Technine filosofija
5 (100%) 1 vote

Technine filosofija

TECHNIKA – ŽMOGAUS NAIKINIMO PRIEMONĖ

Įvadas 2

Technika, kuri kuria blogį 2

Ir „geroji“ technika gali naikinti žmogų 2

Technika, kuri naikina žmogų 4

Žmogaus monopolinė galia – pražūtinga 5

Technika kelia grėsmę žmonijos egzistavimui 5

Žmonijos sąmoningėjimas – utopija 6

Priklausomybė nuo technikos 6

Išvados 7

Literatūra 8Įvadas

Filosofas Hansas Jonas sako, kad “apskritai kiekvienas gebėjimas “kaipo toks” arba “pats savaime” yra geras ir tik dėl piktnaudžiavimo tampa blogas”. Filosofas pateikia pavyzdį apie kalbos dovaną. Jis pripažįsta, kad neabejotinai yra puiku turėti šią dovaną. Tačiau kalbos dovana gali būti panaudota ir piktiems kėslams – kalbėdami mes galime meluoti, šmeižti, įtikinti kitus daryti kokius nors blogus dalykus. Lygiai taip pat piktnaudžiaudami technika, galime kenkti sau, kitiems, gamtai.

Techniką sukūrė žmogus – mąstanti ir jaučianti būtybė. Techniką naudoja taip pat žmogus, ji tarnauja žmogui arba priešingai – naikina žmogų. Žmonių veikla vertinama moraliniu atžvilgiu. Todėl galime pagrįstai teigti, kad technika yra etikos objektas ir filosofijos objektas.

Darbo tikslas – atskleisti, kaip technika tampa žmogaus naikinimo priemone.

Technika, kuri kuria blogį

Technika gali būti panaudota tiek gėriui, tiek blogiui. Mes visi naudojamės buitine aparatūra, komunikacijos priemonėmis. Be jokios abejonės, ši technika tarnauja žmonių gerovei, tai yra gėriui. Tačiau žinome, kad ginklai taip pat yra technika. Ji dabar labai ištobulinta, ypač atominiai ginklai. Tačiau vargu ar galėtume teigti, jog tokia technika kuria gėrį, greičiau priešingai – tik blogį.

Argi karų istorija to neįrodo? Visa pažanga nesugebėjo – kaip matome – pažaboti vilkiškos žmogaus prigimties; niekuomet dar karuose nebuvo panaudota tiek pažangių karybos priemonių ir niekuomet jie nepasiglemždavo tiek aukų kaip XX a. Ar iš viso įmanoma “pagerinti” žmogų, ne vien techniką? Kita išlyga priklauso postmodernizmo teoretikams, kurie kritikuoja pažangos idėją kaip “didįjį pasakojimą”, nūdienos pasaką, kurią Vakarai seka likusiam pasauliui, kad galėtų lengviau jį išnaudoti ir jame dominuoti. Jie priekaištauja, kad dažnai nutylima daugelis nesėkmių pažangos kelyje, pavyzdžiui, trečiojo pasaulio nuskurdinimas arba tradicinių kultūrų nykimas peršant vienalytę globalinę civilizaciją.

Ir galų gale ekologų abejonės. Istorija yra ne “nuolatos į viršų kylanti kreivė”, o dramatiška, nenuosekli sinusoidė, žmonių skaičiaus padidėjimo, grobuoniško gamtos išteklių naudojimo ir neišvengiamų nuopuolių ciklai. Tokį požiūrį skelbia, pavyzdžiui, amerikiečių antropologas Marvinas Harrisas. Jam techninis progresas nėra pažanga, o tik beviltiškas bandymas pabėgti nuo gamtos išteklių išsekimo padarinių. Iki šiol tai nė karto nepavyko. Aukštai išsivysčiusi Mesopotamijos kultūra nunyko, kai sužlugdė savo egzistencijos pamatus, majų civilizacija smuko nuniokojus išteklius. Harrisui šiuolaikinio pasaulio likimas irgi aiškus.

