VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
DAIVA MORKŪNAITĖ ŠMITIENĖ
KULTŪROS VADYBOS I KURSO MAGISTRĖ
TEATRŲ IR KONCERTINIŲ ĮSTAIGŲ VEIKLOS POLITINĖS, EKONOMINĖS IR JURIDINĖS
SĄLYGOS LIETUVOJE
Darbo vadovas:
Doc. dr. A. Kulakauskas
Kaunas, 2003
Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………… 3
1. Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo
koncepcija..…. 3
1.1 Teisinis koncepcijos rengimo pagrindas………………….….……… 3
1.2 Įstatymo reguliavimo ir tikslų
charakteristika.…………………………… 3
1.3 Kiti teisės aktai, reguliuojantys tą pačią sritį…………………..……. 4
1.4 Užsienio valstybių
pavyzdžiai………………………………………………….
…. 5
1.5 Tarptautinės bei Europos sąjungos teisės normos ir
principai………….. 6
1.6 Pagrindinės
nuostatos…………………………………………………..
…………………….. 6
1.7 Galimos
pasekmės……………………………………………………
………………………… 7
1.8 Finansinis ekonominis
pagrįstumas…………………………………………………
…….. 7
1.9 Numatoma įstatymo
struktūra…………………………………………………..
…………… 8
2. Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo
projektas….. 10
ĮVADAS
Šiandieninė Lietuvos visuomenė – dinamiška ir sparčiai modernėjanti.
Kultūra yra sudėtinė visuomenės politinės, socialinės, ekonominės raidos
dalis, dažnai pati skatinanti naujoves bei nestokojanti galių socialinei
bei ekonominei krašto plėtrai spartinti. Artėjant svarbioms mūsų šaliai
sukakčiai – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui – tautai ir valstybei
ypač svarbu išlaikyti savo kūrybines galias, kultūrinę gyvastį ir tapatumą.
Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir NATO suteiks naujų galimybių
plėtoti intensyvius ir turiningus tarptautinius kultūros mainus.
Integracija dar labiau pabrėžia valstybės atsakomybę už Lietuvos kultūros
gyvybiškumą, savitumą ir konkurencingumą. Lietuvos kultūra neabejotinai
turtina ir turtins Europos ir pasaulio kultūrą.
Akivaizdu, kad kultūra ir menas yra nepakeičiami valstybės politikos
įrankiai, nes dažnai kaip tik jie įtikinamiausiai atstovauja šaliai,
padeda tautoms susikalbėti, pažinti vienai kitą ir susitarti.
Įgyvendinant Lietuvos kultūros politikos nuostatas būtina kuo skubiau
parengti Nacionalinę kultūros plėtros programą, apibrėžiančią konkrečius
darbus, kompleksiškai suderinant ir sutvarkant kultūros administravimo,
kultūros procesų skatinimo, tradicijų puoselėjimo darbus. Prioritetiškai
būtina užtikrinti sąlygas informacinės visuomenės plėtrai, intensyvinti
kultūros mainus ir racionaliai naudojant valstybės lėšas pristatyti Lietuvą
pasaulyje. Akivaizdu, kad daugiau pastangų reikalauja visuomenės galimybių
naudotis kultūros ir meno laimėjimais sukūrimas, ypač regionuose.
Kryptinga nacionalinės kultūros plėtra, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės patvirtinta valstybės prioritetu, turėtų suvienyti politikų ir
visuomenės pastangas užtikrinant tautos kūrybinių galių stiprėjimą.
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEATRŲ IR KONCERTINIŲ ĮSTAIGŲ
ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo
koncepcijos projektas rengiamas įgyvendinant:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 – 2004 metų programos
įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001
m. spalio 4 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 – 2004
metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo”;
Lietuvos kultūros politikos nuostatų, patvirtintų Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos
kultūros politikos nuostatų” IV skyriuje ,,Kūrybinės veiklos ir meno
įvairovės skatinimas” numatytus tikslus.
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO IR TIKSLŲ
CHARAKTERISTIKA
Šiuo metu Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, reguliuojančio
visuomeninius santykius, susiklostančius teatrų ir koncertinių įstaigų
administravimo, finansavimo, kūrybinės veiklos ir iš kūrybinės veiklos
kylančių darbo santykių srityse. Šia koncepcija siekiama pagrįsti tokio
įstatymo projekto parengimo būtinumą.
Teatrų ir koncertinių įstaigų veikla yra specifinio pobūdžio – tai
yra individuali ir kolektyvinė kūryba, kuri yra intelektinės veiklos
sritis.
