Tautinio identiteto sklaida
5 (100%) 1 vote

Tautinio identiteto sklaida

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………..2

I. LIETUVIŲ TAUTINĖ SAVIMONĖ IR IDENTITETAS BEI EUROPINĖ SAVIMONĖ

IR TAPATYBĖ ………………………………………………………………………………………………………..4

II. TAUTINIO IDENTITETO FORMAVIMASIS ……………………………………………………………6

1. Kalbos įtaka tautiniam identitetui …………………………………………………………..6

2. Tautinis bendruomeniškumas ………………………………………………..7

III. TAUTINĖS KULTŪROS PAVELDO SKLAIDA ………………………………………………………8

1. Etnokultūra ir jos vieta lietuvių kultūroje …………………………………………………8

2. Etninės kultūros reikšmė vaikų ugdymui …………………………………………………9

3. Etninės kultūros ugdymo galimybės pradinėje mokykloje …………………………11

4. Etninis ugdymas ikimokyklinėse įstaigose ………………………………………………12

5. Tradicijų ir papročių įtaka tautos savitumui išsaugoti ……………………………….14

6. Tautinio identiteto sklaida švenčių, vakaronių metu …………………………………15

IV. MOKINIŲ TAUTINĖS VERTYBĖS ………………………………………………………………………..21

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………………23

LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………………………….21

ĮVADAS

Kiekvieno žmogaus gyvenime, kur jis begyventų, didelę įtaką daro valstybė, jos vykdoma politika bei ideologija, jos istorija. Visais laikais didžiosios valstybės pajutę savo galybę nepaisė mažųjų tautų ir kiekviena norėjo pasijusti jos šeimininke. Ne vieną dešimtmetį Lietuvą valdė kitos valstybės. Per tuos metus buvo varžomos lietuvių teisės, vykdoma nutautinimo politika, žinoma, vienokią ar kitokią įtaką kultūriniam, visuomeniniam bei socialiniam gyvenimui tai padarė, tačiau joms nepavyko pilnai realizuoti savo nei ideologinių nei politinių tikslų.

Šiu laikotarpiu vykstant globalizacijai vėl gi iškyla grėsmė tautiniam identitetui, tad iškyla būtinybė atsigręžti į savo praeitį ir pamąstyti, kas padėjo Lietuvai išlikti iki šių dienų, kokios buvo vertybės, kurių pagalba mes šiandieną galime didžiuotis savo buvimu tarp tokių galingų valstybių kaip Rusija, Prancūzija, Belgija, Vokietija.

Šių metų gegužės 1 –ąją dieną Lietuva tapo Europos Sąjungos nare ir mūsų šaliai prasidėjo naujas etapas, tačiau kartu su juo daugeliui žmonių, mokslininkų, pedagogų, politikų rūpi klausimas, ar Lietuvai tapus šios galingos sąjungos nare neišnyks lietuvių tautinis identitetas, kultūra, kalba, tradicijos ir papročiai.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą ir prisijungus prie Europos Sąjungos iš tikrųjų iškyla nauji pavojai tautiniam identitetui. Visuomenė ilgą laiką buvusi sovietinės ideologijos įtakoje, praranda etninių ir bendražmogiškų vertybių poreikį. Individai, nutraukę ryšius su savo tauta, jos istorija, kultūra, papročiais, nutautėja. Dažnaiusiai tai jauni, etninio atsparumo neturintys žmonės, laikantys save laisvais nuo bet kokių įsipareigojimų savo tėvynei.

Atsivėrusi laisva rinka, atviras pasaulis, naujos komunikacinės technologijos, krašto ekonominiai sunkumai skatina plėtoti kosmopolitines idėjas. Didėja jaunimo agresyvumas, pervertinamos materialinės gėrybės, stiprėja Vakarų masinės kultūros įtaka, mažėja savos kultūros pažinimo poreikis. Daugėja pilietinio pasyvumo, tautinio nihilizmo apraiškų. Šeimos dažnai nesugeba perteikti vaikams ankstesnių tradicijų, dorovinių nuostatų, nejaučia atsakomybės už savo tautos, valstybės ateitį. Todėl reikia ieškoti būdų atkurti pažeistą tautos ir šeimos ryšį bei jų sveikatą, skatinti jaunimą atsigręžti į tautos šaknis, puoselėti tradicinę kultūrą, išsaugoti tautinę ir pilietinę tapatybę.