Ir „geroji“ technika gali naikinti žmogų

Tačiau net ir tą techniką, kuri skirta žmonių gerovei, atskirais atvejais galime traktuoti kaip blogio nešėją. Pavyzdžiui, mes naudojamės kompiuteriu, tačiau jis skleidžia radiaciją. Radiacija kenksminga šalia esantiems vaikams. Arba štai pilotas vairuoja lėktuvą. Jo tikslas kilnus – sąžiningai atlikti savo darbą ir nuskraidinti keleivius į reikiamą vietą. Bet jis padaro nedidelę klaidą, kuri tampa lemtinga. Visas lėktuvo ekipažas žūsta. O galbūt katastrofa įvyko todėl, kad buvo nedidelis nepastebėtas gedimas, kuris ir buvo lemtingas.

Arba štai televizija. Ją vadiname pasaulio stebuklu, tačiau kartais ji atneša blogį. Pavyzdžiui, vaikai žiūri smurtines laidas ar tampa telemaniakais.

Kaip pavyzdį pateiksime ir kitą televizijos blogybę. Ji perkeltine prasme „nužudo“ žmogų, nes priverčia jį užsimiršti, gyventi ne realybėje, o virtualiame pasaulyje. Realaus žmogaus tuo metu kaip ir nėra. Apie tai rašo Baurillard J. knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“: „Užkeikta ir į siaubo bei katastrofų filmus ištremta kančios tikrovė nenustojo būti realybe. Užkeikimas dingo (deja!) tą Rugsėjo 11-osios rytą. Tačiau labai daug kur jis (deja?!) tebegalioja. Nepatogus, biurgerišką ramybę trikdantis kitas (krikščionybės terminologija, artimas; kaimynas „globaliniame kaime“) paliekamas ne-žmogiškoje, ne kūno ir kraujo tikrovėje, užburtame hiperpasaulyje, „virtualioje“ realybėje, kur stebuklingos lazdelės (nuotolinio valdymo pulto) mostu gali būti tiesiog sunaikintas. Kas mums rūpi ta Čilė, Biafra? Kas mums rūpi ta Čečėnija, Balkanai, Afganistanas? Varlės kvaksėjimas kūdroje. Tegu ji ir pasilieka varlių pasaulyje. Kad užburta princesė sugrįžtų į žmogišką tikrovę, reikia pabučiuoti varlę. Be to, žmogus reikalauja dėmesio ir įsipareigojimo. O varlė ne. Geriau tegu lieka kūdroje.

