Tema nvo situacijos Lietuvoje analizė nvo veiklos ypatumai problemos jų sprendimo būdai bei perspektyvos
5 (100%) 1 vote

Tema nvo situacijos Lietuvoje analizė nvo veiklos ypatumai problemos jų sprendimo būdai bei perspektyvos

11213141516171

TEMA: NVO situacijos Lietuvoje analizė: NVO veiklos ypatumai, problemos, jų sprendimo būdai bei perspektyvos

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Nevyriausybinių organizacijų veiklos pagrindai……………………………………………………………….5

1.1. Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas ir vystymasis…………………………………………..5

1.2. Nevyriausybinių organizacijų samprata………………………………………………………………….9

1.3. Nevyriausybinių organizacijų sistema Lietuvoje……………………………………………………15

1.4. Nevyriausybinių organizacijų steigimas……………………………………………………………….18

2. Teisės normų, reglamentuojančių Nevyriausybinių organizacijų veiklą, analizė…………………23

3. Nevyriausybinių organizacijų bendra charakteristika ir socialinės veiklos kryptys………………27

3.1. Bendra Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų charakteristika……………………………….27

3.2. Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys…………………………………………28

3.3. Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimo kryptys Lietuvoje…..35

4. Nevyriausybinių organizacijų perspektyvos……………………………………………………………………42

5. Nevyriausybinių organizacijų veiklos ypatumai užsienio šalyse……………………………………….47

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….51

Pasiūlymai ir rekomendacijos…………………………………………………………………………………………..52

Summary……………………………………………………………………………………………………………………….53

Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………….54

Priedai…………………………………………………………………………………………………………………………..56

ĮVADAS

Temos aktualumas ir problema. Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa. Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis požymis, pagal kurį mes galėtume jas atpažinti socialinėje sistemoje ir atskirti nuo kitų įstaigų ir organizacijų, yra tas, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Tai savanoriškos organizacijos, kurios įsteigtos laisva žmonių valia ir skirtos užtikrinti šių žmonių -organizacijos narių – poreikius. Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių Konstitucijose kalbama iš žmogaus teisių užtikrinimo pozicijų Teisė laisvai jungtis arba nesijungti į asociacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis taip pat nustato šią esminę kiekvieno žmogaus teisę.

Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla yra modernios demokratiškos visuomenės, kuri neįsivaizduojama be stipraus trečiojo sektoriaus, elementas. Nevyriausybinės organizacijos dažnai vadinamos trečiuoju sektoriumi šalia valstybinio ir privataus sektorių. Filosofas K.Stoškus teigia, kad pilietinė visuomenė turi susiformuoti iš aktyvių piliečių, kurie turi teisę organizuotis: kurti draugijas, bendrijas, kurios išreikštų įvairiausius piliečių interesus ir juos gintų. Vadinasi, nevyriausybinės organizacijos mažina visuomenės susipriešinimą bei didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės organizacijos taip pat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę, formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį. Tačiau nevyriausybinis sektorius Lietuvoje, dėl ilgai trukusio sovietmečio režimo okupacijos, dar neturi visų sąlygų aukščiau apibrėžtiems svarbiems vaidmenims atlikti.

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kada nevyriausybines organizacijos siekia aktyviai dalyvauti viešojo administravimo veikloje, o trečiasis sektorius tampa konkurentas tiek valstybiniam, tiek pelno siekiančiam sektoriui dėl keliamų veiklos tikslų ir įgyvendinamų priemonių. Būtent iš valdžios institucijų nevalstybinės organizacijos yra pajėgios perimti daugelio viešojo valdymo funkcijų (socialinės apsaugos, sporto veiklos organizavimo, kultūros projektų finansavimo, švietimo, nusikaltimų prevencijos ir kt.) vykdymą.

Nevyriausybinės organizacijos palaipsniui integruojamos į valstybinio valdymo sistemą, o jų veiklos teisiniai aspektai padeda atskleisti trečiąjam sektoriui būdingus bruožus. Apie trečiąjį sektorių mes galime kalbėti išanalizavus atliktus mokslinius
tyrimus, atskirų nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus bei jų praktinio įgyvendinimo problemas.

Nevyriausybinės organizacijos yra dar mažai nagrinėtos, atlikti ir paskelbti tik kai kuriuos nevyriausybinių organizacijų klausimus apimantys darbai. Baigiamajame darbe buvo remtasi Lietuvos mokslininkų – teisininkų, ekonomistų, viešojo administravimo specialistu (A.

