Teigimas ir neigiamas interesų grupių vaidmuo demokratijoje
5 (100%) 1 vote

Teigimas ir neigiamas interesų grupių vaidmuo demokratijoje

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………. 3

I. INTERESAI IR INTERESŲ GRUPĖS:

1.1. Intereso sąvoka……………………………………………………….5

1.2. Interesų grupių teorinė analizė………………………………….6

1.3. Interesų grupių samprata………………………………………….8

II. INTERESŲ GRUPĖS IR VALSTYBĖ

2.1. Pliuralizmas………………………………………………………….12

2.2. Korporatizmas………………………………………………………13

III. INTERESŲ GRUPĖS ĮVAIRIOSE POLITINĖSE SISTEMOSE

3.1. Demokratija ir JAV……………………………………………….14

3.2. Interesų grupių veikla Europos Sąjungoje

ir Lietuvoje………………………………………………………………….18

3.3. Ar egzistavo interesų grupės komunizme?……………..22

IŠVADOS…………………………………………………………………..24

SUMMARY……………………………………………………………….25

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………26

PRIEDAI……………………………………………………………………28

ĮVADAS

Interesų grupių teorija buvo pamatas formuotis pliuralistinės demokratijos sampratai, todėl sudaro reikšmingą politikos mokslo dalį. Šiuolaikinė politikos teorija interesų grupes laiko natūralia ir būtina politinio proceso dalimi. Būtent grupės atlieka esminį vaidmenį iškeliant į viešumą žmonių socialinius lūkesčius, viltis, emocijas, tikslus ir iliuzijas, kurias bandoma išreikšti per politinius reikalavimus. Interesų grupių teorija ir jos praktiniu taikymu domimasi daugelyje pasaulio valstybių.

Šio domėjimosi priežastis būtų ta, kad kiekvieną valstybę galima būtų traktuoti kaip tam tikrą tikslą turinčią grupę, atsiradusią ir egzistuojančią tam, kad palaikytų vidaus tvarką, išliktų saugia ir nepriklausoma iškilus išorinei grėsmei. Tos grupės tikslų pagrindas yra bendros kultūros vertybės (pavyzdžiui kalba ir tradicijos), ekonominiai interesai (poreikis kurti daugiau darbo vietų, kelti žmonių vidutinį pragyvenimo lygį) ar etninis bendrumas (pavyzdžiui, tradicijos, kalba).

Pliuralistinės- turinčios daugybę skirtumų ir juos suvokiančios šių laikų bendruomenės retai elgiasi kaip tikslą turinčios grupės. Dažniausiai tik ypatingi atvejai, pavyzdžiui, globalinės katastrofos ar karai, paskatina vienytis bendram tikslui, ir tokioje situacijoje valstybė tampa grupe, gebančia siekti vieningo tikslo. Valstybė yra organizacija, kur dalis valdo visumą, negausios bei privilegijuotos grupės- visą visuomenę. Valstybę taip pat galime traktuoti kaip organizuotą visumą, kurioje veikia politinės partijos, spaudimo grupės ir visuomeninės organizacijos.

Interesų grupės ne mažiau nei politinės partijos yra įsitraukusios į politikos formavimo procesą. Tai ypač akivaizdu Jungtinėse Amerikos Valstijose – šalyje, kurioje ir prasidėjo jų vystymasis.

Net jei mūsų ir nedomina politika, mes mažai ją išmanome, ji tiesiogiai veikia mūsų gyvenimus. Taigi juos veikia ir tie, kurie tiesiogiai su ja susiję. Kartais jie padeda siekti geresnio gyvenimo, kartais- yra abejingi mūsų reikalams, tačiau būna ir taip, kad jie trukdo mums gyventi, varžo žmonių veiklą. Žmonių gyvenimai tiesiogiai priklauso nuo valstybę, kurios piliečiais jie yra, valdančių grupių. Politika- teisėta veiklos forma yra tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, naudingų jei ne visiems, tai bet didelei žmonių grupei. Kitais atvejais tai tebūna politikų manipuliacija žmonėmis.

Paprastai manoma, kad per interesų grupių veiklą yra įgyvendinamos minties, žodžio bei susirinkimų laisvės- būtent tos laisvės, dėl kurių būtinumo ir buvo kuriama liberaliosios demokratijos idėja. Liberali demokratija yra atstovaujamosios demokratijos forma, kurioje šalia daugumos sprendimo egzistuoja ir pagarba žmogaus teisėms, tokioms kaip žodžio ir susirinkimų, religijos laisvė, nuosavybės ir privatumo teisė, taip pat lygybės prieš įstatymą bei teisės pirmenybės principai. Šios teisės ir principai garantuojami per įvairių institucijų veiklą ir yra apibrėžti konstitucijose arba atskiruose įstatymuose.

