Tautinės religinės ir patriotinės problematikos sankryžos maironio poezijos sesutės
5 (100%) 1 vote

Tautinės religinės ir patriotinės problematikos sankryžos maironio poezijos sesutės

Maironio Pavasario balsų sesuo (su rūta, audžianti, dainuojanti) ir brolis (su žirgeliu, artojas arba kovotojas) yra tapę kultūrinio Lietuvos kraštovaizdžio embleminėmis figūromis. Sesučių dainos, simboliškoji jų buitis žymi nykstančią, bet gaivintiną senovės gadynę. Tačiau į pačias „sesutes“ poetas kreipiasi ne tik tautosakiškai stilizuota, bet ir albumine maniera (eil. „Paskutinis akordas“ ir kt.). Slinktis nuo tautosakinės prie saloninės kalbėsenos matyti skirtingose „Rūtų vainiko“ redakcijose: „brangiausė“ sesutė virsta „gražuole“, „meiliausis žiedas“ (rūta) – „meiliausiu papuošalu“. Ne tik didaktinio pobūdžio, bet ir intymiausiųjų jausmų raiškos poezijoje Pavasario balsų moteris esti sesuo – kas ji bebūtų – mįslingoji mūza (eil. „Poezija“) ar konkreti persona (eilės, dedikuotos Jadvygai Stanelytei).

Kaip matyti, Maironio moters-sesers vaizdinys nesietinas tik su viena privataus ar visuomeninio gyvenimo sritimi. „Sesučių“ semantinis laukas leidžia pasigilinti į moteriškąsias ir vyriškąsias reikšmes, tiksliau, į Maironio „galvojimo apie vyrus ir moteris kategorijas“[1], XIX ir XX a. pr. nacionalinio judėjimo kontekste.

XIX a. – XX a. pirmosios pusės poetinėje kūryboje simbolinėmis brolio ir sesers figūromis paprastai nusakomi ne tik šeimos ar kaimo bendruomenės nariai, bet ir tautos ar dar tik telkiamos tautinės bendrijos nariai. Erotinės problematikos kūryba dažniausiai dar privengia autonomiškumo: nuo jos neatšlyja nacionaliniai rūpesčiai. Nacionalinis aspektas lieka ne mažiau svarbus, net jei tariamuosius brolį ir seserį ima sieti asmeninės tarpusavio santykių peripetijos. Juk, pasak A. D. Smitho, tautinis idealas ir kova dėl jo atliepia žmogaus ir bendruomenės poreikį atrasti savo tapatumą ir turėti namus, o viena iš telkiančių galių šį siekinį įgyvendinti yra etninės brolybės vizija. Aukso amžius gali išaugti iš šlovingos protėvių praeities ar priešistorinių mitinių laikų, jei žmones lyg darnioje šeimoje vienija bendros vertybės ir bendri jausmai. Tauta, kaip pažymi pasaulio nacionalinių judėjimų tyrinėtojas, ir yra tokia išsiplėtusi šeima, kurioje atskiras šeimas ir pavienius žmones vienija bendra istorinė patirtis ir jos atmintis – kolektyvinių idealų ir emocijų šaltinis[2].

Tokių bendrais idealais ir emocijomis paženklintųjų porų XIX a. vidurio–XX a. pradžios lietuvių kultūroje netrūksta. Tai A. Baranauskas ir K. Praniauskaitė, savo kreipimusi į „Brolį Kristuje“ iniciavusi poetinį ir gyvenimiškąjį judviejų dialogą. Šatrijos Ragana, vertinusi brolio titulą, ir P. Višinskis, skiriąs jai senovės „Tu, sesute“. Šatrijos Raganos ir P. Augustaičio susirašinėjimas prasidėjo pasidalinus Mūzos ir Poeto roles. Į P. Augustaitį Šatrijos Ragana laiškuose kreipiasi jau ne tiesiogiai brolau, brolyti, broleli, brolužyti, kaip P. Višinskio atveju, o atsargiau, su didesne distancija – kaip į brolį.

Broliškų-seseriškų jausmų raiškos gausu vyrų kurtose eilėse – nuo pat XIX a. pirmosios pusės anoniminio eilėraščio, kuriame kreipiamasi į sesutę-mylimąją[3].

