Terorizmas
5 (100%) 1 vote

Terorizmas

11213141

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

Analizės terminai 4

Požiūriai į teroristinę analizę 7

Terorizmo šaknys 10

Terorizmo rūšys 10

Literatūra 13

Įvadas

Šiandieninėje visuomenėje vis skambiau ir skambiau išryškėja žodis terorizmas, kuris visada neša paskui save skausmo ir nesupratimo atspindį. Spaudoje pasirodo duomenys, jog dar gan toli tvyrojęs nuo mūsų terorizmas pasirodė ir esantis visai čia pat. JAV vyriausybė informuoja apie galimus terorizmo aktus mūsų šiaurės valstybėse ir Baltijos šalyse.

Terorizmas-rengimas ir vykdymas pasikėsinimų (ginklu arba sprogmenimis) prieš vyriausybės narius valdžios atstovus, politinius priešininikus, prieš tikėjimo ar kitos rasės žmones, svetimšalius arba atsitiktinius praeivius, žmonių ar lektuvų grobimas siekiant užvaldyti šalį, įbauginti, sukelti sumaištį ar chaosą, protestuojant, siekiant naudos kokiems nors asmenims arba grupuotėms, pagaliau-be matomos priežasties. Iš garsiausių XX amžiaus terorizmo aktų paminėtini: Italijos karalius Umbertas (1900), Austrijos echercogas Pranciškus Ferdinandas (1914) nužudymai. Antroje praėjusio šimtmečio pusėje nepaprastai pagausėjo teroristinių aktų, kuriuos vykdo tam tikros organizacijos: Palestinos išsivadavimo organizacija, “Hezbollah”, ETA, IRA, gošistai (RAF, “Raudonosios brigados”, “Action directe”), dešiniosios organizacijos (OAS, Italijos neofašistai, Urugvajaus “Trumpamaros”, Peru “Švytintis kelias”) ir t.t. Tuo laikotarpiu labai pagilėjo praraja skirianti Šiaurės ir Pietų šalis, dėl to išryškėjo nauja pamatinė dviejų kultūrų ir civilizacijų priešprieša. Štai ką apie tai rašo Stanislavas Albinovskis: “Būtų klaidinga stengtis nematyti to fakto, kad tų stulbinančių ir šlykščių teroro aktų varomoji jėga-kad ir kokius šūkius skelbtų teroristai-yra vilties netekusių žmonių maištas prieš pasaulio kapitalo viešpatavimą, kuriam verčiama kaltė dėl to, kad trys ketvirtadaliai žmonijos skursta ir yra pažeminti. (…) Jau nebesvarbu, kiek pagrindo turi tie kaltinimai. Svarbu, kad tas maištas gresia šiaurės civilizacijai.”

Daugeliui pasaulio valstybių kova su terorizmu šiandien yra vienas iš svarbiausių prioritetų. Savo pasiryžimą visomis išgalėmis kovoti su tarptautiniu terorizmu deklaruoja Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija, Turkija, Haitis, Lietuva, Džibutis ir t.t. Daugelyje pasaulio valstybių specialiai kovai su terorizmu kuriami nauji įstatymai, formuojamos specialiosios antiteroristinės pajėgos, terorizmas (kaip grėsmė) minimas valstybių strateginiuose dokumentuose.

Viskas globalioje kovoje su terorizmu lyg ir aišku. 2001 metų rugsėjo 20 dieną JAV prezidentas George’as W. Bushas pasakė: „Arba jūs esate su mumis, arba jūs esate su teroristais“. Neutralių žiūrovų šiuo atveju kaip ir neliko. Gėris kovoja prieš blogį, geri vaikinai žudo blogus. Deja, viskas tik atrodo paprasta. Terorizmas, nepaisant jam skiriamo didžiulio dėmesio, ir toliau išlieka vienu sunkiausiai apibrėžiamų reiškinių. Kodėl kai kurie žmonės nusprendžia nutraukti visus ryšius su visuomene ir pradėti savo karjerą teroristų grupuotėje. Ar teroristas turi bendrų savybių ar charakteristikų? Ar teroristas yra atskira asmenybė ar pagal kokį šabloną veikiantis asmuo? Ar gali teroristo profilis būti ištirtas, kas galėtų realiai padėti ištirti potencialius teroristus ar jie būtų lektuvo pagrobėjai, ar žudikai, ar savižudžiai. Ar kai kurie teroristai turi būti psichiškai nesveiki. Psichologiniais terorizmo faktoriais domisi psichologai, politologai ir valstybės pareigūnai, kurie leistų nustatyti ir apsisaugoti nuo teroristų pavojaus ar taip pat suvokti teroristų veiksmus. Šioje medžiagoje siejama nustatyti kokios yra terorizmo savybės.

