 2924,3 2907,2 99,4 79,6 83,4

Lenkai 258,0 234,9 91,1 7,0 6,7

Rusai 344,5 219,7 63.8 9,4 6,3

Baltarusiai 63,2 42,8 67,9 1,7 1,2

Ukrainiečiai 44,8 22,4 50,2 1,2 0,65

Žydai 12,4 4,9 32,3 0,4 0,12

Vokiečiai 2,0 3,2 157,6 0,1 0,09

Totoriai 5,2 3,2 62,4 0,2 0,09

Latviai 4,2 2,9 69,9 0,1 0,08

Čigonai 2,7 2,5 94,6 0,1 0,07

Armenai 1,6 1,4 89.2 0,09 0,04

Kitų tautybių 15,5 6,1 46,3 0,4 0,18

Nenurodė – 32,9 – – 0,94

*pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis

2001 m. surašymas užfiksavo aukščiausią lietuvių lyginamąjį svorį dabartinėjė Lietuvos valstybės teritorijoje. Grupės specialistų 1969 m. atliktais skaičiavimais, 1923 m. Lietuvoje, 1925 m. Klaipėdos krašte ir 1931 m. Vilniaus krašte lietuviai sudarė 67,9 % tų teritorijoje gyventojų.

2001 m. surašymo duomenimis, Lietuvos sostinėje Vilniuje lietuviai sudarė 57,8 % gyventojų, lenkai – 18,7 %, rusai – 14,0 %, baltarusiai – 4,0 %, kitų tautybių gyventojai – 2,7 %, tautybės nenurodė 2,8 %. Palyginti su 1989 m. surašymo duomenimis, Vilniuje beveik 22 tūkstančiais (7,5 %) padaugėjo lietuvių. Kitų tautybių gyventojų Vilniuje sumažėjo: lenkų – 6,2 %, baltarusių – 29,1 %, rusų – 35,0 %, ukrainiečių – 47,3 %, žydų – 69,7 %. (Žiūrėti į grafiką).



Viename iš pranešimų buvo pateikti tokie duomenys: “Žvelgiant į šiuos demografinius pokyčius galima paminėti ir teigiamą dalyką – nepriklausomybės metais gerokai pasikeitė Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis. Šiuo metu Lietuvoje lietuviai sudaro 83,5 procento gyventojų. Tai šitoje erdvėje, kur dabar yra mūsų respublika, tokio procento lietuvių niekuomet nebuvo. Nuo paskutinio sovietinių metų gyventojų surašymo (1989 m.) iki dabar gyventojų skaičius Lietuvoje iš viso sumažėjo 5 procentais. O atskirų tautybių šitaip: lietuvių sumažėjo labai nežymiai (17 tūkst. arba 0,6 proc.), rusų – 36 proc. (125 tūkst.), lenkų sumažėjo nedaug (23 tūkst. arba maždaug 9 proc.). Dabar lenkai Lietuvoje yra pirmoji pagal gausumą tautinė mažuma. Jų skaičiaus pakitimas teritoriniu atžvilgiu vyksta labai skirtingai. Šalčininkų rajone, galima sakyti, nepasikeitė; šiek tiek pasikeitė Vilniaus rajone. Labiausiai lenkų sumažėjo tuose rajonuose, kurie yra toliau Lietuvoje: Jonavos rajone, Kėdainių, kur dar buvo vyresnio amžiaus
gyventojų, ten, galima sakyti, jų beveik ir nebeliko. O ten, kur lenkai gyvena kompaktiškai, aplink Vilnių ir pietryčių Lietuvoje, jų skaičiaus pokyčiai yra labai nedideli.“