Yra daugybė požiūrių į interesų grupes- jų privalumus ir trūkumus šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse. Būtų galima paminėti tokius interesų grupių teorijos problematiką ir svarbiausius aspektus nagrinėjusius autorius, kaip Džeimsas Madisonas (James Madison), Artūras Bentlis (Arthur Bentley) , Deividas Trumenas (Deivid Truman), M. Olsenas (M. Olsen). Jie pastebėjo įvairius socialinio gyvenimo reiškinius, paskatinusius akreipti dėmesį į grupinių interesų vaidmenį visuomenės ir valdžios sąveikoje.

Problema yra ta, kad šie ir kiti interesų grupes analizavę asmenys nagrinėjo interesų grupių teoriją tam tikrais – tarkim teigiamais ar neigiamais- aspektais, todėl dažnai trūksta apibendrintos informacijos, kuri paliestų pačios teorijos esmę, bei jos pritaikymą konkrečiose valstybėse. Juolabiau, kad vienose valstybėse (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose) tokios sąvokos kaip ,,spaudimo grupė”, ,,interesų grupė” egzistuoja jau daugelį metų, o kitose
(tarkim Lietuvoje) jos atsirado visai neseniai. Be to būtų labai sunku rasti vieningą interesų grupių apibūdinimą, o ką jau kalbėti apie tokius pačius požiūrius į jų privalumus ar trūkumus atskirose valstybėse: valdžios institucijose ar visuomenėje. Todėl žmonės dar nėra iš esmės susipažinę su interesų grupių funkcijomis, dažnai mano, kad jų veikla susijusi su neigiamais aspektais.

Norint atkleisti interesų grupių privalumus ir trūkumus, reiktų atsižvelgti į tokius svarbius kriterijus, kaip: paties intereso (individualaus, valstybinio ir kt.) esmę, teorinį interesų grupių nagrinėjimą, jų klasifikaciją, svarbą valstybėje ir jos politikos formavimo procese, vietą įvairiose politinėse sistemose (demokratinėse ir nedemokratinėse), funkcijas, ryšius tarp interesų grupių ir oficialios valdžios bei valstybės piliečių ir kt.

Visų šių kriterijų analizė turėtų leisti pasiekti svarbiausią šio kursinio darbo tikslą- įvertinti ar interesų grupės atneša visuomenei ir pačiai valstybei daugiau naudos ar žalos. Taip pat kokiais būdais būtų galima pasiekti, kad vienas iš pagrindinių interesų grupių veiklos principų- tenkinti visos visuomenės, o ne tik atskirų jos dalių, interesus- pasireikštų ne tik teorijoje, bet ir praktikoje.

1. INTERESAI IR INTERESŲ GRUPĖS

1.1 Intereso sąvoka

Interesai- individų ir jų grupių tikslai, norai, inicijuojantys tiek jų individualią tiek ir grupinę veiklą. W.Lamentowicz : ,,Interesas- tai, kas objektyviai reikšminga, kad daugiau ar mažiau būtų patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikiai” Svarbu yra tai, kad ,,realūs interesai- žmonių problemos bei poreikiai- skiriasi nuo politinių reikalavimų, t.y. nuo to, ko žmonės nori iš valdžios” . Dažnai būna, kad žmonės klaidingai suvokia interesus. Kad būtų galima juos identifikuoti kai kurie politologai interesus skiria į objektyvius ir subjektyvius. Nesileidžiant į įvairius teorinius šių autorių analizes aspektus, būtų galima apibendrinti, kas yra bendra jų požiūriams.

Objektyvūs interesai- visų pirma yra tie, kurie žmonėms daro poveikį, net jeigu šie žmonės jų nesuvokia (vanduo, maistas, sveikatos apsauga, valstybės užsienio politika). Taip pat tai yra įvairūs veiksmai arba politika, kurie tenkina esminius žmonių poreikius; dalykai, kurių individas pageidautų, jei žinotų visas pasirinkimo alternatyvas ir turėtų pasirinkimo laisvę; dalykai arba politika, kuri padidintų socialinės klasės gerovę (klasinis interesas).

Subjektyvūs interesai- tai reiškiniai, politinio gyvenimo įvykiai, kurie žmonių įsitikinimu daro jiems tiesioginį poveikį (atlyginimų didinimas, naujų mokesčių įvedimas).

