Tėvas gorijo
5 (100%) 1 vote

Tėvas gorijo

ONORĖ BALZAKAS

(1799—1850)

Įžymiausias kritinio realizmo rašytojas Vakarų Europos literatūroje buvo Onore Balzakas. Jis — realistinio romano meistras, nepaprastai išsamiai ir visapusiškai pavaizdavęs XIX a. pirmosios pusės prancūzų visuomenės gyvenimą.

Gyvenimo ir kūrybos kelias. Balzakas gimė 1799 m. gegužės 20 d. Prancūzijos pietuose, Turo mieste. Jo tėvas buvo valdininkas ir dirbo įvairiose kanceliarijose, be to, užsiiminėjo komercinėmis spekuliacijomis, iš kurių buvo gerokai pralobęs. Pradinį mokymą Balzakas įsigijo Vandomo koledže, o vėliau mokėsi Paryžiuje, kur 1814 m. persikėlė gyventi jo tėvai. Tėvo pageidavimu jis mokėsi Teisės mokykloje ir kartu dirbo raštininku notaro kontoroje. Tačiau teisininko profesija Balzako visiškai neviliojo ir, baigęs Teisės mokyklą, prieš tėvų valią jis nusprendė tapti rašytoju. Apsigyvenęs skurdžioje palėpėje, jis pasišventė kūrybiniam darbui. Pirmiausia Balzakas savo jėgas bandė dramos srityje, taip pat rašė publicistines apybraižas ir straipsnius iš Paryžiaus gyvenimo. Vėliau sukūrė visą eilę istorinių ir nuotykių romanų, po kuriais pasirašinėdavo slapyvardžiu. Tačiau, tapęs garsiu rašytoju, Balzakas pripažino, kad tai buvo labai silpni romanai, ir nuo jų atsisakė.

Pirmieji kūriniai nesuteikė Balzakui nei garbės, nei pinigų. Norėdamas pataisyti sunkią savo materialinę padėtį, jis imasi leidėjo darbo. Nusiperka spaustuvę ir leidžia klasikų veikalus, brošiūras, memuarus. Bet leidėjo darbas atnešė jam vien tik nuostolių. Balzakas visiškai paskendo skolose ir turėjo likviduoti spaustuvę.

Visas tolimesnis Balzako gyvenimas buvo pilnas įtempto darbo ir nesibaigiančių materialinių sunkumų. Rašytojas dirbdavo po 14—16 valandų per parą, vieną po kito rašė savo romanus, taisė anksčiau parašytus, kaupė medžiagą naujiems kūriniams. Pirmasis romanas, išgarsinęs Balzaką kaip rašytoją, pasirodė 1829 m. Tai buvo istorinis romanas „Šuanai“. Po to kasmet pasirodydavo po kelis naujus Balzako kūrinius, jų tarpe ir tokie plačiai žinomi veikalai, kaip „Gobsėkas“, „Šagrenės oda“, „Eugenija Grande“, „Tėvas Gorijo“, „Prarastos iliuzijos“, „Pusseserė Beta“, „Pusbrolis Ponsas“, „Valstiečiai“ (neužbaigtas) ir daugelis kitų.

Įtemptas ir sunkus darbas palaužė rašytojo sveikatą, ir 1850 m. rugpiūčio 20 d., sulaukęs 51 metų amžiaus, Balzakas mirė.

„Žmogiškoji komedija.“ Dar 1834 m. Balzakui kilo mintis sujungti visus savo kūrinius į vieną didžiulį veikalą, kuriame atsispindėtų visas Prancūzijos tuometinės visuomenės gyvenimas. Tačiau pavadinimą savo romanų ciklui Balzakas ne iš karto surado. Tik 1841 m. jis sumanė ciklą pavadinti „Žmogiškosios komedijos“ vardu. Šį pavadinimą įkvėpė Dantės poema „Dieviškoji komedija“. Balzakas, pavadindamas savo veikalą „Žmogiškosios komedijos“ vardu, pabrėžė jo realistinį pobūdį ir kartu savo ironišką požiūrį į buržuazinę visuomenę, kurią jis pasirinko vaizdavimo objektu.

Visus „Žmogiškosios komedijos“ veikalus Balzakas sugrupavo į tris dalis, kurias pavadino „etiudais“: „Papročių etiudai“, „Filosofiniai etiudai“, „Analitiniai etiudai.“ Svarbiausia yra pirmoji dalis, kuriai priklauso geriausi Balzako realistiniai romanai bei apsakymai — „Gobsekas“, „Tėvas Gorijo“, „Eugenija Grande“, „Prarastos iliuzijos“. Rašytojas šią dalį dar skirsto į 6 „scenas“, pabrėždamas savo kūrinių dramatiškumą: „Asmeninio gyvenimo scenos“, „Provincijos gyvenimo scenos“, „Paryžiaus gyvenimo scenos“ ir kt.

