TURINYS
I. Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………2
II. Dėstymas…………………………………………………………………………………………………………………….3
1. “Realybės riteris”…………………………………………………………………………………………………3
2. Televizija ir simuliakrai………………………………………………………………………………………..4
3. Tragedijos per televiziją……………………………………………………………………………………….7
4. Holokaustas per televiziją…………………………………………………………………………………….8
III. Išvados……………………………………………………………………………………………………………………..10
Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………11
ĮVADAS
Įvade bus apžvelgiama, kas tai yra simuliacija.
Šiuo metu simuliuojama ne tik viena ar kita teritorija, referencinė būtis, substancija. Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė. Tikrovė gaminama ir gali būti atgaminta begalę kartų – iš miniatiūrinių ląstelių, iš matricų ir atminties bankų, iš valdymo modelių. Jai nebereikia būti racionaliai, nes ji nebeprilygsta jokiai instancijai. Joje nebėra nieko tikroviško, nes jos nebegobia jokia vaizduotės sfera. Tai hipertikrovė, kurią kombinacinių modelių radiacinė sintezė produkuoja beorėje hipererdvėje.
Pereidama į erdvę, kuri nebepalenkiama nei tikrovei, nei tiesai, simuliacijos era pirmiausia panaikina bet kokį referentiškumą – dar blogiau, ji dirbtinai prikelia jį ženklų sistemų pavidalai, o ženklai – už prasmę tąsesnė medžiaga, nes tinkama visoms lygybių sistemoms, visoms binarinėms priešybėms, visai kombinacinei algebrai. Tai jau ne imitacija, ne susidvejinimas ir net ne parodija. Dabar tikrovės ženklai atstoja tikrovę, kitaip sakant, bet kokį realų procesą atgraso jo operacionalusis antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaištingai veikianti mašina, tiekianti visus tikrovės ženklus ir į uždarą grandinę sujungianti visas jos peripetijas. Šis procesas vadinamas simuliacija.
Simuliacija nėra apsimetinėjimas. Simuliacija suabejoja skirtumu tarp tikro ir netikro, tarp realaus ir įsivaizduojamo.
“REALYBĖS RITERIS”
Realybės riteris priklauso Realybės ordinui. Pasakojama, kad šis ordinas buvo įkurtas XX a. pabaigoje, kai visokios šmėklos, kadaise klaidžiojusios po Europą, paliko šitą nuobodžią, dėl telekomunikacijų perregimą, išgrynintą ir sterilią akvariumo erdvę, šitą panoptikumą, kuriame visi gali vieni kitus stebėti, ir spruko į tolimus, egzotiškus ir romantiškus kraštus, tarkime, kur nors į Kolumbijos ir Peru džiungles arba į Nepalo Himalajus. Tai buvo nekrofiliškas įvairių „mirčių“, „saulėlydžių“ ir „pabaigų“ amžius: Dievo, religijos, ideologijos, Vakarų, subjekto, autoriaus, romano, filosofijos, šaltojo karo ir kartu – istorijos. Jei tikėtume vienu bepročiu, prieš šimtą metų po mūsų – dievažudžių – peiliais nukraujavo Dievas. Praėjus amžiui, kraujais plūdo pati būtis.
Nepaisant aistringo Heideggerio kvietimo pakilti iš „būties užmaršties“, būtis vis labiau panašėjo į išblyškusį lavoną, bekrauję mumiją, pamažu virsdama „tekstu“, „simuliakru“, „hipertikrove“, „fantazmu“ ir spinduliuodama liuminescencinį televizorių ir kompiuterių ekranų susvetimėjimo šaltį. Milijoniniai Bacho ir Schuberto įrašų tiražai, milijonai van Gogho ir Klimto reprodukcijų, stebuklingos lazdelės (televizijos nuotolinio valdymo pulto) suteikiama galimybė per kelias akimirkas apskrieti visą planetą, nardyti su rykliais prie Australijos koralinių rifų ir kopti į Everestą arba, pasivertus nematomu, stebėti kitų žmonių gyvenimus ir tautų likimus; elektroninis paštas, elektroninė knyga, elektroninė vyriausybė, paskaitos internetu, seksas telefonu, klonavimas ir lyties keitimas, silikoninės krūtys ir genetiškai modifikuotas maistas.
TELEVIZIJA IR SIMULIAKRAI
Tuo metu, kai stiklo karoliukų žaidimo asai ir kiti protingi vyrai bei protingos moterys rašė labai protingus tekstus apie „tekstus“, „simuliakrus“, „hipertikrovę“, „fantazmus“, masės „vartotojų“ (ši sąvoka vis labiau stūmė šalin tokius senamadiškus apibūdinimus, kaip „tauta“, „liaudis“, netgi „gyventojai“ ir „piliečiai“) godžiai rijo „tekstu“ virtusį pasaulį, tačiau rijo jį ne kaip Balzaco ir Dostojevskio romanus, bet kaip bulvarinius laikraščius, kurie peržiūrėti be sentimentų metami į šiukšlių dėžę kartu su panaudotais „Pampers“ ir „Always“, tuščiomis „Bonux“ pakuotėmis ir tuščiais „Coca-Cola“ buteliukais, tuščiomis „Colgate“ ir „Palmolive“ tūbelėmis. Užmetei akį ir išmetei. Užmetei akį ir išjungei.
