Terorizmas
5 (100%) 1 vote

Terorizmas

112131

Interesų grupės – pakankamai svarbus veiksnys daugelio šalių šių laikų politikoje. Galbūt kad būtų aiškiau aš pradėsiu nuo apibrėžimo: interesų grupės – tai organizacijos, kurios yra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis stengiasi daryti įtaką vyriausybės politikai. Tačiau tų apibrėžimų yra labai daug ir kol kas nėra nuspręsta, kuris tinkamiausias, kuris geriausiai apibūdina šias valdžios nesiekiančias organizacijas. Būtent svarbiausias jų skirtumas nuo politinių partijų yra tas, kad interesų grupės nesiekia formuoti vyriausybės. Šiame darbe aš pabandysiu panagrinėti grupių klasifikaciją, sąveikos su valdžia formas (aš šią temą ir pasirinkau būtent todėl, kad mane sudomino tai, kaip interesų grupės santykiauja su politine valdžia), funkcijas ir veiklos būdus, pasinaudodamas tokių žinomų politologų kaip A.Krupavičius, G.Vitkus ir kt. knygomis, vadovėliais bei straipsniais.

Terorizmas. Šiandieninėje visuomenėje ši sąvoka tapo populiari, t.y. ją beveik kasdien girdime per televiziją, radiją, atrandame skaitydami spaudą, turbūt net ir pradinukas žino, kas yra teroristas, po 2001 – ųjų rugsėjo mėn. 11 d. . Ji skamba atgrasiai, gana žiauriai. Deja, susiklosčius tokioms aplinkybėms, mums nieko nebelieka, kaip tik domėtis ir orientuotis į nūdienos pasaulio problemas. Tokių sąvokų nežinojimas, parodo žmogaus vidinį pasyvumą ir nenorą pripažinti realių faktų. Todėl užduodu klausimą:” ar iš tiesų mes žinome viską apie terorizmą? Ir bandau į jį atsakyti šiame darbe.

Terorizmas – organizuotų grupuočių sistemingas grasinimas ar nenuspėjamo smurto naudojimas norint pasiekti politinį tikslą. Politinių organizacijų, tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų, nacionalistinių ir etninių grupių bei revoliucionierių terorizmas, buvo naudojamas visais istorijos laikotarpiais, visame pasaulyje.

Nors dažnai ši sąvoka vadinama destabilizavimo ar egzistuojančių politinių institucijų nuvertimo įrankiu, teroras taipogi yra pradėjęs veikti šalių viduje, pvz.: prieš valstybinę kariuomenę ar slaptąją policiją, prieš jų siekius baimės atmosferos sukūrimui ar ištikimumo valstybinei ideologijai paskatinti.

Iš pasaulio istorijos galima išskirti keletą tikrų terorizmo pavyzdžių: Senovės Romos imperija, Prancūzijos revoliucija, nacistinė Vokietija, buvusioji Sovietų Sąjunga valdant Stalinui.

Terorizmo įtaką padidino šiuolaikinių ginklų technikos išradimai ir informavimo priemonių gebėjimas informuoti pasaulį. Teroristai mėgina ne tik sukelti paniką, bet taip pat pakenkti pasitikėjimui valdžia ar vyraujančia politika šalyje – taikinyje. Taigi terorizmas veikia psichologinės įtakos pagalba, kuri pasiekia labai daug tiesioginių aukų ar puolamų objektų atžvilgiu. Jie naudoja gąsdinimą, tokiu būdu įbaugindami platesnę visuomenės dalį, pavyzdžiui, priešiškas etnines ar religines grupuotes, visą šalį ir jos politinį valdymą, ar tarptautinę bendruomenę, kaip visumą.

Paprastai teroristinės grupuotės susideda iš nedaug narių, riboto kiekio amunicijos, palyginti mažų organizacinių išteklių. Dėl šios priežasties jos priklauso nuo netikėto “antpuolio ir atsitraukimo” elementų – dramatiškų, dažnai efektingų, kruvinų, griaunamųjų ir smurtinių aktų, taip žavėdamiesi savo darbu. Nors teroristų smurtas išviešintas, jie bando pasiekti poveikį, įtaką ir valdžią, kurių pritrūksta.

Ar vieno žmogaus teroristas yra kito žmogaus laisvės gynėjas?

Formuluotė “ vieno žmogaus teroristas yra kito laisvės gynėjas” tapo ne tik klišė, bet ir viena sunkiausių klūčių kovoje prieš terorizmą. Didžiausias sukumas apibrėžiant terorizmą inkonceptualizmą yra paprastai visiškai teoriškas dalykas – mechanizmas, skirtas mokslininkų tinkamo parametrų rinkinio atradimui ir moksliniam tyrinėjimui, kurį jie ketina pradėti. Kaip bebūtų, kada susiduriama su terorizmu ir partizaniniu karu, reikšmė, apibūdinanti šį terminą, turi tendenciją viršyti teorines diskusijų ribas. Kovose prieš terorizmą, apibūdinimo problema yra pagrindinis elementas, mėginant koordinuoti tarptautinį bendradarbiavimą, pagrįstą dabartinėmis priimtinomis įprastinio karo taisyklėmis.

