Turinys:
I. Įvadas…………………………………………………………………………..3 psl.
II. Paslaptingas kraštas……………………………………………………..4 psl.
III. Japonijos ūkio fenomenas……………………………………………..5 psl.
IV. Žmonės, mokslas ir politika – valstybės stiprėjimui………..6-7 psl.
V. Japonai ir budizmas………………………………………………………8-9 psl.
VI. Naudota literatūra…………………………………………………………10 psl.
Įvadas
Turbut ne apie viena kita valstybe nėra prirašyta tiek knygu ir straipsniu, sukurta tiek patrauklių ir paslaptingu, tikrų ir išgalvotų pasakojimų bei legendų, kiek jų yra apie “tekančios saulės”, “žydinčios sakuros”, “paslaptingujų salų” šalį – Japoniją. Kai kas japonų salas vadina dar ir “nepaskandinamu lėktuvnešiu”. Dar ir šiandien europiečiai į japonus žiūri nevienodai. Vieniems jie jautrus ir subtilūs meno vertintojai ir gamtos garbintojai, kitiems karingi ir paklusnus samurajų palikuonys, išugdė Antrojo pasaulinio karo mirtininkus – kamikadzes (“dievų vėjas”), tretiems darbo fanatikai, savos firmos patriotai, nežinantys kas tai yra ekonominis streikas…… Dar kiti nuoširdžiai tvirtins, kad japonai – patys protingiausi (beje, dar ne taip seniai Japonijos užsienio reikalu ministras už toki posaki Vakarų žurnalistams, vos neatsisveikino su postu), kurie sukurs visiškai nauja technologizuota pasauli, nes sugeba žaibiškai įsisavinti naujausius pasaulio mokslo ir technikos laimejimus ir viską pagaminti kur kas geriau……
Tokia situacija sukūrė keletas aplinkybių , nuo kurių dar ir šiandien daug kuo priklauso Japonijos ekonomika ir politika, pačių japonų psichologija, gyvenimo būdas.
Pirmiausia, salose išsidesčiusi Japonija šimtmečius kurė savitą gyvenimą, kuriam didelę reikšmę turejo gamtinės ir geografinės sąlygos. Ji ilgiau nei kitos valstybes buvo izoliuota nuo viso pasaulio, netgi nuo savo vakarinių kaimynų – kinu, korejiečiu, Sibiro tautu. Be to, japonu siogunai ir nenorėjo tų kaimynu matyti. Gal ir neitikėtina, bet akivaizdu – Vakarų šalys į Japonija duris atidarė, tiksliau sakant taranavo, tiktai XIX a. viduryje, kai amerikietis Metju K.Peris (Matthew C.Perry), vadovaudamas beveik ketvirtadaliui JAV laivyno, 1853 m. pagrasino užblokuoti įlanka ir sugriauti sostine Eda (Tokija). Antra, daugybe tradiciju, papročių, šalies valdymo sistema sukurė ir įtvirtino stiprią savisaugos sistema, kuri saugojo nuo viso to, kas buvo ne japoniška. Netgi iš kinu perimti hieroglifai (552 m. Korejos imperatorius atsiuntė dovana – budistu sutras) tariami kitaip. Ir šiandien japonu kalbos ir rašto sudetingumas daugeliui žmonių uždaro duris į turtinga ir savita japonu kultūros lobyna.
Pasaulis keičiasi, o Japonijoje jis keičiasi ypač sparčiai. Ta gali pamatyti lankydamasis Japonijos didmiesčiuose ar nuošaliuose kaimuose. Vakarais prašmatniame banku, klubu, parduotuviu, verslo bustiniu Ginzos rajone Tokijyje gali pamatyti iš naujausio automobilio modelio išlipanti frakuota solidu turtuoli ir jo žmona, apsirengusia spalvingu kimono, kurio kaina prilygsta tam automobiliui. Japonas su visa savo šeima šviesia menesienos nakti gali išsėdėti miesto skvere ir gerėtis žydinčios japoniškos vyšnios – sakuros – žiedais. Sename tradiciniame kaime gali išvysti naujausius technikos ir technologijos laimejimus, velgi harmoningai derančius su valstietiškomis tradicijomis.