Analizės terminai

Negalėdami pasiekti savo nerialių tikslų įprastais metodais tarptautiniai teroristai bando pasiųsti ideologinę ir religinę žinią terorizuodami pagrindinę pasaulio visuomenę. Teroristai bando sukurti didelio masto ir susidomėjimo smūgį visuomenei prieš kurios vyriausybę kaip taikinį jie kovoja, nepaisant mažų materialinių išteklių, kurie yra jų valdžioje. Vykdydami tokią veiklą jie stengiasi parodyti daug dalykų: kad jų puolama šalis nesugeba apsaugoti savo šalies piliečių arba nužudydami ypatingą asmenį siekia pamokyti visuomenę apie jų požiūrio ar politikos palaikymą priešingą jų pačių nuostatoms. Pavyzdžiui nužudydami Egipto prezidentą Anwor Sadat 1981 spalio 6 dieną per jo istorinę kelionę į Jeruzalę Al-jihad teroristai siekė parodyti pasauliui, o ypač musulmonams, žalą, kurią jis vykdo.

Taktika nėra nauja. Pradžioje 48 metų žydų sekta vadinama “pasekėjais” vykdė teroristines kampanijas siekiant nuslopinti sukilimą prieš romėnus Judėjoje. Pasekėjai demonstravo žudant kitus žydus jų amoralumą bendraujant su romėnais ir kad įsibrovėliai negali apsaugoti su jais bendraujančių žydų.

Terorizmo apibrėžimai yra platūs ir neatitinkantys vieni kitų. Netgi terorizmo tyrinėtojai nesistengia apibrėžti kitokio apibūdinimo, paprastai cituodami JAV departamento terorizmo apibrėžimą kaip iš anksto apgalvotą, politiškai motyvuotą smurtą prieš nekonfliktuojančius taikinius (tautines mažumas) ar veikinčius agentus paprastai siekiant įtakoti publiką.
Smurtinis veiksmas, kuris bus pripažintas teroristiniu JAV, gali būti nepripažintas tokiu kitoje šalyje. Terorizmą išskiriat iš kitų veiksmų tokių kaip kariuomenės veksmai karo metu ar įprasti nusikaltimai turi būti naudojamos objektyvios ir atitinkančios tikrovę savokos.

Terorizmas ar nacionalinis išsivadavimas?

Gana plačiai paplitęs bandymas sąvoką “terorizmas” padaryti nereikšmingą, t.y. sumaišyti teroristų veiklą, o kovą pasiekti nacionaliniu išsivadavimu. Tokiu būdu pasikartojo Sirijos oficialusis požiūris – ji nepadeda teroristų organizacijoms, bet remia nacionalinio išsivadavimo judėjimus. 1986 metų lapkritį prezidento Hafez el-Assad kalboje dalyviams, 21-osios darbininkų sąjungų suvažiavimo metu (21st Convention of Workers Unions in Syria), pareiškė priešinimąsi terorizmui ir patvirtino, kad terorizmas yra vienas dalykas,o nacionalinė kova prieš okupaciją – kitas. Be to teigė, kad Sirijos valdžia, padedanti kovoms prieš okupaciją, finansuodama nacionalinio išsivadavimo judėjimus.

Bandymui sumaišyti sąvokas “terorizmas” ir “nacionalinis išsivadavimas”, iškyla įvairūs oficialūs pranešimai iš arabų pasaulio. Pavyzdžiui, 1987 metų pradžioje Kuveite, 5-ojo musulmonų suvažiavimo metu, dalyviai paskelbė tokią rezoliuciją:

“Konferencija pakartoja savo visišką ištikimybę atskiriant brutalius ir neteisėtus teroristų veiksmus, vykdomus individų, grupuočių, valstybių, remiantis įstatymiškų kovų, engiamų ir pavergtų tautų prieš užsienio valstybę, nesvarbu, kokia ji bebūtų.