Skaistos, o ne juslinės pilnatvės, jausmų ir pojūčių suvaldymo, o ne atsidavimo jiems prioritetas svarbus ir privalomajai kunigų profesinės gyvensenos programai, o šis luomas Lietuvoje juk buvo ypač gausus ir kūrybingas. Tad nieko nuostabaus, kad „sesutė“, kaip pažymi S. Žukas, ilgainiui tampa lietuvių meilės lyrikai būdingu poetizmu[4]. Katalikybei, vyro ir moters santykius suvokiančiai per draudimo dimensiją, šiuo požiūriu artima ir lietuvių tautosakinė kūryba, nepratusi į atviros aistros poetiką[5]. O tautosaka ne vienam lietuvių poetui buvo ne tik pradžiamokslis, bet ir neprilygstamas autoritetas.

Tad moters-sesers vaizdiniu Maironis liudija vieną ryškiausių savo laikmečio lietuvių erotinės poezijos ir apskritai erotinės laikysenos linkmių.

Brolio ir sesers figūrų priimtinumą patiems kūrėjams ir, matyt, visuomenei, rodo ir tai, jog jos atsiranda ne tik originaliuose, bet ir verstiniuose tekstuose – originalo interpretacijose.

Adomo Mickevičiaus „Daina“ iš Konrado Valenrodo iki V. Mykolaičio-Putino jau buvo sulaukusi 11 poetų-vertėjų dėmesio. Be paties A. Mickevičiaus biografijos ir kūrybos auros, šios eilės galėjo patraukti meistriška tautiškumo ir erotiškumo sinteze. A. Mickevičius Konrade Valenrode kalba apie buvusią Lietuvą. Jos legenda jam yra gyvastingoji kūrybos, šileriškosios giesmės versmė. Lietuviškai prabylantiems poetams rūpi aktualioji socialinė, politinė, kultūrinė dabartis. Vilijos (ar sulietuvintos Neries) ir Nemuno, lietuvaitės ir svetimšalio poros pavyzdžiu įtaigaujama, jog asmeninės laimės ieškantieji gali tapti vienišiausiais ir apleisčiausiais žmonėmis, ypač jei nematys ar neįvertins šalia esančio grožio ir jo ieškos svetimoje erdvėje.

Pirmajame Maironio Pavasario balsų rinkinyje „Vilija“, perdėta iš Myckevyčiaus, eina iškart po „Jo pirmosios meilės“. Pirmojoje strofoje pasirodo vandenį semianti lietuvė-sesutė (originale – piękna Litwinka, graži lietuvaitė) – „upelių matutės“ iš pirmos eilutės fonetinė atošauka. Penktojoje strofoje gamtiškoji vandenų realybė Maironio žodeliu lyg pervedama į psichologiškąją plotmę, o
lietuvė-sesutė tampa (panašiai ir J. Žiliaus vertime 1899 m.) lietuve-našlele: „Tu save lygiai svetimam pašvęsi, / Brangią tėvučių apleidus šalelę, / Ir lyg terp marių užmiršta paskęsi, / Bet dar liūdnesnė, lietuvė-našlelė!“[6]. Vėlesnėje redakcijoje Maironis šį kreipinį modifikuos, pabrėždamas tėvynę didžiąja raide – „Lietuvos mergele!“ V. Kudirkai gimtoji žemė – brolių žemė. Vienatvė (ypač merginai) – tai ir brolių globos (į šią sąvoką galėtų tilpti ir bernelių dėmesys) netekimas: „Ir tu ateivio attolinta būsi, / Vargše lietuve, nuo gimtinės tavo / Ir užmiršimo vilnyje pražūsi, / Tiktai liūdnesnė, tik be brolių savo“[7]. A. Mickevičiaus neutralų tautovardį „lietuviai“ ir V. Ažukalnis, E. J. Daukša keičia liaudišku „broliai“ ar „broleliai“. Lenkakalbė „Vilija“ savo romantine sugestija davė akstiną ne vienam poetui ir lietuviškai prabilti gaivališkiau, laisviau, erdviau, daugiau dramos negu moralo tonacijomis, į skaitytojo sąmonę apeliuojant ne prikišamu pamokymu, o tautos mergelės likimo ir jos kančios vaizdu. Originalios „Dainos“ pabaigoje nuskambantis teiginys apie meilės jausmo ir upės bėgsmo natūralumą, nepasidavimą kliautims ar draudimams Maironio vertime virsta emociniu šūksniu: „Širdį ir upę sunku suturėti: / Vilijai bėgti, mergaitei mylėti!“[8]

Beje, būtent verstosios eilės “Čiaurika Pančasika“ (iš indų klasikos) yra erotiškai atviriausias Pavasario balsų tekstas. Čia kuriamos „mylimos gražios“ paveikslas, o aistra yra tikrasis likimas ir pasirinkimas, į šalį nustumiantis net dievus.

