Tekstilė

Turinys1.Įvadas………………………………………………………

…………………………………..3

2. Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXI

a………………………………….5

3. Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a.

vidurys)…….6

4. Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790

metai)………………………………..7

5. Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-

1850)……………………………………8

6. XIX a. lietuvių

tekstilė…………………………………………………………..

………9

7. Tekstilė 1900-

1918………………………………………………………………

……….10

8. Tekstilė 1932-

1939………………………………………………………………

……….11

9. Tekstilė 1945-

1961………………………………………………………………

……….13

10. Tekstilė 1962-

1975………………………………………………………………

…….15

11. Tekstilė 1976-

1990………………………………………………………………

…….17

12. Tekstilė 1991-

2001………………………………………………………………

…… 19

13.

Priedai……………………………………………………………

…………………………21

1. Smulkioji

tekstilė……………………………………………………

……………………22

2. Erdvinė

tekstilė……………………………………………………

……………………..22

3. Bažnytinė

tekstilė……………………………………………………

…………………..23

4. Tradicinė liaudies tekstilė.

Juostos……………………………………………….27

14. Naudota

literatūra…………………………………………………….

………………28

Įvadas

Verpimo ir audimo pramonės gaminiai vadinami tekstile. Jai priskiriami

ir pluoštai. Tekstilės samprata kito vis gausėjant žmonių daiktiškajai

aplinkai, plėtojantis technikai bei technologijoms.

Visa tekstilės istorija prasidėjo nuo keturių natūraliųjų pluoštų

gamybos bei apdorojimo ir plėtojosi mažų mažiausiai 7 tūkstančius metų,

kolei XIX amžiaus pabaigoje pradėta gaminti ir dirbtinius pluoštus, verpti

bei sukti verpalus ir siūlus, austi ir megzti iš jų audinius, o iš šių –

gaminti įvairius gaminius.

Archeologiniai kasinėjimai rodo, kokia tvarka žmogus atrado

natūraliuosius pluoštus ir pradėjo juos naudoti savo reikmėms, kad išliktų

ir prisitaikytų prie aplinkos.

Visų pirma žmonės pradėjo naudoti linus. Apie 5000 m. pr. Kr. Egipte

jau buvo dėvimi lininiai drabužiai.

Dar anksčiau gyvavusiose pirmykštėse bendruomenėse iš lino pluošto

plaušų buvo sukami lynai, o iš linų stiebų audžiami audeklai. Vėlyvajame

akmens amžiuje gyvenę žmonės taip pat buvo verpėjai ir audėjai.

Vėliau pradėtos naudoti vilnos. 4000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje buvo

auginamos avys, o jų vilnos naudojamos audimui ir pynimui. Archeologiniai

kasinėjimai parodė, kad ir vėlyvajame akmens amžiuje nemažai Šveicarijos

gyventojų augino namines avis. Archeologai, kasinėdami Babiloną, taip pat

atrado mozaiką, kurioje pavaizduotos prijaukintos, naminės avys. Ši mozaika

buvo pagaminta apie 3500 m. pr. Kr.

Dar vėliau žmogaus reikmėms imta naudoti medvilnę. Ankstyvuosiuose

raštiniuose šaltiniuose minima, kad tai buvo Indijoje, apie 3000 m. pr. Kr.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog medvilnė galėjo būti naudojama ir daug

anksčiau Egipte. Arabų pirkliai gabeno medvilnę iš Indijos ir Artimųjų Rytų

į Centrinę Aziją ir Kiniją.

Viena įdomiausių ir iki šių dienų neišaiškintų pasaulio mįslių ta, kad

maždaug tuo pat metu medvilnę pradėta auginti, verpti ir austi Azijoje,

viešpataujant antikinei inkų kultūrai, ir tuomet dar neatrastoje

Amerikoje… Yra įvairiausių spėliojimų apie tai, tačiau Egipto piramidėse

rastų mumijų apsiaustai, kurių pagaminimo data siekia 2500 m. pr. Kr., buvo

pasiūti iš audinių, kurių metmenų siūlų skaičius siekia 540. Palyginkime:

šiuolaikinių angliškų audinių metmenų skaičius yra apie 340 siūlų. Ir

šiandien belieka tik stebėtis tų laikų
meistrų darbu.