Normanto, D. Jocienės, V.Domarko, D.Gineitienės, A.Bakavecko, A.Kupravičiaus. ir kt.) –

darbais, Vakarų Europos ir JAV mokslininkų (W.Parson’o, A.Massey’o, J.E.Lane’o,

S.Osborne’o, M.Hudson’o, R.Hagues’o, L.M.Salamon’o ir kt.), taip pat Rusijos mokslininkų

(A.P.Korenevo, D.N. Bachracho, V.M.Manochino, A.P.AJiochino, J.A.Tichomirovo ir kt.)

darbais.

Tyrimo objektas – nevyriausybinės organizacijos ir jų veiklos sritys, praktiškai įgyvendinat valstybės deleguotas joms funkcijas.

Tyrimo tikslas – sisteminiu požiūriu ištirti nevyriausybinių organizacijų veiklos galimybes.

Darbo uždaviniai. Baigiamajame darbe iškeliami šie uždaviniai:

– išnagrinėti nevyriausybinių organizacijų formavimosi procesą, nustatnt, kokią vietą valstybės ir savivaldybių institucijų sistemoje užima nevyriausybinės organizacijos;

– aptarti nevyriausybinių organizacijų teisinio reguliavimo problemas;

– empirinių tyrimų pagrindu įvertinti nevyriausybinių organizacijų veiklos praktinį įgyvendinimą ir perspektyvas, vykdant valstybės deleguotas funkcijas.

Hipotezė: nevyriausybinių organizacijų praktinis veiklos įgyvendinimas ir efektyvumas priklauso nuo jų teisinio statuso bei veiklos apibrėžtumo.

Reikia pažymėti, kad nevyriausybinis sektorius susiduria su jų teisinio statuso apibrėžimo klausimu, nėra sistemingumo, įstatymiškai reglamentuojant nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis, tikslus ir kompetenciją valstybinio valdymo srityje. Įvairūs apribojimai ir draudimai trukdo šioms organizacijoms efektyviai vykdyti savo veiklą. Susiduriama ir su vykdomosios valdžios institucijų, ir su visuomenės priešiškumu. Dar silpni trečiojo sektoriaus ir valstybės valdžios ir valdymo institucijų ryšiai. Todėl svarbu apibrėžti, kokį vaidmenį vaidina nevyriausybinės organizacijos šiandieninėje visuomenėje, teikdamos viešąsias paslaugas bei spręsdamos neigiamų socialinių reiškinių problemas, ypač akcentuojant jų veiklos teisines galimybes ir praktinį įgyvendinimą.

1. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLOS PAGRINDAI

1.1. Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas ir vystymasis

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo prielaidos glaudžiai susijusios su pilietinės visuomenės bei pilietiškumo sampratomis. Neretai literatūroje pateikiami skirtingi ir net prieštaringi pilietinės visuomenės teoriniai modeliai. Pilietinė visuomenė suprantama kaip „savanoriškų nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.“ T. Parsonas, remdamasis sociologine E. Durkheimo

tradicija, pabrėžia integracijos, solidarumo ir bendruomenės reikšmę moderniojoje visuomenėje,

kurią sudaro asociacijos bei normos. Visuomeninė bendruomenė – integruojantis visuomenės

posistemis, kurio funkcija – diferencijuotos socialinės sistemos integracija, institucionalizuojant

socialiai priimtinas bei taikomas kultūrines vertybes bei normas. T. Parsonas išskiria šiuos

moderniųjų asociacijų principus : savanoriškumas (t.y. galimybė laisvai įstoti ir išstoti –

normatyvinis asociacijos laisvės principas); narių lygybė, apsprendžianti horizontalią o ne

hierarchinę asociacijos struktūrą; procedūros, kurios nustato diskusijų bei balsavimo taisykles.

Gesellschaft tipo solidarumas, pasiektas konsensuso keliu, – ideali savanoriškos asociacijos

forma.

Pagal Parsons’ą visuomeninės bendruomenės atskyrimą nuo kultūrinės, ekonominės bei politinės sistemos lėmė trys moderniosios revoliucijos – industrinė, demokratinė bei švietimo. Demokratinė revoliucija sukūrė naujus solidarumo bei kolektyviškumo tipus, kur visi nariai turi lygias ne tik pilietines, bet ir politines teises; industrinė revoliucija sukūrė rinkos ekonomiką, kuri paveikė nepriklausomas socialines normas, santykius bei institucijas; švietimo revoliucija įtakojo stratifikacijos paternus, suteikdama daugiau lygių galimybių, o universitetai skatino asociatyvinių socialinės integracijos paternų, kurie skirasi nuo biurokratinių (įtakojamų valstybės) bei individualistinių (įtakojamų rinkos ekonomikos), vystymąsi.

