Technikos
5 (100%) 1 vote

Technikos

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

ŽEMĖS ŪKIO AGRONOMIJOS FAKULTETAS

ŽEMĖS ŪKIO MAŠINU KATEDRA

KVIETRUGIŲ AUGINIMO MECHANIZUOTA TECHNOLOGIJA

Kursinis darbas

Autorius stud. Žyrūnas bičius

AF – 2k. – 1gr.

Vadovas P. Šniauka

Kaunas

2004 m.

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………..3

1. Analitinė dalis…………..……………………………………………………….4

1.1. Bendrosios žinios apie augalą ir jo charakteristiką……………………………..4

Augalo augimo sąlygos………………………………………………………………4

Kvietrugių veislės……………………………………………………………..5

Vieta sėjomainoje ir priešsėliai………………………………………………………5

Žemės dirbimas………………………………………………………………………5

Kvietrugių tręšimas…………………………………………………………….7

Sėklos ruošimas ir sėja……………………………………………………………….8

Kvierugių apsauga nuo piktžolių………………………………………………………..9

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų…………………………………………………………11

Derliaus nuėmimas…………………………………………………………………..13

Mechanizuota auginimo technologija ir technika……………………………………14

2. Projektinė dalis…..………………………………………………………………16

2.1. Žemės ūkio darbo technologinė kortelė…………………………………………16

2.2. Kvietrugių auginimo ir derliaus nuėmimo technologinės kortelės

Sudarymas……………………………………………………………………………20

Literatūra……………………………………………………………………………..25

Įvadas

Kvietrugiai (tritikalės) – naujas augalas,gautas dirbtinai sujungus žieminių kviečių ir žieminių rugių chromosomas. Pavadinimas tritikalė sudarytas iš lotiniškų žodžių tritikum-kvietys ir secale-rugys

Vidutiniškai javais Lietuvoje apsėjama 1,1 mln. hektarų. Žiemkenčiai užima daugiau kaip pusę mln. ha: kvietrugių plotai siekia tik tai apie 50 tūkst., žieminiams kviečiams tenka 350-450 tūkst., kiek mažiau auginama rugių – apie 100-150 tūkst., žieminių miežių – iki 10 tūkst. ha. Labai nevienodą javų išplitimą lemia skirtingos biologinės savybės, panaudojimo galimybės, ūkininkavimo ir mitybos tradicijos. Sparti selekcijos pažanga ir tobulėjančios kultūrinių grūdinių augalų augimo bei grūdų perdirbimo technologijos keičia susiformavusias tradicijas.

Kvietrugiai gali būti auginami grūdams ir žaliajam pašarui. Tai geras koncentruotas pašaras, tinkantis visų rūšių gyvuliams šerti. Kvietrugių grūdai 1,5-2,0 procento baltymingesni negu kviečių ir 3,0-5,0 procento negu rugiai.

Kvietrugių, kaip ir kitų žemės ūkio kultūrų derlių lemia įvairūs veiksniai: dirvožemis, veislė, agrotechnika, nors jie ir yra atsparus nepalankioms klimato sąlygoms Jų derlius labai priklauso nuo gegužės pabaigos – birželio mėnesio orų. Kai birželį drėgna, vėsu, mažai saulės, kvietrugiai išaugina mažesnį grūdų derlių, bet kvietrugių yra galinga šaknų sistema ir geriau krūmijasi už žieminius kviečius.

1. ANALITINĖ DALIS

1.1 Bendrosios žinios apie augalą ir jo agrotechnika

Augalo auginimo sąlygos

Augdami javai formuoja šaknis, ūglius, brandina grūdus pagal griežtą gamtos sukurtą ir juose genetiškai įsitvirtinusią tvarką. Metai po metų kartojasi šis ciklas, kurio laiku augaluose vyksta sudėtingi biocheminiai procesai, susidaro angliavandeniai, riebalai, baltymai. Tam reikalinga šviesa, šiluma, anglies dioksidas, vanduo ir maisto medžiagos. Augalo poreikiai priklauso nuo jo vystymosi tarpsnio – skirtinguose etapuose mitybos poreikiai, jautrumas ligoms ir aplinkos sąlygoms labai nevienodi. Augalai auga ir vystosi ne pagal kalendorių, o priklausomai nuo aplinkos sąlygų, veislės, auginimo technologijos. Vidinius augalų procesus atspindi aiškūs išoriniai pakitimai, todėl apžiūros metu gauname netiesioginę informacija, ko augalams gali trūkti. (1)

Kvietrugiai yra nereiklūs dirvai. Jie gerai auga priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose, tačiau ir lengvesnėse dirvose jie neblogai dera, jei tiktai pakanka maisto medžiagų. Kvietrugių galinga šaknų sistema ir geriau krūmijasi už žieminius kviečius, tačiau blogiau už žieminius rugius. Augalai lengvai pakenčia nepalankias žiemojimo salygas, žiemą augalai krūmijimosi bamblio gylyje pakenčia -18 -20˚C šalčius. Kvietrugius geriausiai sėti po vienmečiu mišinių, daugiamečiu žolių, ankstyvųjų bulvių. Po kvietrugių auginami šakniavaisiai, ankštiniai.

