Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis
5 (100%) 1 vote

Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis

“Tautų istorijoje maža tėra buvę liūdnesnių valandų už tąjį vaizdą , kurį buvo sudariusi mūsų tauta prieš tautinį savo atgimimą.Vos tepakeldama ant savo susilpusių pečių sunkų istorinės praeities likimą ji buvo jau bemerdinti visais atžvilgiais , jos tautinė individualybė , sudarkyta ir suskaldyta svetimos įtakos bei prievartos , negalėjo pasigirti nei susipratimu , nei nepriklausomumu , nei kultūringumu , nei galingumu” (1) – rašė Stasys Šalkauskis. Kai atrodė , kad Lietuvoje jau jokio atgimimo nebebus ir tuo labiau nebegalėjo būti , vis dėl to jis buvo. Būtent tai , kaip tautinis atgimimas galėjo atsirasti , ir nedavė ramybės daugeliui tyrinėtojų. Kokiu būdu , kokių vidinių ir išorinių priežasčių veikiamas jis gimė , šiame referate ir panagrinėsiu.

Lietuvių tautinio atgimimo klausimas yra ypač sudėtingas ir apima labai daug temų , tad šiame trumpame referate neįmanoma visko aptarti. Todėl čia tesustosiu tik ties viena šio klausimo puse , kuri yra daugiau išorinė. Tai XIX a. 2-os pusės išryškėję tautos budimo ženklai , kurie jau buvo dar iki 1863 m. sukilimo. Iki šiol , kalbėdami apie lietuvių tautinį atgimimą ir apie tautinį sąjūdį , iš tikrųjų turėdavome omenyje šių procesų vedlių , t.y. pasaulietinės ir dvasinės lietuvių inteligentijos , veiklą. Tuo tarpu apie pačią lietuvių tautą , be kurios atgimimas iš viso neturėtų prasmės , galvota labai nedaug arba veikiau iš viso negalvota. Juo labiau nebandyta atsakyti į klausimą , ar XIX a. 2-os pusės pradžioje gausėjant lietuvių tautinei inteligentijai ir suaktyvėjus jos veiklai , kur nors jau buvo pastebimos pačios liaudies tautinės savimonės kilimo apraiškos ir kaip jos pasireiškė.Antanas Maceina yra pasakęs : “ istorijoje buvojame taip , kaip kalbame “(2). Todėl prieš pradėdami ieškoti tautos budimo ženklų , prisiminkime XIX a. 2-os pusės tautinį gyventojų pasiskirstymą Lietuvos etninėse žemėse. Taip pat atkreipkime dėmesį į jų religiją. Pirmieji oficialūs šio laikotarpio gyventojų surašymo duomenys liečia XIX a. 7-ąjį dešimtmetį. Vilniaus mokymo apygardos rusų valdininkas Aleksandras Beleckis savo knygelėje apie Lietuvos katalikiškąsias seminarijas (3) nurodė , kad 1864 m. Vidaus reikalų ministerijos buvo išleistas Vakarų Rusijos krašto gyventojų atlasas pagal jų išpažįstamą tikėjimą. Pagal atlasą , Kauno gubernijoje lenkai iš viso sudarė 3,54% visų gyventojų katalikų , lietuvių tautybės gyventojai – daugiau nei 90% visų katalikų. Panašų rezultatą Kauno gubernatorius gavo ir po 20-ies metų. Kad daugiau nei 90% katalikų Kauno gubernijoje buvo lietuviai , patvirtino ir tais pat metais katalikų dvasininkų rinkti duomenys apie gyventojus katalikus. Taigi reikia manyti , kad lietuvių nutautėjimas šioje gubernijoje iš viso nevyko arba buvo labai nežymus. Vilniaus gubernijoje gyventojų surašymo duomenys lietuvių atžvilgiu šiaipjau laikomi rusų valdžios tendencingai mažintais. Pagal jų žinias 1861 m. lietuvių čia būta 46% , tarp jų lietuvių katalikų – 46,35% . Statistinių duomenų apie Augustavo gubernijos gyventojus juo labiau katalikus , 7-ojo dešimtmečio pradžioje nėra žinoma. Pagal Eduardo Voltero pateiktą statistiką 1889 m. Suvalkų gubernijoje lietuvių būta 57,8% , lankų – 19,1% , gudų – 3,5% visų gyventojų.

Taigi galima teigti , kad iki sukilimo tik Kauno gubernijoje tarp katalikų daugiau nei 90% žmonių buvo lietuvių tautybės , o kitų tautybių gyventojų katalikų ten būta nedaug.

Grįžkime prie tautos budimo požymių. Nėra abejonės , kad XIX a. 2-os pusės pradžioje lietuvių tautinės savimonės apraiškų pirmiausia reikėtų ieškoti Kauno gubernijoje ir ypač Žemaitijoje , kur pagrindiniai gyventojai buvo išsaugoję gimtąją kalbą bei protėvių kultūrą – būdo , papročių , tautosakos tradicijas. Tad stabtelėsiu ties ryškiausiais Žemaitijos savitumais , skiriančiais ją iš kitų Lietuvos sričių. Jų galima pastebėti net keletą : tai , be abejo , jau minėtas gyventojų tautinis ir tikybinis vienalytiškumas , be to – didesnis nei kitose srityse žemesnių socialinių sluoksnių gyventojų švietimo poreikis , liaudyje itin padidėjusi literatūros paklausa gimtąja kalba , didelis , lyginant su kitomis katalikų seminarijomis , Žemaičių diecezinės seminarijos klierikų skaičius ir , pagaliau , ypač masinis blaivybės sąjūdis. Taigi trumpai aptarsiu minėtus savitumus.