Bet kurioje valstybėje egzistuoja individualūs ir nacionaliniai interesai. Nacionalinius interesus lemia konkrečios laikotarpio sąlygos. Vienose situacijose tai gali būti nepriklausomos demokratinės valstybės bei pilietinės visuomenės kūrimas; kitu- integracija į įvairias tarptautines organizacijas. Šie interesai geriausiai pastebimi oficialios valdžios priimamuose sprendimuose. Tuo tarpu individualūs interesai yra kiekvieno individo asmeniniai norai ir poreikiai. Viešieji ir asmeniniai interesai yra glaudžiai susiję. Interesų grupės kelia asmeninius reikalavimus, kurie turi realias galimybes patekti į viešųjų interesų sritį. Be to, šiuolaikinėje demokratijoje daugelis viešųjų problemų patenka į interesų grupių akiratį. Galima daryti išvadą, kad ,,demokratijoje interesų grupės taip integruojamos į į politinį procesą, kad dalis privačių interesų tampa ,,pusiau valstybiniais, o valstybiniai interesai – ,,pusiau privačiais”

1.2.Interesų grupių teorinė analizė

Interesų grupės politinėse sistemose atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybės ir piliečių. Jos užtikrina politikos viešumą, valdžios instititucijų informuotumą, bando užtikrinti priimamų spendimų racionalumą. Interesų grupės turi daug panašumų su kitais socialiniais dariniais, kurie demokratijoje daro įtaką piliečių pasirinkimams politikų atžvilgiu. Iš esmės daugelis interesų grupių turi oficialių ar neoficialių ryšių su politinėmis partijomis ar kitais socialiniais judėjimais. Skirtumas būtų tik toks, kad skirtingai nei partijos interesų grupės rinkimuose į šalies valdžią dažniausiai nekelia kandidatų savo vardu, o bando atstovauti žmones kitais būdais.

Interesų grupių teorija labiausiai išvystyta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši šalis pasižymi jų gausa, ir didele įtaka valdžios institucijų priimamiems spendimams. Galbūt būtent dėl šios priežasties Amerikos kūrėjai tikėjo, kad interesų grupės yra neišvengiamas blogis.

Vienas iš pirmųjų į interesų grupių veiklą JAV dėmėsį atkreipė Džeimsas Madisonas (James Madison). Jis buvo vienas iš JAV konstitucijos bendraautorių, ketvirtasis šalies prezidentas (1809-1817), cvilinės teisės ir konstitucinės teisės žinovas. Jį taip pat būtų galima pavadinti ir interesų grupių teorijos pradininku. Savo publikacijose interesų grupes jis pavadino frakcijomis- suvienytomis piliečių grupėmis, kurių bendras interesas prieštarauja visos visuomenės poreikiams. Madisono teigimu: “…jos (interesų grupės) susidaro tik tam tikros bendros aistros ar intereso skatinamos, ir neša pavojų kitų
teisėms ar nuolatiniams ir visuotiniams interesams” Taigi galima teigti, kad grupės kelia nestabilumo bei sumaišties pavojų viešajai tvarkai, o suvaldyti šį pavojų yra įmanoma dviem būdais: arba pašalinant jo atsiradimo priežastis, arba kontroliuojant jo daromą poveikį bei įtaką visai pilietinei visuomenei.

Pilietinę visuomenę galima būtų suprasti gana įvairiai. Iš vieno požiūrio taško ji yra nepolitiniai santykiai tarp įvairių valstybės nekontroliuojamų asociacijų ir susivienijimų (religinių, kooperatyvų, klubų, interesų grupių). Kita nuomonė būtų, kad politinės visuomenės esmę išreiškia ta aplinkybė, kad šie susivienijimai (taip pat ir politinės partijos) yra tarpinė grandis tarp žmogaus ir valstybės, kuri apsaugo individą nuo visiško pajungimo valstybei. Klasikinės demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo D. Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant kokių nors apribojimų, siekia tironijos ir suvaržo kitų žmonių teises. Tuo pasakoma, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės siekiančios apginti savo interesus. Iš Madisono teiginių galima daryti išvadas, kad : 1. vienas pagrindinių įstatymų leidėjų uždavinių turėtų būti skirtingų interesų suderinimas; 2. Bandymas apriboti ar uždrausti socialiniame gyvenime tokias grupes būtų tas pats kaip sunaikinti pačią laisvės idėją. Paskutinį teiginį galima būtų paaiškinti tuo, kad interesų grupės atstovauja žmonių teises ir laisves, todėl jos yra dėsningas visuomenės ir valdžios santykių padarinys. Madisono požiūris, kad interesų grupės yra neišvengiamos, dabar yra dominuojantis politikos mokslo požiūris. Tačiau svarbus yra ne tik jų neišvengiamumo požymis, o ir tai, kad mūsų dienomis organizuotos grupės dažnai suprantamos kaip brandžios demokratijos esminis elementas, t.y., kad savanoriškos asociacijos yra būtinos norint, kad individas galėtų prasmingai save susieti su politine sistema.