Arabų lygos (Arab League) užsienio ir vidaus reikalų minsiterijos patvirtino savo poziciją susirinkime 1998 m. balandį, Kaire. Dokumente, pavadintame “Arabų strategija kovoje prieš terorizmą” (Arab Strategy in the Struggle against Terrorism), pabrėžė, kad kariniai veiksmai, nustatyti “Išsivadavime ir pasiryžime” nepriklauso terorizmo kategorijai, tuo tarpu, priešiški veiksmai prieš santvarką ar vadovų šeimas, nebus laikomi politinėmis atakomis, bet tikriau, kriminaliniu grasinimu susidoroti.

Čia mes taip pat pastebime bandymą sumaišyti “terorizmo” reikšmę sąvokomis “pabaiga” (nacionalinis išsivadavimas). Nepaisant gamtos taisyklių, kai kalbame “išssivadavimas iš užsienio okupacinio jungo”, tai nėra terorizmas, bet įstatyminė ir patvirtinta veikla. Tai yra klišės priežastis, “vieno žmogaus teroristas yra kito žmogaus laisvės gynėjas”, tai pažymi, kad viskas priklauso nuo perspektyvos ir pasaulėžiūros.

1981 metais buvusios Sovietų Sąjungos prezidentas Leonidas Brežnevas, per savo vizitą pas Libijos vadovą Muamar Qadhafi, pareiškė: “Imperialistai nepaiso net žmonių ar istorijos teisių. Išsivadavimo kovos juos piktina. Jie tai apibūdina kaip “terorizmą”.

` Stebėtinai daug Vakarietiško pasaulio žmonių priima klaidingai suprastą manymą, kad terorizmas ir nacionalinis išsivadavimas yra dvi priešingybės, svarbiausi įstatiminio masto smurtavime.

Kovos dėl nacionalinio išsivadavimo, atrodo, teigiamos ir, pabaigoje pateisinamos; tuo tarpu terorizmas yra negatyvus ir neapkenčiamas. Pagal šį traktavimą neįmanoma, kad bet kokia organizacija gali būti kartu ir teroristų grupuotė, ir nacionalinio išsivadavimo juodėjimas vienu metu.

Negalėjimas suprasti skirtumo tarp šių dviejų sąvokų yra tarsi pakliuvimas į semantinius spąstus, paspęstus teroristinių organizacijų ir jų sąjungininkų. Jie bandė ir bando kovoti su nacionalinio išsivadavimo klišėmis, panaudodami neįprastus argumentus, užuot patvirtindami: jei grupuotė ar organizacija pasirenka terorizmą, kaip ketinimą, tai jų kovos tikslas ir veiksmai negali būti pateisinami.

Taip, pavyzdžiui, senatorius Jackson, cituojamas Benyamin Netanyahu knygoje “Terrorism: How the West Can Win”: “Idėja, kad vieno žmogaus “teroristas” yra kito “laisvės gynėjas”, negali sankcionuoti. Kovotojai už laisvę ar revulicionieriai nesprogdina autobusų, pilnų nekaltų civilių, bet teroristai-žudikai taip daro; kovotojai už laisvę nesiruošia paimti į nelaisvę ir žudyti moksleivių, bet teroristai-žudikai taip daro… Gėda, kad demokratija leidžia taip branginamą žodį “laisvė” gretinti su teroristiniais išpuoliais.”

Profesorius Benzion Netanyahu taip pat mano, kad laisvės gynėjai yra bejėgiai padaryti terorostinius aktus: “Dėl sugretinimo su teroristais. Nelaisvės kovotojas visada apdairiai atakavo nekaltuosius. Jis niekada tyčia nežudė mažų vaikų, ar praeivių gatvėje, ar užsieniečių, ar kitų civilių, kurie gyvena konflikto teritorijoje ir tiktai etniškai ar religiškai giminiuojasi su gyventojais…”

Išvadoje, mes privalome nustatyti, kad visa tai akivazdu. Toli nuo buvimo laisvės gynėju, teroristas yra priespaudos ir pavergimo nešiotojas…

Šis požiūris stiprina teroristinių organizacijų bandymus pristatyti terorizmą ir kovoti už išsivadavimą, lyginant kaip dvi nesuderinamas sąvokas.

Taigi, žaidimai teroristų rankose, paremti tokiu tvirtinimu: nuo tada, kai jie kovoja, norėdami kažką pašalinti, laiko save užsienio gyventojais, todėl negali būti laikomi teroristais.

Tvirtinimas, kad laisvės kovotojas negali būti įtrauktas į terorizmą ir į bet kokį žudymą, žinoma, neturi pagrindo. Teroristų organizacija taipogi gali būti nacionalinis
judėjimas, ir “teroristo” bei “laisvės gynėjo” sąvokos nėra abipusiškai prieštaringos.