Dirva jiems ruoština ir tręština kaip ir kitiems žiemkenčiams. Labai svarbu nesuvėluoti žemės ruošimo ir pasėti į susigulėjusią dirvą labai anksti – rugpjūčio paskutinėje dekadoje ar rugsėjo pirmoje dekadoje. Vėliau pasėjus, mažėja
derlius.

Vienas pagrindinių kvietrugių auginimo technologijos veiksnių – intensyvus tręšimas. Dalį ploto kvietrugiams reikia patrešti organinėmis trąšomis – 30-40 t/ha kraikinio mėšlo. Mineralinių trąšų normos kvietrugiams priklauso nuo to, kiek dirvožemyje yra maistinių elementų ir koks planuojamas derlius. Fosforo ir kalio trąšomis kvietrugiai tręšiami prieš sėją – vidutinė fosforo dozė -60-70 kg/ha, kalio -45-60kg/ha gryno elemento. Azotu kvietrugiai tręšiami pavasarį -40-60kg/ha grynojo elemento, vos atsinaujinus vegetacijai. Prasidėjus žiemai, kvietrugiai turi būti gerai įsišakniję ir pradėję krūmytis. (2)Žieminių miežių veislės

“Tevo“ – išvesta Lenkijos Danko selekcijos stotyje. Veislė gerai žiemoja, nuolat išaugina gausius derlius. Šiaudai trumpi, atsparūs išgulimui. Grūdai stambūs.

„Bolero“ – išvesta Lenkijos Danko selekcijos stotyje. Veislė blogiau žiemoja, jautresnė lygoms, ypač fuzariozei, vidutinio derlingumo.

Vieta sėjomainoje ir priešsėliai

Kvietrugiai yra nerūgščių, laidžių vandeniui dirvų, kuriuose gausu maisto medžiagų, augalas. Geriausiai jie auga priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose. Kvietrugiai nemėgsta rūgščių, užmirkstančių, supuolusių dirvų nors jų šaknų sistema ir yra labai stipri. (4)

Kvietrugiai priešsėliams nereiklūs. Gerais jų priešsėliais laikomi vienamečiai mišiniai, daugemetės žoles, ankstyvosios bulvės, ankštiniai javai. Apskritai kvietrugių galima auginti bet kurioje sėjomainos grandyje, jei tik priešsėliai anksti nuimami. Iš visų javų kvietrugiai mažiausiai jautrūs atsėliavimui.(1)

Žemės dirbimas

Žemės dirbimas skirtas sunaikinti piktžoles, paruošti dirvą sėjai ir racionaliai panaudoti drėgmę. Pražūtingas molingų dirvų arimas sausros metu – arimui reikia daug energijos, laužomi plūgai, gadinama dirvos struktūra, garinami drėgmės likučiai, suverčiami luitai. Šie sudžiūva ir juos vėliau sunku sutrupinti. Yra tik dvi galimybės: arba, jei neskubi palaukti, kol dirvą sudrėkins lietūs, arba tik skusti jos paviršių 10 cm gilumu ir sėti augalus. Lengviau ariamos tos dirvos, kur drėgmės taupymo ir piktžolių naikinimo sumetimais tuoj po javapjūtės ražienos buvo nuskustos. Jei dirva nėra sunkios granuliometrinės sudėties, tai galima sėti tiesiai į ražienas. (5)

Kvietrugiaims reikia gerai paruošti žemę, nes jie mėgsta gerai išpurentą, nepiktžolėtą dirvą. Dirvos paruošimo būdas priklauso nuo to, koks buvo priešsėlis, kokia dirvos būklė jį nuėmus. (2)

Dobilienų įdirbimas. Žieminiai javai dažniausiai sėjami į antrametes, rečiau – į vienmetes dobilienas. Antrametes dobilienas geriausia pradėti dirbti nupjovus pirmąją žolę. Jei dirva nepiktžolėta, ji iš karto giliai (apie 25 cm) ir gerai suariama plūgais su priešplūgiais, po to kultivatoriais su akėčiomis supurenama. Taip sunaikinamas iki sėjos dygstančios piktžolės. Dobilienos, kur gausu varpučių, usnių, ramunių, kiaulpienių ir kitų piktžolių, purškiamos Raundapu. Po trijų savaičių, jos arba skutamos, arba sekliai ariamos 12-14 cm gyliu, prieš tai, žinoma, nušienavus, kol ramunės nepražydusios ir nesustabarėjusios. Vėliau šios dirvos akėjamos ar lėkščiuojamos, lyginamos ir giliai ariamos (25 cm) ir tuoj pat akėjamos. Darbai baigiami iki javapjūtės pradžios. Iki žiemkenčių sėjos dygstančios piktžolės naikinamos dirvą kultivuojant ar akėjant.

