Meno vieta gyvenime
Žmonės kasdien susiduria su meno kūriniais. Pats mūsų gyvenimas galėtų būti meno kūrinys. Nes kiekvienam, net talentingiausiam menininkui sunkiausias išbandymas – meno kūrinys – asmeninis gyvenimas.
Žmogus gali ne tik mylėti, mąstyti ir jausti, bet ir turi sugebėjimą kurti. Nėra pasaulyje tautos ar kultūros, kuri nekurtų meno. Kūrybiškumo dvasia atskiria žmones nuo nežmonių. Kūryba būdinga žmoniškumui. Mes stengiames patys kurti savo gyvenimą, norėdami kad jis būtų gražus, prasmingas, vertingas. Mes įsijungiame į gyvenimą, pats gyvenimas mus veikia, pažindami gyvenimą mokomes gyventi. Mes skaitome knygas, klausomės muzikos, gėrimės gražiomis gėlių puokštėmis.
Menas yra ne tik tapyba, architektūra, skulptūra, poezija, klasikinė muzika; tai ir literatūra, kinas, populiarioji muzika, choreografija, teatras. Menas mus veikia, mes į jį įsijungiame, vertiname, interpretuojame. Meno paskirtis mūsų gyvenime – tobulinti dvasinių vertybių sistemą.
Kiekvienas menininkas savo kūriniuose pateikia tam tikrą požiūrį. Bet ne kiekvienas kūrinys yra tikras menas. Ne viskas kas kyla iš žmogaus kūrybinės galios yra gera moraliniu ir etiniu požiūriu. Egzistuoja ir destruktyvus menas, kuris pasireiškia savo griaunančia jėga.
Menininko darbas rodo jo pasaulio supratimą, remiasi jo vertybėmis. Meno kūrinys turėtų atskleisti grožį, gėrį, tiesą. Matydami senovinius žalvario dirbinius, gintaro papuošalus, matome ne tik išorinį jų grožį, bet ir juose esantį žmonijos prigimtį, charakterio bruožus, pasaulėžiūrą. Meno kūriniai atspindi tautos kultūrą, tradicijas.
Galima įvairiai reikšti savo požiūrį į pasaulį. Yra meno šaka, kuri naudodama dailės, literatūros, architektūros, muzikos elementus, skleidžia grožį, gėrį, sprendžia gyvenimo klausimus.
Teatras yra mįslė, paslaptis, plačiausi galimumai; jis išreiškia žmogaus esmę, prieštaringumą, aistrų prigimtį, charakterių kovą; čia pat, prieš žiūrovus, gyvu kūnu ir gyva siela; stipriau, skvarbiau, nelaukčiau negu knygos puslapiai.
J. Grušas
Niekas pasaulyje tiksliai nenustatė ir nenustatys, kuriais metais atsirado teatras. Teatro egzistavimo laikas skaičiuojamas nuo pačios žmonių giminės gyvavimo pradžios. Kad ir kokios permainos vyko pasaulyje, niekas ir niekuomet nenutraukė amžinos teatro būties. Seniausias žmogaus kūrinys iki šiol tebeturi nesilpnėjančią traukos jėgą, nesunaikinamą gyvybingumą.
Teatras – tai gyvenimas, meilė, tikslas ir saviraiška. Teatro menas – žiūrovų stebimas kūrybinis procesas. Teatro magiją, jo nepakartojamą savitumą sudaro mūsų akivaizdoje gyvo žmogaus kūriamas menas. Mes ne tik stebime aktorių veiksmus, gestus, mes juose matome dvasinės savybės. Gyvo žmogaus kvepavimas, jo buvimas čia pat, jo kalba, mimika, gestai suteikia teatro menui dvasinės, emocinės energijos, veikia žmogaus sielą ir širdį. Nors scenoje ir parodoma ne reali tikrovė, o jos meninis atspindis, tačiau tame atspindyje tiek tiesos, kad jis suvokiamas betarpiškai, kaip pats tikrasis gyvenimas. Žiūrovai scenos herojų egzistavimą suvokia kaip realybę. Čia ir slypi stebuklinga dvasinė, emocinė teatro energija. Teatre įmanoma visa žmogaus emocijų ir sielos sukrėtimų įvairovė: juokas, ašaros, sielvartas, džiaugsmas, liūdesys, laimė, panieka, užuojauta.
Neįmanoma su nieko palyginti teatro. Perskaitytą knygą, nutapytą paveikslą mes suvokiame kaip baigtą kūrinį. Teatre žiūrovas tampa ne pabaigto kūrinio stebėtoju, o tiesioginiu kūrybos dalyviu. Teatro menas, skirdamasis nuo kitų
menų yra gyvas. Jam būtinas emocinis, dvasinis aktorio ir žiūrovo kontaktas.
Vaidyba – puiki priemonė asmenybės meniniai saviraiškai. Aktoriai, režisieriai sugeba parodyti kaip jie supranta meno kūrinį, sugeba parodyti savo vietą kūrybiniame procese.
Žmogus teatre atpažįsta save, savo laikmetį, savo gyvenimą. Teatras padeda suvokti save dvasiškai ir morališkai. Teatras perteikia tam tikras dvasines vertybes, kurie sudaro meno pamatą. Žiūrovai priima tas vertybes, jie tobulėja dvasiškai, nes tikras menas fiksuoja gėrio, grožio, tiesos vertybes. Žmonės vertina meno kūrinį jo atlikimo, pasaulio suvokimo, vertybinių nuostatų atžvilgiais. Tai labai svarbu mūsų gyvenimui, kuris turi byloti tiesą ir grožį pasimetusiame ir nusivylusiame šiuolaikiniame pasaulyje.