Meilė Lukšienė pastebėjo , kad Kauno gubernijoje ir ypač Žemaitijoje jau XIX a. 1-oje pusėje buvo gerokai daugiau žmonių , kilusių iš valstiečių , lankiusių mokyklas ir mokėjusių bent skaityti. Dar daugiau – kai kurios apskričių mokyklos , kaip pavyzdžiui Žemaičių Kalvarijos , Padubysio , Dotnuvos buvo vadinamos tiesiog valstiečių mokyklomis , į jas bajorai stengdavosi savo vaikų neleisti(4). 1822 m. buvo konstatuota , kad Žemaitijoje tarp visų Raseinių , Šiaulių , Telšių (ir Upytės) apskričių mokyklose besimokiusių mokinių beveik 52% buvę valstiečių vaikų , kai kitose Lietuvos apskrityse valstiečių vaikai sudarė tik 11,4% (5).

XIX a. 6-ame dešimtmetyje šiaipjau didelis švietimo poreikis Žemaitijoje ėmė įgauti pastebimą tautinį atspalvį , kuris išryškėjo per sparčiai

augusią žemaitiškos literatūros paklausą. Tokią paklausą liudijo ne vien žemaitiškų elementorių laidos ir tiražai , bet ir padidėjęs kitokių knygų poreikis(6). Valančiaus rūpesčiu Varniuose 1853 m. įsteigtas knygynas , paties vyskupo žodžiais , žemaitiškas knygas išpardavinėdavo labai greitai ir vos pajėgdavo patenkinti skaitytojų poreikius. Antai lietuviškos knygos Varnių knygyne 1853 m. sudarė 25% , 1854 m. – 35% visų knygyne parduodamų knygų , o 1859 m. – jau 69% , 1863 m. – net 77% (7).

Kad lietuviškos literatūros paklausa tuomet sparčiau didėjo , ir Valančius , padedamas Mikalojaus Akelaičio , 1859 m. buvo numatęs smarkiai išplėsti lietuviškų knygų leidybą , rodo 1859 m. lapkričio mėn. Akelaičio laiškas iš Varnių Adomui Honorijui Kirkorui. Akelaitis prašė per mėnesį , kol atvyks į Vilnių , nuliedinti lietuviškoms knygoms reikalingas raides. “ Tavo spaustuvė iš manęs gaus daug darbo. Spausdinsime knygelių ne šimtais , o tūkstančiais – nuo 5 iki 10 ir 20 tūkstančių. Be knygelių liaudžiai , greitai išleisime lietuvių – lenkų ir lenkų – lietuvių žodyną , taip pat – lietuvišką gramatiką. Spausdinimo išlaidas apmokėsiu iš savo surinktų lėšų. Būtų gerai , kad pasirūpintumei lietuviškai mokančiu rinkėju”(8). Tarp Valančiaus aplinkos Lietuvių inteligentų tuomet jau buvo subrendęs ir lietuviškos periodinės spaudos liaudžiai – lietuviško laikraščio sumanymas. Taigi XIX a. 2-os pusės pradžia pasižymėjo labai pagyvėjusia lietuvių inteligentų veikla , kurią skatino sparčiai didėjantys pačios liaudies poreikiai.

Su liaudies švietimu yra glaudžiai susijęs dar vienas to meto Žemaitijos savitumas – XIX a. 2-je pusėje , iki sukilimo , ypač didelis Žemaičių diecezinės seminarijos klierikų skaičius. Didelis šios seminarijos klierikų skaičius taip pat pasižymėjo tautiniu bruožu : iš Žemaičių diecezinės seminarijos klierikų kontingento tyrimo matyti , jog 1845 – 1865 m. klierikai , kilę iš baudžiauninkų ir valstybinių valstiečių bei iš kitų žemesnių socialinių gyventojų , sudarė daugiau nei 48% viso klierikų kontingento. Likusieji buvo smulkiųjų bajorų vaikai , kurie beveik nesiskyrė savo socialine bei kultūrine padėtimi , ir neretai , dar tebekalbėjo lietuviškai.

Pereikime prie įspūdingo XIX a. reiškinio – blaivybės sąjūdžio , kuris , kaip pastebėta , ypač plačiai reiškėsi Žemaitijoje. Pasiremdami žinomais faktais , pabandykime atsakyti į klausimą , kas iš tikrųjų buvo blaivybės sąjūdis – netikėtas stebuklas ar dėsningumas , ir ar galima jį susieti su tautine savimone.

Ryškiausias blaivybės sąjūdžio savitumas yra tas , kad visiškai netikėtai ir veik visuotinai Kauno gubernijoje , o ypač Žemaitijoje pasireiškė masinis gyventojų nusiteikimas prieš alkoholį , kurį sunku racionaliai paaiškinti. Pratęsdami šią mintį atkreipkime dėmesį į dvi blaivybės judėjimo aplinkybes.

Pirmoji liečia blaivybės iniciatyvą , kurią mini Valančius savo dienoraštyje. Anot vyskupo , blaivybės iniciatyva Žemaičiuose priklausiusi patiems valstiečiams : dienoraštyje rašė , kad gerti Užnemunės lietuvių pavyzdžiu žemaičiai nustojo patys , ir tik po to į judėjimą įsijungė dvasininkija(9). Tai jis pažodžiui pakartojo ir 1859 m. kovo 14 d. pirmajame blaivybės laiške dvarininkams : “ Kada praėjusiais metais kai kuriose mūsų vyskupijos vietose žmonės iš tikrųjų Dievo mielaširdingumo stebuklo pažadinti parodė pasiryžimą visiškai atsisakyti degtinės (…) pirmiausia kreipėmės į dvasininkiją , trokšdami , kad tuo atžvilgiu noriai pasidarytų pavyzdžiu bandai (…) “(10).

