Teatras nuo renesanso iki klasicizmo
5 (100%) 1 vote

Teatras nuo renesanso iki klasicizmo

Turinys

TURINYS 3

ĮŽANGA 4

RENESANSAS 5

1. RENESANSO TEATRO SCENA 5

2. COMMEDIA DELL‘ARTE AKTORIAI 7

3. W. SHAKESPEARE‘O DRAMATURGINIS PALIKIMAS. KŪRYBOS PERIODAI 8

4. RENESANSO SUIRIMAS 9

KLASICIZMAS 11

1. KLASICIZMO BRUOŽAI 11

2. KLASICIZMO ŽANRAI IR JŲ ATSTOVAI 12

2.1. JEAN BAPTISTE POQUELIN (MOLIERE‘AS) 12

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

Įžanga

Teatras – 1. vaidybos menas: dramos, operos, muzikos t. ~o studija, dailė. ~o gyvenimas.

2. vaidybos meno įstaiga; jos pastatas.. 3. prk. vieta, kur vyksta svarbūs įvykiai.

Teatras – man maža priemonė turėti tą pasaulį, kurį pasirinkau tokioj pjesėje. Ir kuriu su visu smalsumu. Tuo metu , kai dirbu, – esu laimingas, nejaučiu laiko užbaigtumo Sąmonė vyrauja virš jausmų, sukuria meno mikrokosmosą <…> Teatras – raktas į daugelį dalykų. Teatru aš galėjau išsakyti savo fabulą . Pasakojau savo pasaką, savo skausmą. Kuo didesnis kūrinys, tuo labiau asmuo pasislepia už jo. Teatras man šauksmas, kad gyvenimas apsireikštų veiksme. Ne buitis man rūpi jame, o žmogaus ieškojimas savęs. ,,Gaudyk save! Pastatyk save į žmoniškumo būseną. Ieškok prasmės!“ Iš tokio gilinimosi ir emocijos gimsta. J. Miltinis [1].

Renesansas

1. Renesanso teatro scena

Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje – nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta.

Viduramžių drama pasiekė raidos viršūnė XIV a. Kitame šimtmetyje ją apėmė nuosmukis, kurį pagreitino Renesansas. Ši didžioji kultūrinė pervarta prasidėjo, kai 1453 m. Konstantinopolį paėmė turkai. Jos atbalsiai neaplenkė nieko – teatras, kaip ir kiti menai, patyrė metamorfozę. XV a. pabaigoje turtingų Italijos dramos globėjų susižavėjimas pjesėmis, parašytomis pagal klasikinį modelį, gerokai pakenkė. 1548 m. Paryžiuje religiniai vaidinimai buvo uždrausti; Anglijoje 1588 m. jiems padarė galą Reformacija kartu su politinėmis aplinkybėmis; ir nors savo dramų turėjo tiek Reformacija, tiek Kontrreformacija, jų veikiau reikėjo propagandai, o ne teatro tikslams. Jėzuitų drama, suklestėjusi tik vėliau, buvo scholastinio , o ne teatrinio pobūdžio ir netrukus, pasinaudojusi klasicizmo gudrybėmis, ėmė versti į vieną Heraklį, tritonus ir nimfas su šventaisiais ir kankiniais. Mokyklinė dramas buvo beveik vien ugdomoji, vis dar rašoma lotynų kalba. Religinė dramas ilgiausiai gyvavo Ispanijoje. Po vėlyvo suklestėjimo ten ji uždrausta 1765 m.

Atradus antikinius dramos kūrinius, suvokta, jog viduramžinė scena – tiek uždarose patalpose, teik po atviru dangumi – jiems vaidinti netiko. Drauge su materialiaisiais teatro aspektais taip pripažinta ir klasikinė forma bei santūrumas, du principai, visiškai svetimi be galo besidriekiančiai ir visa aprėpiančiai biblinei istorijai, kurią reikėjo labiau nei Antikos laikais kodifikuoti ir sugriežtinti. Tačiau tai buvo neišvengiam, kaip ir faktas, kad ne paprasta V a. graikų teatro erdvė, bei vėlyvieji, įmantrūs helenistiniai bei romėnų teatrai tapo Renesanso teatrų modeliu, o tragedijai Euripido bei Senekos kraštutinumai.

