Technikos muziejai Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Technikos muziejai Lietuvoje

Jau senaisiais laikais Lietuvoje buvo statomi gynybiniai inžineriniai įrenginiai – piliakalniai, kur buvo ne tik kasami apsauginiai pylimai, pilamos sampilos, renčiamos pilių sienos, bet ir pritaikomi hidrotechnikos pasiekimai – daromos patvankos, apie kurias turime žinių. Ir iš archeologinio paveldo, ir iš rašytinių šaltinių – patvankos pilių apsaugai minimos Dusburgiečio kronikoje. Didysis techninės informacijos pasikeitimas vykdavo stresinėse situacijose – mūšio lauke ar pilies apgulimo metu. Europos vyrai geru grobiu laikė lietuvišką skydą ir gerai žinojo kalavijo kirčio aštrumą. Pats terminas „kalavijas“rodytų ginklo gamybos technologiją – kalti vijomis.

Noras išlikti vertė lietuvius statyti ir mūrines pilis, tokias kaip Medininkų, Krėvos, Lydos ar Kauno. Jau seniai valstybių vadovai suprato kultūrinių mainų ir naujų technologijų įdiegimo svarbą. Neveltui Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas kvietėsi įvairių profesijų amatininkus. Lietuvos pilis, tiltus, kelius kartu su vietiniais meistrais statė ir įvairių kraštų amatininkai. O Rusijos platybėse ir šimtmečiams praėjus buvo prisimenami „Algirdo keliai“, kuriuos nutiesė Lietuvos kariai ir kuriais buvo gabenama karinė technika Rusijos miestams apsiausti.

Rašytiniuose šaltiniuose minimi ir tvenkiniai, kūlgrindos, tiltai. Žygimanto Augusto laikais jau veikė pašto kelių sistema, jungusi Lietuvą su svarbiais Vakarų Europos miestais. Didikams garbės reikalas buvo leisti vaikus į Vakarų Europos universitetus, kuriuose jie be humanitarinių dalykų sėmėsi ir technikos žinių. Kai kurie didikai, pavyzdžiui, Jonušas Radvila atliko net savotiškus karybos praktikos darbus, su Henriku Oraniečiu dalyvaudamas karuose. Ir neveltui Biržų pilis, liudininkų iš užsienio teigimu, panaši į Oranijoje matytą. Biržų pilies, kaip ir kitų pilių statybai buvo sutelktos pajėgos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių kraštų. Svetur dirbdavo ir Lietuvos specialistai. Ryškiu pavyzdžiu galėtų būti Kazimieras Simonavičius (Semenavičius).

Praradus valstybę ir valstybingumą, daugelis mūsų technikos paveldo kūrėjų išnyko iš istorijos kaip Lietuvos piliečiai. Daugelį likimas privertė dirbti jau ne Lietuvai, bet ją okupavusioms šalims arba savo genijų skirti naujosioms tėvynėms. Stanislovas Kerbedis bene mažiausiai žinomas Lietuvoje, nors kilęs iš Lietuvos, projektavęs Lietuvoje geležinkelių tunelius (jie dabar yra oficialūs kultūros paveldo objektai). Tačiau jis gerai žinomas kaip tilto per Nevą S. Peterburge arba tilto per Vyslą Varšuvoje statytojas. Geležinkelių statybos srityje yra labai daug dirbęs Petras Vileišis su broliais. Šis žmogus puikiai derino inžinerinius mokslus su humanitariniais, buvo ne tik geras tiltų projektuotojas ir statytojas, bet ir didis kultūrininkas, lietuvybės puoselėtojas. Deja, jo su broliais daugiausia tiltų pastatyta Rusijos imperijoje, už Lietuvos ribų. Jonavoje šalia geležinkelio tilto tebestovi P. Vileišio projektuoto tilto atramų liekanos. Geležinkelio tiltų statyboje pasižymėjo Zigmantas Gozdava Minika (1840–1925), save vadinęs „lietuviu iš miškų glūdumos“, Graikijos premjero Andriejaus Papandrėjaus senelis. Dalyvavęs 1863 m. sukilime, dirbo Bulgarijoje, Graikijoje, tiesė plentus ir geležinkelius. Graikijos valdžia jam suteikė aukščiausius apdovanojimus. Kitas lietuvis, Gabrielius Narutavičius, gimęs 1865 m. Brevikiuose (Alsėdžių vlsč.), dirbo elektrotechnikos srityje, statydamas vandens jėgaines Šveicarijoje, 13 metų buvo Ciuricho politechnikumo profesoriumi. Grįžus į Vilnių, 1922 m. nušautas politiniais motyvais.

