Tautosaka
5 (100%) 1 vote

Tautosaka

Tautosaka – literatūros šaltinis

Tautosakos ir literatūros ryšiai yra viena svarbių ir aktualių literatūros mokslo ir kritikos problemų . Ji sprendžiama akademiniuose veikaluose ir literatūros kritikų plačiajai visuomenei skirtuose straipsniuose . Remiantis abiejų žodžio meno rūšių sąveika , bandoma atsakyti į daugelį kardinalinių literatūrinės kūrybos istorijos ir meninio metodo klausimų , pavyzdžiui , kas sudaro nacionalinį literatūros savitumą , kur glūdi literatūros ištakos , kuo pasireiškia jos liaudiškumas bei pažangumas , tradicijos , novatoriškumas ir

t . t . Daugelis tyrinėtojų mano , kad folkloro panaudojimas literatūrinėje kūryboje atspindi kovą dėl meno pažangumo ir meistriškumo .

Visos tautos nuo žilos senovės turi savo folklorą . Literatūrą jos sukūrė žymiai vėliau , kai kurios palyginti visai neseniai . Rašytojai , tą rodo daugelis jų pasisakymų , iš tautosakos mokėsi taiklios žodžio vartosenos , justi jo grožį , kurti realistinį vaizdą , išraiškos meistriškumo , apibendrinti …

Kiekvienos tautos kultūros raidoje istorinis , laiku matuojamas tautosakos pranašumas , lyginant ją su literatūra , yra akivaizdus . Liaudies poetinė kūryba atsirado žmonijos lopšyje , dar ikiklasinėje visuomenėje . Literatūra , besiformuodama kaip atskira dvasinės žmogaus veiklos sritis , negali nesinaudoti tais žodžio meno pasiekimais , kuriuos yra sukaupusi liaudis . K . Marksas kalbėjo , kad graikų mitologija sudaro ne tik šios tautos meno arsenalą , bet ir jo dirvą . Vadinasi , į žmonijos kultūros istoriją liaudis įžengė kaip pirmas kolektyvinis poetas , kuris ne tik meniniu žodžiu , bet ir apskritai savo darbu dėjo pagrindus meno , taigi ir literatūros vystymuisi .

Esminę rekšmę folkloro ir literatūros santykiams suprasti turi istorinio materializmo teiginiai apie darbo žmonių mases kaip kūrybinę jėgą su jų darbu , buitimi , kalba , psichologija , idėjomis , svajonėmis ir siekimais , revoliucine kova , klaidomis ir iliuzijomis , klasiniais prieštaravimais pačios liaudies viduje . Liaudies ne kaip vienos nacijos gyventojų daugumos , o kaip dvasinių dalykų reiškėjos supratimas suponuoja teorines prielaidas , kad materialinės ir dvasinės vertybės , kurias ji kuria , yra neišsenkantis meno vaizdų net ir talentingiems kūrėjams šaltinis . Be šio teorinio pagrindo estetika nepajėgi moksliškai išaiškinti daugelio folkloro ir literatūros ryšių aspektų , kadangi konkretūs tautosakos panaudojimo kūriniuose atvejai savo istorine esme siekia liaudies masių ir asmenybės vaidmenį kaip apskritai gyvenime taip ir mene .

Liaudies poetinė kūryba per ilgus šimtmečius sukūrė galingas tradicijas , kurios pasireiškia folkloro žanrais , tematika , idėjomis , siužetais , vaizdais ir simboliais , meniniu jų įprasminimu ir t .t . Turtingos žodinio liaudies meno tradicijos negali neveikti kiekvienos nacionalinės literatūros ir atskirų jos atstovų .

Iš kartos į kartą folkloro tradicija perduodama ne tik žodžiu . Ji žino ir kitų formų , kurios ją populiarina ir įdiegia visuomenėje . Senovėje šį vaidmenį atlikti padėjo įvairios liaudies šventės , talkos , vakaronės , draminiai vaidinimai , žaidimai ir t . t . Mūsų dienomis dainą , pasaką , patarlę ir kitas tautosakos formas žmonių sąmonėje ir visose meno rūšyse įtvirtinti padeda saviveikliniai ir profesionalūs kolektyvai , spauda , radijas , televizija ir savo ruožtu literatūra .