Paslaptingas kraštas
Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to demesys ir domejimasis tik dideja. Tas demesys pirmiausia krypsta i žmones. Ne veltui sakoma, kad norint tureti Japonijos ekonomika pirmiausia reikia buti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmoniu. Be to, apie 1 mln. japonu gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitu tautu išsiskiria keletu ypatybiu. Pirmiausia – nacionaline sudetimi. Japonai sudaro net 99 proc. visu šalies gyventoju. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonemis, apeliuodami i Jamato lygumu, besitesianciu aplink senaja sostine Kiota, regiona, kuriame suklestejo japonu kalba, raštija, visa kultura. Veliau japonai asimiliavo okinavus, kalbancius savitu dialektu. Žemiausia pakopa tarp šalies gyventoju užima burakuminai, kurie keleta šimtmeciu buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitu žmoniu ieško darnesniu santykiu tarp ivairiu žmoniu grupiu. Gyvena šiek tiek korejieciu, kinu, taju, filipinieciu, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.
Japonai – ilgaamžiai gyventojai. Vyrai gyvena vidutiniškai 77, moterys – 84 metus. Tai ne riba. Mokslininku projektuose jau numatyta sukurti pasaulyje sveikiausia ir ilgiausiai gyvenancia nacija. I tai jau ir einama. Kudikiu mirtingumas (3,5 mirtys 1000 gimusiuju) yra mažiausias pasaulyje, nes kudikiai, jei jie serga, dažnai išgydomi dar motinos isciose. Japonu šeimos yra stiprios, skyrybos retos (1-2 skyrybos 1000 gyventoju). Taciau nei aukštas medicinos lygis, nei didele materialine parama šeimoms, turincioms vaiku, neišsprendžia vienos
problemos – gimstamumo. 1950 m. 1000 gyventoju dar gimdavo per 28 vaikus. Dabar šis skaicius tesiekia 9-10. To priežastis – per “baby boom” (pokario metu didelio gimstamumo) laikotarpi buvusi agitacija už nedideles šeimas. Tokia pacia politika šiandien propaguoja Kinija, taciau jai to padaryti nepavyksta, o japonu šeimos šiandien išties turi po 1, reciau 2 ar daugiau vaiku. Kai kuriu demografu nuomone prie to prisideda ir velyvos vedybos: moterys pirma karta išteka vidutiniškai 27 metu, vyrai veda sulauke 29, kai jau yra užsitikrine tam tikra materialine ir socialine padeti. Del mažejancio gimstamumo mažeja ir bendras gyventoju skaicius. Po 50 metu Japonijoje gyvens tik 100 mln. žmoniu. Galima manyti, kad tankiai gyvenamoje šalyje, kokia yra Japonija, žmoniu skaiciaus naturalus sumažejimas nera jau toks blogas reiškinys, bet iškyla kitos rimtos problemos. Tarp ju – gyventoju senejimas: sumažes dirbanciuju, o pensininku (po 65 metu) dalis bus per 32 proc. (dabar 17 proc.). Del to japonai kryptingai ir ramiai ieško išeities – kas atliks daugybe darbu, kuriuos šiandien dirba busimieji pensininkai? Viena iš išeiciu – robotu kurimas ir darbu, ypac sunkiu ir sveikatai kenksmingu, robotizacija.
Apie dirbanti japona ar japone pasaulyje sklinda juos šlovinancios legendos. Tuo teko isitikinti lankantis ivairiose istaigose ir gamyklose. Kai japonas dirba, jis dirba iš tikruju ir jam aplinkinis pasaulis nustoja egzistaves. Darbas ir darbo aplinka apgalvoti iki smulkmenu. Kai vienos ekskursijos metu paklausiau jauna gide, kodel ji turi toki paprasta, kuo nors nepagražinta laikrodi, ji nustebusi atsake: misteri, aš gi darbe ir laikrodis turi rodyti tikslu laika, o ne savo puošmenomis atitraukti demesi. Ta pati galima pasakyti ir apie apsirengima: jis paprastas, funkcionalus, kartais del savo vienodumo net primenantis uniformas.