„Filosofiniai etiudai“ ir „Analitiniai etiudai“ neskirstomi į smulkesnius skyrius. „Filosofiniuose etiuduose“ rašytojas stengiasi filosofiškai apibendrinti įvairius tikrovės reiškinius, sprendžia moralines, estetines problemas. Juose daugiau simbolių, abstrakčių idėjų („Šagrenės oda“, „Nežinomas šedevras“ ir kt.). „Analitinius etiudus“, pačią mažiausią „Žmogiškosios komedijos“ dalį, sudaro apybraižos žanro kūriniai, skirti įvairiems teoriniams samprotavimams.

Iš viso Balzakas buvo numatęs parašyti 143 veikalus, o parašė — 95.

„Papročių istorijos“ kūrėjas. „Žmogiškoji komedija“ vaizduoja Prancūzijos visuomenės gyvenimą Restauracijos laikotarpio pabaigoje ir Liepos monarchijos (1830—1848) metu. Po 1830 m. revoliucijos Prancūzijoje įsiviešpatavo Liepos monarchija. Valstybę ėmė valdyti bankininkai, stambūs pramonininkai, žemvaldžiai — ,,finansinė aristokratija“, kaip juos pavadino Marksas. Ji stengėsi praturtėti, ne vystydama gamybą, o įvairiomis finansinėmis spekuliacijomis. Aukso karštligė buvo apėmusi visus buržuazijos sluoksnius: kiekvienas stengėsi pralobti, apgaudinėdamas kitus ir spekuliuodamas. Buržuazijos viršūnėse, kaip rašė Marksas, viešpatavo „auksas, purvas ir kraujas“. Viešpataujanti sistema neigiamai veikė į krašto ekonomiką: kenkė prekybos, pramonės, žemės ūkio vystymuisi.

Balzakas įžvalgiai atskleidė Liepos monarchijos režimo esmę, negailestingai kritikavo buržuazinę visuomenę apėmusią praturtėjimo aistrą. Be to, Balzako kūryba turi ir platesnę reikšmę: ji giliai atskleidė visos buržuazinės santvarkos išnaudotojišką esmę, parodė buržuazijos parazitiškumą.

Balzakas pats ne kartą pabrėžė, kad jis siekė, vaizduoti savo meto tikrovę,
įžvelgti tuos dėsnius, kurie tvarko visuomenės raidą. „Žmogiškosios komedijos“ įžangoje rašytojas pavadina save sekretoriumi to istoriko, kurio vardas prancūzų visuomenė. Jis sakosi stengiąsis „parašyti istoriją, užmirštą daugelio istorikų, — papročių istoriją“. Tuo Balzakas pabrėžia savo kūrybos realistinį pobūdį, gyvenimo tiesos siekimą. Drauge rašytojas nurodo, jog jis nesirengia būti vien abejingas faktų registratorius. „Meno uždavinys ne kopijuoti gamtą, — o ją atvaizduoti“, — rašė jis savo veikale „Nežinomas šedevras“. Reikia pabrėžti ir užaštrinti tai, kas tikrovėje svarbiausia. Reikia ieškoti priežasčių, kurios pagimdė kokius nors įvykius, išaiškinti, kodėl žmonės taip ar kitaip pasielgė. Žodžiu, Balzako manymu, rašytojas ne tik turi pavaizduoti tikrovės reiškinius, bet ir išaiškinti jų tarpusavio ryšius, atskleisti tuos įstatymus, kurie tvarko visuomenę. Be to, Balzakas pabrėžia, kad rašytojas privalo turėti ir savo požiūrį į vaizduojamus dalykus, nes meno uždavinys ne tik parodyti dorybes ir ydas, bet ir mokyti.

Tokiu būdu Balzako pažiūrose į literatūrą aiškiai atsispindi realistinio meno principai.

Balzako pasaulėžiūros raida. Su gilia neapykanta Balzakas pavaizdavo grobuonišką buržuazinę visuomenę, atskleidė jos socialinius prieštaravimus. Tačiau rašytojas niekada nekėlė klausimo, kad buržuazinę santvarką reikėtų pakeisti teisingesne visuomenine santvarka, nes jis nesuprato liaudies revoliucinio vaidmens, kovojant prieš išnaudotojišką visuomenę. Nekęsdamas buržuazijos viešpatavimo, rašytojas simpatizavo aristokratijai ir laikė, kad teisėta, paveldimoji Prancūzijos monarchija gali išgelbėti kraštą nuo pražūties. Savo veikaluose Balzakas dažnai vaizduoja teigiamus aristokratų paveikslus, kuriems svetimas buržuazinio pasaulio egoizmas ir vilkiška moralė. Tačiau, nors ir idealizuodamas aristokratiją, rašytojas nereikalavo grįžti atgal į ikirevoliucinius laikus. Atvirkščiai, Balzakas manė, kad 1789 m. revoliucija suvaidino pažangų vaidmenį. Rašytojo simpatijos aristokratijai išplaukė iš jo didžiulės neapykantos finansiniams grobikams, viešpatavusiems krašte Liepos monarchijos laikotarpiu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1101 žodžiai iš 3636 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.