Buvo nuomonių , jog blaivybės judėjimą sugalvojo pats Valančius , o blaivybės brolijas suplanavęs ir joms slapta kruopščiai rengęsis dar prieš tapdamas vyskupu. Mąstoma ir giliau – “naujų ir pažangių dvasininkų ugdymas Žemaičių (Telšių) vyskupystėje , orientavimasis į lietuviškai šnekantį valstietį buvo sisijęs ne tik su blaivybės brolijų kūrimo planais , bet ir su visomis kitomis kultūrinėmis švietėjiškomis akcijomis , planuojamomis Varniuose “ (11). Atrodytų , jog Valančiaus rektoriavimo bei vyskupavimo tikslas buvo išugdyti pažangią dvasininkų kartą. Taip pat atkreipti dėmesį į lietuvių valstietį , kad tie padėtų įkurti jo išsvajotas blaivybės brolijas ir įgyvendinti sumanytas kultūrines švietėjiškas akcijas Varniuose. Dar daugiau – Valančius taip sugebėjęs konsoliduoti dvasininkus , kad jie vieningai skelbė blaivybės iniciatyvą kilus iš liaudies , iš tiesų siekdami nuslėpti organizacinį katalikų bažnyčios vaidmenį(12). Tuo tarpu visiškai priešingą nuostatą – kad blaivybės iniciatoriais buvę patys valstiečiai – aiškiai parėmė pats Valančiaus dienoraščio pobūdis , nes kažin ar savo itin konfidencialiuose užrašuose vyskupas būtų matęs prasmę maskuoti bažnyčios vaidmenį blaivybės judėjime. Absurdiškai skamba , bet priešingu atveju tektų paneigti visų Valančiaus raštų patikimumą. Blaivybės judėjimas prasidėjo 1858 m. pavasarį (gal net ir žiemą) tai rodo tyrinėjusio Kazimiero Gieczio tiksliai konstatuotas faktas apie gegužės mėn. kilusią Skapiškio blaivininkų iniciatyvą ; beje , Gieczys manė , kad tokių judėjimų Žemaičių
vyskupijoje galėjo būti ir anksčiau (13). Pasak Juozo Tumo , mintį kurti brolijas Valančiuje tuomet paskatinęs jo sekretorius Juozapas Silvestras Dovydaitis. Taigi galime padaryti prielaidą : kalbėdamas apie blaivybės iniciatyvą , Valančius nuo nieko nesislepia , jis tiesiog sako tiesą.

Antroji blaivybės judėjimo ypatybė ryškėja garsiajame 1858 m. lapkričio 18 d. Valančiaus rašte Vilniaus generalgubernatoriui Vladimirui Nazimovui. Štai trumpa jo ištrauka :

“ Prieš keletą mėnesių dvi trys parapijos , esančios prie Lenkijos Karalystės sienos ,

sekdamos pavyzdžiu , nurodytu anoje Nemuno pusėje , vien dėka pamokslų apie blogas girtuokliavimo pasekmes staiga nustojo gerti svaiginančius gėrimus , išskyrus gal keletą asmenų. Nepraėjo nė mėnuo , o didžiulės permainos , įvykusios tų žmonių papročiuose ir charakteryje , nustebino visus sveikai mąstančius (…). Pavyzdys , duodamas kartu su tokiais labdaringais vaisiais , paveikė kaimynus parapijiečius , kurių prašymai , o kai kuriose vietose net reikalavimai , privertė jų sielų ganytojus paskelbti susilaikymą nuo svaiginančių gėrimų , ir , keistas dalykas , visur užteko keleto žodžių , kada seniau patys karščiausi tų pačių pamokslininkų žodžiai likdavo be atgarsio(…)(14).

Stebėtina , nes anksčiau dvasininkijos pastangos blaivinti liaudį tikrai buvo bevaisės , jau nebekalbant apie kokius nors reikalavimus iš pačios liaudies pusės.

1860 m. liepos 25 d. generalgubernatoriui Nazimovui Žemaičių ir Vilniaus vyskupų buvo pateikti visus nustebinę duomenys : iš 827 730 Kauno gubernijos katalikų blaivybės įžadus buvo davę ir į brolijas užsirašę 689 536 asmenys , t.y. 83,3% visų katalikų , Vilniaus gubernijoje – iš 626 178 katalikų – 325 261 , t.y. 51,9% katalikiškosios gyventojų dalies (15). Be to , miestuose ir miesteliuose į blaivybes brolijas buvo įstoję apie trečdalis katalikų , o kaimų parapijose katalikai blaivininkai sudarė iki 90% ir daugiau parapijiečių(16).

Tokiu atveju pamąstykime , kas gi paskatino lietuvių valstiečius staiga masiškai stoti į blaivybės brolijas , kai anksčiau panašūs raginimai likdavo be atsako? Arba suformuluokime mintį kitaip : kas gi tuomet atsitiko Lietuvoje , kad žemaitis valstietis nutarė blaivėti? Tiesiausias kelias ieškoti atsakymo – pažvelgti į tuo meto įvykius.

1857 m. lapkričio 20 d. , t.y. prieš pat prasidedant blaivybės sąjūdžiui , caras Aleksandras II pasirašė reskriptą Vilniaus generalgubernatoriui Nazimovui dėl baudžiavos panaikinimo , viešai paskelbtą gruodyje , 1858 m. sausio mėn. pradėjo steigtis gubernijų bajorų komitetai valstiečių reformos projektui parengti(17) – taigi tapo aišku , kad artėja valstiečių išlaisvinimas. Apie visa tai Valančius jau 1858 m. sausio 11 d. informavo vyskupijos kaimo gyventojus savo žemaitišku laišku , ragindamas juos ramiai laikytis ir laukti (18).