E. Totlebenas, fortifikacijos inžinierius, turėjo Kėdainiuose pasistatęs gražius rūmus su parku ir mečete. Buvo pagarsėjęs kaip Rusijos imperijos fortifikatorius. Kurį laiką buvo Lietuvos generalgubernatorius, Latvijoje jis gerai žinomas kaip Rygos miesto išplėtimo projekto autorius.

Aleksandro Griškevičiaus kūrinys „Žemaičio garlėkys“ kėlė lietuvių žvilgsnius į erdves. Nežinia tiksliai, kur pakėlė į orą savo aparatą – Šiauliuose ar Kaune, tačiau jei ne minėta jo knygelė, apie Griškevičių ne ką težinotume.

Nepriklausomos Lietuvos periodas buvo labai trumpas, bet vaisingas. Per 20 metų Kaune dirbo lietuvių ir kitų tautų architektai, kurie atsilikusį Rusijos gubernijos centrą pavertė Lietuvos valstybės modernios architektūros sostine. Čia ir provincijoje dirbo būrys architektų ir inžinierių – V. Landsbergis-Žemkalnis, K. Reisonas, F. Vizbaras, P. Markūnas, M. Songaila, J. Mulokas, A. Funkas, E. Frykas, V. Dubeneckis, A. Gravgrokas, J. Kiaunė ir daugelis kitų, projektavusių ir stačiusių ne tik visuomeninius ir individualius pastatus bet ir fabrikus, malūnus, tiltus, geležinkelius, plentus, net siaurąjį geležinkelį, kurio paveldo išsaugojimui dedamos didžiulės pastangos.

Labai daug nuveikta Vakaruose, kur mūsų inžinieriai laisvai pritaikė savo žinias ir sugebėjimus. Reikšmingų darbų sukūrė architektai Edmundas Arbas, Algimantas Bublys, garsus švyturių statytojas Juozas Danys. Sėkmingai dirbo inžinieriai Jurgis Gimbutas, Romualdas Bublys, Eugenijus Manomaitis, Jurgis Valaitis, Stasys Bačkaitis ir daugybė kitų inžinierių, palikusių pėdsaką daugelyje valstybių ir kurių darbai, manau, taps
techninės minties paveldu..

Technikos paveldo kūrėjai buvo ir yra ne vien aukštuosius mokslus baigusieji. Paveldą kūrė ir kuria ir dailidės, kalviai, mūrininkai, malūnų meistrai, įvairiausių profesijų atstovai, kurių indėlis technikos paveldą daro artimesniu etninei kultūrai, jų darbai tampa tautos savastimi.

Mokslo pažanga glaudžiai susijusi su technikos plėtotės galimybėmis, išradyba, naujų technologijų sukūrimu, taip pat naujų gamybos prietaisų bei mašinų gamyba. Vykstant spartiems pokyčiams žmonijos gyvenime ypač svarbu išsaugoti technikos paveldą. Tik jį pažinę galėsime suprasti kūrybinių mokslo žmonių, inžinierių ir liaudies meistrų poveikį žmonijos raidai.

Vilniaus universiteto observatorijapastatyta 1932 m. (Vilnius) Kombainas 1939 m. Kuliamoji mašina

Laiko tėkmėje dalis senosios technikos objektų sunyksta. O juk tai – praeities kartų gamybinės veiklos ir gyvenimo būdo liudytojai, tad privalu išsaugoti juos ateities kartoms.

Išlikę liaudies mechanikos ir technikos kūriniai, kitados suvaidinę didelį vaidmenį krašto ekonominiame gyvenime, tebėra reikšmingi ir šiandien. Nors išradus garo mašiną bei vidaus degimo variklį XIX a. pab.–XX a. pr. vėjo ir vandens malūnai Lietuvoje ėmė nykti, tačiau jie ir dabar, ir ateityje reikšmingumo nepraras.

Kultūros paveldo centras mažne per savo veiklos dešimtmetį sukaupė apie Lietuvos technikos paveldą nemažai informacijos.

