Teherano jaltos krymo potsdamo konferencijos
5 (100%) 1 vote

Teherano jaltos krymo potsdamo konferencijos

Teherano, Jaltos (Krymo) ir Potsdamo konferencijos

TEHERANO KONFERENCIJA

Čerčilis ir Ruzveltas karo metais gana dažnai susitikdavo ir svarstydavo karinius bei politinius planus. Tačiau 1943 m. prireikė aukščiausiu lygiu suderinti visų trijų didžiųjų koalicijos prieš Hitelrį valstybių ginkluotųjų pajėgų veiksmus ir aptarti pasaulio sutvarkymą po agresorių pralaimėjimo. Spalio mėnesį Maskvoje vyko SSRS, JAV ir Anglijos užsienio reikalų ministrų konferencija, kurioje buvo galutinai susitarta dėl šių šalių vadovų susitikimo.

Iškilo ginčai dėl susitikimo vietos. Anglai ir amerikiečiai siūlė Kairą ar net Asmarą prie Raudonosios jūros. Stalinas nenorėjo taip toli vykti, lėktuvu skristi bijojo ir tinkamiausia vieta laikė Teheraną. Su tuo sąjungininkai galų gale sutiko. Maskvoje taip pat buvo priimta deklaracija dėl nacistų atsakomybės už nusikaltimus, be to, nutarimai Italijos ir Austrijos klausimu. Austrija buvo pripažinta agresijos auka ir numatyta atkurti jos nepriklausomybę.

Teherano konferencija – SSRS, JAV ir D. Britanijos vyriausybių vadovų konferencija. Vyko 1943m. lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis Teherane. Dalyvavo SSRS LKT pirmininkas J. Stalinas, JAV prezidentas F. Ruzveltas, D. Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis. Buvo suderinti fašistinės Vokietijos sutriuškinimo planai. Sąjungininkai pareiškė derinsią karines operacijas rytuose, vakruose ir pietuose. Teherano konferencijos dalyviai pasikeitė nuomonėmis dėl tarptautinės saugumo organizacijos įkūrimo, pasibaigus karui. Teherano konferencijos nutarimai sustiprino antihitlerinę koaliciją.

Teherano konferencijos nutarimai:

• Nuspręsta atidaryti antrąjį frontą Šiaurės Prancūzijoje 1944m. gegužės mėn.

• SSRS įsipareigojo sutriuškinus Vokietiją pradėti karą prieš Japoniją.

• Rytų Europa atiduota SSRS įtakai.

• Susitarta išsaugoti Irano nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį neliečiamumą.

• Susitarta Karaliaučių ir aplinkines teritorijas perduoti SSRS.

• Numatyta, kad pokario Lenkijos siena rytuose eis Kerzono linija, o vakaruose – Oderio upe.

Trijų valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos, SSRS – Teherano konferencijos deklaracija:

Mes išreiškiame savo pasiryžimą, kad mūsų šalys bendradarbiaus drauge ir karo metu, ir būsimu taikiu laikotarpiu.

O dėl karo tai reikia apsakyti, kad mūsų karinių štabų atstovai dalyvauja mūsų derybose prie apskrito stalo, ir mes suderinome Vokietijos ginkluotųjų pajėgų sutriuškinimo planus. Mes visiškai susitarėme dėl operacijų, kurios bus vykdomos iš rytų, vakarų ir pietų, masto ir terminų. Jokia pasaulio jėga negalės mums sutrukdyti sunaikinti vokiečių armijas sausumoje, jų povandeninius laivus jūroje ir griauti jų karines gamyklas iš oro.

Mūsų puolimas bus negailestingas ir vis stiprės.

Atvykome čia su viltimi ir pasiryžimu. Išvykstame, tapę tikrais dvasios ir tikslo draugais.