Tyrinėjęs blaivybės klausimus Egidijus Aleksandravičius rašė , jog blaivybės sąjūdį sustiprinęs liaudies nepasitenkinimas feodaline – baudžiavine santvarka. Sąjūdis buvo “ smūgis įsisenėjusiai tvarkai , nusistovėjusiems valstiečių santykiams su dvaru , su degtinės gamintojais ir pardavinėtojais , neišvengiamai keitęs ir santykius su Rusijos imperijos vyriausybe(19).Būtų sunku nesutikti su šiais universaliais teiginiais , tačiau sąjūdžio keistenybių jie nesugeba paaiškinti , o dažnai prasilenkia net ir su tikrove.Be abejonės , nepasitenkinimas feodaline baudžiavine santvarka būtų įstengęs sukelti liaudies judėjimą , kurio tikslas būtų paskatinti valdžią pradėti žemės reformą. Tačiau vargiai tikėtina , kad tokiomis palankiomis aplinkybėmis , pasitvirtinus seniai lauktai žiniai apie artėjantį baudžiavos panaikinimą , valstiečiams galėjo staiga kilti visuotinis noras erzinti rusų valdžią , kuri ką tik buvo jiems pažadėjusi laisvę ir žemę. Priešingai , palankumas „gerajam carui“ liaudyje buvo smarkiai išaugęs ir netgi kai 1861 m. vasario mėn. buvo paskelbtas „Manifestas“ apie baudžiavos panaikinimą , nesuteikęs valstiečiams jų trokštamos laisvės , Vilniaus ir Kauno gubernijų gyventojai , kalbėję lietuvių ir žemaičių kalba , buvo tvirtai įsistikinę , kad caras jų neapgavo , tik dvarininkai ir kunigai susimokę pakeitė tikrąjį „Manifesto“ tekstą(20). Antra vertus , kažin ar įmanoma , jog tamsūs , prasigėrę žmonės , kokių liaudyje buvo nemaža , nei iš šio , nei iš to taptų tokie susipratę , kad prie savo skriaudėjų staiga priskirtų degtinės gamintojus ir pardavinėtojus , – greičiau atvirkščiai.

Nėra jokių faktų , kurie leistų tvirtinti , kad blaivybės judėjimą pasaktino nepasitenkinimas imperine valdžia. Atrodytų atvirkščiai – judėjimas net atitiko valdžios politinius interesus. Tai leidžia manyti jau ta aplinkybė , kad sąjūdį rėmė patys aukščiausieji šios valdžios sluoksniai. Nėra abejonės , jog valdžios parama iš dalies galėjo būti motyvuota degtinės gamybos apmokestinimo sistemos pertvarkymui ar būsimais žemės reformos padariniais , tačiau to vargiai būtų užtekę net toleruoti tokiam pavojingam valtybei reškiniui , kaip masinis liaudies judėjimas. Vis dėlto Aleksandro II pozicija dėl blaivybės buvo akivaizdžiai palanki. 1860 m. privertę kapituliuoti patį
ministrą , blaivybės judėjimą ir vyskupą Valančių vyriausybėje užtarė Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas bei valstybės turtų ministras būsimasis „korikas“ ir kirilicos diegėjas Michailas Muravjovas. Tai stebėtina , nes blaivybės sąjūdis nešė didelių nuostolių degtinės gamintojams ir Rusijos valstybės iždo sistemai , o ypač su ja susijusiai degtinės mokesčio atpirkėjų žydų grupei , ir egzistavo įtakingų finansinių sluoksnių opozicija sąjūdžiui , dėjusi pasatangas , kad vyriausybė sustabdytų blaivybės brolijų veiklą. Šios opozicijos žingsniai iki sukilimo taip ir nedavė konkrečių vaisių : blaivybės brolijos valdžios buvo visiškai uždraustos tik 1864 m. pavasarį , beveik užgesus sukilimui , dėl politinių sumetimų kaip bet kokie galintys kelti pavojų nepageidautini sambūriai. Tuomet jau buvo praėję daugiau nei metai nuo naujo akcizo įstatymo įsigaliojimo , su kuriuo kartais bandomos sieti blaivybės brolijų uždraudimo aplinkybės. O ir po jų uždraudimo blaivybės judėjimas rusų administracijos buvo kvalifikuojamas kaip „iškilmingas liaudies gyvenimo momentas“ , kada caro žodis dėl valstiečių buities palengvinimo pasaktino veržlų blaivybės siekimą(21).

Palyginkime su ką tik minėta valdžios ir žydų finansinių sluoksnių pozicija specifinės Žemaitijos gyventojų dalies – degtinės pardavinėtojų Žemaičių vyskupijos žydų – reakciją į blaivybę. Šį ir dar vieną stebuklą paliudijo tuomet (1851-1864m.) Varnių kunigų pataisos namų prižiūrėtojas Pranciškus Ambraziejus Kašarauskas. „ Prieš pat šešiasdešimt trečiųjų metų įvykius , kad Žemaitijoje visiškai nelauktai visa liaudis vieningai ir griežtai įsivedė blaivybę ir iš tikrųjų visuotinai susirašė į apbsoliučiai karštųjų (svaigiųjų) gėrimų negeriančiųjų blaivybės brolijas , ko seniai jau tokiu dideliu skaičiumi niekad nebuvo , tuo pat metu pasireiškė ir kitas šioje vyskupijoje fenomenalus reiškinys : neįprastas skaičius žydų pradėjo priiminėti katalikybę. Katalikų konsistorijoje tos tautos katechumenų reikalai buo svarstomi be pertūkio vienas po kito. Dėl to vyskupas Volončevskis susirūpinęs kartą prasitarė , ar nėra tai besiatrinančios pasaulio pabaigos ženklas. Iš visos vyskupijos įvairiausių parapijų krikšto trokštantys žydeliai buvo siunčiami į Varnius pas vyskupą. O vyskupas , tarpininkaujant konsistoriui ir vietinei policinei valdžiai, prisilaikydamas įprastų teisinių formalumų atsiųsdavo paruošti katechumenus man , kaip arčiausiai gyvenusiam patogioje ir erdvioje vietoje ir turėjusiam sau talkinti kunigų , geriau apsaugotam nuo antpuolių , nes čia pat šalia vyskupo bei konsistoriaus ir po vietinės policinės valdžios akimis. Nors naujai atvykstantieji nuo pašalinių žmonių buvo visiškai izoliuoti , tačiau gana dažnai vyskupas leisdavo jiems pasimatyti su artimais giminėmis su viena sąlyga – kad tai vyktų ne kitaip , kaip tik mano akivaizdoje. Žinoma , būdavo daug graudžių ir sielą sukrečiančių scenų , tačiau leisti pasišalinti ar išvesti ir nutraukti be pačio katechumeno sutikimo ar noro pagal savo pareigas aš negalėjau“(22).