Vienas kitas leidinys, skirtas atskiroms technikos objektų rūšims, yra išleistas anksčiau. Vertinga A. Andrejevo, E. Morkūno 1982 m. išleista knyga „Vėjo malūnai. Technikos paminklai Lietuvoje“, nagrinėjanti vėjo malūnų atsiradimo istoriją bei pateikianti mokslinę jų klasifikaciją. 1998 m. išleistas

V. Viršilo albumas „Lietuvos tiltai“, kuriame apžvelgti ir į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti tiltai. Minint siaurojo Lietuvos geležinkelio šimto metų jubiliejų, 1999 m. Kultūros paveldo centro leidykla „Savastis“ jo šimtmečiui išleido O. Stasiukaitienės leidinėlį „Siaurukas“, skirtą siaurojo geležinkelio istorijai.

Kultūros paveldo objektai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. Kilnojamosios kultūros vertybės – senieji automobiliai, motociklai, traktoriai, įvairios žemės ūkio mašinos, kita buitinė technika, įvairūs mechanizmai ir kt. kaupiami ir saugomi technikos muziejuose bei asmeninėse kolekcijose.

Šis leidinys, skiriamas nekilnojamojo technikos paveldo trumpai apžvalgai, pristato tik svarbiausias nekilnojamąsias vertybes, istoriškai susijusias su geografine vieta, jos kraštovaizdžiu ar gamtinėmis sąlygomis. Technikos paveldas, būdamas labai įvairus, apima skirtingas objektų rūšis, tad pabandyta jį suklasifikuoti.

Transporto statinių ir statinių kompleksų klasei priskiriami senieji keliai, serpantinai, funikulieriai, geležinkeliai, depai, tuneliai, viadukai, tiltai. Kiek platesnei – gamybinių statinių ir statinių kompleksų klasei priskirtini gamybiniai-ūkiniai statiniai (malūnai, lentpjūvės, karšyklos-verpyklos, kalvės, aliejinės, kalkinės) bei gamybiniai-pramoniniai statiniai (fabrikai, gamyklos, elektrinės, bravorai, spaustuvės, dirbtuvės, pieninės, sandėliai ir magazinai). Į atskiras grupes išskirti gynybiniai statiniai (pilys, fortai, bastionai), hidrotechniniai (vandentiekio bokštai, vandenvietės, vandens kėlimo stotys, kanalai, akvedukai, švyturiai), komunikaciniai (pašto stotys, geležinkelio stotys, užvažiuojamieji kiemai), mokslinių tyrimų (ornitologijos stotis, observatorija, vandens matavimo stotis) bei kiti statiniai ir statinių kompleksai su technologine įranga.

Europos paveldo dienų metu plačiau nekalbėsime apie Lietuvos pramoninį paveldą bei pramoninės architektūros ištakas. Šiam technikos paveldui bus skirtos Europos paveldo dienos ateityje, sukaupus pakankamai medžiagos.

Dabartiniu metu bene daugiausia registruotų kultūros vertybių priskirtinos gamybinių-ūkinių statinių grupei. Tai apie 100 malūnų, keletas kalvių, keletas pavienių karšyklų-verpyklų ir lentpjūvių, keletas malūnų-karšyklų-verpyklų ir malūnų-lentpjūvių, malūnas-aliejinė Vilkaviškyje, kalkinė Kuleikių k. (Šiaulių r.). Iš gamybinių-pramoninių statinių grupės – elektrinė Rietave (Oginskių dvare), šiluminė elektrinė Vilniuje ir Telšių elektrinė,Verkių popieriaus fabriko statinių kompleksas Vilniuje, keletas fabrikų – Panevėžio ir Marijampolės cukraus fabrikai, Panevėžio konservų fabrikas, Obelių (Rokiškio r.) ir Alvito (Vilkaviškio r.) spirito varyklos, spirito rektifikavimo fabrikas Vilkaviškyje, spirito-alaus gamyklos pastatų kompleksas Klaipėdoje, alaus darykla Vilniuje ir alaus daryklos statinių kompleksas Kaune, dujų fabrikai Šilutėje ir Klaipėdoje, skerdyklos pastatų kompleksas Klaipėdoje, keletas dirbtuvių (keramikos, popieriaus ir kt.), Šaukoto ir Grinkiškio (Radviliškio r.) pieninė Kurleikių