Dauguma mokslininkų sutaria, kad Artūras Bentlis (Arthur Bentley) yra pirmas, kuris interesų grupių problemas ėmė aiškinti išties moksliškai. Jo darbas ,,Valdymo procesas” (The process of government” 1908m.) laikomas pirmąja teorine interesų grupių analize. Bentlis buvo įsitikinęs, kad interesų grupių elgesys paaiškina politinio proceso esmę. Kitaip tariant, pats valdymas yra procesas, kuriame svarbiausi ne atskiri žmonių interesai, o interesų grupės, be to, valstybės institucijų veikla turėtų atspindėti tam tikrų interesų pusiausvyrą, eančią visuomenėje. Galima būtų pridurti, kad bet kokie pokyčiai visuomenėje yra tiesiogiai susiję su pokyčiais valdžios institucijose bei teisinėje sistemoje. Tiek atskiri individai, tiek interesų grupės visada jautriai reaguoja į jų interesus atstovaujančių politikų elgesį. Todėl stabiliai situacijai valstybėje palaikyti būtinas nenutrūksantis dialogas tarp šių dviejų grandžių. Juolab, kad atstovavimas yra procesas, kuriam vykstant politikoje išjudinami interesai. Apie atstovavimą D. Stone teigė: ,, Politinės organizacijos, politika, pareigūnai ir atstovai visada siekia problemos sprendimą pavaizduoti taip, kad jis atrodytų naudingas arba žalingas skirtingoms interesų grupėms” Atsižvelgdami į tai ar tinkamai patenkinami jų interesai, individai ir jų grupės sprendžia kokią organizaciją ar kandidatus paremti ir tokiu būdu suteikia jiems dar daugiau valdžios.

Interesų grupes analizavo ir Deividas Trumanas ( Deivid Truman). Savo studijoje ,,Valdymo procesas: politiniai interesai ir viešoji nuomonė” (1951) teigė, kad būtent interesų grupės padeda pažinti politikos prigimtį. Jis jas vertino kaip itin svarbius politinio proceso dalyvius, siekiančius kuo labiau sumažinti aplinkos joms daromą poveikį. Šioje situacijoje grupių konkurencija, siekiant daryti kuo didesnę įtaką politiniams sprendimams, dalinti įvairius visuomenės išteklius kuo naudingiau sau, sudaro prielaidas visuomenės gyvenimo stabilumui įtvirtinti.

Į klausimą, kodėl žmonės vienijasi į grupes, bandė atsakyti ir M. Olsonas (M.Olson). Atsakymas būtų gana nesudėtingas- susivienijus į grupes žmonėms yra žymiai lengviau pasiekti savo tikslų. M. Olsonas į interesų grupes žvelgė naujoviškai ir gana neigiamai. Jo manymu, interesų grupių prigimtis yra tenkinti individualius interesus. To priežastis yra visada kylantis prieštaravimas tarp asmeninių žmogaus interesų patenkinimo ir būtinumo rūpintis kolektyviniais interesais. M.Olsono teiginiuose svarbi yra mintis, kad įvairių interesų grupių daroma įtaka priimant politinius sprendimus, yra nevienoda. Valstybėje egzistuoja taip vadinamos ,,privilegijuotos grupės”, kurios turi daug didesnes financines galimybes, daugiau žmogiškųjų išteklių ar geresnę organizacinę strukūrą bei daugiau ryšių, todėl sugeba primesti savo reikalavimus valdžiai bei daryti įtaką silpnesnėms konkuruojančioms grupėms. Savo veikale ,,Tautų iškilimas ir nuosmukis” (1982), teigė, kad vis stiprėjanti grupių konkurencija, imantis bet kokių būdų nukonkuruoti kitas grupes, dažnai tampa ekonominės stagnacijos bei nuosmukio priežastimi. Kas be ko, tai gali sugriauti ir stabilią demokratinių valstybių politiką.

1.3 Interesų grupių samprata

Norint tiksliai suprasti kokais būdais
interesų grupės veikia demokratijoje, reikia suvokti interesus realizuojančių grupių esminius bruožus.