Galiausiai pradėtas naudoti šilko pluoštas, kurio gimtinė yra Kinija.

Legenda sako, kad šį atradimą padarė Kinijos imperatorienė Hsi Ling Chi

apie 2640m. pr. Kr. Netyčia įmetusi šilkaverpio vikšro kokoną į karštą

vandenį, ji pastebėjo ploną šilko plaukelį, atskyrė jį nuo kokono ir

atkreipė dėmesį į jo ilgį bei lankstumą. Šios savybės ir paskatino žmones

imti auginti baltų vilkauogių medžius, kurių lapais šilkaverpio vikšras

minta, juos veisti. Ir jau apie 1400m. pr. Kr. Kinijoje plačiai gaminami

įvairių rūšių šilkiniai audiniai, kurie buvo labai vertinami ir jais net

buvo mokamos duoklės imperatoriams.

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiuje žmonės sukūrė labai daug cheminio

dirbtinio ir cheminio sintetinio pluošto rūšių, iš kurių gaminama įvairius

verpalus, suka siūlus bei audžia audinius.

Seniausios audimo staklės buvo pagamintos iš dviejų baslių, kurie

įkalami į žemę arba įtvirtinami horizontaliai (vienas viršuje, o kitas –

apačioje) ir tarp jų įtempiami metmenys. Metmenis įtempus vertikaliai – ant

vertikaliųjų staklių (i a. pr. Kr.), audžiama nuo apačios į viršų, žiotis

sudarant tam tikru iešmeliu. Tokiomis staklėmis buvo audžiama senovės

Egipte, Graikijoje, vėliau, – ir Rytų Europoje. Horizontaliosios staklės

(jose metmenys įtempiami horizontaliai) buvo naudojamos apie V amžiuje pr.

Kr. Azijoje, Vidurinėje ir Pietų Amerikoje, ir tik apie XVI a. po Kr.

Vidurio Europoje staklės pradėtos tobulinti, o Vokietijoje net išrastos

tokios, kuriomis galima buvo austi nuo keliolikos iki kelių dešimčių

kaspinų vienu metu.

Anglijoje XVIII a. buvo sukurtos greitaeigės šaudyklės, todėl tapo

įmanoma austi platesnius gaminius. XX a. taip pat buvo išrastos ir

mechaninės audimo staklės bei medvilnės verpimo mašina.

XIX a. pradžioje išrandamos žakardinės audimo mašinos, kuriose

sudėtingų raštų audiniuose sudarymui pradėtos naudoti perforacinės kortos.

XIX a. sukurtos ir šaudyklinės automatinės audimo staklės.

XX a. viduryje sukurtos ir pradėtos naudoti pneumatinės bei

hidraulinės audimo staklės.

Per 7000 metų paprasti rankų darbo audimo būdai buvo tobulinami,

tačiau nepasikeitė nuo tų laikų, tik tapo labiau mechanizuoti ir spartesni.

Rastos senovinių verpsčių ir staklių detalės rodo, kad jos buvusios

pagamintos tokiu pat principu kaip ir šiuolaikinės milžiniškos tekstilės

audimo mašinos.Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXI a.

Ankstyvojo laikotarpio tekstilė (nuo seniausių laikų iki XIV a.)Paprotys dėti daug įkapių mirusiajam leidžia susidaryti papročių ir