Stalinas Teherano konferencijoje:

Pirmą kartą atsidūręs tarptautinėje konferencijoje, kuri vyko ne jo valstybėje, Stalinas įdėmiai stebėjo savo partnerius. Viskas jam buvo nauja. Čerčilis dabar jį mažiau domino; jiedu buvo susitikę, ir Stalinas įsitikino, kai tai yra nepaprastai protingas ir gudrus politikas. Ruzveltas su savo skvarbiu žvilgsniu, nuovargio ir ligos žymėmis veide kažkuo jam iš karto patiko. Galbūt savo atvirumu. Antai per savo paskutinį pokalbį su Stalinu gruodžio 1d. jis gana atvirai pareiškė, kad nenorėtų dabar viešai svarstyti Lenkijos sienų problemos, nes ateinančiais metais jis galbūt vėl iškels savo kandidatūrą į prezidento postą. O Amerikoje „yra šeši septyni milijonai lenkų kilmės piliečių“, ir jis, būdamas „praktiškas žmogus, nenorėtų prarasti jų balsų“. Stalinui patiko jo tiesumas, nors pats maršalas toli gražu ne visados laikėsi taisyklės: kalbėti tai, ką galvoji.

Ruzveltas pirmas kalbėdamas per konferencijos atidarymą pavadino jos dalyvius „naujos šeimos nariais“. Čerčilis pridūrė, kad čia susirinkę lyderiai – tai „didžiausia pasaulio jėgų koncentracija, kokios niekada nėra buvę žmonijos istorijoje“. Ruzveltas ir Čerčilis pažiūrėjo į Staliną: ką jis tars tomis pirmomis konferencijos valandėlėmis? Stalinas netikėtai pasakė: „Aš manau, kad istorija mus paikina. Ji suteikė mums didžiulę galią ir labai dideles galimybes. Tikiuosi, jog mes imsimės visų priemonių, kad šiame pasitarime tinkamai bendradarbiaudami panaudotume tą galią ir valdžią, kurią mums suteikė mūsų tautos. O dabar pradėkime dirbti…“

Tekerano derybose svarbią vietą užėmė „Lenkijos klausimas“. Paskutiniame plenariniame posėdyje prieš paskelbiant pertrauką Čerčilis pagarsino pasiūlymą, matyt, suderintą su Ruzveltu: „Lenkijos valstybės ir tautos židinys turi būti tarp vadinamosios Kerzono linijos ir Oderio upės linijos, į Lenkijos sudėtį įtraukiame Rytų Prūsiją ir Opelnios provinciją“. Stalinas atsakė: „Jei anglai sutinka mums peduoti labai reikalingus neužšalančius Kenigsbergio ir Mėmelio uostus ir dalį Rytų Prūsijos, kur nuo seno buvo slavų žemės, tai mes sutiksime su pono Čerčilio pasiūlyta formuluote“. Į tai Čerčilis galėjo tiek atsakyti: „Tai labai įdomus pasiūlymas, kurį aš būtinai išstudijuosiu“.

JALTOS (KRYMO) KONFERENCIJA

Konferenciją
surengti Jaltoje pasiūlė Stalinas. Čerčilis buvo prieš. Jo nuomone, tai Stalinui suteiktų pranašumą. Bet su Jalta sutiko JAV prezidentas. Amerikos kariniai specialistai apskaičiavo, kai jei SSRS neims kariauti su Japonija, tai amerikiečiams ir anglams karas su ja ir Japonijos salų užėmimas kainuos apie 1 mln. karių gyvybes. Tokių galimų nuostolių nė vienas JAV prezidentas negalėjo nepaisyti. Įtraukti SSRS į karą su Japonija buvo būtina. Ruzveltas buvo pasirengęs daryti nuolaidų Sovietų Sąjungai.

Jaltos (Krymo) konferencija – SSRS, JAV ir D. Britanijos vyriausybių vadovų konferencija. Vyko 1945m. vasario 4 – 11 d. Jaltoje. Dalyvavo SSRS LKT pirmininkas J. Stalinas, JAV prezidentas F. Ruzveltas, D. Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis, šių valstybių užsienio reikalų ministrai. Buvo suderinti karo su Vokietija baigiamojo etapo planai. Susitarta, kad nugalėtą Vokietiją okupuos SSRS, JAV, D. Britanija ir Prancūzija. Išvaduotosios Europos deklaracijoje sąjungininkai pareiškė derinsią veiksmus, svarstydami Europos politines ir ekonomines problemas. Jaltos konferencijos nutarimai sustiprino antifašistinę koaliciją baigiamajame II pasaulinio karo etape.