Siūlomas parengti Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų
įstatymas turėtų reguliuoti šių sričių visuomeninius santykius:
teatrų ir koncertinių įstaigų steigimą, finansavimą, valdymą ir
veiklą;
teatrų ir koncertinių įstaigų sistemą bei jų tarpusavio santykius;
nacionalinių teatrų ir nacionalinių koncertinių įstaigų veiklos bei
finansavimo ypatumus;
teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybinių darbuotojų darbo santykius ir
su jais susijusias socialines garantijas.
Siūlomu įstatymu siekiama nustatyti bendrą teatrų ir koncertinių
įstaigų valdymo, finansavimo, darbo santykių ypatumų teisinį
reglamentavimą. Tokius specifinius visuomeninius santykius, atsirandančius
kūrybinės veiklos procese, gali reglamentuoti tik tam skirtas specialus
įstatymas.
III. KITI TEISĖS AKTAI, REGULIUOJANTYS TĄ PAČIĄ SRITĮ
Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad kultūra, mokslas ir
tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Valstybė remia kultūrą ir mokslą,
rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių
apsauga. Dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su
mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.
Teatrų ir koncertinių įstaigų veiklą reglamentuoja bendro pobūdžio
teisės aktai: Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kuriame nustatyta
juridinio asmens samprata, bendrosios juridinių asmenų steigimo,
registravimo, reorganizavimo bei likvidavimo nuostatos, juridinių asmenų
valdymo organų kompetencija ir kita. Lietuvos Respublikos biudžetinių
įstaigų įstatymas ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas nustato
tik bendrus, tinkančius bet kurios srities atitinkamos teisinės formos
įstaigai, veiklos principus, tačiau nenustato specifinių teatrų ir
koncertinių įstaigų veiklos principų.
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas
nustato autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, autorių
teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą, administravimą ir gynimą.
Vadovaujantis šiuo įstatymu, teatruose ir koncertinėse įstaigose yra
sudaromos autorinės sutartys, užtikrinančios autorių ir atlikėjų teisių
apsaugą.
Teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų darbo santykius reguliuoja
Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas, kurio nuostata neleidžianti
sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio,
išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį pageidauja pats darbuotojas
arba tai nustato kiti įstatymai. Kūrybinių darbuotojų darbas laikomas
nuolatinio pobūdžio darbu, neatsižvelgiant į kūrybinės veiklos specifiką –
kūrybinio darbuotojo užimtumą repertuare, dvejopą-individualų ir
kolektyvinį pasirengimo darbui pobūdį, kolektyvinį kūrybos rezultatą, darbo
dienos laiko paskirstymą ( repeticijos – ryte, spektakliai ir koncertai –
vakare) bei į kai kurių meninių profesijų ypatumus, pavyzdžiui, trumpalaikę
karjerą. Tokiu būdu teatruose sudaroma situacija, kai mokama etatiniam
aktoriui ir papildomai mokama samdomam aktoriui, kuris reikalingas meniniam
sumanymui įgyvendinti.
Teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų socialinės garantijos
reglamentuotos taip pat bendrais teisės aktais, kurie nėra pritaikyti šios
kūrybinės veiklos specifikai: taikomas Lietuvos Respublikos valstybinių
pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymas. Socialinės garantijos yra suteikiamos tik tiems teatrų
ir koncertinių įstaigų darbuotojams, kurie dirbo pagal darbo sutartį (t.y.
mokėjo socialinio draudimo įmokas). Pensijai gauti yra dar papildomi
reikalavimai-turėti tam tikrą darbo stažą bei būti tam tikro amžiaus.
Kūrybiniai darbuotojai, kurie yra sudarę autorines sutartis, nėra
privalomai socialiai apdraudžiami, tačiau jie, gali savanoriškai draustis
valstybiniu socialinių pensijų draudimu Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nustatyta tvarka. Vadovaujantis Valstybinio savanoriškojo socialinio
pensijų draudimo taisyklėmis, asmenys, apsidraudę savanoriškuoju pensijų
draudimu, įmokas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos miesto
(rajono) teritoriniam skyriui individualiai savanoriškojo pensijų draudimo
sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998
m. vasario 18 d. nutarimu ,,Dėl rentos skyrimo valstybinių muzikinių teatrų
ir koncertinių organizacijų
nustatyta, kad valstybinių muzikinių
teatrų ir koncertinių organizacijų kai kurių kategorijų artistams, dėl
profesijos specifikos nebegalintiems dirbti pagal įgytą specialybę iki
senatvės pensijai nustatyto amžiaus, savo prašymu nutraukiantiems darbo
sutartį (arba šalių susitarimu), kas mėnesį skiriama 500 litų renta.