aprangos vaizdą. Moterų kapuose aptikti miniatiūriniai audimo padargų

komplektai (verpstukas su koteliu, bruktuvėlis, šepetukas, lentelės

juostoms vyti) liudija, kad audimo amatas 1-2 m. e. tūkst. sandūroje buvo

pakankamai išvystytas, o audinių liekanos kapavietėse patvirtina

europietiško kostiumo įtaką. Apie moterų ir vyrų drabužių kirpimą žinome

palyginti nedaug. Audinių ir drabužių fragmentai, aptikti kapuose, liudija,

kad lietuvių aprangai darė įtaką Europos kostiumas. Kaip viduramžių

laikotarpio europiečiai, taip ir lietuviai rengėsi dviem drabužių

sluoksniais, dar šaltesniu metų laiku apsigobdami šiltesnį apsiaustą arba

skraistę.Nuo XII a. Lietuvoje greta vertikalių rėminių staklių pradėjo plisti

horizontalios. Tokiomis staklėmis buvo galima išausti nesudėtingus

dryželių, langelių, eglučių raštus. 15 a. lietuvės moterys mokėjo gražiai

siuvinėti. Išliko 15 a. pabaigos aukso siūlais siuvinėtų dirbinių įvairiu

ornamentu. Meniškų siuvinių Kazimiero Jogailaičio žmona padovanojo Vilniaus

bernardinų bažnyčiai. Iš archeologinių iškasenų, rašytinių šaltinių

(Lietuvos statuto, Jano Dlugošo ir kitų kronikų), meno kūrinių (gotikos

kokliai su moterų atvaizdais, Gniezno katedros bronzinių durų, ant kurių

vaizduojamas prūsų krikštas) susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gotikos

laikotarpiu vyravo trejopas aprangos pobūdis: 1) baltiškojo kostiumo,

susiformavusio iki 13 a., tąsa; 2) Bizantijos aprangos siluetai; 3) Vakarų

Europos kostiumo formos. Valdovai ir didikai sekė Bizantijos ir Europos

madomis, miestelėnai ir valstiečiai rengėsi tradiciniu baltišku kostiumu

arba paprastais drabužiais, neišsiskiriančiais stiliaus bruožais.

Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)

Renesanso laikotarpiu buvo viena iš labiausiai paplitusių

taikomosios dailės šakų. Vietiniai audimo cechai specializavosi pagal

audinių rūšis. 1579 m. karalius patvirtino Vilniaus audėjų cechą, kiek

vėliau – audimo cechus jau anksčiau veikusius Kaune. Lietuvoje buvo

audžiama drobė, gelumbė ir iki šiol nenustatytų rūšių ornamentuoti

audiniai, kurių raštai priminė flamandiškuosius. Žygimanto Senojo ir

Žygimanto Augusto pomėgis kolekcionuoti gobelenus ir jų gausa Krokuvos

valdovų rezidencijoje skatino ir LDK magnatus domėtis
brangiais ir

renesanso laikotarpiu Lietuvoje dar neišplitusiais tekstilės dirbiniais.

Daugiausia gobelenų didikai įsiveždavo iš tuomet klestėjusių Flandrijos

Briuselio gobelenų dirbtuvių. 16 a. vietinė gamyba buvo atsitiktinė,

dažniausiai iš užsienio atvykusių audėjų ir siuvinėtojų kūryba. Spėjama,

kad 16 a. pabaigoje-17 a. pradžioje Vilniuje arba jo apylinkėse veikė

vietinė gobelenų dirbtuvė, kuriai priskiriama 4 figūrinių gobelenų serija

“Credo” (17 a. pr.) su Podbereskių-Zavišų herbais (Krokuvos nacionalinis

muziejus) ir serija “Evangelistai”, priklausiusi Zavišoms (17 a. 3

dešimtmetis, Krokuvos nacionalinis muziejus). Jų kompozicija primena

vėlyvųjų viduramžių knygų miniatiūrą. Vietinius audėjus išduoda dvipusio

audimo technika, kuria Lietuvoje austi lygaus paviršiaus kilimai ir vietinė

vilna. Gausiau išplitę buvo ornamentiniai rištiniai ir lygaus paviršiaus

kilimai, kurie 16-17 a. buvo audžiami LDK maršalkos audykloje Tykocine,

Suraže arba Bialystoke, LDK etmono Stanislovo Koniecpolskio audykloje

Broduose ir iki šiol nenustatytoje audinių dirbtuvėje. Gausiau nei

sudėtingi figūriniai gobelenai buvo išplitęs siuvinėjimas. Siuvinėjimu

puošti drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai,

bažnytiniai drabužiai, antepedijai, bursos, kt.), karo palapinės ir

vėliavos, baldų užtiesalai, sienų apmušalai, portjeros. Vartoti tauriųjų

metalų siūlai. Vyravo vingrus augalinis renesanso ornamentas.

Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790 metai)

XVII-XVIII a. cechuose ir dvarų audyklose daugiausia buvo

audžiami vilnoniai, drobiniai ir šilkiniai audiniai drabužiams. Vilniaus

audėjų cechai garsėjo plona raštuota drobe ir gelumbe; abi audinių rūšys

buvo eksportuojamos. Importuojamų šilkinių audinių brangumas skatino šilką

austi vietoje iš importuotos žaliavos. Šilkinių ir kitų margaraščių audinių

ornamentai dažnai priminė tuo metu madingus rytietiškus audinius, 18 a. II

pusėje – Prancūzijos audinių rokoko ornamentus. Itin efektingi audiniai

buvo skirti liturginiams drabužiams. Gausią to laikotarpio liturginės

tekstilės kolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.XVIII a. tekstilėje svarbią vietą užėmė gobelenų ir rištinių

kilimų menas, plėtojamas daugiausia LDK magnatų dvaruose. Ir vėl šioje

srityje daug nuveikė Nesvyžiaus šakos Radvilos, savo valdose tuometiniuose

LDK pietryčiuose (dab. Lenkija ir Baltarusija) įsteigę vieną po kitos

audyklas: apie 1740 m. Bialoje ir Myre, 1752 m. Alboje, 1762 Koreličiuose.

Kartonus gobelenams ir kilimams kūrė Radvilų dvaro dailininkai (tėvas ir

sūnus Rudolfas Heskiai, kt.). Buvo audžiami ornamentiniai, portretiniai ir

figūriniai gobelenai, iš kurių garsiausia 10 audinių serija (išliko 5,

saugomi Ukrainos ir Lenkijos muziejuose), šlovinanti Radvilų giminę.

Išlikusiųjų tematika istorinė: “Kariuomenės paradas prie Zabludovo”, “Mūšis

prie Slavečnos”, “Kunigaikščio titulo suteikimas Mikalojui Radvilai

Juodajam” ir kt. Jų daugiafigūrėse kompozicijose baroko bruožai nėra

stipriai išreikšti, jie artimesni klasikiniam bataliniam žanrui.

Mykolas Kazimieras Radvila apie 1743 m. savo valdose Slucke įsteigė

kontušinių juostų manufaktūrą, garsėjusią šilkinėmis juostomis, į Lietuvos

dailės istoriją įėjusiais Slucko juostų pavadinimu. 18 a. II pusėje veikė

ir daugiau kontušo juostų dirbtuvių, tačiau jų dirbiniai nusileido

meniškumu Sluckui.Nauja manufaktūrų steigimo banga kilo paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos

karaliaus Stanislovo Augusto valdymo laikais (1764-1795). Tuo metu įkurta

Mykolo Kazimiero Oginskio audimo manufaktūra Slonime, veikusi 1770-1780 m.,

audusi gobelenus ir rištinius kilimus. Galbūt 1789 m. Sokolove atidaryta

iki 1793 m. gyvavusi Mykolo Kleopo Oginskio manufaktūra. Karaliaus

patikėtinis LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas Gardine ir jo apylinkėse bei

savo valdose (Postavuose, Sokolove, Lietuvos Breste, kt.) įkūrė apie 25

audimo įmones, vad. “karališkuosius šilko fabrikus”, kuriuose austi

gobelenai, rištiniai kilimai, šilkiniai audiniai, kontušo juostos, tauriųjų

metalų galionai ir kt. Manufaktūrų dirbiniuose Prancūzijos tekstilės

pavyzdžiu vyravo rokokinė ornamentika. Netgi Gardino kontušo juostos buvo

ornamentuotos laisvai, vingiuotomis juostomis išdėstytais augaliniais

motyvais.

Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-1850)

Klasicistinio laikotarpio audinių ornamentika tapo smulkesnė,

taisyklingesnė. Itin madingos buvo vertikalios juostos, tarp kurių

įkomponuoti augaliniai motyvai. Klasicistiniais raštais daugiausia

vadovavosi Gardino karališkojo šilko fabriko, veikusio iki 19 a. vidurio,

audėjai. Kitose audimo manufaktūrose vis dar buvo populiarūs barokiniai ir

rokokiniai ornamentai. Iki 19 a. vidurio austos kontušo juostos (Slucko

manufaktūra veikė iki 1844 m.). Jų kompozicija tapo taisyklingesnė,

racionalesnė. Gobelenų dirbtuvės 18 a. bankrutavo arba sunyko dėl brangios

gamybos,
mokesčių ir prabangos dirbinių poreikio stokos. Dar

veikusiose mažesnėse audyklose austi rištiniai kilimai, ornamentiniai

gobelenai, plėtoję rytietišką ornamentiką.

Lietuvos klasicistiniai taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai

pasižymi paprastesnėmis nei Vakarų Europoje formomis ir dekoru. Iš dalies

tai apsprendė pasikeitę užsakovai – ne aristokratai, o miestiečiai ir

smulkieji bajorai.

XIX a. lietuvių tekstilė

XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, pradėjus steigti mechanizuotas

tekstilės įmones, amatai tolydžio atsiskyrė nuo mašininės gamybos. 18 a.

pabaigoje, sunykus didžiosioms audykloms, veikusioms prie stambiųjų magnatų

dvarų, rankų darbo kilimai ir gobelenai 19 a. buvo audžiami tose vietovėse,

kurios buvo tolėliau nuo mechanizuotų tekstilės centrų. Vietinių audyklų

vietos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Tėra žinoma, kad 19 a. I pusėje

kilimų dirbtuvę turėjo Upytės pavieto maršalka Eidrigevičius. 1840 m. buvo

atidaryta V. Lopacinskio kilimų dirbtuvė. Bydermejerio estetiką labiausiai

atitiko vietinėse dirbtuvėse išausti rištiniai kilimai ir ornamentiniai

gobelenai, literatūroje įsitvirtinę “dvarų kilimų” terminu. Austos

kompozicijos buvo dekoruojamos supaprastinto piešinio augaline ornamentika

– dažniausiai vingriomis šakelėmis, gėlėmis ir augalų vainiku centre.

Motyvų atranka ir šviesus arba neutralus koloritas buvo įtakoti 18 a. Ii

pusėje veikusio Gardino karališkojo šilko fabriko dirbinių, liaudies meno

ir įvežtinės tekstilės pavyzdžių.Nuo 19 a. vidurio unikalioji tekstilė išgyveno nuopolį. Audimas

tapo namudiniu moterų užsiėmimu. Romantizmo įtakoje susidomėjus lietuvių

liaudies audiniais, aristokratai skatino kaimo moteris austi liaudiškos

stilistikos audinius ir 19 a. II pusėje netgi įsteigė keletą dirbtuvių.

Žymiausia iš jų – Šėtoje nuo 19 a. pabaigos veikusi “Birutė”. 19 amžius –

siuvinėjimo atgimimo laikotarpis. 1835 m. atidaryta A. Mozerio nėrinių ir

siuvinėjimo dirbtuvė Naujojoje Vilnioje. Itin madingas buvo dekoratyvinių

dirbinių ir paveikslėlių siuvinėjimas kryželiu, biseriu (stiklo

karoliukais), tiksliai atkartojant tapybiškus efektus. Lietuvos dailės

muziejus yra sukaupęs vertingą biserio siuvinių kolekciją. Veikiant

romantizmui, išplito nėriniai, aukso ir sidabro siūlų dekoratyvinės

juostelės (galionai), kuriomis buvo apsiuvami pasaulietiniai ir bažnytiniai

drabužiai. Jas nėrė amatininkų dirbtuvėlės ir jau anksčiau egzistavę šios

rūšies tekstilės dirbinių cechai.1875 m. duomenimis Lietuvoje veikė 5 šilkinių ir keletas didesnių lininių

audinių įmonių. Svarbesnių audimo fabrikų įsteigta tik 19 a. pabaigoje.

Stambesnės tekstilės įmonės neišsilaikė dėl Rusijos, Lenkijos ir Vakarų