Įvadas
Televizija (gr. tele – toli + lot. visio – matymas) – judančių vaizdų ir paveikslų perdavimas laidais arba radijo bangomis. Moksle ir technikoje televizija taikoma įvairiems tyrimams, pramonėje – gamybos procesams stebėti. Ypač plačiai televizija naudojama kultūros reikalams: jos programos iš vieno televizijos centro perduodamos radijo bangomis daugybei abonentų, turinčių specialius imtuvus – televizorius.
Ši tema yra aktuali ne tik dėl to, kad televizija transliuoja vis daugiau įvairių laidų, rodo filmus, informuoja žmoniją apie svarbiausius Lietuvos ir pasaulio įvykius, bet ir todėl, kad televizija garantuoja demokratiją šalyje bei užtikrina visuomenės socialinius ir kultūrinius poreikius.
Kokia gi yra šito darbo praktinė nauda?
Daugelis žmonių puikiai supranta, kokie yra televizijos uždaviniai. Daugelis iš mūsų vos ne keikvieną dieną žiūri Tv, bet taipogi dauguma net neįsivaizduojame, su kokiais sudėtingais darbais, per kokius komlikuotus etapus reikia praeiti, kad vaizdas būtų kokybiškas, kad visapusė informacija būtų prieinama kiekvienam.
Taigi šio darbo tikslas yra išsiaiškinti televizijos veikimo principą.
Mano uždavinys yra, remiantis įvairiais informacijos šaltiniais, apibendrinti, kaip yra siunčiamas Tv vaizdas, ištirti spalvotosios ir nespalvotosios Tv sitemas ir jų suderinamumą. Taip pat, išanalizavus turimą informaciją, suformuluoti atsakymą, kaip per atstumą yra perduodami judantys ir nejudantys daiktų vaizdai.
Televizijos raida
Televizija pasaulyje atsirado maždaug apie 1935-uosius metus. Šis periodas yra vadinamas “mechanine televizijos epocha”. Tas televizijos tipas buvo visiškai nepanašus į šiuolaikinę Tv sistemą.
Laikotarpis po antrojo pasaulinio karo yra laikomas galutiniu JAV televizijos atgimimu. Nuo 1939 iki šiandien JAV veikė apie 220 televizorių gamintojų.
Japonijoje pirmasis experimentuoti pradėjo Kenjiro Takayanagi 1925 metais. 1939 NEC ir TOSHIBA pagamino pirmąji televizorių.
Lietuvoje pirmuosius elementarius televizijos bandymus darė radijo megėjai dar prieš II pasaulinį karą, bet plačiau į buitį televizija atėjo tik 1957m (kai kurių š. Lietuvos rajonų gyventojai nuo 1955m galėjo matyti Rygos televizijos laidas), Plečiantis retransliatorių tinklui, sparčiai plito ir televizoriai (1958 jų buvo 1500, 1970 – 403 000).
1957 metų balandžio 30 dieną iš Vilniaus buvo pradėta transliuoti pirmoji Lietuvos televizijos programa. Siųstuvo galia 15/7.5 kW, metalinio bokšto aukštis 180 metrų. TV laidos buvo matomos iki 100 kilometrų atstumu nuo Vilniaus.
1958 metais Kaune, Prisikėlimo bažnyčios patalpose (čia veikė radijo gamyklos cechai) buvo sumontuotas laikinas 100 W televizijos retransliatorius. 1960 metais vietoje jo Žaliakalnyje buvo pastatyta galinga radijo ir televizijos stotis.
Radijo relinė linija Vilnius – Kaunas pastatyta 1961 m. Į telecentrą buvo pakloti koaksialiniai kabeliai iš Kauno sporto halės bei „Žalgirio“ aikštyno. Tai leido Vilniaus kilnojamai televizijos stočiai rengti tiesioginius reportažus.
Vilniaus televizijos stoties aprėptis sparčiai plėtėsi. 1958 metais pradėjo dirbti 100 W galios televizijos retransliatorius Kėdainiuose, 1959 metais – Panevėžyje. Tokie retransliatoriai taip pat buvo pastatyti Raseiniuose, Tauragėje ir kitur. 1960 metais televizija jau aprėpė teritoriją, kurioje gyveno 60 % Lietuvos gyventojų.
1959 metais buvo pradėta statyti pirmoji radijo relinė linija Lietuvoje Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Magistralės ilgis 230 kilometrų. Tada Klaipėdoje buvo pastatytas 100 W galios TV siuntimo stotis. 1962 m. buvo sumontuotas 5/2,5 kW galios siųstuvas „Igla“.
Tuo pat metu per Lietuvos teritoriją buvo statoma kita galinga radijo relinė linija Minskas-Vilnius-Kaunas-Ryga-Talinas-Leningradas, per kurią keitėsi programomis Vilnius, Leningradas, Talinas, Ryga ir Maskva. Tam tikslui buvo pastatyta galinga radijo stotis Šiauliuose. Būtent ši radijo relinė linija leido mums išeiti į interviziją. 1961 metų balandžio 14 dieną per ją buvo perduodama Maskvos televizijos laida apie kosmonauto J.A.Gagarino sutikimą, kurią pirmą kartą žiūrėjo milijonai Europos šalių gyventojų.