Juodųjų pūdymų įdirbimas. Juodieji pūdymai paliekami labai piktžolėtose, nesukultūrintose dirvose. Iki žiemkenčių sėjos tokie pūdymai dirbami sluoksniškai, piktžolėms sudygus, kasmet ariama keliais centimetrais giliau. Po kiekvieno skutimo ar arimo dirva akėjama. Norint išnaikint daugiametes piktžoles ir sumažinti trumpaamžių, tenka arti 4-5 kartus, kas kart vis giliau. Sausą vasarą piktžolių dygimą reiktų skatinti lauką voluojant. Svarbiausia, pūdymą reikia dirbti taip, kad iki žieminių sėjos jis būtų juodas, nežaliuotų piktžolės. Be to, labai svarbu intensyviai dirbti pirmoje vasaros pusėje, nes per gegužės – birželio mėnesius sudygsta apie 70% piktžolių. Juodasis pūdymas paskutinį kartą turi būti giliai suartas iki javapjūtės pradžios, t.y. likus iki sėjos 3-4 savaitėms.(1)

KVIETRUGIŲ TREŠIMAS

Augalai užauga ir subręsta naudodami dirvožemyje esančias ir su organinėmis ir mineralinėmis trąšomis gautas maisto medžiagas. Kuo dirvožemis derlingesnis, kuo jame daugiau maisto medžiagų, tuo mažiau jų reikia duoti trąšų pavidalu.

Trąšų normas ir jų efektyvumas dar priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, reakcijos, drėgmės rėžimo, tręšimo laiko, tręšimo būdo ir kitų veiksnių. Daugiau maisto medžiagų panaudoję augalai sumažina išplovimą bei nuplovimą ir taip apsaugo aplinką nuo užteršimo. (6)

Geriausia, kai augalai tręšiami žinant maisto medžiagų atsargas dirvoje. Sausros metu augalai blogai įsisavina maisto medžiagas, ypač mažiau tirpias. Taigi labai svarbu palaikyti maisto medžiagų balansą, nes augalai pirma naudoja dirvoje sukauptas medžiagas, o tik po išbertas trąšas, ypač fosforo ir kalio. Žieminiams augalams pirmąją dalį azoto trąšų reikia išberti kiek galima anksčiau, kai tik atsinaujina vegetacija. (5) Šį darbą mažiau derlingose dirvose
nedelsiant, turtingesniuose dirvožemiuose, vešlesniuose javų pasėliuose galima kiek suvėluoti. Tręšti žieminius javus pavasarį, dar vegetacijai neatsinaujinus, nepatartina, kol dirvoje dar labai daug drėgmės, galimi azoto nuostoliai. Papildomai žieminius javus reikia tręšti 20-45 kg/ha azoto doze jiems bamblėjant. (1)

Kasmet vis daugiau javų šiaudų susmulkinama ir užariama. Jų vienos tonos mineralizacijai reikia papildomai išberti po 8-10 kilogramų gryno azoto. Šiaudų masė priklauso nuo augalų rūšies, veislės, grūdų derliaus ir sudaro 0,8-1,3 grūdų masės. Plintant minimaliam žemės dirbimui ir ražieninei sėjai, papildomai hektarui pravartu skirti apie 40 kilogramų azoto, ypač žiemkenčiams, nes šie dygsta labiau išnaudotame ir neapverstame viršutiniame dirvos sluoksnyje. Ten maišosi ražienų ir šiaudų liekanos, kurių mineralizacijai reikia azoto. Tuomet dygstantys augalai dažniausiai jo stokoja. Minimaliai dirbant žemę ar sėjant augalus į ražieną, geriausiai tinka lokalinis tręšimas sėjos metu. (5)

Rudenį žieminiai javai sunaudoja palyginti nedaug azoto, naudingos nedideles 25-45 kg/ha azoto dozės. Ypatingai jos praverčia vėluojant sėjai arba žiemkenčius auginant po prastesnių priešsėlių, gerai tinka naujo tipo trąšos su inhibitoriais. Tokios yra “Kemira Power 4”, jų sudėtyje esanti speciali medžiaga kemidinas didžiąją trąšoje esančią azoto dalį sulaiko iki pavasario. Taigi ankstyvą pavasarį atsinaujinus vegetacijai, kai augalams labiausiai reikia azoto, jis tolygiai ir saugiai įsisavinamas. (1)

Fosforas įeina į svarbiausių augalo organinių junginių sudėtį, užtikrinančių gerą energijos apykaita, generatyvinių organų formavimąsi ir kitus gyvybiškai svarbius procesus. Blogai fosforu aprūpinti augalai silpnai krūmijasi, blogai auga ir dera. Papildomai patręšus šio elemento trūkumo pasekmių pašalinti jau nebegalima, todėl fosforo mityba rūpintis reikia dar prieš žieminių javų sėja.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1749 žodžiai iš 5662 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.