Nutarimas konkretizuotas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 1998 m.
vasario 27 d. įsakymu Nr. 137, išvardinant teatrus ir koncertines
organizacijas, kuriose dirbantys artistai turi teisę gauti rentą. Lietuvos
Respublikos meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas apibrėžia meno kūrėjo
sampratą, meno kūrėjo statuso įgijimo pagrindus ir įtvirtina teisę jungtis
į atitinkamos srities meno kūrėjų organizacijas. Šia teise meno kūrėjai
pasinaudojo. Šio įstatymo nuostatos yra taikomos tik kūrybiniams teatrų ir
koncertinių įstaigų darbuotojams. Rengiamos Lietuvos Respublikos meno
kūrėjų ir jų organizacijų įstatymo pataisos numatys meno kūrėjams teisę į
papildomą pensijinį aprūpinimą. Nevalstybinį šių asmenų pensinį draudimą
reguliuoja įstatymai, reglamentuojantys pensijų kaupimą pensijų fonduose.
Valstybinių teatrų ir koncertinių įstaigų turto valdymo, naudojimo
tvarka ir sąlygos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos valstybės ir
savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu. Šio
įstatymo nuostatos, reglamentuojančios materialųjį turtą, netinka kalbant
apie specifinį teatrų ir koncertinių įstaigų turtą – kostiumus,
dekoracijas, rekvizitą ir pan. Kostiumai ir dekoracijos yra ne tik turtas,
bet jie gali būti ir autoriniai kūriniai. Teatrų veikla susijusi ir su
specifine ūkine veikla – trumpalaikio turto įsigijimu ir scenos priemonių
gamyba (rekvizitas, dekoracijos, butaforija, rūbai ir kt.). Šios ūkinės
veiklos nereglamentuoja joks įstatymas.
IV. UŽSIENIO VALSTYBIŲ PAVYZDŽIAI
Rengiant Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo koncepcijos
projektą, išnagrinėti šie užsienio valstybių teisės aktai:
Danijos karalystės 1996 m. kovo 22 d. Teatrų įstatymas;
Flandrijos bendrijų ir regionų vyriausybės 1999 m. gegužės 18 d.
dekretas dėl draminio meno flamandų kalba profesionalių organizacijų, šokių
profesionalių organizacijų, muzikinio teatro profesionalių organizacijų,
profesionalių meno centrų, profesionalaus sceninio meno festivalių ir
Flandrijos Bendrijos sceninio meno rėmimo centro pripažinimo bei
subsidijavimo ir kuriančių menininkų užsakomųjų darbų subsidijavimo;
Estijos Respublikos 1997 m. sausio 5 d. Teatrinių įstaigų įstatymas.
Rengiant koncepcijos projektą, susipažinta su Europos šalių teatrinės
kultūros įstaigų sistemos ir struktūros, šių įstaigų meninės veiklos
kultūros politikos istorine raida bei prielaidomis teatrinio meno procesų
vystymuisi šiose šalyse.
Daugelis Europos valstybių turi atskirus įstatymus, reguliuojančius
visuomeninius santykius scenos meno srityje. Užsienio valstybių patirtis
rodo, kad nėra vieningo šių įstaigų sistemos, struktūros ir veiklos
modelio. Visų šalių Teatro įstatymuose yra aiškiai apibrėžtas teatro meno
įstaigų teisinis statusas, struktūra, valdymas, valstybės ir teatro įstaigų
abipusiai įsipareigojimai, finansavimo būdai. Besikartojančios nuostatos
yra susijusios su teatrų pasiskirstymu šalių regionuose, jų kategorijų
apibrėžimu (atsižvelgiant į meninę veiklą arba finansavimo pobūdį),
kūrybinių darbuotojų kūrybinės veiklos prigimtį ir specifiką atitinkantys
darbo santykiai ir socialinės garantijos. Visuose įstatymuose akcentuojamas
nacionalinės kultūros pristatymo prioritetas, kuris įvardinamas valstybės
užsakymu specialioms programoms: nacionalinės literatūros, nacionalinės
dramaturgijos, nacionalinės muzikos. Išskirtinis dėmesys skiriamas
netiesioginei teatrų veiklai, kurioje akcentuojama edukacinių programų
svarba.
Danijos teatrų sistemą sudaro: Karališkasis teatras ir orkestras
(valstybinis) ir regioniniai teatrai. Dotacijas Danijos teatrams skiria
valstybė, apskritys ir savivaldybės. Valstybės dotacijas nustato metinis
Finansų įstatymas. Subsidijavimo klausimus sprendžia Teatro Taryba (1926 m.
įkurta prie Teisingumo ministerijos). Parama yra kelių tipų: nuolatinei
veiklai, atskiriems projektams ir teikiama dotacija garantijos arba
paskolos forma. Socialines teatro kūrybinių darbuotojų problemas sprendžia
Danijos aktorių susivienijimas.