Dabartinė padėtis

Mokslininkai, politikai, apsaugos specialistai ir žurnalistai – visi jie naudoja daugybę įvairių sąvokų terorizmui apibrėžti. Kai kurie apibrėžimai apibūdina teriristinės organizacijos veikimo metodiką, kiti pabrėžia terorizmo motyvaciją ir charakteristiką, pavienių teroristų veikimo planus ir pan. Knygoje “Political Terrorism” Schmidt ir Youngman pateikia 109 sąvokas, apibūdinančias terorizmą, kurias jie suformulavo padarę apklausą šioje mokslinėje srityje.

Iš šių apibrėžimų, autoriai išskyrė pasikartojančius veiksniu, norėdami sudaryti statistinį pavidalą:

· Smurtas ir jėgos panaudojimas 83,5%

· Politinis 65%

· Baimė, teroro išryškinimas 51%

· Grasinimai 47%

· Psichologiniai poveikiai ir užbėgta už akių reakcija 41,5%

· Užduočių ir kliūčių nesutapimai 37,5%

· Iš anksto apgalvotas, suplanuotas, sistemingas veiksmas 32%

· Kovų metodika, strategija, taktika 30,5%.

Terorizmas ar revoliucinis smurtavimas?

Salah Khalef buvo Yasser
Arafat`o atstovas ir vienas iš “Juodojo rugsėjo” lyderių. Šis žmogus buvo atsakingas už daugelį mirtinų atakų. Norėdamas įgyvendinti tokius planus, jis naudojo terorizmo sumaišymo su politiniu smurtu taktiką, pareikšdamad:” Gamta, ar netgi idėjiniu pagrindu, aš tvirtai priešinuosi politiniams žudymams, aiškiau, terorizmui. Nepaisant to, skirtingai nuo kitų, aš nepainioju revoliucinio smurtavimo su terorizmu, ar operacijomis, skirtomis politiniams aktams įgyvendinti. Jis bando pristatyti terorizmą ir politinį smurtavimą kaip du skirtingus ir nesusijusius reiškinius. Šio reiškinio reikšmė yra ta, kad politiniai motyvai daro garbingą darbą ir pabaiga patvirtina reikšmę.

Terorizmas ar nacionalinis išsivadavimas?

Gana plačiai palitęs bandymas sąvoką “terorizmas” padaryti nereikšmingą, t.y. sumaišyti teroristų veiklą, o kovą pasiekti nacionaliniu išsivadavimu. Tokiu būdu pasikartojo Sirijos oficialus požiūris – ji nepadeda teroristų organizacijoms, bet remia nacionalinio išsivadavimo judėjimus. 1986 metų lapkritį prazidento Hafez el – Assad kalboje dalyviams, 21 – osios darbininkų sąjungos suvažiavimo metu pareiškė priešinąsi terorizmui ir patvirtino, kad terorizmas yra vienas dalykas, o nacionalinė kova prieš okupaciją – kitas. Be to teigė, kad Sirijos valdžia, padedanti kovoms prieš okupaciją, finansuodama nacionalinio išsivadavimo judėjimus.

Bandymui sumaišyti sąvokas “terorizmas” ir “ nacionalinis išsivadavimas”,iškyla įvairūs oficialūs pranešimai iš arabų pasaulio. Pavyzdžiui, 1987 metų pradžioje Kuveite, 5 – ojo musulmonų suvažiavimo metu, dalyviai paskelbė tokią rezoliuciją:

“Konferencija pakartoja savo visišką ištikimybę atskiriant brutalius ir neteisėtus teroristų veiksmus, vykdomus individų, grupuočių, valstybių, remiantis įstatymiškų kovų, engiamų ir pavergtų tautų prieš užsienio valstybę, nesvarbu, kokia ji bebūtų.

Taikymasis į “nekaltą”?

Ne tik teroristai bei jų pasekėjai naudoja terorizmo sąvoką, reklamuodami savo tikslus ir reikalavimus. Šalių politikai, įtakojami terorizmo, laikas nuo laiko terorizmo sąvokoje bando akcentuoti žiaurumą. Vienas iš paplitusių būdų,aiškinant teroristų žiaurumą ir nežmoniškumą – pristatyti juos kaip nekaltojo kankinimą.