Yra nuomenė, kad Lietuvoje, praėjus nemažai metų po Nepriklausomos valstybės atstatymo ir toliau dominuoja XX a. pradžioje susiformavusi nacionalistinė (monoetninė) pasaulėžiūra, pagal kurią visi Lietuvos piliečiai yra skirstomi į savus (lietuvius) ir svetimus (lenkus, žydus, rusus, čigonus etc.). Tokio požiūrio išraiškų yra visose Lietuvos gyvenimo sferose: ekonomimame gyvenime, kultūroje, monoetninė terminologija dominuoja ir nemažos Lietuvos politikų frazeologijoje bei priimant svarbius Lietuvos gyvenimui politinius sprendimus. Nors formaliai buvo deklaruojami svarbiausi Lietuvos užsienio politikos tikslai: stojimas į ES ir NATO, kurie šiuo metu yra pasiekti, šios institucijos suvokiamos siaura technokratine prasme, visiškai eliminuojant demokratinės ir atviros visuomenės plėtros momentąbei tą faktą, kad minėtos organizacijos, į kurias jau įstoti Lietuva yra ne tik ekonominės, gynybinės struktūros, tačiau ir institucijos, turinčios savų moralinių vertybių kodeksą.

Istorikai pastaraisiais metais daugiausiai dėmesio skyrė etnopolitinių konfliktų (pirmiausia lietuvių-lenkų) analizei. Tačiau iki pastarojo meto šių konfliktų analizės pateikimas istorikų ar publicistų darbuose dažnai turėjo ir kitą tikslą – išryškinti lenkų, kaip visuotinio blogio lietuvių tautai vaidmenį. Dar blogiau atsitiko su lietuvių ir žydų santykių praeityje įsivaizdavimu. Visuomeninėje sąmonėje žydų ir lietuvių santykiai iki 1940 metų buvo vaizduojami kone kaip idealūs. Po 1990 metų Lietuvos visuomenę sukonfrontavus su jos monoetninėms pažiūroms neatitinkančiais žydų bendruomenės išžudymo Lietuvos teritorijoje, aktyviai dalyvaujant patiems lietuviams, faktais visuomenė jos pažiūru neatitinkančią informaciją ignoravo, kartu sukurdama gynybinę dviejų genocidų teoriją.

Tokiu būdu istorinės praeities klausimas virto politine šiandienos problema, kurią reikia neatidėliotinai spręsti, inicijuojant naujus mokslinius tyrimus, ugdant naują, laisvą nuo pasenusių ideologinių nuostatų, mokslininkų kartą, kartu mokslinių tyrimų būdu gautas žinias propaguojant Lietuvos visuomenėje.

Manytume, kad įtakos nedominuojančių etninių bendruomenių raidai bei bendrai etninių konfliktų dinamikai turėjo: pirma, agrarinės struktūros dominavimas Lietuvos visuomenėje bei santykinai lėti modemizacijos tempai XIX a. – XX a. pradžioje ir to pasekoje gerokai vėluojantys modernios lietuvių tautos kūrimosi procesai; antra, modemių ideologijų (pirmiausia, nacionalizmo) išplitimas, sąlygojęs perėjimą nuo polietninės prie monoetninės visuomenės modelio, kurį užbaigė lieiuvių tautinės valstybės sukūrimas; trečia, didžiųjų valstybių real politik Lietuvos atžvilgiu, kurios išdavoje Lietuvai bei jos gyventojams dažnai teko intrigų objekto vaidmuo; ketvirta, Lietuvos Respublikos tautinė politika.

Minėti veiksniai lėmė skirtingas nacionalizmo raiškos formas Lietuvoje. Jeigu iki pat XX a. 3–4 dešimtmečio sandūros lietuvių visuomenę galima charakterizuoti kaip ištimtinai antilenkišką bendriją, tai spartėjant modernizacijai XX a. 4 dešimtmetyje antilenkiškąjį komponentą tautinėje ideologijoje pradėjo spausti gimstantis modernusis (ekonomiškasis) lietuvių antisemitizmas. Ar modernusis antisemitizmas laikytinas viena iš žydų bendruomenės sunaikinimo Lietuvoje 1941 m. pradžia ir priežastimi ar tragiškos vienos etninių mažumų Lietuvoje likimą lėmė specifinės vokiečių okupacijos sąlygos -būtų tik vienas projekte analizuojamų problemų. Šiuo aspektu situacija Lietuvoje analizuotina diskusijų J. Goldhagen knygos kontekste.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1130 žodžiai iš 2224 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.