Garo mašina Automobilis Autobusas

Nemažai objektų priskiriama transporto statinių klasei. Tai apie 50 tiltų, iš jų keli viadukai, Kauno ir Panerių (Vilniuje) tuneliai, siaurojo geležinkelio kompleksas (iš viso 56 kompleksinės dalys), geležinkelio stoties pastatų kompleksas Klaipėdoje, geležinkelio stotys Jonavoje ir Klaipėdoje, geležinkelio
stoties pastatų kompleksas Didžiųjų Šelvių k. (Vilkaviškio r.), serpantinas Pavilnyje (Vilniuje), kelio atkarpa Rumšiškių k. (Kaišiadorių r.), stulpai Merkinėje (Varėnos r.), Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai Kaune, Vilniaus lokomotyvų depas, Aleksoto Dariaus ir Girėno aerodromas su įrangos liekanomis Kaune. Registriniams statinių ir statinių kompleksams priklauso švyturiai, vandens matavimo stotis Smalininkuose (Jurbarko r.), vandens kėlimo stoties kompleksas Uostadvaryje (Šilutės r.), VU observatorijos pastatų ansamblis (Vilniuje), Ornitologijos stotis Ventės k. (Šilutės r.), nemažai pašto stočių ir užvažiuojamųjų kiemų kompleksų, gaisrinė Šilutėje, spaustuvė Salių k. (Kauno r.), mokyklos statinių kompleksas Kurnėnų k. (Alytaus r.), daugelis sandėlių (Klaipėdoje ir kt.), Neringos fortas ir bastionų kompleksas Klaipėdoje, Vilniaus miesto gynybinių įtvirtinimų liekanos. Jau kultūros paminklais paskelbtos Raudonės, Medininkų, Biržų pilys bei Klaipėdos pilis ir bastionų kompleksas. Statinių puošybos ir įrangos objektams priskirtini bažnyčių bokštų laikrodžiai, karšyklos-verpyklos, jų technologinė įranga.

Tačiau dar daug nepadaryta, daugybė technikos objektų laukia mūsų dėmesio ir globos. Džiugu, kad šiomis dienomis susikūrė visuomeninė organizacija Siaurojo Lietuvos geležinkelio rėmėjų sąjunga, kurios tikslas – prisidėti prie „Siauruko“ išsaugojimo..

Reikšminga Lietuvos senųjų kelių ir pirmųjų geležinkelių istorija. Dar viduramžiais Lietuvos teritorija buvo išraižyta pastovių kelių tinklo. Kai kurių seniausių kelių, kuriuos XIV a. aprašė kryžiuočių žvalgai, atkarpos išliko iki šių dienų. Prekybos keliai jungė Vilnių su Ryga, Karaliaučiumi, Brestu. XV a. per Lietuvą ėjo svarbus prekybos kelias tarp Rytų ir Vakarų.

Lėktuvas 1936 m. Panerių geležinkelio tunelis,pastatytas 1862 m. (Vilnius) Sarginė XIX a.vid.(Galminių k., Zarasų r.)

Pašto keliai (traktai) Lietuvoje atsirado XVII–XVIII a. Tačiau jie buvo be grindinio, be tiltų, tik išvažinėti ir apsodinti medžiais. Tik XIX a. pirmojoje pusėje pradėti tiesti pirmieji plentai su pylimais ir grindiniu. Pirmasis Sankt Peterburgo-Varšuvos plentas, ėjęs per Zarasus, Kauną, Marijampolę, buvo nutiestas 1830–1835 m. Viena jo atšaka per Vilkaviškį, Virbalį suko į Karaliaučių, kita per Kalvariją, Suvalkus siekė Varšuvą. Antrasis kelias iš Sankt Peterburgo į Vakarų Europą ėjo per Rygą, o Lietuvoje – per Šiaulius, Tauragę. Jis buvo nutiestas 1836–1858 metais.

Šių svarbių tarptautinių plentų aptarnavimui ir priežiūrai reikėjo tinkamai išdėstytų pakelėse įvairios paskirties pastatų.

.

XIX a. antrojoje pusėje nutiesiami pirmieji geležinkeliai, kurių atsiradimas buvo labai reikšmingas Lietuvos gyvenime.

