Technologijos
5 (100%) 1 vote

Technologijos

11

Patalpų mikroklimatas

Žmogus yra šiltakraujė būtybė. Todėl jam būtina palaikyti pastovią temperatūrą savo kūno branduolyje, kad visi gyvybiškai svarbūs fiziologiniai procesai vyktų normaliai. Kūno paviršius iki 2,5 cm gylio sudaro taip vadinamą poikiloterminį kevalą, kurio audinių temperatūra gali svyruoti gana plačiose ribose. Prisiminkime šaltas rankas, ypač jų pirštus, nosį ir pan.

Žmogaus kūno šilumos reguliavimas yra gana sudėtingas procesas, susidedantis iš įvairių mechanizmų. Tai ir cheminių procesų – medžiagų apykaitos intensyvumo reguliavimas, ir fizinių procesų, nulemiančių šilumos atidavimo aplinkai intensyvumo, keitimas.

Šilumą organuose kuria egzoterminės cheminės reakcijos, kurios nuolat vyksta raumenyse, kepenyse ir kituose organuose vykstant medžiagų apykaitai. Šilumos nuostoliai labai priklauso nuo organo dislokacijos kūne. Oda ir raumenys šilumos netenka greičiau nei vidaus organai, esantys kūno branduolyje.

Šilumos reguliavimo mechanizmai yra skirtingi, kai organizmas atsiduria šilumoje arba šaltyje.

Esant aukštesnei aplinkos temperatūrai termoreguliaciją vykdo šie procesai:

• šiluminis spinduliavimas į aplinką, kuris priklauso nuo žmogaus kūno paviršiaus ir aplinkinių kūnų temperatūros skirtumo;

• drėgmės garinimas nuo kūno paviršiaus, kuris priklauso nuo aplinkos oro drėgmės ir oro judėjimo greičio;

• konvekcija – greta kūno esančio oro sušildymas, kuris sušilęs kyla aukštyn, ir jo kaita priklauso nuo oro judėjimo greičio bei aplinkos oro temperatūros;

• laidumas į aplinkos daiktus, prie kurių liečiamės, o tai priklauso nuo kūno ir liečiamų paviršių temperatūrų skirtumo.

Visi šie procesai vyksta drauge, vienas kitą papildo ir sudaro šiluminio jutimo komfortą organizme. Pavyzdžiui, sveikas nuogas žmogus 230C aplinkos temperatūroje ir esant normaliai oro drėgmei:

• apie 60% savo produkuojamos šilumos atiduoda į aplinką spinduliavimu,

• 25% – drėgmės išgarinimu į aplinką,

• 12% – konvekcija,

• apie 3% – laidumu į liečiamus daiktus ar grindis.

Tačiau jei aplinkos temperatūra yra aukštesnė nei žmogaus kūno temperatūra, iš šių keturių procesų galės veikti tik garinimas, jei oro drėgmė maža, pvz., saunoje, arba neveiks nei vienas, jei oro drėgmė didelė, kaip garinėje pirtyje, o tai gresia organizmo perkaitimu.

Kūno šilumos atidavimas priklauso nuo kūno paviršiaus dydžio ir kraujo indų spindžio. Kraujas yra pagrindinis šilumos nešėjas organizme ir kuo daugiau kraujo prateka pro audinius, tuo aukštesnė jų temperatūra ir didesnė galimybė šilumą atiduoti aplinkai. Išsiplėtus poodinių kraujo indų spindžiui žmogus parausta. Drėgmės garinimas nuo kūno paviršiaus yra labai efektyvi termoreguliavimo priemonė. Išgarinus 1 litrą prakaito nuo kūno paviršiaus atiduodama tiek šilumos į aplinką, kuri galėtų kūno temperatūrą pakelti 100C.

Vandens laidumas šilumai yra apie 35 kartus didesnis už sauso oro laidumą, todėl vandenyje odos temperatūra tuoj pat susilygina su vandens temperatūra, o esant šaltam vandeniui greitai netenkama šilumos ir iš kūno branduolio, todėl sutrinka fiziologiniai procesai gyvybiškai svarbiuose organuose, ir žmogus gali greitai žūti.

Hipertermija (Hyperthermia) arba perkaitimas charakterizuoja padidėjusią žmogaus kūno temperatūrą esant nesutrikusiai termoreguliacijai, tačiau kai ji nepajėgia pašalinti šilumą iš organizmo esant karštam ir drėgnam orui ir sunkiai fiziškai dirbant. Pakilus kūno temperatūrai iki 42-430C sutrinka pats termoreguliacijos mechanizmas ir gali ištikti šiluminis smūgis.

Karščiavimas (pyrexia) ištinka, kai sutrinka termoreguliacija, ir ji palaiko kūno branduolio temperatūrą aukštesniame lygyje, o tai yra dažnas susirgimo požymis.

Gausiai prakaituojant organizmas netenka daug skysčių drauge su ištirpusiomis druskomis ir elektrolitais. Dėl to gali sutrikti raumenų dirglumas ir išsivystyti jų traukuliai. Todėl esant karštoje aplinkoje ilgesnį laiką ir gausiai prakaituojant būtina kompensuoti skysčių ir elektrolitų balansą geriant mineralizuotą ar pasūdytą vandenį.

Galimas ir lokalus perkaitimas saulėje esant giedram orui ir nedėvint jokio galvos apdangalo. Saulės spindulių spektras yra platus ir gali įšildyti ne tik odos paviršių, bet ir giliau esančius audinius. Jei galva ilgesnį laiką eksponuojama saulėje, įšyla galvos smegenų dangaluose esantys kraujo indai, jie plečiasi, didėja intrakranialinis slėgimas kaukolėje, ir dėl to vystosi smegenų hiperemija, ima svaigti ir skaudėti galvą, galima netekti sąmonės ir t.t. Tai taip vadinamas saulės smūgis.

Atsidūrus vėsioje aplinkoje organizmas siekia sumažinti galimus šilumos nuostolius sumažindamas kraujagyslių spindį ir tuo pačiu sumažindamas kūno paviršių ir aplinkos temperatūrų skirtumą. Jeigu to negana – atsiranda „žąsies odos“ požymiai – tai rudimentinis kovos su šalčiu būdas, pasiteisinantis tankų kailį ar plunksnas turintiems gyvūnams, nes pašiaušti plaukai sulaiko daugiau oro prie kūno, o oras yra blogas šilumos laidininkas. Žmogui, deja, tai nepadeda, tuomet randamas kitas šilumos šaltinis – intensyvus nevalingas raumenų darbas – drebulys. Jei ir to nepakanka, provokuojama aktyvi organizmo veikla – judėjimas, šokinėjimas. Jeigu ir to nepakanka – po
truputį ima žemėti kūno temperatūra su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Kovai su šalčiu yra didžiulės prisitaikymo galimybės – tinkamai parinkti rūbai, avalynė ir pan. Tai padeda išgyventi ir labai ekstremaliose šalčio sąlygose.

Didelę įtaką gyventojų sergamumui daro ne tiek išorinės lauko klimato sąlygos, prie kurių mes galime ilgainiui priprasti ir prisitaikyti panaudojant atitinkančią sezoną aprangą, bet ir buityje esantis mikroklimatas gyvenamuosiuose kambariuose, darbo vietose ir kitur.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 904 žodžiai iš 1793 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.