R, Dahrendorf pabrėžia ypatingą pilietinės visuomenės vaidmenį šiuolaikinėse

demokratijose, suprasdamas pilietinę visuomenę kaip individų, turinčių lygias teises, kurios įgyja

socialinių normų pavidalą, darinį. Vystantis moderniajai visuomenei, didėja jos materialinė

gerovė, tačiau, kad sukauptos materialinės gėrybės būtų tolygiai paskirstomos, būtinas pilietinės

visuomenės egzistavimas. Šiuolaikinėse visuomenėse pilietinė visuomenė yra demokratijos

garantas. Pilietinės visuomenės egzistavimas – pagrindinė individo laisvės sąlyga, tačiau

pilietines teises dažnai riboja ekonominis nepajėgumas, todėl prigimtinės teisės – susirinkimų ir

žodžio laisvė yra būtinas pilietinių teisių
papildinys.

Nepaisant pilietinės visuomenės teorijų prieštaringumo, galima teigti, kad modernioji pilietinės visuomenės sąvoka plačiąją prasme apima visas nuo valstybės nepriklausomas formalias ir neformalias organizacijas, pagrįstas savanoriškos asociacijos principais.

Seniausiomis nevyriausybinėmis organizacijomis yra laikomos Krikščionių bažnyčios ir jų dvasinės (nuo VI a. benediktinai) bei pasaulietinės (nuo XII a) organizacijos. Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip organizacija, oficialiai pradėjo veikti XIV amžiuje. Ji susirašinėjo su vidaus ir užsienio institucijomis, dokumentaliai fiksavo sprendimus, nurodymus nuomones, gaudavo atsakymus. Bažnyčios veikla valstybės viduje apėmė religinę – auklėjamąją (pastoracija), ūkinę, kultūrinę šviečiamąją (mokyklos, spaustuvės, knygų leidyba ir kt.), karitatyvinę (labdara, globos namai), sveikatos (ligoninės, vaistinės) ir kitas sritis. Tai yra tos pačios sritys, kurios tradiciškai priskiriamos ir dabartinėms nevyriausybinėms organizacijoms.

Pirmosios visuomeninės organizacijos, susibūrusios sąlyginai ne religiniais pagrindais

XIV a. Lietuvoje buvo brolijos. Brolija dažnai būdavo amatininkų cecho pirmtakė.

Magdeburginių miestų amatininkai ir pirkliai, sudarę didžiausią gyventojų dalį, gamybiniais

pagrindais telkėsi į profesinius susivienijimus – cechus ir gildijas. Cechai turėjo savo vėliavas,

bažnyčiose altorius. Aukščiausiasis cecho valdymo organas – visuotinis narių susirinkimas. Visi

nariai dalyvavo cecho valdyme, rengdavo bendrus susirinkimus, tvirtindavo įstatus, rinkdavo

pareigūnus: seniūną, iždininką, raktininką, stalininką, altoriaus seniūną. Nevyriausybinių

organizacijų kolegialus valdymas yra išlikęs ir iki šių dienų.

Pirmosios moderniosios NVO, inter alia, buvo Didžiojoje Britanijoje užregistruotos dar XVIII a. viduryje: 1760 metais susikūrė Pirmoji Katalikų Asociacija, o 1769 metais – Teisių akto paramos draugija. Nuo XIX a. pradžios nevyriausybinių organizacijų smarkiai daugėjo ir ėmė vaidinti vis didesnį vaidmenį teisinių, humanitarinių, ekonominių bei socialinių reikalų tvarkyme. JAV – grupės prieš vergovę susikūrė 1810 metais ir veikė iki pilietinio karo, blaivybės judėjimas – 1820 -1830 metais, moterų organizacijos pradėjo veikti nuo 1848 metų, o 1886 metais įkurta -Amerikos darbo federacija.