Panevėžio RRS
1970 metų sausio 23 dieną pradėjo veikti Anykščių radijo ir televizijos stotis Viešintose. Nuo šios dienos televizijos laidas praktiškai gali matyti žiūrovai visoje Lietuvos teritorijoje. Viešintų radijo televizijos stotyje įrengtas 5 kW galios televizijos siųstuvas, pagamintas Čekijoje. Programų transliacijai iš Vilniaus pastatyta radijo relinė linija per Molėtus ir Uteną. Molėtuose buvo pastatytas 100 metrų aukščio stiebas. Vėliau radijo relinė linija buvo prailginta per Panevėžį iki Šiaulių, nes iki tol Šiaulių ir Anykščių televizijos stočių bei Panevėžio retransliatoriaus aptarnaujamos zonos teležiūrovai neturėjo galimybės žiūrėti respublikinę programą tuo metu, kai per radijo relinę liniją Vilnius – Kaunas – Šiauliai – Ryga buvo transliuojama Maskvos centrinės televizijos programa.
2. Skyrius – Šiuolaikinė situacija
Šiuo metu Lietuvoje yra daug Tv kanalų. Svarbiausias ir didžiausias iš jų tai LRT. Nuo 1993 metų Lietuvos radijas ir televizija yra Europos Transliuotojų Sąjungos (European Broadcasting Union) narė. Nuo 1997 metų pavasario veikia ir yra gausiai
lankomas Lietuvos radijo ir televizijos muziejus, kuris kaupia senovinę radijo ir televizijos techniką.
Kiti Tv kanalai tai TV3, LNK, TV4 ir t.t., kurios šiuo metu pateikia be galo daug įdomios, naudingos ir lavinančios programos.
Tačiau Televizijoje nėra vieningos standartinės sistemos. Perdavimo charakteristikos labai skirtingos ir priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui, Europos šalyse kadrų dažnis yra 25 kadrai per sekundę, Amerikoje jis siekia 30. Europoje pagrindinė charakteristika yra vaizdo aiškumas – 625 eilutės kadre, o Prancūzijoje, be šių, dar perduodamos laidos, kurių aiškumas – 819 eilučių. Amerikoje vaizdo aiškumas siekia 525 eilutes. Amerikos šalys ir Japonija naudoja sistemą, vadinamą NTSC, o Europiečiai naudoja Prancūzų sistemą SECAM ir Vokiečių sistemą PAL.
Televizijos įtaką visuomenei ir studentams
Visuomenės informavimo priemonės ir masinė kultūra yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Būtent visuomenės informavimo priemonių atsiradimas bei paplitimas sudarė sąlygas masinės kultūros, kuri ignoruoja regioninius, religinius ir klasinių subkultūrų ypatumus, atsiradimui. Ypač svarbų vaidmenį platinant masinę kultūrą vaidina televizija.
Masinė kultūra siūlo juslinį, vizualinį pasaulio suvokimą, paverčia žmogų vizualine būtybe. Masinės kultūros subjektas yra iš esmės vizualinis žmogus. Taigi, televizija, kaip vaizdinė priemonė, yra labai „patogi“ sklisti masinei kultūrai, kuri visų pirma reiškiasi vaizdų pagalba.
Televizija tai pagrindinė laisvalaikio forma daugelyje šalių, neišskiriant ir Lietuvos. Nei viena kita visuomenės informavimo priemonė taip neužvaldė šiuolaikinės žmonijos kaip televizija. Televizija kartais net vadinama visuotiniu ritualu. Ji padeda sklisti kultūrai, žinioms, informacijai. Kaip ir kitos visuomenės informavimo priemonės, televizija tai ir įvairios propagandos, socialinės kontrolės bei reguliavimo instrumentas. Ji pateikia gyvenimo būdo modelius, elgesio normas, vertybių sistemą. Svarbu pažymėti, kad visuomenės informavimo priemonės, pateikdamos tam tikrus elgesio modelius, iššaukia visuotinį konformizmą, nes dauguma žmonių pradeda aklai vadovautis visuomenės informavimo priemonių siūlomais elgesio modeliais bei normomis. Kai kurių mokslininkų nuomone, visuomenės informavimo priemonės įsiskverbė ne tik į mūsų išorinės realybės supratimą, bet ir į mūsų savęs pažinimo sritį: visuomenės informavimo priemonės pateikia mums kriterijus, kuriais remiantis mes vertiname save, formuoja mūsų tikslus bei būdus juos pasiekti.
Tačiau televizija – visų pirma masinės kultūros platintoja ir propaguotoja, taigi ir dauguma jos pateikiamų žiūrovams gyvenimo būdo modelių bei elgesio normų yra masinės kultūros produktai. Televizija platina masinius įvaizdžius: ko siekti, ko norėti, kaip rengtis, elgtis ir pan. Ji diktuoja madas, modeliuoja gyvenseną, jauseną, galvoseną; formuoja nuomones, skonį (visuomenės informavimo priemonių skleidžiamos masinės kultūros pasekmė – prastėja gyventojų estetinis bei meninis skoniai). Ji taip pat propaguoja ir masinės kultūros skleidžiamą vartotojišką psichologiją. Beje, mūsų gyvenimo „komerciškėjimas“, žiūrėjimas į gyvenimą per „rinkos akinius“, taip pat yra vienas veiksnių, sąlygojančių Vakarų masinės kultūros sparčią plėtrą mūsuose.
Ne tik daugėja žmonių, žiūrinčių televiziją, skaičius, bet kartu nuolatos auga ir televizijos žiūrėjimo dažnumas bei trukmė. O kuo ilgiau bei dažniau žmonės žiūri televiziją, tuo mažiau jie sugeba atsirinkti, tuo greičiau televizijos siūloma vertybių sistema internalizuojama visuomenės informavimo priemonių siūlomos vertybės, elgesio būdai tampa „savi“, esantys individo viduje.