Pagarba nežinomybei, atvirumas ateičiai, pasirengimas priimti jos iššūkius ir nepasitikėjimas prognozėmis yra tai, dėl ko realybės riteris sutaria su savo kolega tikėjimo riteriu. Jiems abiem niekuo nedrumsčiama, savimi pasitikinti miesčionio egzistencija atrodo nepriimtina, o įžūlus tvirtinimas, esą
„žmogus yra savo likimo kalvis“, ir įsitikinimas, kad žmogaus galimybės kurti savo ateitį yra kone beribės – mažų mažiausiai naivūs. Pasaulyje vyksta nenuspėjami, keisti, absurdiški ir kvaili dalykai, prieš kuriuos bejėgė tiek klasikinė logika, tiek tikimybių teorija. Į dešimtą dešimtį įkopusiam seniui ir jo nevaisingai žmonai gimsta sūnus, o jūs pats, niekada gyvenime nerūkęs, staiga susergate plaučių vėžiu. Padėtį komplikuoja tai, kad, atėjus laikui, iš Abraomo reikalaujama paaukoti Izaoką ir, negana to, aukos reikalauja pats vaiką pažadėjęs ir viltį suteikęs Dievas, o jūsų visą gyvenimą it garvežys dūmijusio kaimyno plaučiai švarūs tartum kūdikio. Tas Dievas, beje, netrukus persigalvoja ir vietoj berniuko pasitenkina avinu, o jūsų mažametei dukrelei nustatoma sunki, itin reta liga, kuria susirgti galimybė yra viena iš milijono. Filosofai graikai ir pasaulio viešpačiai romėnai įtiki, kad nukryžiuotas Galilėjos žydas (kažkoks barbaras iš imperijos užkampio) yra pasaulio Gelbėtojas, o rėžtukais apsiginklavę fanatikai nukreipia lėktuvus į pasaulio galios centre stovinčius dangoraižius ir į galingiausios pasaulyje karo ministerijos pastatą. Pasaulyje vyksta keisti, neįtikėtini, nuostabūs ir bauginantys dalykai, o tikėjimo ir realybės riterių sielos yra tos pasaulio vietos, kuriose pasaulis yra atviriausias savo nenuspėjamumui, kuriose šviesioji ir tamsioji gyvenimo pusės labiausiai pripažįsta viena kitos teisę egzistuoti. Tačiau, priešingai nei išdidus Kierkegaard’o herojus, rūsčioje vienatvėje pavydžiai saugojantis individualizmo pilį ir niekam negalintis komunikuoti savo be galo savitos patirties, realybės riteris yra atviras begalinei patirčių įvairovei ir jau vien tai, kad kažkas kažkam atsitiko, įpareigoja jį ne protestui ą la Jobas, kai tas „kažkas“ ištiks jį patį, bet priešingai – kito (net „išgalvoto“, „virtualaus“, „simuliakro“) patirtis jam yra tarytum jo Širdies damos prisilietimas, gestas ar žvilgsnis, kuris nebūtinai patenkina lūkesčius, tačiau būtinai yra skirtas jam, ištikimam ir savo mylimosios kaprizus toleruojančiam adresatui.

Realybė yra šio riterio Širdies dama. Vakarinė žvaigždė, aksominiame vasaros danguje besileidžianti į snaudžiančią jūrą – diadema jos plaukuose, spindinti milijonams, – ženklina jam jo priklausomybę Realybės karalystei, milijonų, šią akimirką stebinčių žvaigždę, karalystei. Bendras regėjimas padaro tuos milijonus jo broliais ir seserimis. Bet tai nėra palaimingas regėjimas, visio beatifica. Palaimos nėra, nes yra negailestingas, it peilio ašmenys skausmą gimdantis žinojimas, kad Vakarinė šviečia ne tik įsimylėjėliams, ne tik kopose besimylinčiai romantiškai porelei, bet ir kruvinam darbui besirengiančiam samdomam žudikui, ir nieko nenutuokiančiai jo aukai. Jos šviesa lanko ne tik svajonių ir ateities vilčių sklidinus namus – ji įkyriai braunasi pro grotuotą nuteistojo mirti kameros langą ir langus palatų, tapusių paskutine nepagydomai sergančiųjų kančių prieglauda. Gal šią akimirką ją mato prievartaujama moteris ir kilpą neriantis savižudis. Tam, kuris tai įsisąmonina, kuris suvokia, kaip tas pats neutralus objektas gali būti skausmingai skirtingai matomas, tragiškai skirtingai patiriamas ir išgyvenamas, tam skirtumas tarp „tikros“ ir „virtualios“ realybės pasirodys apgailėtinai menkas. Realūs skirtumai yra tarp kančios ir laimės, meilės ir neapykantos, skausmo ir malonumo, prasmės ir neprasmės, o ne tarp „tikro“ gyvenimo ir gyvenimo televizoriaus ekrane (aišku, čia turimas omeny ne banalus sąmoningas dezinformacijos atvejis). Yra tiesiog Realybė, tik dažnai užburta ir nustumta į „virtualų“ „simuliakrų“ pasaulį. Bet ar išdrįs kas laiduoti, kad kerai neišnyks tada, kai mažiausiai to laukiame? Vienoje iš „Helovino“ serijų žudikas pradeda siautėti kino teatre per filmo su tokiu pačiu pavadinimu premjerą. Jau užsiminėme apie Rugsėjo 11-ąją ir katastrofų filmų kūrėjų vaizduotę. Yra tiesiog Realybė“.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1440 žodžiai iš 3996 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.