Tert
5 (100%) 1 vote

Tert

dzgh dfz ghfhfgxh fTremties literatūra

Gyvenimo neužkonservuosi. Nuo jo nepasislėpsi pelės urvelyje. Šiuo metu niekur nedingsi nuo laikmečio blogybių: mafijos, reketo, korupcijos, vagysčių, mulkinimo ir demagogijos, nelauktai suvešėjusios Lietuvoje. Vadinamas Lietuvos sindromas – komunistų grįžimas į valdžią – būdingas ir kitoms iš komunistinės vergijos išsilaisvinusioms tautoms. Gėris ir blogis keliauja greta, ir pasirenkam mes patys. Žmonės – didžiausias valstybės turtas. Laikinosios gyvenimo būties šventėje kiekvienas žmogus ­- tarsi deimanto grūdas. Kaip gamtinis deimantas – apaugęs apnašomis.Šlifuotas deimantas vadinamas briliantu ir priklauso aukščiausiai brangakmenių klasei. Pabendravus su gyvenimo nušlifuotais Lietuvos Kančių karūnos briliantais tremtiniais. Su tais kurie nepardavė nei garbės, nei sąžinės, nei brolių kraujo. Šių žmonių nereikia mokyti patriotizmo. Atvirkščiai – šio tauraus jausmo reikia mokytis iš jų.

Gyventi, vadinasi, atsiminti.Daliai Grinkevičiūtei ši mintis buvo itin svarbi.Ji turėjo ką atsiminti;ji sukūrė tai, ko nebeįmanoma užmiršti. Kuo gilesnė atmintis, tuo gilesnė kūryba. Pagal šį matmenį Dalia Grinkevičiūtė buvo kūrėja. Ji sukūrė ir sugebėjo išsaugoti svarbiausią 1941 metų birželio 14 d. ištremtų lietuvių kančių metraštį. Rankraščiai, knygos turi savo likimus ,- ši išmintis dabartinėje kultūros istorijoje patvirtina ir Dalios Grinkevičiūtės knygos. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai kelis kartus sukrėtė juos skaičiusius. Pirmą kartą- 1979 metais, kai buvo paskelbti šiek tiek patrumpinti rusų disidentų leidimo ,, Pamiatj ”.Antra kartą, kai buvo išspausdinti J.Prunskio albume ,, Lietuviai tremtiniai Jakutijoje ”. Tekstas buvo išverstas iš rusų kalbos- vertė Paulius Vadutis. Pridėtas ,, Baigiamasis leidėjo žodis ” apie užrašų autorę, pasirašytas kriptonimu M.J.:,, Santūrumas, netgi lakoniškumas, aprašant Lietuvos žmonių deportacijos tikrai siaubą keliančius epizodus paverčia šituos užrašus veik juridiniu dokumentu. Tuo pačiu Dalios Grinkevičiūtės užrašai yra įžymus žmogiškas dokumentas ”.

Vytautas Kubilius negalėjo atsistebėti , kad iš Sibiro lagerių ir tremties parsivežta tiek daug lietuviškų eilėraščių , sukurtų ,,glėby nakties”. Anot vieno poeto turime, ko gera, pačią turtingiausią kalinių ir tremtinių poeziją Europoje. Tai skaudus pasididžiavimas. Masinės žudynės , baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai išdilino – gal jau paskutinį kartą – kolektyvinį tautos kūrybos instinktą taip atsparą stalinizmo baisybėms. Tūkstančiams ištremtųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų, žodis liko vieninteliu turtu, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinė Arktikos naktis. Kai jau atimta viskas – namai, šeima, tėvynė,- gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuobėga, kur dar kur dar galima kažkam pasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams.Lagerių imperija ir tremtis pasitiko ,, liaudies priešus ” tokiomis žiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatispindėjo išlikusių atmintyje lietuvių eilių graudumas. Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomi į kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir vilkšuniais, deda posmą prie posmo apie ,,kruviną delčią” virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris ,, įšalo amžinam pašale ”, apie ,, griaučių kaulus “ Šiaurės upių pakrantėse. Eilėraščiais prašneka mažamokslė grytelninkė, atplėšta nuo savo apsodinto daržo ir pievos, dvylikametė mergaitė, atsidūrusi Arktikos tamsumoje ,kur ji netrukus užges, gimnazistas, grįžęs iš tardymo, kur jį visą naktį draskė šeši uniformuoti vyrai.Lietuviškas eilėraštis gimsta iš kančios ir ilgesio Baikalo salose, Kolymos aukso rūdyne, Jakutijos miškuose, Kazachstano stepėse, Vorkutos Kasyklose Mordovijos lageriuose. Sudėtas eilėraštis rašomas ant cemento maišelių skiaučių, ant beržo tošies ar maumedžio skiedros. Paskui jis skaitomas likimo draugams ar net dainuojamas. Nelaimingiems tremtiniams ir lagerininkams lietuviškos eilės primindavo paliktus namus, pražilusią motinėlę ir paguosdavo, padėdavo išlikti žmonėmis. Eilės buvo kuriamos ne tiek sau pačiam, kiek ,, vergijos broliams “. Tokia yra visos benamių poezijos paskirtis – būti bendro likimo liudijimu, tautos skundu ir viltimi. Dažnai eilėraščių autorius – užguitas, peralkęs, sutyręs žmogus – pats stebisi: kodėl aš rašau? Kam tai reikalinga? Juk už kiekvieną kūrinėlį gresia papildoma bausmė – 5 metai griežto lagerio. Ir vis dėlto net už spygliuotų vielų, šnipų ir budelių akivaizdoje, kažkas verčia jį kalbėti eilėmis – smaugiama gyvybė, tėviškė ,, kraujo klane “, sutryptas teisingumas, kuris turi išlikti – jei ne žemėle, tai bent danguje. Jis privalo kalbėti apie patirtą siaubą, kuriam nėra jokių pateisinimų ir nebus jokio išpirkimo.

Žmogus rašo eiles – ,,į mirtį pasiruošęs”. Pasmerktame sunaikinti ,,tautų sąvartyne” mirtis tampa pagrindiniu žodžiu, pastoviausiu vaizdiniu, dominuojančia situacija, kaip ir B. Sruogos ,,Dievų miške”, hitlerinio konclagerio dokumentikoje. Poledine tundrą klaidžioja mirusio tėvo vėlė. Žuvusieji sapnuoja duonos plutą. Merdi suklupęs draugas. Mus užpustys Mordovijos sniegai.Pavasarį vėl
prasižios kaukolės suskaldytais pakaušiais. Visos pakelės į Šiaurę nubarstytos lietuvių lavonais kaip malkomis. Tas kraštas į kurį juos atvežė mirčiai, alsuoja amžinu šalčiu; ten nėra jokio paukštelio ar skruzdelytės; ten net dangus juodas,kaip ir pati tironija.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 881 žodžiai iš 1618 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.