Kryme (Jaltoje) Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis dar kartą pareiškė tvirtą apsisprendimą sunaikinti nacizmą, okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją, likviduoti jos karo pramonę, nedelsiant ir teisingai nubausti visus karinius nusikaltėlius. Buvo susitarta dėl okupacijos zonų atribojimo, numatant suteikti atskirą zoną ir Prancūzijai. Tuo susitarimu siekta išvengti galimų susidūrimų tarp žygiuojančių per Vokietiją Vakarų valstybių ir SSRS armijų.

Jaltos konferencijos nutarimai:

• Sutarta galutinai sunaikinti vokiečių nacizmą ir militaruizmą, nuginkluoti ir paleisti Vokietijos armiją, sunaikinti ginkluotę, nubausti karo nusikaltėlius.

• Buvo apibrėžtos okupacinių Vokietijos zonų ribos, išskirta okupacinė zona Prancūzijai.

• Numatyta, kad Lenkijos – SSRS siena eis Kerzono linija

• Pasirašytas slaptas susitarimas dėl SSRS įstojimo į karą prieš Japoniją.

• Nutarta vietoje iširusios Tautų Sąjungos įsteigti naują tarptautinę organizaciją, kuri rūpintųsi taika ir saugumu pasaulyje.

Vykdant šį nutarimą balandžio mėnesį San Francisko mieste (JAV) prasidėjo 50 valstybių konferencija. Ji įkūrė Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO) ir patvirtino jos įstatus.

Posėdžiuose nebuvo galutinai susitarta dėl Vokietijos likimo ir reparacijų klausimo, tik Vokietija buvo paskirstyta įtakos zonomis. Kai buvo kalbama apie Jungtinių Tautų Organizaciją, Stalinas pasiūlė į ją priimti tris sovietines respublikas: Ukrainą, Baltarusiją ir Lietuvą. JAV ir Didžioji Britanija sutiko su Sovietų Ukrainos ir Sovietų Baltarusijos naryste, bet atmetė Lietusos SSR. Dar 1943m. Ruzveltas dėl Baltijos valstybių buvo pasakęs: „ Lietuva, Latvija, Estija ir praeityje, ir visai neseniai sudarė dalį Sovietų Sąjungos, ir, kai rusų armija vėl įžengs į šias respublikas, aš nežadu kariauti dėl to su Sovietų Sąjunga“. Bet sutikimas JTO nare priimti Lietuvos SSR būtų reiškęs, kad sąjungininkai atsižada ir oficialios Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikos.

Svarstant Lenkijos likimą, Ruzveltas sakė: „Lenkija jau penki šimtai metų yra rūpesčių šaltinis“. Prezidentui Lenkijos problema nebuvo pirmaeilė. Todėl ir Čerčilis turėjo nusileisti ir pripažinti protarybinę Lenkijos vyriausybę… Vėliau prezidentas buvo kaltinamas, kad pernelyg nuolaidžiavo rusams, kad buvo apžavėtas Stalino diplomatijos. Tuo pagrindu plito įvairūs gandai, ir ne tik jie. Čerčilis, pasižymintis puikia sveikata, tiesiai sakė, kad Ruzvelto liga turėjo didelę įtaką jo pozicijai bei elgesiui susitikimų Jaltoje metu. Labai nervingas prezidentas, sergantis stuburo smegenų skleroze, vyko į Jaltą galvodamas vien apie savo ligą. Todėl kelionės metu nelietė jokių dokumentų, nenorėjo susipažinti su jokiais pranešimais ar užrašais, skaitė tik detektyvus. „Į konferenciją Ruzveltas atvyko be jokio dosjė, – prisiminė Čerčilis, – ir galiausiai prie derybų stalo prarado visas pozicijas, kurios buvo iškovotos mūšio lauke.