Taigi Lietuvos istorinė praeitis ir dabartis skatina visokeriopai ugdyti lietuvių tautos atsparumą, gyvybingumą, tautos dvasią ir patirtį perteikti jaunajai kartai, kad ji galėtų išlaikyti ir stiprinti savo tautos tautinį identitetą.

Šio darbo objektas – tautinis identitetas.

Darbo tikslas – paanalizuoti tautinio identiteto sklaidą vaikystėje.

Pagrindiniai uždaviniai:

 išanalizuoti ir apibendrinti mokslinę ir didaktinę literatūrą apie tautinio identiteto sklaidą vaikystėje;

 apibendrinti tautinio identiteto skalaidos patirtį;

 padaryti darbo apibendrinamąsias išvadas.

Pagrindinis darbo metodas – literatūros analizė.

LIETUVIŲ TAUTINĖ SAVIMONĖ, IDENTITETAS BEI EUROPINĖ SAVIMONĖ IR TAPATYBĖ



Tautinės savimonės formavimasis lietuvių istorijoje vis dar labai tebediskutuojamas. Kalbant apie tautinę savimonę pirmiausiai reikia išsiaiškinti sąvokas kas yra tauta ir kas yra savimonė.

Tauta (graik. ethnos) didelė žmonių grupė, kuriai
būdinga kalba, papročiai, tradicijos, istorinis likimas. Tauta reiškia save suvokiančią, savo vardą turinčią savimainingai istoriškai susidariusią kultūrinę žmonių bendriją.

Pasak L. Jovaišos, “tauta – žmonių evoliucijos ir istorijos sukurta savita sutelktinė būtybė, susidedanti iš šeimų, susieta bendra kalba, papročiais, istoriniu likimu.

Filosofas B. Kuzmickas teigia, “Kad tauta – tai istorijos raidoje susidaręs pagrindinis etninio žmonių bendrumo vienetas, tarpusavyje sujungtas tęstinumo perimamumo saitais”.

Savimonė “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinama kaip savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas. Pasak. L. Jovaišos “tai yra aukščiausia sąmonės išsivystymo pakopa ir sąmonės vystymosi sąlyga”.

“Tautinė savimonė – tai kultūrinė ir socialnės elgsenos tradicija, tautos socialinės elgsenos tradicija, tautos socialinės organizacijos kokybę, jos susiorientavimą kintančiame pasaulyje reiškiantis bruožas”. Tautinė savimonė reiškiasi meno ir mokslo kūriniuose, materializuotuose ir idealiuose istorijos ir kultūros paminkluose, mokymo ir studijų programose ir pan.

Nuo savimonės negalima atskirti tapatybės, arba identiteto. Nuo savimonės negalima atskirti tapatybės, arba identiteto. Tautinės tapatybės įsisamoninimas yra pagrindinė tautinės savimonės apraiška. Tai įsisąmoninimas ir suvokimas dvasinio ryšio su tuo, kokia yra tautos patirtis, kokie jos darbai ir ko ji siekia ateityje. Tautinis identitetas – tai savojo “aš” priskyrimas, susitapatinimas su tam tikra grupe. Individo tautinė savimonė remiasi objektyviu individų bendrumu, ir ši savimonė reiškiasi per kultūrą. Tautinis identitetas yra vienas svarbiausių veiksnių, vienijančių individus į grupes. Šis identitetas formuojasi, įtakojamas kalbos, grupės įvaizdžio bei istorinės etninės kultūros (arba tautos) patirties.

Formuojantis europinio bendrumo kultūroms, dėmesys skiriamas ir europinei tapatybei bei savimonei. Europinio identiteto formavimasis susijęs su tradiciniu tautinių tapatybių ir savimonių likimu ir vieta Europoje. Kiekviena tauta vis labiau stengiasi išlaikyti tautinį tapatumo savitumą. Esant Europoje , europinės tendencijos poveikis turėtų ne silpninti lietuviškąją tapatybę, bet padėti jai stiprėti. Kaip Antanas Maceina rašė: “Kaip šeima nedingsta tautoje, taip tauta nedingsta žmonijoje. Žmonija atsiremia į tautą, ją pratęsia ir papildo. Kaip atskiras žmogus asmeninį gyvenimą įprasmina tik ryšiu su šeima ir tėviške, kaip šeima savo buitį semia iš tautos ir tėvynės, taip tauta savo galutinį atbaigimą randa tik žmonijoje ir pasaulyje.”