Suprantama , jog išgąsdinti blaivybei palankios ir žydų interesams priešingos valdžios pozicijos , Žemaičių vyskupijos žydai atsidūrę blaivybės judėjimo epicentre , turėjo bijoti išbliavėjusios liaudies neapykantos savo girdytojams – svetimo tikėjimo atsovams , antra vertus , galėjo tikėtis katalikų bažnyčios užtarimo , priėmę katalikybę. Tačiau šios tautos elgesys gali būti ir kitokių visuomenės procesų rodiklis , dažnai reguliuojantis į dar aiškiai nematomus svarbius pokyčius.

Dabar pažvelkime į blaivybės sąjūdį iš kitos pusės : sustokime ties jo vadovu – katalikų dvasininkija. Katalikų bažnyčios laikysena blaivybės sąjūdžio atžvilgiu yra gana vienareikšmiška – prasidėjęs masinis vastiečių judėjimas buvo gera galimybė bažnyčiai , perimant iniciatyvą į savo rankas , sustiprinti liaudyje katalikybės pozicijas. Nuo seno turėdama tarp valstiečių autoritetą kaip blaivybės rėmėja , priešingai rusų valdžios nurodymams , draudusiems kurti bet kokias draugijas , pabrėždama priklausomybę Vatikanui ji įgyvendino Rusijoje nepripažintą 1858 m. popiežiaus Pijaus IX nurodymo dėl blaivybės brolijų kūrimo. Kaip tik dėl blaivybės brolijų , o ne paties blaivybės judėjimo , vyko didžiausia rusų valdžios ir katalikų bažnyčios konfrontacija.

Aktyvi katalikų bažnyčios veikla blaivybės judėjime sustiprino nuomonę , jog blaivybės judėjimas buvo religinis sąjūdis , plitęs kartu su religiniu liaudies jausmų euforija(23). Su euforija sunku susieti faktą , jog sąjūdžio nerėmė katalikoškoji bajorija. Būdavo atvejų , kai ir valstiečių vaikai ir netgi dvasininkai patys laužydavo blaivybės įžadus. Kunigai prieš blaivybę pažeidusius valstiečius nevengdavo imtis gana drastiškų priemonių. O svarbiausia – jog nei blaivybės judėjimo pradžioje , nei jam įsisiūbavus neiškyla jokie religiniai siekiai , iškyrus išoriškai glaudžią sąjūdžio sąsają su katalikų bažnyčia. Kokia tvirta bebūtų ši sąsaja , ji viena dar neleidžia teigti , kad pats blaivybės judėjimas savo esme buvo religinis , t.y. vadovavosi religiniais motyvais. Pabandykime kelti
klausimą ir pamąstykime , ar Žeimaitijoje XIX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje nebūta kokių nors pokyčių pačioje katalikų dvasininkijoje , kurie būtų galėję sustiprinti ja liaudies pasitikėjimą.

Žvelgdami iš šio taško , pastebime , jog XIX a. 2-oje pusėje akivaizdesni pokyčiai Žemaičių dvasinikijoje vėlgi turėjo tam tikrą tautinį atspalvį , kuris buvo tiesiogiai susijęs su pakitusiu pačios dvasinikijos kontingentu. Kadangi dvasiniko profesiją Žemaitijoje tuo metu dažnai pasirinkdavo žmonės kilę iš liaudies , t.y. iš valstiečių bei kitų žemesnių socialinių sluoksnių gyventojai , taigi spartėjo dvasininkijos demokratėjimo procesas – daugėjo žemesnės socialinės kilmės ir ypač valstiečių kilmės kunigų lyginant su iš bajorų kilusiais dvasininkais. Tokie dvasinkai , gimystės saitais glaudžiai susiję su ta aplinka , iš kurios buvo išėję , artimiau su ja bendravo ir galėjo ne tik ją kultūriškai giliau įtakoti ,bet ir patys buvo jos veikiami. Kunigas Benediktas Smigelskis po 1850 m. yra taikliai pastebėjęs : „Gilesnėje Žemaitijoje galime pamatyti jaunesnės dvasiškijos kitokią tai nuo liaudies prigulimybę. Gentystės , gimininkystės , senobinės prietelystės ir pažintys patraukia jaunuosius kunigus prie nuolankumo , prie neišvengiamo nuolaidumo“ , o aukštaičiuose to familiarumo su kunigu nėra(24).

Kita vertus , analogiškus žemaičių dvasininkijos struktūrinius pokyčius įtakojo ir vyskupo Valančiaus veikla. Plečiantis stačiatikių bažnyčios invazijai ir katalikų bažnyčiai besistengiant išsaugoti įtaką liaudžiai , 1845-1865 m. vienu iš svarbiausių Valančiaus tikslų tapo katalikų bažnyčios pozicijų stiprinimas per lietuvybę ir tam palankios tautinės katalikų davasinikjos ugdimo reikalas. 1867 m. Kauno gubernatorius Vilniaus generalgubernatoriui rašė : „ Išskirtinis Volončevskio ilgalaikio vyskupijos valdymo bruožas yra palaipsniui vykdomas bajoriškojo elemento išstumimas iš jam pavaldžios dvasininkijos sudėties , cenzorių iš liaudies gausinimas ir per tai dar didesnis savo įtakos jai (t.y.liaudžiai) stiprinimas“(25). Minėtus Valančiaus ketinimus patvirtina vyskupo 1864 m. Mažosios Varnių seminarijos – pirmosios lietuviškos šešiametės mokyklos projektas , numatęs joje dėstyti mokiniams beveik pilną pasaulietinės gimnazijos kursą lietuvių kalba ir taip parengti būsimus Žemaičių diecezinės seminarijos klierikus.