Visų pirma- demokratinėje valstybėje partijos nėra vienintelė piliečių politinių siekių įgyvendinimo priemonė. Jeigu valdžios institucijos laikosi svarbiausių demokratijos principų ir netrukdo reikštis žmonių laisvai valiai, tai ir kitos egzistuojančios organizacijos ar visuomenę sudarantys socialiniai junginiai gali daryti pastebimą, o dažnai ir lemiamą įtaką valstybės politikai. Taigi stabiliose demokratijose interesų grupės yra sudėtinė politinės sistemos dalis. Demokratijoje svarbūs yra ne tik laisvi ir sąžiningi rinkimai, bet ir žmonių teisė vienytis į grupes, per jas įgyvendinti savo teises, jausti pagarbą įvairioms nuomonėms, nors jos ir prieštarautų tiems, kurie yra valdžioje. Interesų grupės susieja individą su valdžios institucijomis, taigi yra kiekvienos veikiančios demokratijos bruožas.

Tiesą sakant, jeigu tik piliečių grupė turi interesų, kuriuos norint patenkinti reikia daryti įtaką valstybės politikai, visuomeniniams reikalams- ją galima būtų pavadinti interesų grupe. Todėl kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra didelė gausa interesų grupių- konkretaus skaičiaus nustatyti beveik neįmanoma. Iš esmės interesų grupės gali egzistuoti ir nedemokratinėse sistemose, nors jose jos gali veikti nebent pogrindyje ir dažniausiai būna persekiojamos. Tuo tarpu demokratija visos valstybės mastu yra neįmanoma be interesų grupių. Interesų grupių aktyvumas padaro politiką ne vien valdžios atstovų, o ir piliečių reikalu- jie gauna gerą galimybę dalyvautu bendrųjų reikalų tvarkyme.

Interesų grupes yra ganėtinai sunku surūšiuoti pagal tam tikrus iš anksto nustatytus kriterijus. Visų pirma dėl jų gausos, skirtingų naudojamų poveikio priemonių, nevienodo dydžio ar struktūros. Yra keletas kriterijų, pagal kuriuos galima bet salyginai jas sugrupuoti

Pirmiausia interesų grupes galima būtų suskirstyti pagal jų dydį. Tačiau šis kriterijus visiškai nereiškia, kad tik didelės grupės gali paveikti valdžios atstovų sprendimus, turėti daugiau galimybių konkuruoti su mažesnėmis grupėmis. Dažnai būna taip, kad mažesnės grupės dėl savo aktyvios veiklos, gerų specialistų darbo įgūdžių- kitaip tariant, dėl aukštesnio kvalifikacinio lygio- pasieks daug geresnių rezultatų, kai tuo tarpu didelių grupių pasiekimai bus ganėtinai kuklūs.

Interesų grupes galima kvalifikuoti pagal jų veiklos būdą ir taktiką. Žinoma, visada išlieka galimybė, kad visiškai skirtingos grupės naudos panašias poveikio priemones ar įtaką.

Yra daugybė tiesioginės ir netiesioginės įtakos formų, t.y kiek veikla, kurioje jos pačios tvarko savo reikalus (svarstant kokį nors klausimą) ar veikla, kurioje organizacijos siekia daryti įtaką politikos sprendimams, paveikia kitus asmenis ar institucijas. Įtakos būdai gali būti labai įvairūs, pvz: tiesioginiai ryšiai su valdžios atstovais, koalicijų su kitomis organizacijomis sudarymas, darbas patariamosiose tarybose, finansinis įnašas rinkimų kampanijai, įsitraukimas į protestus ir demonstracijas ir kt. Pagal Kay’o Lehmano ir Johno T. Tierney’o atliktą tyrimą galima matyti kokias priemones interesų grupės JAV daugiausia naudoja: didžiają dalį iš pateiktų veiksmų naudoja trys ketvirtadaliai interesų grupių, o bandymus daryti įtaką paskyrimams į viešąją tarnybą daro mažų mažiausiai pusė visų tirtų organizacijų. Šių poveikio būdų pasirinkimas priklauso nuo organizacijos pobūdžio ir veiklos srities : ar tai yra verslo asociacijos, sąjungos, piliečių interesų grupės ar kitos. Interesų grupės, nusprendusios imtis tam tikro klausimo privalo apsispręsti į kuriuos valstybinius taikinius telks savo dėmesį. Interesų grupė, kurios interesai aprėpia kelias politikos sritis, turės naudoti daug įvairių priemonių, pritaikant jas skirtingoms situacijoms. Tarkim, viena interesų grupė, neturinti visuomenės palaikymo, stengsis veikti tyliai, niekam nekristi į akiratį, o kita, stengdamasi atskleisti kitų (pvz., kokios nors valdžios įstaigos) veiklos aspektus, gali pasirinkti strategiją, kurioje bus svarbus viešumas ir akistata.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2845 žodžiai iš 9103 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.