Iš 1945 m. vasario 4 – 11 d. Krymo konferencijos nutarimų dėl Vokietijos sutriuškinimo ir jos ateities

Vokietijos sutriuškinimas.

Mes išnagrinėjome ir nustatėmė karinius trijų sąjunginių Valstybių planus, siekiant galutinai sutriuškinti bendrą priešą. Kariniai trijų sąjunginių nacijų štabai per visą Konferencijos laikotarpį kasdien susitikdavo pasitarimuose. Šie pasitarimai buvo itin teigiami visais atžvilgiais ir todėl trijų sąjungininkų karinės pastangos buvo glaudžiai koordinuojamos negu bet kada anksčiau. Tarpusavyje buvo pasikeista išsamiausiomis informacijomis. Buvo visiškai suderinti ir smulkiai suplanuoti terminai, mastas ir koordinacijos naujų ir dar galingesnių smūgių, kuriuos mūsų armijos ir karinės oro pajėgos smogs į Vokietijos širdį iš rytų, vakarų, šiaurės ir pietų. <…>

Vokietijos okupacija ir jos kontrolė

<…> Pagal suderintą planą ginkluotosios trijų valstybių pajėgos užims Vokietijoje atskiras zonas. Plane numatyta koordinuota administracija ir kontrolė, vykdoma Centrinės Kontrolės Komisijos, kurią sudaro trijų valstynių Vyriausieji Kariuomenės vadai. <…> Jų buveinė bus
Berlynas. Buvo nutarta, kad trys valstybės pakvies Prancųziją, jeigu ji to panorės, užimti sau okupacijos zoną ir dalyvauti ketvirtuoju Kontrolės Komisijos nariu. <…>

Mūsų tvirtas tikslas – sunaikinti Vokietijos militarizmą bei nacizmą ir užtikrinti, kad Vokietija niekada daugiau nepajėgtų pažeisti viso pasaulio taikos. Mes kupini pasiryžimo nuginkluoti ir išformuoti visas Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: kartą ir visam laikui panaikinti vokiečių generalinį štabą, kuris ne vieną kartą padėjo Vokietijos militarizmui atgimti, atimti arba sunaikinti visus Vokietijos karinisu įrengimus, likviduoti arba paimti kontrolėn visą Vokietijos pramonę, kuri galėtų būti panaudota karinei gamybai; teisingai ir greitai nubausti visus karo nusikaltėlius bei priversti natūra atlyginti nuostolius už vokiečių padarytus sunaikinimus; nušluoti nuo žemės paviršiaus nacistinę partiją, nacistinius įstatymus, organizacijas ir įstaigas; išgyvendinti bet kokią nacistinę ir militaristinę įtaką visuomeninėms įstaigoms, kultūriniam bei ekonominiam vokiečių tautos gyvenimui ir bendrai imtis Vokietijos atžvilgiu kitokių priemonių, kurių reikės būsimajai vuso pasaulio taikai ir saugumui. Sunaikinti vokiečių tautą nėra mūsų tikslas. <…>

Reparacijos iš Vokietijos

Mes aptarėme nuostolių, Vokietijos padarytų šiame kare sąjunginėms valstybėsms, klausimą ir pripažinome, kad yra teisinga įpareigoti Vokietiją maksimaliai atlyginti tuos nuostolius natūra.

Bus sukurta Nuostolių atlyginimo Komisija, kuri įpareigojama taip pat išsiaiškinti, kiek nuostolių Vokietija padarė sąjunginėms valstybėms ir kaip juos padengti. Komisija dirbs Maskvoje.

POTSDAMO KONFERENCIJA

Potsdamo konferencija – trečioji SSRS, JAV ir Anglijos vadovų konferencija, kuri vyko jau po Vokietijos besąlyginės kapituliacijos. 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Potsdame (prie Berlyno) pokarinę pasaulio tvarką svarstė Stalinas, H. Trumenas, tapęs JAV prezidentu po staigios Ruzvelto mirties, ir Čerčilis. Šiam, tiesa, greitai teko palikti Potsdamą. Jo (konservatorių) partija pralaimėjo rinkimus, ir Čerčilis užleido ministro pirmininko postą leiboristų partijos vadovui K. Etliui.