Panašios nevyriausybinių organizacijų istorinės raidos tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Carinės Rusijos okupacijos metais Vilniuje pradėjo plačiai veikti slaptosios organizacijos, labiausiai minėtini masonai. Masonų veikla turėjo savo centralizuotą sistemą, laikėsi griežtos konspiracijos bei narystės, pagrindiniu veiklos tikslu laikė Respublikos atkūrimą, prieš tai paruošiant tautą būsimam sukilimui, be to, netiesiogiai palaikė ir globojo studentiškas organizacijas: šubravcus, filomatus, filaretus ir kt. 1858 metais prasidėjo vyskupo M.Valančiaus įkurtų blaivybės brolijų veikla, kuriai priklausė net 97 procentai visų šalies gyventojų, daugelis seniausių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų buvo susijusios su socialine globa ir parama, o 1900 metais Vilniuje veikėjau 26 labdaros ir paramos įstaigos.

Nevyriausybinių organizacijų veiklą iki 1018 metų Lietuvoje ribojo tuo metu galiojantys carinės Rusijos įstatymai. Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos išgyveno suklestėjimo periodą. 1937 m. sausio l d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo įregistruotos 7774 draugijos, sąjungos ir jų padaliniai, pvz.: „Pieno lašo“ draugija (įkurta -1923 metais), Lietuvos vaiko draugija (1924 metais), Žydų sveikatos draugija „Ozė“ (tai tarptautinė organizacija, kurios centras buvo Paryžiuje, o 1922 metais Kaune buvo įregistruotas jos filialas), Angelo sargo vaikų organizacija (įkurta 1922 metais), Skautų sąjunga (1918 metais) ir kt.

Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys ir

tikslai buvo šie:

a) tautinio atgimimo skatinimas;

b) kultūros ir švietimo veikla,

c) auklėjimas ir ugdymas;

d) socialinė globa ir parama.

Tačiau, minėtų organizacijų veikla buvo varžoma tuo metu galiojančiais Lietuvos įstatymais, todėl kalbėti apie ne pelno organizacijų sistemą sudėtinga, nes ši sistema kūrėsi vangiai. Nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentavo 1919m. priimtas Įstatymas apie draugijas ir jį pakeitęs 1936 metų Draugijų įstatymas, kuris vidaus reikalų ministrui suteikė išimtinę teisę suteikti leidimus steigti draugijas. Šis įstatymas nustatė griežtą draugijų kontrolę, privertė jas vesti tam tikros formos sąrašus, draugijų narius suskirstė į tris kategorijas (beteisius, nevisateisius, visateisius). Pagal minėtą įstatymą turėjo būti perregistruotos visos senosios draugijos, kai kurioms grėsė pavojus būti likviduotoms. Šis įstatymas tuo metu buvo labai kritikuojamas, tačiau nemažai nelabai demokratiškų nuostatų „persikėlė“ ir į 1995m. priimtą Visuomeninių organizacijų įstatymą ( minimalus narių skaičius, užsieniečių narystės apribojimai, organizacijos sustabdymo bei uždarymo tvarka, perregistravimo reikalavimai).

Tarybinės santvarkos metais iš esmės buvo pakeistas požiūris į nevyriausybines

organizacijas ir jų veiklos principus, Žinoma, visuomenė rado būdų, kaip atstovauti ir garantuoti

savo
1984 metais Lietuvoje veikė 6 kūrybinės sąjungos (architektų, žurnalistų ir t.t.);

72 mokslinės ir mokslinės – techninės draugijos, 5 sporto draugijos, 36 medikų draugijos ir 20 kitų įvairia veikla užsiimančių draugijų. Tačiau, kaip ir visose valstybinio reguliavimo srityse, taip visuomeninėje veiklos srityje, visas vadovaujamasis ir kontroliuojamasis vaidmuo priklausė

valstybei bei vienos partijos ideologijai. Todėl visos šios organizacijos dėl savo tiesioginės

prigimtinės priklausomybės vadintinos kvazinevyriausybinėnris organizacijomis.

Trečiasis sektorius buvo suprantamas kaip valdžios rankų prailginimas. Visuomeninės organizacijos veikė daugiausiai kultūros ir sporto srityse, profsąjungos, kūrybinės bendrijos, vaikų ir jaunimo organizacijos (pionieriai ir komjaunimas), telkusios žmones, organizavusios laisvalaikio užimtumą, siekė pagrindinio tikslo – ugdyti tarybinį pilietį. Šias organizacijas steigė, kontroliavo ir finansavo valdžia.

1992 m. spalio 25d. dieną priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo įtvirtinti nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principai teisinės valstybės požiūriu. Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pagrindiniai nevyriausybinių

organizacijų formavimo principai buvo detalizuoti įstatymuose.