Nors Mažosios Varnių seminarijos projekktas sukilimo įgąsdintos caro valdžios nebuvo patvirtintas , tačiau ramesniais laikais jis , ko gero , būtų susilaukęs pritarimo. Tautinės katalikų dvasininkijos atžvilgiu rusų valdžia buvo atsidūrusi prieš prieštaringą dilemą. Viena vertus , ji buvo suinteresuota demokratizuoti katalikų dvasininkiją , išstumdama iš jos gretų lenkišką bajorišką elementą , smarkiai trukdžiusį asimiliacinei tautinei ir religinei rusų politikai tarp Lietuvos gyventojų. Kita vertus , rusiška stačiatikių bažnyčia tuomet būtų netekusi akivaizdaus pranašumo prieš bajorijai priimtiną lenkišką ir lotynišką katalikų bažnyčią , kurios įtaka lietuviams valstiečiams dėl svetimos jiems kalbos buvo mažesnė. Antai , 1866 m. Vasilijus Kulinas rašė , kad katalikybė Žemaitijoje ėmė plėstis ir stiprėti būtent tada , kai lietuvių kalba imta skaityti pamokslus , ja pradėta kantičkas ir kitas religines knygeles(26).

Bet kokiomis aplinkybėmis Valančiaus pastangos neliko bevaisės. Pradedant 1845 m. Žemaičių diecezinė seminarija Varniuose parengė nemažai žemesnės kilmės kunigų , kurie buvo pajėgūs žmonėse dirbti katalikų bažnyčiai reikalingą lietuvybės darbą. Tačiau ypač svarbu yra tai , kad toks dvasininkijos demokratėjimas neišveingiamai suponavo palankius tautiškumui ir kitų jos narių mąstysenos pokyčius , kurie vėlgi buvo skatinami tos pačios Valančiaus lituanistinės veiklos. Nemaža dalis žemaičių dvasinikų išugdytų Žemaičių diecezinėje seminarijoje tapo paveikti lituanistinės auros , kurią spinduliavo Varniuose tuomet susikūręs lietuvių kultūros centras. O dalis lenkiškąja kultūra persisėmusio seminarijos personalo kultūrinėje Varnių aplinkoje palengva ėmė suvokti savo tautinę pareigą. Galime paminėti tokią įdomią smulkmeną , kad tuo metu stojančių į seminariją klierikų sąrašuose vadovybės neretai imta klierikų pavardes rašyti dviem būdais – žemaitiška ir sulenkinta forma , tuo tarpu ankščiau to nepasitaikydavo.

Apibendrinant galima pasakyti , kad kaip tik šiuo metu , XIX a. 2-oje pusėje , iki sukilimo, prasidėjo lietuvių tautiniam atgimimui ypač dvasininkijos posūkis nuo bajorijos į liaudį. Šis posūkis , tiek subjektyvus , kiek nulemtas katalikų bažnyčios lietuvybės politikos kaip priešpriešos stačiatikybei , kita vertus buvo objektyvus , nes jį lėmė pačių dvasininkų kilmės pakeitimai : dvasininkija ne tik toliau sudarė gausiausią intelegentijos , kilusią iš liaudies , dalį , bet ši dalis dar ir tolygiai didėjo. Dar daugiau – nors išoriškai eiti prie liaudies pastūmėta katalikų bažnyčios interesų , stiprindima bažnyčios įtaką liaudžiai per jos kalbą ir tuo pačiu , sąmojingai ar ne , gaivindama žemaičio tautinę sąvimonę , dvasinikija pati iš to sąlyčio gavo gyvybinį impulsą , kurio prielaidos drauge su
lietuviškai genais glūdėjo jos pasąmonėje ir kuris nulėmė jos pačios tautinį sąmonėjimą.

Panaudodama lietuvybę kaip kontrpriemonę rusiškos religijos ir kultūros plitimui liaudyje , katalikų dvasininkija tuo pačiu ženkliai pristabdė ir lenkiškosios kultūros invaziją į liaudį , noromis nenoromis suaktyvindama lietuviškąjį pradą. Vadovaudamiesi katalikybės interesais , dvasininkai pasisakė už laiudies kalbą bent pradinėse mokyklose , skatino valstiečiuose žemaičių kalbos vartojimą tiek maldose , tiek viešajame bandravime , patys rašė , vertė ir platino liaudyje lietuviškas religinio ir pasaulietinio turinio knygeles bei mokė žmones jas skaityti , dažnai tam panaudodami savo autoritetą. Antai , kaip prisimena amžininkai , kurių atsiminimus užrašė Petras Virakas , dar prieš spaudos draudimą vyskupas Valančius neoficialiai buvo įsakęs kunigams klebonams , kad jie neužrašinėtų užsakams norinčių tuoktis jaunuolių tol , kol jie neišmoks skaityti.Tada visas jaunimas sukrutęs mokytis , o gabesni ir gerai pramokę lietuviškai skaityti(27).Grįžkime prie blaivybės sąjūdžio. Ramūnas Bytautas straipsnyje „Tauta ir tautiška sąmonė“ yra įžvalgiai pastebėjęs , kad apie tautinį judėjimą ir nacionalizmą galima kalbėti tik ten , kur susiduria kelios kultūros , kovojančios už savarankišką būvį (28). Blaivybės sąjūdžio metais , bręstant sukilimui ir vykstant žemės reformai , plintant lietuvybei lenkiško , rusiško ir lietuviško prado susidūrimas itin ryškus. Minėjau , kad pagrindiniai blaivybės brolijų nariai buvo žemaičiai valstiečiai – jau nuo seno šviesiausia , vienalytė ir nenutautėjusi Lietuvos valstietijos dalis. Sakiau , jog žemaičių tautinis jausmas pradedant 1845 m. buvo smarkiai veikiamas katalikų bažnyčios lietuvybės veiklos. Tarkime dar daugiau – kad šios veiklos dėka iki tol statiškoje žemaičių valstiečio sąmonėje įvyko esminis lūžis – joje jau buvo prasidėjęs savimonės stiprėjimo procesas. Bandant pažvelgti į blaivybės sąjūdžio iš minėto atskaitos taško , peršasi įdomi išvada – pats blaivybės sąjūdis savo esme galėjo rodyti lietuviškojo Ego reiškimąsi. Kitaip tariant , šis pirmasis savanoriškas ir stebėtinai masinis lietuvių valstiečių susirašymas į brolijas yra identiškas po blaivybės vėliava pasislėpusiam nacionaliniam iššukiui – gaivališkam savo tautinės skirtybės ir bendrumo paskelbimui.