TAUTINIO IDENTITETO FORMAVIMASIS

Kalbos įtaka tautiniam identitetui

“Kalba yra visų didysis tautos jos pačios pastatytas paminklas” J. Jablonskis

Lietuvių tautinė savimonė pirmiausia pasireiškia kaip kalbos savimonė. Kalba yra svarbiausias ir pastoviausias tautos savitumo požymis. Tai ryškiausias lietuvių tautos nacionalumo požymis ir didžiausia vertybė. Nykstant kalbai, nyksta ir pati tauta.

Lietuvių kalba ilgą laiką turėjo kovoti, kad nebūtų paniekinta, užgožta ir sunaikinta, nes kalbos likimas tai ir tautos likimas. Mūsų kalba daro ryškiausią įtaką tautinio identiteto formavimuisi. Tad norint išlaikyti ir stiprinti savo tautinį identitetą mes turime mokytis, vartoti ir išlaikyti savo kalbą.

Labai gražiai apie kalbos įtaką tautai yra parašęs kanauninkas Mikalojus Daukša: “…Ne žemės derliumi, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir varodamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”.

Tautinės savimonės formavimasis prasideda šeimoje. Universaliausias tautinės savimonės ugdymo instrumentas yra kalba. Nuo pirmųjų viena ar kita kalba ištartų žodžių prasideda žmogaus kelias į tautinio identiteto stiprinimą, ir prasideda šis kelias šeimoje.

Per kalbą žmogus sutampa su nenutrūkstama kartų eile, kuri sudaro tautą praeityje, dabartyje ir ateityje. Kalbos gyvas organizmas yra tautinės kultūros saugotojas ir tarpininkas jai einant iš kartos į kartą. Kalba įgauna didelę kultūrinę rolę, kai su ja yra jungiamas tautosakos ir literatūros mokslas.

Tauta, atitrūkusi nuo praeities, nežino savo kelio, kuriuo ji nuėjo. Kalboje glūdi visi tautos minčių turtai, tautos dvasia, papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas, tautos sielvartas ir džiaugsmas, žmonių pažiūra į dvasines vertybes. Kalba mus jungia su tautos kultūra, vienija praeities, dabarties ir ateities kartas į istorinę bendriją.

Tautinis bendruomeniškumas

Tauta tai istoriškai susiformavusi žmonių grupė, kurią sieja bendruomeniškumo, sugyvenimo, kultūros kūrimo ir vartojimo jausmai. Bendruomeniškumas yra labai svarbi priemonė grupės susiskaldymui, susvetimėjimui užkirsti, kas ypač yra aktualu mūsų visuomenei pastaraisiais metais. Nunykęs bendruomeniškumas, grupės susiskaldymas reiškiasi nepagarba kitam asmeniui, abejingumu kito nesėkmei, nepagarba aplinkai. Taigi, dingsta bendra, visus vienijanti kultūra, jos dvasia. O juk dvasingumas turtina tautinį identitetą – ištikimybę savo kalbai ir papročiams, meilę tėvams, protėviams, savo
aplinkai. Ir silpstant tarpusavio ryšiams , kartų ryšiams kartu silpnėja ir tautinis identitetas.

TAUTINĖS KULTŪROS PAVELDO SKLAIDA

Etnokultūra ir jos vieta lietuvių kultūroje

Dvasinio kultūrinio paveldo pažinimas – tai mūsų ateities garantas. Norint išlikti savimi, skleidžiant tautinį identitetą, svarbu pažinti, saugoti ir gerbti savo istorines ištakas.

Manau, kad viena svarbiausių tautinio identiteto išraiškų yra etninė arba tautinė kultūra.

Tautinė kultūra priklauso nuo mūsų pačių. Mes galime ją puoselėti kaip dvasinę vertybę, galime stengtis ją numarinti kaip šiuolaikinio kosmopolitinio pasaulio atgyveną arba nekreipti dėmesio į jos likimą.