Serlio, parašęs veikalą apie architektūrą – teatrą aptarianti antroji jo dalis pasirodė 1545 m., – pirmasis iš scenos dailininkų išspausdino savo eskizus. Trys perspektyviniai scenovaizdžiai, numatyti didiko ar karališkojo asmens gyvenamo būsto pokylių salei, sukūrė pagrindinę sampratą, kuria rėmėsi visų kitų keturių amžių Europos scenografai. Komedijoms (pav.1) bei tragedijoms skirtos dekoracijos vaizduoja abipus gatvės besirikiuojančius namus, nutapytus ant kulisų bei fono uždangos. Scenovaizdis satyrų dramai (pav. 2), apie kurią italai nutuokė tik tiek, kad tai būta kaimietiško farso, buvo kaimo vaizdelis su medžiais ir mažomis trobelėmis abiejose scenos pusėse. Šie trys scenovaizdžiai paveikė anglų maską , Ispanijos dvaro teatrą, Moliere‘o teatrą Paryžiuje ir XIX a. melodramą.

Iš pjesių ir prašmatnių pramoginių reginių, rodytų Renesanso scenose, maža kas liko, išskyrus scenografijos ir kostiumų eskizus. Eruditai klasikinės tradicijos paveldėtojai rašė veikiau plunksna, o ne širdies krauju, tačiau verta paminėti Priostą, kurio komedijos paremtos lotyniškaisiais originalais, Girodano Bruno, kurio komedija ,,Žvakidė“ buvo uždrausta ir parodyta tik 1905 m., bet Bruno filosofija, už kurią jis sudegė ant laužo , galėjo daryti įtaką Shakespeare‘ui, kai šis rašė „Hamletą“ .

Italijai visais laikas bus pripažįstami Renesanso pasaulį išugdžiusios šalies nuopelnai, nors rimtasis teatras tesudarė tik menką šio pasaulio dalį. Vis dėl to italams priskirti kiti du
teatro – skiriant jį nuo dramos – aspektai. Pirmasis – tai naujojo teatro pastato pavidalas su proscenijaus arka, o antrasis – tapyto scenovaizdžio ištobulinimas. Abu šie teatro aspektai susiję su stulbinama viso plastinio bei vaizduojamojo meno sklaida to meto Italijoje.

Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage – nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai.

2. Commedia dell‘arte aktoriai

Vadinamieji dzaniai (it. zanni), arba komiški tarnai, , savo keistenybėmis užpildydavę didesniąją bei gerokai populiaresnę pramoginio renginio dalį , ne kažin ką tekalbėdavo, mat savo humorą kurdavo daugiausia vaizdinėmis priemonėmis: varijuodavo standartinius pokštus – lazzi, arba smulkesnius komiškus elementus, bei burle – ilgesnius veiksmo epizodus, kurių branduolį sudarė kokia nors išdaiga. Tiek lazzi, tiek burle teikė aktoriui nemažą improvizacijos erdvę. Šio žanro aktoriai būdavo nelygstami savosios profesijos meistrai, derinę šokėjo, daininko, akrobato, žemosios komedijos atstovo, pamėgdžiotojo ir mimo sugebėjimus su neįtikėtinu kūno ir proto paslankumu. Taip pat nepaprastai svarbu būdavo įvaldyti subtilią gestų kalbą, nes aktoriai komikai, dėvėję kaukes, negalėjo naudotis veido išraiškos priemonėmis. Trupę sudarė aktoriai, visuomet vaidindavę tą patį vaidmenį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1006 žodžiai iš 3323 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.