Šią nuostatą dar labiau skatina labai prieštaringa iš išorės sąjūdį stebinčių visuomenės grupių laikysena. Sąjūdį palaiko katalikų bažnyčia , rusų valdžia , savo savotiška elgsena – netgi Žemaičių vyskupijos žydai , tačiau sulenkėjusios bajorijos , dvarininkijos vaidmuo nežymus , iškyla pavieniai šviesesni asmenys , blaiviame valstietyje įžvelgiantis našesnio ūkininkavimo prielaidą arba filantropiškai nusiteikę Valančiaus lietuvybės veiklos atžvilgiu(29). Sąjūdis yra materialiai nuostolingas tiek rusams , tiek žydams , tiek bajorijai ir dvarininkams , pirmųjų dviejų dar religiniai įsitikinimai kitokie. Bajorijos , dvarininkijos ir liaudies religija nieko nesiskiria , tačiau bajorijai , dvarininkijai sąjūdis kaip tik ir yra nepageidaujamas. Kažin ar jų nuostatą lemia kilmės prieštaravimai – jau po metų kitų viename sukilime kartu dalyvaus ir bajorai , ir dvarininkija , ir valstiečiai , ir dvasininkai. Iš tiesų ne materialinė pusė , ne kilmė ir ne religija , o tautinė konjunktūra čia vaidina didžiausią vaidmenį.Bajoriją ir dvarininkiją ypač gąsdina tai , kad sąjūdis gali peraugti į judėjimą , analogišką ukrainiečių valstiečių tautiniam sąjūdžiui prieš bajorus lenkus 1848 m. Galicijoje , kurį irgi paskatino Austrijos vyriausybės žemės reforma. Sklinda gandai , kad kunigai ir valstiečiai rengią sąmokslą prieš dvarininkus , kad iš žemaičių diecezinės seminarijos „chlopomanas“ vyskupas išvarąs bajorus klierikus, siunčiąs vienuolius kurstyti liaudį(30).

Nuostabu , kad tuo pat metu Galicijos varianto galimybę kaip priemonę suvaldyti bajorijai ir dvarininkijai , po 1860-1861 m. ėmusioms reikšti pretenzijas į administracinį Lietuvos prijungimą prie Lenkijos Karalystės , valstiečiuose mato ir rusų valdžią , o nuo jos įgyvendinimo ją tesulaiko baimė , kad lietuviškosios „Galicijos scenos“ gali persimesti į Rusijos gubernijas(31). Peršasi įdomi išvada : skirtingus politinius interesus turinčioms bajorijai – dvarininkijai ir rusų valdžiai tautinis blaivybės judėjimo elementas vienodai akivaizdus , dar daugiau – jų abiejų įsitikinimu Galicijos atvejis Lietuvoje iš principo jau yar įmanomas.

Dabar apibendrinkime tai , kas buvo anksčiau pasakyta , ir pabandykime pateikti tikėtiną savo blaivybės sąjūdžio versiją. Tarkime , su geresnio ir žmoniškesnio gyvenimo viltimi , kurią žadėjo baudžiavos panaikinimas , lietuvių liaudyje , dėka dvasininkijos lietuvybės politikos tuomet jau ėmusioje suvokti save kaip tautinę alternatyvą , stiprėjo romantiškas ir kartu natūralus žmogiškas noras apskelbti savo buvimą pačiu prieinamiausiu ir nepavojingiausiu būdu , kurį jau nuo seno buvo nurodžiusi pamoksluose dvasininkija – dvasine ir fizine reabilitacija. Staiga Lietuvoje apsireiškęs masinis šviesus reiškinys – blaivybės sąjūdis ,
suirutėmis , nešęs kraštui ramybę ir tvarką , tuomet atrodys tarsi spontaniškas visuotinis susikaupimas – Didysis Apsivalymas arba Didžioji Meditacija , euforiška viltingų gyvenimo įvykių laukimo išraiška.

