Tėvo ir dukters santykių analizė S.Lagerliof romane Portugalijos karalius
1914 metai buvo svarbus Šeimos Lagerliof gyvenime. Ji – garsi ir mylima švedų rašytoja, išleidusi keletą populiarių romanų ir pelniusi Nobelio premiją, garbingiausią literatūrinį apdovanojimą. 1914-aisiais S.Lagerliof išrenkama Švedijos Akademijos nare – tai dar vienas reikšmingas jos nuopelnų įvertinimas. Tačiau rašytoja nesimėgauja pasiekta garbe ir dirba toliau. Tais pat metais pasirodo dar vienas romanas, deja, paskutinis jos didelis kūrinys – Portugalijos karalius’.
S.Lagerliof, unikali senojo pasakojamojo meno tradicijos puoselėtoja, sukūrė puikų psichologinį romaną, o kartu – graudžią istoriją apie tėvo meilę dukrai. Šis kūrinys gimė iš idėjos parašyti romanų ciklą apie vaikystės namus gimtojoje Morbakoje. Apie tai rašytoja yra rašiusi savo draugei, užsimindama, jog galvoje susikaupusi nesuskaičiuojama daugybė mažų istorijų (1, 109). Grįždama prie Švedijos kaimo temos, S.Lagerliof neabejotinai norėjo paliesti ir amžinąsias bendražmogiškas temas: meile, pasiaukojimą, tikėjimą. Įdomu, jog, pasak rašytojos, romano pagrindą sudaro realus atsitikimas (9, 227).
Tėvo ir dukters santykių tema aktuali visoje S.Lagerliof kūryboje, bet niekur jausmai nėra tokie stiprūs, o išsiskyrimas toks skaudus, kaip šiame romane (1, 111).
Iš pirmo žvilgsnio Portugalijos karalius pa-nėšėja į nesudėtingą pasakojimą, nes veiksmas vyksta chronologine tvarka, o stilius lengvas ir malonus skaityti. Bet įsigilinus į šį iš pažiūros paprastą kompozicinį fasadą, atsiveria neišmatuojamos prasminės gelmės.
Nors ir keista, bet šis S.Lagerliof kūrinys, laikomas vienu geriausių jos romanų, yra sulaukęs mažo literatūros kritikų dėmesio. Simbolinei Portugalijos karaliaus kalbai analizuoti taikomi įvairūs metodai. Štai S.Lagerliof kūrybos tyrėja, žymi švedų kritikė Birgitta Holm taiko Dionizo-Apolono analizės modelį. F.Nyčės estetiniame veikale Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios yra pateiktas meno analizės būdas remiantis dviem kategorijom – apoloniškąją ir dioniziškają (7, 168). Apolonas atstovauja racionaliajam ir harmoningajam dvasios pradui, o Dionizas – instinktyviajam, tragiškajam ir iracionaliajam. B.Holm tvirtina, jog Portugalijos karaliaus vyrai priklauso Apolono, o moterys – Dionizo sferai (3, 15).
Pomodernistinės literatūros kritikai yra būdingas biblinių kategorijų taikymas moderniems literatūros kūriniams. Tą daro ir B.Holm, keturis romano skyrius suskirstydama į atitinkamus Senojo Testamento etapus: 1) sukūrimą ir žemiškąjį rojų, 2) nuopolį, 3) kančių kelius, 4) susitaikymą (3, 219).
Kūrinys tiesiog švyti krikščioniškom apraiškom, kurių gausu stiliuje ir kalbos paprastume, alegorijose ir metaforose (9, 228). S.Lagerliof siekė tėvo ir dukters santykius pateikti religinėje plotmėje. Šeima yra šventa vertybė, tad dukters išvykimas ir ryšio su tėvais nutraukimas įgauna likimo bruožų. Romano pasakojimui irgi būdingas naivus biblinio stiliaus paprastumas (1, 109).
Pagrindinis veikėjas Janas Andersenas skaitytojui pristatomas dieną, kai jis turi tapti tėvu. Taigi Janas, neturtingas samdinys iš Skruliukos, lyjant lietui, sėdi malkinėje laukdamas, kol pagimdys jo žmona Katryna, kurios jis, beje, visiškai nemyli. Tokia romano pradžia primena gerai žinomą ikoną, kurioje vaizduojamas malkinėje sėdįs šventas Juozapas, kuris laukia, kol Marija pagimdys kūdikį (9, 228).
Tik paėmęs dukrelę ant rankų, Janas pajunta savo širdyje prabundant meilę, iki tol dar niekad nepatirtą nuostabų jausmą. Šioje romano vietoje įvyksta dvigubas gimimas: gimsta ne tik mergaitė, bet ir Jano širdis. Taip Janas suserga meilės liga, kuriai progresuojant pamažu praranda sveiką nuovoką ir kuri galiausiai ji sunaikina.
Skaitant romaną, darosi akivaizdu, jog Klara Giula nėra joks ypatingas vaikas, ypatingas yra tik tėvo požiūris į ją. Janas stengiasi apsaugoti dukrą nuo visokių negandų, kaip ir Dievas sergėjo mažą kūdikėlį Jėzų. Mergaitė kėliajam begalinį džiaugsmą ir pažadina nežabotas galias – išradingumą bei intuiciją, arba, kitaip sakant, fantaziją. Vaikas jam tampa saviraiškos ir savęs įprasminimo priemone.
Pirmąkart Jano fantazija pasireiškia renkant vardą. Keliu nepraeina jokia moteris, tik pasirodo saulė, raudona šviesa nušviesdama vaikelį. Jos vardas ir atitenka mergaitei, o visa scena įgauna religinę prasmę. Raudona saulės spalva tampa Klaros Giulos simboliu ir įprasmina dievišką jėgą, kančią, išsilaisvinimą ir moters gimimą (9, 229). Neatsitiktinai mažoji mergaitė gauna skaisčios saulės – Klaros Finos Giuleborgos – vardą. Taigi jos varde atsispindi tėvo meilė ir sakralizuotas santykis su dukra.
Svarbiausi pagrindinių herojų gyvenimo momentai pateikiami trumpais epizodais. Rašytoja tarsi žaidžia su skaitytoju pažerdama jam atskirų įvykių fragmentų laviną, kol jis pagaliau susidaro bendrą mozaikos vaizdą ir perpranta rašytojos ketinimus. Nors pasakojimo stilius gana fragmentiškas, skaitytojas nesijaučia nesužinojęs ko nors svarbaus. Trumpi epizodai, kuriuose išryškėja glaudus tėvo ir dukters ryšys, pasakoja daugiausia apie kasdienius įvykius. Kiekvienas jų yra savarankiškas, baigtinis pasakojimas. Taip apibendrinama septyniolika Klaros Giulos gyvenimo metų. Toks fragmentiškas
epizodų išdėstymas būdingas skandinavų sagoms ir baladėms. Jis dažnas ir S.Lagerliof kūryboje (4, 12).