Potsdamo konferencijoje svarstytos pokario Europos ir Vokietijos taikaus sureguliavimo problemos. Remdamasi 1945 m. Jaltos konferencijos nutarimais, Potsdamo konferencija numatė nuginkluoti ir paleisti Vokietijos kariuomenę, panaikinti nacionalsocialistų partiją ir jai pavaldžias organizacijas, uždrausti bet kokią nacistinę ir militaristinę veiklą bei propagandą. Pasirašyti susitarimai dėl reparacijų, kuriose buvo patvirtinta nukentėjusių nuo Vokietijos agresijos tautų teisė gauti kompensaciją, numatyti reparacijų mokėjimo šaltiniai. Susitarta, kad Vokietiją okupuos SSRS, JAV, D. Britanija ir Prancūzija, kad jų kariuomenės vadai Vokietijoje sudarys administraciją, kuri koordinuos Vokietijos demilitarizavimą ir demokratizavimą okupuotose zonose, o Berlyne bus Kontrolės taryba – aukščiausias okupacinės valdžios organas. Taikos sutartims su Vokietijos buvusiais sąjungininkais parengti numatyta įkurti Užsienio reikalų ministrų tarybą. SSRS siūlymu nutarta Vokietijos karinį ir prekinį laivyną padalyti SSRS, JAV ir D. Britanijai. Svarbiausius karinius nusikaltėlius nutarta perduoti teisti tarptautiniam kariniam tribunolui. Tarp kitų klausimų svarstyta R. Europos šalių, Juodosios jūros sąsiaurių problemos, SNO santykiai su frankistine Ispanija.

Potsdamo konferencijos nutarimai:

• Visiškai suderintos okupacinių zonų Vokietijoje ribos (Vokietija padalinta į keturias okupuotas zonas).

• Berlynas suskirstytas į keturis sektorius – sovietinį, amerikiečių, anglų ir prancūzų.

• Vokietijos – Lenkijos siena numatyta pagal Oderio ir Neisės upes.

• Nuspręsta buvusią R. Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi (dabartinis Kaliningradas) perduoti SSRS.

• Baltijos valstybės pripažintos SSRS.

• Nutarta, kad iš prijungtų prie Lenkijos sričių ir iš Čekoslovakijos bei Vengrijos vokiečių kilmės žmonės turėjo persikelti į Vokietiją.

• Sukurtas tarptautinis karinis teisininkų tribunolas

Potsdamo konferencijos sprendimu buvo sudarytas Tarptautinis karinis JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos teisininkų tribunolas. Teismas prasidėjo Niurnbergo mieste 1945m. rugsėjo mėn. ir truko ištisus metus. Jame buvo atskleisti ir įrodyti nacistų nusikaltimai žmonijai – agresyvių karų rengimas bei vedimas, tarptautinių sutarčių laužymas, okupuotų šalių plėšimas ir masinės gyventojų žudynės, žiaurus elgesys su karo belaisviais, žydų genocidas. Vienuolika kaltinamųjų buvo nuteisti mirti ir 1946m. spalio mėn. pakarti, išskyrus Geringą, kuris pats nusižudė.

Iš 1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos nutarimų Vokietijos klausimais

III

Apie Vokietiją

Politiniai ir ekonominiai principai, kuriais reikia vadovautis Vokietijos atžvilgiu pradiniu kontroliniu laikotarpiu

A. Politiniai principai

1. Sutinkamai su Susitarimu dėl kontrolės mechanizmo Vokietijoje, aukščiausiąją valdžią Vokietijoje vykdys Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vyriausieji vadai,
savo okupacinėje zonoje, pagal atitinkamų savo Vyriausybių instrukcijas, taip pat drauge visą Vokietiją liečiančiais klausimais, veikdami kaip Kontrolės Tarybos nariai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2309 žodžiai iš 7664 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.