Kadangi versija yra teisinga tiktai tada , kai ji geba paaiškinti iki tol nepaaiškintus faktus , grįžkime atgal ir pasirėmę tautinio sąjūdžio versija , pabandykime iš naujo pažvelgti į blaivybės judėjimo keistenybes. Suprantama , jog blaivybės judėjimo iniciatorė turėjusi būti tik liaudis , nes katalikų bažnyčia iš savo politinių ir religinių interesų galėjo už jį agituoti tik pasiremdama jo dalyvių religiniu , o ne tautiniu ar kilmės bendrumu , tačiau religinio įvairių socialinių sluoksnių gyventojų bendrumo sąjūdyje kaip tik ir nepastebima. Antra vertus , blaivybė , kuri galėjo reikšti žymiai daugiau , nei vien išblaivėjimą , tačiau šis žymiai daugiau dar buvo labai gaivališkas , buvo pajėgi plėtotis tik įgydama autoritetingą vadovą , kurio natūraliai tapo už blaivų gyvenimą ir šiaip visados pasisakiusi ir su lietuvybe tiesiogiai susijusi katalikų bažnyčia – tuomet užteko ir keleto žodžių , kai seniau karščiausi tų pačių pamokslininkų žodžiai likdavo be atgarsio. Sustokime , pagaliau , ties rusų vadžios elgsena. Žinojusiai Lietuvos gyventojų tautinį bei tikybinį pasiskirstymą rusų valdžiai nebuvo paslaptis sąjūdžio tautinis atspalvis. Tad jos elgseną nesunku paaiškinti : palaimindama sąjūdį , valdžia žiūrėjo į jį , kaip į progą paremti lietuviškąjį separatizmą ir tuo susilpninti liaudyje rusų valdžios politikai neparankią lenkiškojo faktoriaus įtaką. Tai nepakankamai svari priežastis nepaisant finansinių interesų toleruoti iš pirmo žvilgsnio idealistišką , tačiau pavojingą reiškinį. Yra žinoma , jog jau nuo 1831 m. sukilimo rusų politikos viršūnėse būta panašių lietuviškojo separatizmo skatinimo tendencijų , jomis pasižymėjo ir blaivybės rėmėjo Muravjovo veikla Lietuvoje po 1863 m. sukilimo bei kiek vėlesnė rusų valdžios politika , vykdyta katalikų bažnyčios atžvilgiu Kauno gubernijoje.

Belieka įvertinti Valančiaus vietą blaivybės judėjime. Lietuvių valstiečiui dvasiškai artimos vyskupo asmenybės vaidmuo blaivybės sąjūdyje yra didžiulis, tačiau nevienareikšmis. Nėra abejonės , kad blaivybės judėjimą suponavo Valančiaus suformuluotos katalikų bažnyčios lietuvybės politikos padariniai , o jo masiškumas , t.y. tai , kad judėjimas virto sąjūdžiu , įgaudamas religinių brolijų pavidalą , stipriai priklausė nuo Valančiaus energijos ir jo dvasinikijos veiklos bei asmeninio autoriteto. Atsižvelgdami į tai , galime teigti , kad blaivybės judėjimas be Valančiaus vargiai būtų įsisiūbavęs. Tačiau patį judėjimą nulėmė ne Valančius , o objektyvus lietuvių liaudies tautinės savimonės stiprėjimo procesas. Šis procesas būtų vykęs ir be Valančiaus , tik galbūt gerokai lėčiau , tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek būtų pasireiškęs tam tikro judėjimo forma. Valančiui judėjimas buvo staigmena , kuria jis įžvalgiai pasinaudojo , kartu jis buvo šio judėjimo katalizatorius.

Galima spėti , kad blaivybės sąjūdis pirmąkart ir viešai apreiškęs lietuvių tautinį Ego , turėjo didelės įtakos Valančiaus kaip lietuvio brendimui , slopindamas jo katalikų bažnyčios dignitoriaus ir lietuvio dilemą , keldamas mintį apie įmanomą savo tautos atgimimą. Prisiminkime Valančiaus pamokslo , pasakyto 1866 m. pavasarį Kauno katedroje , ištrauką : „ Keletą šimtmečių mus , lietuvius ir žemaičius , veikusi lenkų įtaka nepaisant pastovesnio mūsų liaudies būdo suspėjo įdiegti mumyse klaidingų supratimų , ypač kai vietoj gimtosios lietuvių kalbos pirmenybę atidavėm lenkų , pasisavinome jų lengvą ir nepastovų charakterį , o , susižavėję jų siekiais , mėgdžiojame išgalvotus gedulingus rūbus ir nebūdingas bažnyčioms giesmes“(32). Vyskupo rūpestis savo tauta po blaivybės sąjūdžio darosi vis ryškesnis.

Tuo ir norėčiau baigti blaivybės sąjūdžio vertinimą. Būtų galima pridurti , jog šis nepaprastas ir šviesus Lietuvos reiškinys – blaivybės judėjimas – brendo veikiamas įvairių politinių , socialinių ekonominių , religinių bei kultūrinių aplinkybių , kurias sukūrė sudėtingas to meto gyvenimas ir kurių ne viena yra užčiuopta tyrinėtojų. Atrodytų , jog judėjimas iš tiesų turėjo daug bendro su 1838 m. Airijos blaivybės judėjimu , kuriam taip pat vadovavo katalikų dvasininkija ir kuris irgi reiškė kai ką daugiau , nei vien karą su degtine ir degtindariais(33).

Įvardindami blaivybės sąjūdį kaip pirmąją gaivališką lietuviškojo nacionalizmo apraišką , galėtume koreguoti šiuo metu istorikų nusistatyto vieno iš XIX a. 2-os pusės tautinio sąjūdžio etapų – nuo 1864 m. datuojamo tautinio religinio sąjūdžio pradžios chronoligiją(34). Minėti sąjūdžio pradžia logiškai nusikeltų į 1858 m. , o jo proistorė – net ir į 1845 m. , t.y. Valančiaus veiklos Var niuose ir lietuvių kultūros centro formavimosi pradžią. Galima sakyti , kad per šiuos du dešimtmečius iki sukilimo pasaulietinės inteligentijos ir dvasininkijos vaidmuo tautiniame sąjūdyje tampa lygiavertis , o pasatarosios įtaka , be to , sparčiai didėja. Minėtą tendenciją
patvirtino vėlesni įvykiai.

Šiuo metu Jūs matote 90% šio straipsnio.
Matomi 5711 žodžiai iš 6347 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.