A. Mickevičiaus „Dainą“ Maironis ne tik verčia, bet ir jos pagrindu kuria savas variacijas. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ ketvirtojoje giesmėje vietoj Vilijos pasirodo Dubysa, pamilusi „tolimą vyrą“, o toliau jau maironiškai plėtojama idealizuota lietuvių-sesučių charakteristika. Neištikimoji šiuosyk yra vyrija: „Lietuvės neieško kaip vilnys Dubysos / Sau meilės už girių, kalnų; / Bet širdį ir meilę atranda ne visos, / Nes bėga lietuviai nuo jų! // Kur Temza, Laba, Niagara plačioji, / Ten skursta lietuviai keliais! / Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji, / Ten žudo juos mokslais tamsiais!“[9] Prie tolimųjų vandenų suplaukia lietuviai, V. Zaborskaitės žodžiais, genami „didžiausio liaudies skurdo, žemės bado ir politinių persekiojimų“, tačiau ne mažesnę Lietuvos vargų dalį sudaro inteligentija, „nutolusi nuo liaudies, ištirpusi plačiausiuose svetimų kraštų plotuose“[10]. Maironis iškelia ir trečiąjį faktorių – studijas užsienyje. Savo veikale, pirmiausiai skirtame mokslingajai jaunuomenei, Maironis ne kartą entuziastingai šlovina mokslą, tačiau parodo ir nemaža skepsio jo atžvilgiu. Prancūzų revoliucijos ideologai jį gąsdina bedieviškumu, tačiau Maironis taip pat supranta, kad revoliucingosios demokratijos idėjos – „laisvė, lygybė, brolybė“, – pažįstamos iš knygų, ne taip greitai tampa kasdienio gyvenimo norma (pvz., Motiejui sunku įsivaizduoti, kad jo geras draugas Juozas, kilęs iš valstiečių, drįstų siekti jo sesers bajoraitės rankos, nors „žmonės jog lygūs iš knygų tikėjo“). Dėl Maskvos ir Varšuvos universitetų užsipuolimo poemos autorius susilaukė griežtos ir vienakryptės socialdemokrato S. Matulaičio kritikos. Maironis teisinasi publicistikoje[11], tačiau naujajame poemos „Tarp skausmų į garbę“ variante „Jaunoji Lietuva“ lietuvių gyvenimo už tėvynės ribų geografija Dubysos epizode jau nebenurodoma. Tautosakiškai emocinga „pražuvėlių“ apgailėjimo tąsa kuriama pagal karinę lietuvių liaudies poeziją stilizuotame dainiškajame intarpe „Trys sesutės grėbia šieną“[12]. Jį gieda pagrindinio poemos herojaus sesuo Ona, liūdinti brolio, ketinančio studijuoti ne seminarijoje, o universitete: „Ant galo atsakė: Mus Juozas apleis! / Vargiai jį matysme kada! / Nenori mat eiti jis Dievo keliais, /Nes traukia jį duona kita. // (…) Žinau, jogei brolis suklydo skaudžiai, / O visgi jo gailu slapčia!“ (2, 376). Juozas vaizduojamas kaip jaučiantis pašaukimą kunigystei, tačiau per meilę Marinei jis pereina abejonių klystkelius, kol galutinai sutvirtėja ir apsisprendžia ne asmeninei laimei, o dvasininko keliui, kartu – ir nacionalinio išsivadavimo kovai. Į Onos lūpas įdedama daina artima Pavasario balsų dainai „Už Raseinių, ant Dubysos“. Tačiau poemos kontekstas be apibendrinto tėvynės vargų išdainavimo dainai „Trys sesutės grėbia šieną“ suteikia siužetiškai pagrįstų reikšmių: sesuo į užsienius studijuoti vykstantį brolį aprauda lyg kareivį: „Turi brolį tik tą vieną, / Ir tas vienas joms išjoja. // Ir išjoja į tą šalį, / Kur tėvų tėvai nebuvo; / Retas ten ištverti gali, /Daug jaunųjų ten pražuvo“(2, 45)[13]. Iš tiesų Juozo likimas pakrypsta kaip daugelio tautiečių – jis ištremiamas. Tačiau, dar neseniai būgštavusi, sesuo ima sekti brolio pėdomis – persiima tautinio pakilimo ūpu, ir vieną sykį Juozo draugas Motiejus priblokštas Oną Vilaitytę išvysta naujai:

Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato,

Šiuo metu Jūs matote 48% šio straipsnio.
Matomi 1583 žodžiai iš 3328 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.