Taikymasis į “nekaltą”?

Ne tik teroristai bei jų pasekėjai naudoja terorizmo sąvoką, reklamuodami savo tikslus ir reikalavimus. Šalių politikai, įtakojami terorizmo, laikas nuo laiko terorizmo sąvokoje bando akcentuoti žiaurumą. Vienas iš paplitusių būdų, aiškinant teroristų žiaurumą ir nežmoniškumą – pristatyti juos kaip nekaltojo kankinimą. Taip Binyamin Netanyahu knygoje “Terrorism: How the West Can Win” tvirtina, kad terorizmas yra tyčinis ir sistemingas žudymas, sužalojimas, grėsmingas baimės sukėlimas nekaltajam politinėms sąlygomis.

Sąvoka “nekaltas” plačiai aprašoma Abu Iyad’o: “Kiek tik mes atsisakytume veiklos, keliančios pavojų nekaltiesiems, t.y., prieš šalių civilius, kurie nėra tiesiogiai įsistraukę į arabų-izraeliečių konfliktą, nejausime jokio gailesčio dėl atakų prieš Izraelio kariuomenės bei politinius dalinius, kurie kariauja prieš Palestinos žmones. Izraelio keršto veiksmai paprastai atneša didelį palestiniečių aukų skaičių, ypatingai, kai Izraelio oro pajėgos nepastebimai ir žiauriai bomborduoja pabėgėlių stovyklas; tai tikrai natūralu, kad mes jiems atsakytume tuo pačiu būdu, sustabdant priešą tęsti nekaltųjų skerdynes.”

Šiuo pranešimu Abu Iyad paaiškina, kad šalių nekaltosios aukos tos, kurios nėra tiesiogiai įtrauktos į arabų-izraeliečių konfliktą (turint omenyje, kad Izraelio civiliai, įskaitant net vaikus bei senus žmones, nėra nekaltieji); tuo tarpu palestiniečių civilius jis pavadina nekaltomis aukomis.

Siūloma terorizmo sąvoka

Šiame darbe apie terorizmą nagrinėju šią teroizmo sąvoką: terorizmas – tai tyčinis smurto naudojimas prieš civilius arba civilius taikinius, norint pasiekti politinius tikslus. Ši sąvoka sudaryta iš trijų svarbių elementų:

1. Veiklos esmė – smurto naudojimas, grasinimas susidoroti smurtu. Pagal šią sąvoką, veikla, neįtraukianti smurto ar grasinimo susidoroti smurtu, nebus laikoma terorizmu (įskaitant nesmurtinius protestus – streikus, taikias demonstracijas ir pan.)

2. Veiklos tikslas visada politinis – būtent tikslas pasiekti politinius siekius; valdymo formos pakeitimas, valdžios žmonių, socialinės ar ekonominės politikos keitimas ir pan. Veikla, neturinti politinių tikslų, nebus laikoma teroristine. Smurtinė veikla prieš civilius, neturinti politinių siekių, daugiausia nusikalstomoji kriminalinė, arba paprasčiau – psichiškai paveikto žmogaus veiksmas, nesiejamas su terorizmu. Vieni mokslininkai linkę politinių tikslų sąrašą papildyti ideologiniais ar religiniais siekiais. Sąvokos privalumas, kaip bebūtų, yra trumpumas, ir, kiek įmanoma, išsamumas. “Politinio tikslo” idėja yra pakankamai plati, įskaitant šiuos tikslus. Motyvacija – ideologinė, religinė, ar kokia kita, – už politinio tikslo, yra nereikalinga apibūdinti terorizmą.

Motyvai visiškai nensusiję su politinio terorizmo sąvoka. Daugumai analitikų nepavyksta to suprasti, taigi, jie linkę diskutuoti apie aiškius motyvus, kaip logiškus ar būtinus terorizmo aspektus. Bet jie nėra aiškūs. Geriausiuoju atveju tai tik patirtiniai reguliavimai, susiję su terorizmu. Labai dažnai jie paprasčiausiai sumaišo tyrimus.

Terorizmo taikiniai – civiliai. Dėl to terorizmas taip išsiskiria iš kitų politinio smurto rūšių (pvz., pilietiniai karai, civilių sukilimai). Šis naikinimo būdas naudoja civilių gyventojų pažeidžiamumą – žmogiškąją silpną vietą; dėl sukelų išpuolių prieš neginkluotas aukas, pasireiškia siaubingas daugumos žmonių susirūpinimas, didelis visuomenės informavimo priemonių dėmesys.