Ar gali tikėtis statistinio žiūrovo užuojautos ir atjautos iš televizoriaus ekrano į jį apeliuojantis (o tiksliau – jam rodomas, nes dažnai net nežino, kad yra rodomas, ir nenori būti rodomas), J. Baudrillard’o
žodžiais tariant, „simuliakras“: kenčiantis individas, tauta arba bet kuris kitas? Tačiau „simuliakras“ reiškia netikrą, susimuliuotą kitą, „hipertikrovės“ kitą. Ar jis vertas to, kad jam įsipareigotume? „Nebelieka scenos, net minimalios iliuzijos, padedančios įvykiams įgauti realumo, nebėra nei scenos, nei mentalinio ar politinio solidarumo – kas mums rūpi ta Čilė, Biafra, pabėgėlių plaustai, Bolonija ar Lenkija? Visa tai išnyksta televizoriaus ekrane“. Kadangi viskas susimuliuota ir netikra, be skrupulų galima rinktis: verkti ar juoktis, ar tiesiog išjungti. Statistinį televizijos vartotoją kartais sugraudina Kolumbijoje ar Peru sukurtos „muilo operos“, tačiau pranešimai apie marksistų teroristų aukas Peru arba apie kelis dešimtmečius Kolumbijoje vykstančio pilietinio karo metu išnaikintus ištisus kaimus paprastai nesukelia jokio vidinio emocinio atsako (daugumai tų eilinių vartotojų būtų keblu atsakyti į klausimą, kuriame žemyne tos dvi šalys yra – šiuo atžvilgiu mes nesame „prastesni“ už prancūzus ir italus, kuriems žodis „Lietuva“ ne kažin ką sako).
Nežinomi ir paslaptingi Realybės ordino įkūrėjai pasaulio nubūtinimui (o gal nubūtėjimui?) priešpriešino realybės principą, o ordino brolius ir seseris paskyrė būti būties žaizdų tvarstytojais. Stojantieji į ordiną duodavo įžadą savo egzistencija, visu savo gyvenimu uždengti būties žaizdų kiaurymes, iš kurių plūste plūdo būties kraujas. Niekas niekada nėra matęs šitos paslaptingos brolijos regulos, tačiau apie jos riterius sklinda įvairios kalbos, kurios, gali būti, nėra visai nevertos pasitikėjimo.
Pasakojama, kad, nepaisant visko (ir bet ko), kas vyksta pasaulyje, nepaisant sterilioje prekybos centrų, biurų, televizorių ir kompiuterių ekranų – šių metafizinių operacinių – erdvėje vykstančio už nuoširdumą ir natūralumą atsakingų būties organų pašalinimo, nepaisant akivaizdžios būties erozijos ir vis didėjančios tikroviškumo stokos, realybės riteris (savaime suprantama, juo gali būti ir ji) yra šventai įsitikinęs, kad visa tai, kas atsitinka pasaulyje ir pasauliui, yra nepaprastai ir negailestingai realu. Šiurkšti ir negailestinga realybė yra būties nukraujavimas bei kūno ir kraujo virtimas vaizdu televizoriaus ekrane arba iš radijo imtuvo sklindančiu garsu. Šiurkšti ir negailestinga realybė yra abejingumas į „hipertikrovę“ ištremtam kitam. Neįstengusi įvykdyti savo didžiųjų religinių mokytojų priesakų ir neparodžiusi iš jos reikalaujamos meilės artimui žmonija, išsigandusi, kad „globaliniame kaime“ „artimų“ grėsmingai daugėja, ir siekdama išsisukti nuo sąžinės priekaištų, nesugebėjo atstumti piktojo burtininko peršamos pagalbos. Kaip pasakose žmonės ištremiami iš žmonių pasaulio į medžių, gyvūnų bei keistų jūros būtybių pasaulį, kaip princai paverčiami pabaisomis, o karalaitės – varlėmis, taip užkeiktas ir į „virtualią tikrovę“ ištremtas artimo kūnas ir kraujas mums virto „simuliakru“, kažkuo svetimu ir nesavu, kažkuo, kas egzistuoja toli už mūsų atsakomybės horizonto. Kas myli medžius? Nebent poetas. O kas pabučiuos varlę arba pamils pabaisą? Keistuolis? Nevisprotis? Iškrypėlis? Šiaip ar taip, šito daryti neprivalu.