Sąvoka “nekaltas” plačiai aprašoma Abu lyad’o:” Kiek tik mes atsisakytume veiklos, keliančios pavojų nekaltiesiems, t.y., prieš šalių civilius, kurie nėra tiesiogiai įsitraukę į arabų – izrailiečių konfliktą, nejausime jokio gailesčio dėl atakų prieš Izraelio kariuomenės bei politinius dalinius, kurie kariauja prieš Palestinos žmones. Izraelio keršto veiksmai paprastai atneša didelį palestiniečių aukų skaičių, ypatingai, kai izraelio oro pajėgos nepastebimai ir žiauriai bomborduoja pabėgėlių stovyklas; tai tikrai natūralu, kad mes jiems atsakytume tuo pačiu būdu, sustabdant priešą tęsti skerdynes”.

Siūloma terorizmo sąvoka

Dažniausiai siūloma terorizmo sąvoka: terorizmas – tai tyčinis smurto naudojimas prieš civilius arba civilius taikinius, norint pasiekti politinius tikslus. Ši sąvoka sudaryta iš trijų elementų:

1. Veiklos esmė – smurto naudojimas, grasinimas susidoroti smurtu. Pagal šią sąvoką, veikla, neįtraukianti smurto ar grasinimo susidoroti smurtu, nebus laikoma terorizmu (įskaitant nesmurtinius protestus – streikus, taikias demonstracijas ir pan.)

2. Veiklos tikslas visada politinis – būtent tikslas pasiekti politinius siekius; valdymo formos pakeitimas, valdžios žmonių, socialinės ar ekonominės politikos keitimas ir pan. Veikla neturinti politinių siekių, daugiausia nusikalstamoji kriminalinė, arba paprasčiau – psichiškai paveikto žmogaus veiksmas, nesiejamas su terorizmu. Vieni mokslininkai linkę politinių tikslų sąrašą papildyti ideologiniais ar religiniais siekiais. “Politinio tikslo” idėja yra pakankamai plati, įskaitant šiuos tikslus. Motyvacija – ideologinė, religinė, ar kokia kita, – už politinio tikslo, yra nereikalinga.

3. Terorizmo taikiniai – civiliai. Dėl to terorizmas taip išsiskiria iš kitų politinio smurto rūšių (pvz.: pilietiniai karai, civilių sukilimai ).Šis naikinimo būdas naudoja civilių gyventojų pažeidžiamumą – žmogiškąją silpną vietą; dėl sukeltų išpuolių prieš neginkluotas aukas, pasireiškia siaubingas daugumos žmonių susirūpinimas, didelis visuomenės informavimo priemonių dėmesys.

Terorizmo rūšys

Ekspertai išskiria mažiausiai šešias terorizmo rūšis: nacionalistinis, religiškas, valstybės remiamas, kairiųjų sparno, dešiniųjų sparno ir anarchistinis.

Nacionalinis terorizmas

Teroristai – nacionalistai siekia suformuoti atskirą savo tautinės grupės valstybę, dažnai sutelkdami dėmesį į kovą už nacionalinį išsivadavimą, kurį, kaip jie galvoja, pasaulis ignoruoja. Ši terorizmo rūšis yra viena tarp pačių sėkmingiausių, laimint tarptautinį pritarimą bei nuolaidų. Ekspertai teigia, jog nacionalistinio teroro grupuotės yra linkusios riboti smurto naudojimą, pakankamai naudoti pasaulio dėmesio atkreipimą, bet ne tiek daug, kad plačiai perleistų rėmėjams ar pagrindinės bendruomenės nariams. Nacionalistinį terorizmą apibūdinti gali būti sunkoka, nuo tada, kai grupuotės kaltinamos už pernelyg atkaklią veiklą, kad jos nėra
teroristinės, bet laisvės gynėjos.

Religinis terorizmas

Religijos teroristai siekia naudoti smurtą tolimesniems dieviškiems įsakymams vykdyti, dažnai taikydamiesi į svarbios kategorijos priešus. Religijos teroristai priklauso daugybei pagrindinių tikėjimų, taip pat mažoms tikėjimo bendruomenėms. Ši terorizmo rūšis auga sparčiai, beveik pusė iš 56 žinomų aktyvių tarptautinių teroristų grupuočių, buvo priklausomi iki religijos. Ekspertai teigia, jog religijos teroristinės grupuotės suinteresuotos ne tik suvienyti šališkus nacionalistų pasekėjus ar ideologus, bet tęsti jų dievo norų įvykdymus; jie stokoja vieno pagrindinių apribojimų, kad istoriškai turi ribotą apimtį teroristinių atakų. Radikaliausių religinių grupuočių teroristai gali tvirtinti:”beveik neribotas žiaurumas naudojamas prieš neturintį nustatytų ribų kategorijos taikinį: tas taikinys – kiekvienas, nesantis religinių teroristų ar sektų narys”.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1619 žodžiai iš 3154 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.