Tautosakos rinkinėlis
5 (100%) 1 vote

Tautosakos rinkinėlis

I. Sakmės, pasakos, padavimai

II. Dainos

III. Keiksmai, užkalbėjimai, būrimai

1. SAKMĖS, PASAKOS, PADAVIMAI

Žmogus šuns vietoj

Kitąsyk, kada baudžiava buvo, ponai turėjo didelę valią ant žmonių: ką ponas norėjo, tą su žmogum darė. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo už šunį iš savo kaimyno. Šits, kito šuns neturėdamas, už šunį žmogų atidavė. Ir žmogus negalėjo priešintis. Kad ir mirti būtų paskyrę, ir tada neturėjo valią žodį ištart, nes žmogus tai buvo pono savastis, taip, kaip dabar mums galvijai.

Na, tas žmogus, paskirtas į šuns vietą, turi ir šuns pareigas pildyt: turi pamazgas lakte lakt, būdoj gulėt ir pono namus saugot.

Vieną naktį atėjo vagis, nusuko spyną, kur buvo staininiai arkliai, pasimovė ir jau vesis. O žmoginis šuo, tai matydamas, loja:

– Im, im, im, im, im!

O kada vedė jau per kiemą, šuo lojo:

– Ved, ved, ved, ved, ved!

Ponas manė, kad jo šuo tyčia taip loja, – žmogus tai būtų atėjęs po langu pasakyti, kad ima arba veda.

Ant rytojaus anksti ponas nori važiuot į svečius – jau jo staininių arklių nėr. Puolė ponas ant savo šuns su levo smarkumu, o šuo nė gero neduoda:

– Aš, – sako, – lojau gana, o kad tu nėjai žiūrėt, tai kas tau kaltas!

Tada ponas ką tik išmanė, tam žmogui darė. Ant galo puolė prie savo kaimyno, kad jam negerą šunį davęs, – padavė į teismą.

Teismas tą žmogų neva išteisino, bet ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis norėjo. Tą žmogų pusgyvį išvežė už miesto, kur jis ir išleido paskutinį kvapą.

Papasakojo J. Kalvaitienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Bažnytėlė

Aną metą ganiau dvylą karvę, radau spilgą ir adetą. Iš tos adetos nusikaldinau pinkioką kirvelį. Ėjau ieškoti kirveliui koto ir ančėjau tokį ąžuolą. Aš tą ąžuolą čekšt, man skiedra į bambą takšt. Aš vėlio takšt. Veizu – ateinąs oželis, vienu ragu rėždams dangų, antru ragu rėždams žemę, uodegelė šluostydama žemę. Einąs par miškus, par kadagynus, par alksnynus ir ant aukšto kalnelio rasi smilčių bažnytėlę. Įejęs į bažnyčelę, veiząs – sienos vėdaro, kilbasų liktoriai, sviesto altoriai, lašinių durys. Veizu – ir išeitąs kunigelis, su smetona galvelė aptepta. Aš ant vargonų, ans man už cimbolo. Aš ant viškų, ans man už kiškų. Aš ant plytos, ans man už kolytos. Aš ant akmens, ans man už tešmens. Aš ant stogo, ans nusprogo. Ano viens paminklas bėr.

Papasakojo J. Kalvaitienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Apie kirmėlę su dviem galvom

Buva panas su pania ir turėja dvi mažutes dukreles. Panas dukrelių niekur neleidė. Dukrelės prašė aran, tėvas išleidė un smėlia pasvartyties. Abi mergaitės bavijas gražiai. Tik neilga trukus, kai panas išleidė mergaites, kas ažuvužė. Dabaja – skrenda kirmėlė su sparnais. Nustvėrė mergaitį ir nusineš. Lika tik viena mergaitė ir ana vė bavijas. Atskrida vė kirmėlė su dviem galvam ir tų nusineš. Panas visur ieška ir niekur nerada. Pana dukterės buva labai gražias. Un ponų ata du bernai ir saka:

– Mes jas rasma!

Panas saka:

– Jei rasta, tai bus jūsų.

Bernai nuveja ieškati. Bernai ieška, ieška i rada pamiškėje pirkelį. Taj pirkelėj gyvena diedukas. Bernai klausė dieduku, a neregėja mergaičių. E diedukas prasižada. Tai tie bernai diedukui laužė pirštus ir vis anas nesakė, ir kratė až barzdas, i navet kų narėja, tų darė, i vis nesakė. Tadu bernai diedukui unskėlė barzdų i traukė, tai vat tadu pasakė, kur mergas gyvena. Diedukas saka bernam:

– Laiskitės šita liuktu par virves, tai ty rasta mergaites.

Tas mergas džiaugės, ku užvyda sava svietų. Mergas saka:

– Zaras atskris kirmėlės!

Tai liepė bernam palįstie pa lažėm su sabliam. Kai kirmėlės pavalgė i nuveja gulti, tai bernai kirmėlas papjavė. Tadu jiem labai buva linksma, kai papjavė kirmėlas. Mergas viskų susrinka, zėgarkus i viskų, išlipė, i mergas, i bernai, i nuveja un panų. Eja, eja i daeja un tėva dvarų ir pradžiuga. Nuve un tėvų ir matinų ir džiaugės visi. Tėvas mergas suženija su bernais. Labai gražius balius išruoš, ilgai baliuja. Paskui bernai mergas nusivež sava namuosan.

Papasakojo Elena Pakėnienė, Kauno raj.

Lapė ir žabangos

Vilkas ir lapė drauge bėgo pro žabangas. Žabangose buvo žąsis pakabinta. Abudu buvo seniai ėdusiu ir labai išalkusiu, bet lapė nė žiūrėti nežiūrėjo į žąsį.

– Kodėl tu, kūmute, nelipi? Antai žąsis pakabinta! – klausia vilkas.

– Man šiandien trečiadienis, su mėsa nevalgau, – atsakė lapė.

Vilkas atsiminė trečiadienio neužlaikąs – jis ėda mėsą, kada gaudamas, – ir įsilipo į žabangas, bet, žąsies nepasiekęs, vitimst ir pasikorė. Dabar lapė drąsiai prilipo prie žąsies ir skaniai ją sutriuškino.

– Juk tau,
kūmute, šiandien trečiadienis! – tarė leisgyvis vilkas.

– Tam trečiadienis, kurs kojomis žemės nepasiekia, – atsakė lapė

Papasakojo J. Kalvaitienė, Pažėrų km., Kauno apskr.

Žmogaus sutvėrimas

Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas Dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.

Kartą Dievas plovė puišiną veidą, nes, pečių bekūrendamas, buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 940 žodžiai iš 3054 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.