Kaip matyti, nevyriausybinių organizacijų teisinio reglamentavimo vienu įstatymu buvo atsisakyta, todėl šiuo metu Lietuvoje galioja net keletas įstatymų, nustatančių nevyriausybinių organizacijų teisinį statusą – Visuomeninių organizacijų, Asociacijų, Labdaros ir paramos fondų bei Viešųjų įstaigų įstatymai. Asociacijos, viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai bei visuomeninės organizacijos tapo Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sistemos pagrindu, Be šių pagrindinių ne pelno organizacijų egzistuoja daugybė specifinių, kurios yra skirtos veiklai vienoje ar kitoje siauresnėje srityje.

Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų sistema formavosi, veikiant tarpukario Lietuvojeįtvirtintais nevyriausybinių organizacijų kūrimosi principais. O dabartinė nevyriausybiniųorganizacijų sistema priklauso nuo to, kaip ji suprantama ir kokiais principais veikia šiuolaikinėje visuomenėje.

1.2. Nevyriausybinių organizacijų samprata

Pastaruoju metu viešosios valdžios institucijos pradeda pripažinti nevyriausybinių

organizacijų svarbą ir jų, kaip viešojo administravimo subjektų, statusą. Nevyriausybinių

organizacijų sektorius nors pamažu, bet tolygiai auga. Tačiau aktuali išlieka nevyriausybinių

organizacijų identifikavimo problema. Kaip rodo viešosios nuomonės tyrimai apie Lietuvos

nevyriausybines organizacijas , dauguma Lietuvos gyventojų ir apklaustų verslo atstovų negali

tiksliai pasakyti kokias organizacijas laikyti nevyriausybinėmis. Neteisingai įsivaizduojama kiek

tokių organizacijų veikia Lietuvoje (nors iš tiesų vis dar nėra bendros nevyriausybinių

organizacijų duomenų bazės, todėl sunku tiksliai nustatyti jų skaičių). Susiduriama su įvairiomis

nevyriausybinių organizacijų sampratomis, požymiais, įvairiais klasifikavimo kriterijais bei

terminais joms pavadinti.

Kalbėdami apie nevyriausybines organizacijas, turime iškelti pačio termino –

nevyriausybinės organizacijos – tikslumo ir tinkamumo problemą. Į šią problemą, atkreipia

dėmesį beveik visi pastarųjų metų nevyriausybinių organizacijų tyrinėtojai – teisininkai,

politologai, nevyriausybinių organizacijų aktyvistai. Beveik visi sutinka, kad terminas nėra

tikslus ir nevisiškai atspindi šių organizacijų teisinę sąrangą, esmę ir paskirtį visuomenėje.

Įvairių mokslininkų darbuose pateikiama įvairių nevyriausybinių organizacijų termino variantų

– nevalstybinės organizacijos, ne pelno organizacijos, visuomeninės organizacijos, savanoriškos

organizacijos, asociacijos ir kt.

Nevyriausybinių organizacijų sąvokos apibrėžimo nepateikia nė vienas Lietuvos

Respublikos galiojantis teisės aktas. Juose vartojami skirtingi terminai šioms organizacijoms apibrėžti – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos bendrijos ir asociacijos ; Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme – visuomeninės organizacijos ; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatuose – nevyriausybinės organizacijos ir kt.

Terminas „Nevyriausybinės organizacijos“ nėra naujadaras lietuvių kalboje, tai pažodinis vertinys iš anglų kalbos (non- governmental organization). Pati termino semantika verčia nevyriausybinėmis organizacijomis laikyti tokias organizacijas, kurios įsteigtos ir veikia be vyriausybės ar kitų viešosios valdžios institucijų valios. Tačiau tokiu atveju reikėtų nevyriausybinėmis laikyti ir privačias organizacijas, ir politines partijas, profesines sąjungas, sodininkų bendrijas ir pan.

Kitas interpretavimo aspektas, jog terminas nevyriausybinės organizacijos lyg ir supriešina, neigia, žymi opoziciją, vyriausybinėms organizacijoms. Kalbos atžvilgiu tai yra antonimai ( vyriausybinės – nevyriausybinės). Dėl šio neigimo ar antonimiškumo aspekto iš principo termino problemos nekyla ( išskyrus kai kuriuos atvejus, pvz. nevyriausybinės kinų kalba reikia antivyriausybinės ) , nes nevyriausybinių organizacijų
paskirtis – atstovauti žmonių, visuomenės interesus bei reikalauti iš viešosios valdžios institucijų suteikti geresnes sąlygas (teisines, socialines, ekonomines) tam tikroms visuomenės grupėms.