Pirmasis geležinkelis Lietuvoje pradėjo veikti 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka Kaunas-Virbalis, kita jo dalis, ėjusi per Dūkštą-Ignaliną-Švenčionėlius-Pabradę-Vilnių-Lentvarį, baigta tiesti 1862 m. Tuo pat metu buvo pastatyti vieni iš pirmųjų Rusijoje Kauno ir Vilniaus tuneliai. 1862 m. pastatytas 1,28 km ilgio Kauno tunelis tebetarnauja iki šių dienų. Šiose statybose tarp įvairių projektų autorių aktyviai dalyvavo lietuvis inžinierius S. V. Kerbedis (1810 03 09–1899 04 07). Tai europinio masto mokslininkas, pagarsėjęs ryškiu talentu, tapęs kelių inžinieriumi, tiltų konstruktoriumi bei tiesėju. 1842 m. jis suprojektavo ir vadovavo tilto per Nevą su pasukama suveriamąja dalimi statybai. Kerbedžio tiltu varšuviečių tebevadinamas 1864 m. suprojektuotas ir pastatytas tiltas per Vyslą. Jis suprojektavo tiltus per Lugos ir Dauguvos upes. Vieno didžiausių tuo laiku Europoje Lugos tilto statybos darbai taip pat buvo pavesti S. Kerbedžiui. Nuo 1882 m. jis vadovavo Sankt Peterburgo ir kitų uostų rekonstrukcijai, įgyvendino daugelį svarbių projektų.

Nors Sankt Peterburgo geležinkelis buvo statomas strateginiais tikslais, tačiau tai buvo Lietuvos geležinkelių kūrimosi užuomazga. Kai kurios stotys (Švenčionėlių, Ignalinos ir kt.) tapo šių miestų ir gyvenviečių formavimosi centrais. Stotys, kaip ir pats geležinkelis, atspindėjo XIX a. techninės-inžinerinės minties raidą, architektūrines ir komunikacines to meto naujoves.

Pirmasis siaurojo geležinkelio raidos etapas taip pat yra susijęs su carinės Rusijos imperijos ūkio struktūra. Tačiau 1899 m. sujungus siaurąjį geležinkelį su Sankt Peterburgo-Varšuvos plačiuoju geležinkeliu pagyvėjo ir Lietuvos ūkinis gyvenimas. 1920 m. siaurieji Lietuvos geležinkeliai persiorganizavo ir prisitaikė prie pradėjusios ryškėti Lietuvos ūkio struktūros.

Siaurojo geležinkelio statybos etapai atspindi svarbius istorijos įvykius, jis yra daugiasluoksnis kultūros paminklas ir geležinkelių technikos pavyzdys, atspindintis technikos diegimo lygį Lietuvos ūkio struktūrose (žr. „Siaurukas“, leidykla „Savastis“, 1999).

Garvežys 1924 m. Siaurojo geležinkelio Biržųstotis pastatyta 1922 m. Kauno lokomotyvų depogarvežių pasukimo įranga

Išliko kiek vėliau pastatyti plačiojo geležinkelio lokomotyvų depai Vilniuje ir Kaune su garvežių pasukimo ratais ir bėgiais, vedančiais į remonto dirbtuves. Geležinkelio stotys, statytos tiesiant Sankt
Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, kartu su vandentiekio bokštais, bagažinėmis, rampomis, gyvenamais pastatais atspindi to meto geležinkelio infrastruktūrą.

Įdomūs tarpukario Lietuvos reliktai – funikulieriai Kaune. Tai vieninteliai tokio tipo technikos įrenginiai Lietuvoje su įdomiais to meto inžineriniais statiniais, sumaniai pritaikytais ir įkomponuotais aplinkoje tiek funkciniu, tiek landšafto architektūros požiūriu. Jie abu tebeveikiantys, tebėra nepraradę savo pirminės funkcijos ir nepakeitę autentiškos architektūros bei technologinių įrengimų ir šiuo metu teikia autentišką informaciją apie to meto inžinerijos bei architektūros lygį. Funikulierių stočių pastatai funkcionalizmo stiliaus, juose išlikusi Vokietijos firmos AEG sumontuota technologinė įranga. Statiniai bei įrenginiai darniai įkomponuoti į urbanistinę ir gamtinę aplinką. Ilgiausias ir seniausiai veikiantis Žaliakalnio funikulierius. Jis pradėjo veikti 1931 m. Atstumas tarp stotelių – 150 m, kelionė trunka 15 minučių, jame telpa 35 žmonės. Tebeveikia ir Aleksoto funikulierius, pastatytas 1935 metais. Ši unikali susisiekimo priemonė ypač pamėgta kauniečių ir turistų.

Su kelių ir geležinkelių tiesimu glaudžiai susijusi tiltų, viadukų statyba. Pirmą kartą lietuvių statytus tiltus pamini eiliuotoji Livonijos kronika apie 1290 m. Kryžiuočių žvalgų pranešimuose XIV a. pab. taip pat minimi tiltai. Tiltai buvo statomi ant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis apjuosusių griovių (fosų). Tiltus per upes statė valdovai, rengdamiesi dideliems žygiams.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2510 žodžiai iš 8224 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.