Pripažindami , kad kalbos kūrėjas yra liaudis , turime sutikti ir su tuo , jog liaudies , kartu su tautosakos , kalba padeda vystytis literatūrinei kalbai . Tautosaka pateikia rašytojams gausybę gyvosios kalbos pavyzdžių , apimančių neaprėpiamą žodžių , sinonimų , frazeologizmų posakių turtą . Gyva dainų ir pasakų kalba turi tų savybių , kurios organizuota , individualia forma pasireiškia rašytojų veikaluose . Kalba , būdama kiekvienos nacionalinės literatūros pagrindas , brangi ne tik kaip kūrybos medžiaga , bet ir kaip liaudies psichologijos , istorijos , buities pažinimo ir išreiškimo šaltinis .

Kiekvieno tikro literatūros kūrinio centre yra žmogus , pavaizduotas konkrečiomis istorinėmis ir kartu tam laikotarpiui tipiškomis aplinkybėmis . Jokios idėjos ir vaizdavimo išradingumas neužtikrins kūriniui ilgo amžiaus , jeigu tos idėjos išreikštos ne tipiškais , ne apibendrintais paveikslais . Šimtmečių patyrimo įprasmintus vaizdus yra išsaugojusi tautosaka .

Folkloras yra daugialypis reiškinys . Liaudies poetinė kūryba turi didelę istorinę pažintinę vertę . Bet tautosaka , iš šimtmečio į šimtmetį perduodama liaudies patyrimą ir žinias , kartu perduoda ir dideles estetines vertybes , kurias gali savaip suvokti ir įprasminti kiekvienas žmogus ir kiekviena nauja gyventojų karta . Tai iš tikro nuostabi folkloro savybė . Senovinių pasakų , tradicinių dainų , patarlių ir priežodžių , sakmių ir padavimų negalima niekuo pakeisti . Be jų , be tautosakinio grožio suvokimo , be folklore pasireiškiančios nacionalinės pasaulėjautos negali apsieiti rašytojas , jeigu jis nori tikroviškai pavaizduoti savo liaudies gyvenimą , nesvarbu , apie ką rašo , – apie gilią senovę ar apie mūsų dienas .

Visuomeniniame ir kultūriniame lietuvių tautos
gyvenime pastebimas dėsningas reiškinys : pažangus politinis judėjimas , progresyvių idėjų vystymasis muzikoje , mene , literatūroje visada ėjo kartu su liaudies kultūros , visų pirma poetinės jos kūrybos vertinimu . Net religinė raštija , pavyzdžiui , pirmoji lietuviška knyga – M . Mažvydo ,,Katekizmas” – kartu yra reikšmingas šaltinis ano meto žmonių tikėjimams ir mitinėms būtybėms , dar gyvavusioms liaudies sąmonėje , pažinti . M . Daukšos religiniai raštai , K . Širvydo pamokslai ir žodynas ne vienoje vietoje išmarginti liaudies kalbos ir į patarles sutelktos ilgaamžės išminties perlais , pagimdytais liaudies gyvenimo ir jį atspindinčiais . X/II a. pabaigoje ir X/III a. pradžioje, ėmus gryninti ir turtinti lietuvių kalbą , kelti jos reikšmę viešajame gyvenime , į tautosaką Rytų Prūsijoje buvo atkreiptas dėmesys kaip į pagrindinį taisyklingos lietuvių kalbos šaltinį . Nuo to laiko tautosakos duomenys panaudojamos visur ten , kur ginamos lietuvių liaudies , lietuvių kalbos ir lietuvių nacionalinės kultūros teisės . Kuo arčiau į mūsų dienas , tuo ryšiai tarp pažangaus judėjimo visose gyvenimo srityse ir tautosakos darėsi glaudesni . Liaudies poetinės kūrybos vertinimas ir panaudojimas ėjo kartu su valstiečių reikšmės didėjimu ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime , su demokratinių pradų stiprėjimu literatūroje ir vaizduojamajame mene .

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1000 žodžiai iš 2679 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.