Nepaisant savo neapibrėžtumo, terminas nevyriausybinės organizacijos labiausiai

paplitęs tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Jis vartojamas tiek teisinėje literatūroje, tiek teisės

aktų leidybos praktikoje.

JAV mokslininkai M.Hudson’as, R. Bush’as ir kt. trečiąjį sektorių, arba nevyriausybines organizacijas vadina ne pelno organizacijomis (non-profit) šiuos terminus jie laiko sinonimais. Ne pelno organizacijų termino šalininkas R. Šimašius pažymi, jog „teigiamas šio termino bruožas yra toks, kad jis visiškai neaiškina organizacijos veiklos kryptingumo, o pažymi tik aiškiai apibrėžiamus veiksnius – pelno naudojimą.“ Ne pelno organizacijų sąvoka gali būti skirtingo platumo: siaurąja prasme – tai organizacijos, kurias reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintas šių organizacijų ne pelno statusas, o plačiąja – visos organizacijos, kurios nesiekia pelno ir neduoda kapitalo grąžos jų savininkams. Tačiau šis terminas turi ir „neigiamų“ bruožų. Teorijoje sumaištį kelia nesutarimas – „ką laikyti ne pelno organizacijos pagrindiniu bruožu: pelno neskirstymo principą ar pelno nesiekime principą. Anglų kalboje dažnai, bet ne visada, priklausomai nuo šio principo atskiriami du terminai – non-profit organisation ir not-for-profit organisation. Lietuvių kalboje terminai ne pelno organizacija taip pat turi panašius atspalvius, tačiau ir lietuvių, ir anglų kalboje Šios dvi sąvokos dažnai suprantamos dvejopai : tiek kaip sinonimai, tiek kaip reiškiantys minėtą skirtumą terminai.“

Kita šio termino dviprasmybė – pelno nesiekia valstybinės valdžios ir valdymo institucijos bei dauguma biudžetinių nuo šių institucijų priklausomų organizacijų.

Schematiškai terminų ne pelno ir nevyriausybinis sąveiką su trimis sektoriais galima

pavaizduoti taip:

1 pav. Terminų „ne pelno“ ir „nevyriausybinis“ sąveika


Taigi, šie terminai nelabai gali būti keičiami vienas kitu, ar vartojami kaip sinonimai, Jie atspindi tik pagrindinius trečiojo sektoriaus principus, ir nė vienas iš jų neatspindi šių principų visumos.

Trečiasis neretai vartojamas termino variantas – visuomeninės organizacijos Šiuo

metu teisiškai jis nebūtų teiktinas, kaip nevyriausybinių ne pelno organizacijų visumos

(asociacijų, labdaros ir paramos fondų, viešųjų įstaigų) pavadinimas. Sąvoka visuomeninės

organizacijos apibrėžiama atskira nevyriausybinių organizacijų rūšis – „tai Lietuvos

Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas

susivienijimas, sudarytas bendriems nartų poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos

Respublikos Konstitucijai ir įstatymams tenkinti“ . Kaip matyti, visuomeninė organizacija

reiškia būtent tai, kas šiuo metu įvardijama nevyriausybinės organizacijos vardu.

Trečiojo sektoriaus terminas nėra teisinis. Jis vartojamas remiantis visų organizacijų, institucijų suskirstymo į tris sektorius koncepcija: pirmasis – valdžios institucijos, įskaitant teritorinę savivaldą ir jos institucijas, antrasis – privataus verslo subjektai, trečiasis -nevyriausybinių ne pelno organizacijų visuma.

Užsienio šalyse bei tarptautinėje teisėje taip pat vyrauja terminų įvairovė šioms (nevyriausybinėms ) organizacijoms apibrėžti. Armėnijos Respublikos įstatymas dėl viešųjų organizacijų vartoja būtent viešosios organizacijos terminą , Latvijoje – nevalstybinės organizacijos. Amerikiečių teisės literatūroje dažnai vartojama sąvoka nauji socialiniai (visuomeniniai) judėjimai (new social movement – angl.). Tarptautinėje teisėje visuotinai yra vartojamas terminas – nevyriausybinės organizacijos ( non – governmental organizations -angl.), tačiau yra paplitusių ir kitų terminų. Tai interesų grupės (inferest groups – angl.) ir spaudimo grupės (pressure groups- angl.). Terminas interesų grupės yra kritikuojamas, nes tik grupės su tvirtais ekonominiais pagrindais gali daryti įtaką, tuo tarpu spaudimo grupių terminas geresnis ir tikslesnis, tačiau turi paslėptą politinį atspalvį, kurio nemėgsta įvairios altruistinės grupės.