Etninė kultūra – tai tautos dvasinių ir materialinių vertybių visuma, kuri daro įtaką tautos gyvensenai, tarpusavio santykiams, ryšiams su kitomis tautomis, gamta. Kiekvienos tautos įgyta materialinė ir dvasinė patirtis yra ir kiekvieno tos tautos nario dalis. Nepaisant savosios etninės kultūros reiškia prarasti tautinį tapatumą. Ir jeigu jaunajai kartai nuo vaikystės yra skiepijama meilė ir pagarba tautos kultūriniam palikimui, ji išsiugdo tautinę savimonę. Tautinė savimonė skatina norą puoselėti ir kurti savąsias kultūros vertybes.

Etnokultūrą sudaro žmogaus išsiugdyti darbo įgūdžiai, pasidaryti įrankiai, maistas, drabužiai, sukauptos agrotechnikos, medžioklės, medicinos, pedagogikos, meteriologijos ir kitos žinios, architektūra, žmogaus rankomis suformuotas kraštovaizdis, papročiai, etika ir moralė, religja ir mitologija, įvairi meninė kūryba.

Ši kultūra buvo kuriama kolektyviai visų bendruomenės narių ir tradicijos būdu perduodama iš kartos į kartą.

Etninė kultūra yra visų tautos socialinių sluoksnių istorijos eigoje sukurta, istorine savimone paremta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atsinaujinanti materialinės ir dvasinės veiklos vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį identitetą ir atverianti galimybę kūrybiškai dalyvauti pasaulio tautų bendrijoje.

Etninės kultūros panaudojimas dabartinę kultūrą paįvairina, leidžia sukurtąsias vertybes perduoti iš kartos į kartą, gaivina kultūros savitumą ir tautiškumą.

Natūralus tautinės kultūros tąsos procesas nutrūko 1940 m. Lietuvai įsijungus į TSRS. Nors liaudies kūryba ir buvo oficialiai pripažinta, ji nebeteko gyvybinių šaknų.

Nuo mokyklos suolo mums buvo kalama , kad etninė kultūra – tai tik muziejinę vertę teturintys medžiaginiai objektai.

Tarybų valdžios metais etninės kultūros reikšmė buvo sąmoningai menkinama, o supratimas – suvulgarinamas. Ir mes net nepajutom, kaip per tuos okupacijos metus pamiršom iš tėvų paveldėtus papročius ir tradicijas, pasidarėme grubūs, susvetimėję, ėmėme darkyti savo gimtąją kalbą, nutilo dainos ir pasakos, nykus pasidarė kraštovaizdis, sunyko visa etninė kultūra. Išnyko daugelis jos sričių. Nykstant etninei kultūrai, nuskurdo mūsų dvasia, išblėso tautinė savimonė ir savigarba.

Per visą savo istorijos laikotarpį lietuvių tautai teko kovoti ir su kitų kraštų politine, kultūrine espancija, saugoti savo savarankiškumą, kalbą, raštą, papročius, tradicijas. Visa tai padarė didžiulę žalą lietuvių tautos materialinei ir dvasinei kultūrai. Išblėso lietuvių tautinė savimonė. Tačiau nepaisant to lietuvių tauta išliko, nes jai padėjo tautinė kultūra.

Apie etninių kultūros tradicijų įtakos reikšmę rašė Vydūnas, A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Grinius, L. Laužikas, M. Mažvydas, M. Daukša, S. Daukantas, M. Valančius ir kiti žymūs švietėjai. A. Žygas Lietuvos kultūros kongrese kalbėjo: “ Ar nebūtų nuostabu, jeigu šita mažytė Europos dalis (Lietuva) neįtirptų į beveidį europietiškos kultūros katilą, bei išsaugotų ir brangintų savo savitumą. Jisai pasireiškia tiktai etninėje kultūroje ir etninės kultūros vertybėse”.

Etninės kultūros atgaivinimo, jos grąžinimo į šiuolaikinę kultūrą bei švietimą problemas Lietuvoje kėlė K. Stoškus, N. Vėlius, I. Čepienė, A. Gaižutis.

Dabar daugelis šeimų prarado ryšį su etnine kultūra, neišsaugojo šeimos tradicijų ir neperteikia jų vaikams. Tarp jaunimo plinta dorovinis nuosmukis, nesugebėjimas atsispirti dehumanizuojančios masinės kultūros įtakai.

Manau, I. Čepienė labai teisingai pasakė, kad reformuotoje Lietuvos mokykloje ugdant bendrąsias žmogaus vertybes reikia asigręžti į savo tautos kultūros paveldą ir iš jo semtis liaudies patirties.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2046 žodžiai iš 6795 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.