Estijoje teatrai skirstomi į valstybės, savivaldybės ir privačius.
Estijos valstybės teatrų lėšų šaltiniai yra šie: valstybės biudžeto lėšos,
savivaldybės lėšos, lėšos, gautos už parduotus bilietus,lėšos iš meninių
užsakymų ir kontraktų, rėmėjų lėšos ir kt. Išlaidos skiriamos: darbo jėgai,
investicijoms, naujiems spektakliams kurti ir teatrui administruoti.
Švedijoje nacionalinės institucijos vardas suteikiamas atsižvelgiant į
veiklos rezultatus ir vardo suteikimas
su išskirtinėmis
finansinėmis sąlygomis.
Senas profesionalaus teatro tradicijas turinčiose Vakarų Europos
šalyse (Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse)
susiformavusi tokia teatrų struktūra: nacionalinės reikšmės institucijos;
regioninės reikšmės institucijos (aptarnaujančios tam tikrą regioną ir
išlaikomos kofinansavimo principu, sudedant regiono ir valstybės lėšas);
vietinės reikšmės institucijos (išlaikomos bendruomenės savivaldos organų)
bei vadinamosios “nepriklausomos” (nevyriausybinės) institucijos. Tačiau
yra kita šalių grupė (Olandija, D.Britanija), kur dominuoja ne stabilios
struktūros, o programinio finansavimo principas, t.y. visi teatrai, trupės
nustatytais laiko tarpais (pvz. Olandijoje – kas 4 metus) pateikia
kūrybinius planus, pagal kuriuos užsitikrina (arba ne) finansavimą
fiksuotam laikotarpiui. Šis principas geriau stimuliuoja kūrybinių procesų
kaitą, naujas kūrybinės raiškos formas.
V. TARPTAUTINĖS BEI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMOS IR PRINCIPAI
Siekiant išvengti kultūrų niveliacijos, Europos Sąjungos teisės aktai,
reglamentuojantys kultūrą, yra rekomendacinio, patariamojo pobūdžio,
atskirų kultūros įstaigų veiklai nėra taikomi vieningi reikalavimai.
Europos Sąjungos politikoje akcentuojamas ne pats kūrybinis procesas, bet
kultūrinis bendradarbiavimas – bendros kultūrinės erdvės kūrimas. Lietuvos
nacionalinė teisė derinama su Europos Sąjungos reikalavimais laisvo asmenų
(kultūros darbuotojų) judėjimo, paslaugų teikimo bei laisvo prekių judėjimo
(kultūros vertybių) bei intelektinės nuosavybės srityse.
Tarptautinės teisės šaltiniai numato keitimąsi teatro, muzikos, šokio,
solistų kolektyvais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pasirašiusi daug
sutarčių su užsienio valstybių vyriausybėmis dėl bendradarbiavimo kultūros,
švietimo ir mokslo srityse (Graikijos, Italijos, Turkijos, Slovėnijos
Respublikomis ir kt.).
Šių sutarčių sąlygos numato teatrų ir koncertinių įstaigų kolektyvų
gastroles užsienio valstybėse.
VI. PAGRINDINĖS NUOSTATOS
Siūlomas įstatymas įtvirtintų teatrų ir koncertinių įstaigų teisinę
formą, pagrindinius teatrų ir koncertinių įstaigų veiklos tikslus ir
principus. Nustatytų šių įstaigų valdymo, finansavimo, turto naudojimo
ypatumus, kūrybinės veiklos, darbo santykių ir socialinių garantijų
specifiką.
Siūlomas įstatymas nustatytų, kad visi valstybės teatrai ir
koncertinės įstaigos yra viešosios įstaigos, biudžetinės įstaigos, įmonės.
Sprendimą dėl įstaigos teisinės formos turi priimti steigėjas. Nacionalinis
teatras ir nacionalinė koncertinė įstaiga yra biudžetinės įstaigos.
Teatrinę ir koncertinę veiklą galėtų vykdyti įmonės.
Minėtų įstaigų veiklos tikslas yra kurti ir viešai atlikti teatro ir
muzikos scenos meno kūrinius. Veiklos funkcija – formuoti ir tenkinti
visuomenės poreikį profesionaliajai meno kultūrai, ugdyti meninį estetinį
skonį, mentalitetą.Veiklos tikslas apibrėžia šių įstaigų veiklos specifiką
– kūrybą, kuri yra intelektinės veiklos sritis. Tikslas, meninės veiklos
kūrybinis pobūdis, veiklos formavimo, vykdymo formos išskiria teatrus ir