Šiuo metu populiariausias terminas apibrėžti laisva asmenų valia įsteigtas ne pelno

organizacijas – nevyriausybinės organizacijos. Šis terminas vartojamas tarptautiniame

lygmenyje, aukštųjų mokyklų programose, konferencijose , straipsniuose, kai kuriuose teises

aktuose.

Nevyriausybinių organizacijų sampratai atskleisti, būtina išskirti šių organizacijų

esminius bruožus bei veiklos principus. Jiems nustatyti ne pelno organizacijų ir jų teisinės

aplinkos nagrinėjimo pradininkas Lesteris M. Salomonas išskyrė dešimt pagrindinių ne pelno

organizacijų teisinės aplinkos veiksnių :

1) bendras teisinis kontekstas, įskaitant teisę jungtis į asociacijas;

2) ne pelno organizacijų statusas ir teisės;

3) vidinio valdymo reikalavimai;

4) ne pelno organizacijų ir jų rėmėjų mokestinis traktavimas,

5) asmeninės naudos apribojimai;

6) ne pelno organizacijų prievolės, nukreiptos į viešumą, įskaitant tokius reikalavimus, kaip ataskaitų skelbimas;

7) galimumas ir (ar) apribojimai
vykdyti ūkinę komercinę veiklą,

8) kiti finansavimo apribojimai;

9) galimumas ir apribojimai dalyvauti politinėje veikloje

10) kiti esminiai faktoriai darantys įtaką ne pelno organizacijoms.

Nevyriausybinės organizacijos įvairių valstybių mokslininkų darbuose apibrėžiamos

daugiau mažiau atsižvelgiant į Lesterio M. Salomono išdėstytus veiksnius, V.Domarkas,

D.Gineitienė, nevyriausybines organizacijas apibrėžia kaip „laisva piliečių valia įkurtą

organizaciją, kuri tarnauja visuomenės grupių interesams, nesiekia pelno ar tiesioginio

dalyvavimo valstybės viešajame valdyme“ . Čia paryškinami du aspektai: pirma, jog

nevyriausybinės organizacijos įgyvendina socialinius tikslus, yra nepriklausomos nuo viešojo

administravimo institucijų ir joms vadovauja nepriklausoma grupė žmonių; antra, jog savo pelną

šios organizacijos investuoja į teikiamas paslaugas ar veiklos gerinimą, S. Osborne (1996)

nevyriausybinėms organizacijoms apibrėžti siūlo terminą – savanoriškos ne pelno organizacijos

(SNPO) , tuo norėdamas pabrėžti organizuotos veiklos savanoriškumą.

Rusijos administracinės teisės specialistai (D.N.Bachrachas, J.M.Koziovas, L.L.Popovas) nevyriausybines organizacijas sieja su nekomercinėmis organizacijomis , o kiti (A.P.Aliochinas, A.A.Karmolickis) – tiesiog su visuomeninėmis organizacijomis . Šie mokslininkai nevyriausybinėmis organizacijomis laiko savanoriškus, nekomercinius, savivaldos pagrindu, piliečių iniciatyva sudarytus susivienijimus, per kuriuos piliečiai realizuoja bendrus interesus ir tikslus.

1999 m. Europos Sąjungos Komisijos Komunikate dėl savanoriškų organizacijų ir fondų vaidmens skatinimo Europoje vartojamas savanoriškų organizacijų ( voluntary organization -angl.) terminas. Komunikate nurodyta, kad savanoriškas organizacijas apibrėžti yra labai sunku. Plačiąja prasme savanoriškos organizacijos yra paprasčiausiai žmonių grupės, kurios susibūrė, siekdamos vienų ar kitų tikslų. Komunikate yra pateikiami šie savanoriškų organizacijų požymiai:

• jos skiriasi nuo neformalių arba ad hoc grynai socialinių ar šeiminių grupuočių

• jos nesiekia pelno, t.y. jos turi kitų tikslų nei gauti pelną;

• jos yra nepriklausomos, ypač nuo valstybės ar kitos viešosios valdžios, t.y. jos valdo save visiškai nepriklausomai pagal savo pačių nusistatytas taisykles ir procedūrą, be jokio viešosios valdžios įsikišimo;

• jos turi būti organizuojamos vadinamuoju „be intereso“ būdu, t y. ne tik pati

organizacija nesiekia pelno, net ir ją valdantys asmenys turi suvokti, kad jie negali

tikėtis iš šios veiklos asmeninės naudos;

• aktyvumas visuomenėje, t.y. savo veiklą turi nukreipti visuomenės gerovei kurti bei skatinti.