Socialinių mokslų tyrinėtojai apibūdina teroristinį veiksmą kaip apskaičiuotą panaudojimą netikėto, šokiruojančio ir neteisėto smurto prieš nekonfliktuojančius žmones, civilius dalyvaujančius taikos palaikyme ir simbolinius taikinius. Publikuojant religines ar politines priežastis arba darydami spaudimą vyriausybėj ar visuomenei reikalaujant priimti jų reikalavimus jų naudai.

Šiandien nėra visos ir visų pripažįstamos terorizmo definicijos. Vienaip terorizmas apibrėžiamas kalbant apie tarptautinius santykius, kitaip įstatymuose ir kitokio pobūdžio valstybės institucijų dokumentuose. Skirtingiems tikslams vartojamas skirtingas terorizmo apibrėžimas.

Pats žodis „terorizmas“ (pranc. la terreur) buvo plačiai pradėtas vartoti tik 1794 metais nuvertus jakobinų režimą Prancūzijoje. Tuo metu šis žodis buvo vartojamas apibūdinti teroru paremtos valstybės politikai. Galima teigti, jog jakobinų režimas yra klasikinis valstybinio terorizmo pavyzdys.

Labai svarbu, kalbant apie terorizmą, aiškiai atskirti šias terorizmo rūšis – religinį-nereliginį, valstybinį-nevalstybinį, kairiųjų-dešiniųjų (ideologinį), tarptautinį-netarptautinį. Žinoma, tokia perskyra išlaikoma labai retai. Paprastai terorizmo sąvoka vartojama nesigilinant į jos esmę ar turinį. Iš to kyla nemažai problemų, galinčių turėti skaudžių padarinių atitinkamiems asmenims ar asmenų grupėms.

Jei nėra griežtai apibrėžtos ir visiems priimtinos terorizmo sąvokos, tai paliekama daug erdvės įvairaus pobūdžio politinėms manipuliacijoms. Terorizmo sąvoka nėra „neutrali“. Skirtingi terorizmo
leidžia skirtingiems žmonėms „klijuoti“ teroristų „etiketes“. Šiuo atveju mažai padeda ir tam tikrų bendrų žodžių, vartojamų terorizmui apibūdinti, atrinkimas. Tai nepadeda sukurti universalaus apibrėžimo. Išlieka gana daug pernelyg stipraus sąvokos „išplėtimo“ ar „susiaurinimo“ galimybių.

Vadovaujantis skirtingais terorizmo apibrėžimais neretai pasitaiko atvejų, kai tie patys asmenys vienų būna įvardijami kaip teroristai, kitų – laisvės kovotojai. Tokiais atvejais, kalbant apie moralinį terorizmo vertinimą, dažnai išskiriamos dvi stovyklos. Vienos stovyklos atstovai (pvz., M. Walzer) mano, jog visais atvejais terorizmas yra blogis. Kitos stovyklos atstovai (pvz., A. Valls), vadinamieji „terorizmo apologetai“, prieš pasmerkdami terorizmą ir teroristus yra linkę atsižvelgti į aplinkybes. Aišku, jog abiejų stovyklų atstovai vartoja skirtingus terorizmo apibrėžimus.

Terorizmas – tyčinis ir atsitiktinis nekaltų žmonių žudymas, siekiant tarp gyventojų paskleisti baimę ir taip priversti politinius lyderius priimti atitinkamus politinius sprendimus (M. Walzer).

Terorizmas – nevalstybinių veikėjų vykdomas smurtas prieš asmenis ar nuosavybę, siekiant politinių tikslų (A.Valls).

Apibendrinant galima sakyti, jog, kai nėra vieno aiškaus ir visiems priimtino terorizmo apibrėžimo, kyla klausimų dėl kovos su terorizmu prasmingumo bei pagrįstumo. Negalime būti tikri, jog šiuolaikinės demokratinės valstybės visais atvejais vartoja tinkamą terorizmo apibrėžimą ir įkalina ar nužudo to vertus asmenis. Tokiu atveju dar daugiau abejonių kelia nedemokratinių valstybių, aktyviai dalyvaujančių kovoje su terorizmu, atitinkami veiksmai. Galbūt terorizmo sąvokos neapibrėžtumu naudojamasi žmogaus teisių pažeidimams nuslėpti?

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2512 žodžiai iš 4952 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.