Apibendrinus literatūroje pateiktus apibrėžimus, išskirtus bruožus, pateiksime šiuos pagrindinius nevyriausybinių organizacijų požymius. Tuo pačiu jie laikomi nevyriausybinių organizacijų veiklos principais:

Pelno nesiekimas (tiksliau pelno neskirstymas). Jis reiškia, kad nevyriausybinės organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys negali skirstyti pelno, t.y. jokiu atveju negali gauti nuosavybės grąžos iš lėšų kurias įdėjo į organizaciją. Šio principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose. Pirma, nevyriausybinės organizacijos veiklos stadijoje neleidžiama paskirstyti pelno, kaip kažkurio laikotarpio teigiamo rezultato. Antra, nevyriausybinės organizacijos likvidavimo stadijoje neleidžiama paskirstyti sukaupto turto. Pelnas turi būti investuojamas į paslaugas ar veiklą, nurodytą įstatuose. Nevyriausybinių organizacijų veiklos tikslai ir kryptys nukreiptos ne į pelno siekimą, bet į kitus tikslus – atstovauti visuomenės interesams, tenkinant socialinius, kultūrinius, švietimo, ekonominius ir kitus poreikius;

Savanoriškumas. Šis principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35

straipsnio l dalyje, kuri deklaruoja piliečių teisę “laisvai vienytis į bendrijas ar asociacijas, jei jų

tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“ . Tai reiškia piliečio savanorišką

įstojimą į nevyriausybinę organizaciją ir išstojimą iš jos. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje

numatyta, jog “niekas negali būti verčiamas priklausyti kokia nors bendrijai ar asociacijai” . Šis

principas apima ir veiklos motyvaciją, kuri turi būti paremta savanoriškumo principu ir

visuomenės vertybėmis, o ne finansiniais laimėjimais;

Nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų. Valstybinės institucijos gali remti nevyriausybines organizacijas, skatindamos ne konkurenciją, o bendradarbiavimą, tačiau neturi būti tokių organizacijų veiklos iniciatorės ar steigėjos. Nevyriausybinės organizacijos institucine prasme yra atskirtos nuo vykdomosios valdžios, net jei ir gauna jos paramą;

Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas, t.y. kolegialus valdymas, kuris daro įtaką organizacijos valdymo struktūrai ir turi nepriklausomą sprendimų priėmimo galią. Nevyriausybinės organizacijos rinkimu ar kitokiu būdu formuoja savo vidinio valdymo institucijas, kurios yra atskaitingos visuotiniam narių susirinkimui ar kitai valdymo institucijai, jos kontroliuojamos remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos iš išorės;

Institucionalizacija, t.y. nevyriausybinė
turi turėti formalią struktūrą net ir

tuo atveju, kai organizacija nėra labai formalizuota. Formali struktūra turi būti aiški, lengvai

atskiriama nuo neformalių susibūrimų.

Reziumuojant, nevyriausybines organizacijas galima būtų apibrėžti šitaip: nevyriausybinė organizacija – tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, turinti formalią struktūrą, nepriklausanti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, savo veiklą grindžianti savivaldos ir demokratiško sprendimų priėmimo principais, kurios pagrindinis veiklos tikslas – viešųjų interesų tenkinimas ir visuomenės gerovė. Tačiau vis dar aktuali nevyriausybinių organizacijų identifikavimo problema – nėra teisės aktuose įtvirtinto nevyriausybinių organizacijų apibrėžimo, valstybinės valdžios ir valdymo institucijos ir visuomenė ne visada tiksliai gali pasakyti, kurios organizacijos priskiriamos prie nevyriausybinių, o kurios – ne. Perspektyvoje reikėtų numatyti vieningą požiūrį ir vienodą supratimą, ką reikėtų laikyti nevyriausybinėmis organizacijomis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4134 žodžiai iš 8086 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.