The beatles
5 (100%) 1 vote

The beatles

Mes pasiilgom tavęs, Džonai

Džono tėvas, Fredas Lenonas augo internate, bet tvirtino gavęs padoru išsilavinimą. Būdamas šešiolikos metu jis išplaukė į jūra. Į jo pareigas įėjo skambinti varpu ir, jei reikėdavo, patarnauti prie stalo.Fredas tapo oficiantu ir apie ji buvo sakoma, kad savo darbe jis neturėjo sau lygiu. Kapitonas, pasakojo Fredas, sulaikydavo laivą, jei jis vėluodavo.Tuo metu jis susipažino su Džulija Stenli. „Pažintis įvyko gražiai.Vilkėjau naują kostiumą. Su draugu sėdėjome ant suoliuko Sefton parke – jis aiškino man, kaip reikia susipažinti su merginomis. Aš pirkau porcigara, katiliuką ir buvau įsitikinęs, kad prieš tokius dalykus neatsilaikys jokia mergina. Ir štai mes nužiūrėjome viena mergina. Aš prieinu prie jos, o ji sako: „Tu atrodai kaip kvailys“. „o tu tiesiog puiki“, – atsakiau aš ir atsisėdau šalia. Viskas atrodė labai nekaltai. Dar tada aš nieko nesupratau. Ji pareiškė, kad jei aš ruošiuosi ir toliau sėdėti šalia, turiu nusiimti ta idiotiška kepure. Aš nusiėmiau ir išmečiau ja į ežerą. Nuo to karto nenešioju kepurių“.“Mes žinojome, kad sesuo susitikinėja su kažkokiu Alfredu Lenonu, – sako viena iš keturių Džulijos seserų Mimi. – Galbūt jis buvo ir simpatiškas vaikinas, bet absoliučiai netiko Džulijai“.Vestuves įvyko 1938 metu gruodžio 3-čia. Niekas iš giminaičių neatėjo. Savo „medaus mėnesį“ jie praleido kino teatre. Po to Džulija grižo pas save, o Fredas -pas save. Kita diena Fredas išplaukė į trijų mėnesių plaukiojimą po Vest Indija.Džonas Vinstonas Lenonas išvydo pasauli 1940 metu spalio 9 diena, bombardavimo metu. Kai Džonui buvo pusantrų metu, Džulija eilini karta nuėjo paimti jai priklausančios vyro atlyginimo dalies ir sužinojo, kad jis dingo be žinios, o pinigu išmokėjimas sustabdytas.“Alfredas neatvyko į laivą, – pasakojo Mimi. – Niekas nežinojo, kas jam atsitiko“.Vėliau Alfredas atsirado, bet jo šeimyninis gyvenimas su Džulija iširo. Mimi pareiškė, kad gero po truputi, ir ši reikalą reikia baigti. Džulija susipažino su kitu vyriškiu ir ruošėsi teketi. „Aš paėmiau Džoną pas save, ir mano namai tapo jam gimtaisiais. Ir Fredas, ir Džulija sutiko su mano sprendimu, bet surinkti visus suinteresuotus asmenis oficialiam įsūnijimo įforminimui nepavyko“.Džonas blogai pamena savo gyvenimą Stenliu šeimoje. Fredas plaukiojo, ji prižiūrėdavo mama; tada jis buvo ketverių metu. „Karta senelis vedėsi mane pasivaikščioti. Aš avėjau naujus batus, ir jie man nežmoniškai spaude. Senelis kišeniniu peiliu perpjovė kulnus, ir batai tapo žymiai patogesni“.Taigi Džonas, Mimi ir jos vyras Džordžas įsikūrė trise Menlove Avenue. Džulija, sesers žodžiais, buvo linksma ir lengvabūdė: „Į gyvenimą ji žiūrėjo visiškai nerūpestingai. Ji niekada nesusigaudydavo žmonėse. Aš niekada nepasakodavau Džonui apie tėvą ir motina. Aš norėjau apsaugoti ji nuo nemalonumu. Galbūt aš buvau neteisi, bet norėjau, kad jis butu laimingas“.Džonas visuomet buvo dėkingas Mimi. „Ji buvo man nepaprastai gera. Ji buvo man kaip tikra motina“.Mimi niekada nerėkdavo ant vaiku, laikydama tai tėvų silpnybes požymiu. Pati žiauriausia jos bausme – demonstratyvus abejingumas.“Džonas šito negalėjo pakęsti“.Bet tai visiškai nereiškia, kad Džonas buvo lepinamas. Tiesa, dėdė Džordžas, kaip mane Mimi, kartais būdavo per daug dosnus, ir todėl berniukas palikinėdavo jam po pagalve raštelius su prašymais leisti jam nueiti į kiną (Mimi galvojo, kad į kiną galima eiti daugiausia dukart per metus). Mėgo Džonas ir vaiku šventes „Strawberry Fields“ (vieta Išgelbėjimo Armijos vaiku rūmuose). „Kai tik mus pasiekdavo orkestro garsai, Džonas pradėdavo šokinėti ir rėkti: „Mim! Greičiau, mes vėluojam!“ Pirmoji mokslo įstaigą Džonui buvo pradine Davdeilo mokykla. „Direktorius pasakė, kad berniukas labai veiklus ir principingas. Patinkančiu darbu jis gali užsiimti labai nuoširdžiai, o nemėgstamo nedirbs visai“.Mimi norėdavo pasiimti Džoną iš mokyklos, bet jis nesileido. Jau po trijų dienu jis pareiškė, kad ji daugiau nebevažiuotu jo pasiimti po pamoku. Taigi jai teko tenkintis tuo, kad galėdavo slapta sekti ji eidama trisdešimt žingsniu jam iš paskos ir būti įsitikinusi, kad viskas gerai. Jau po penkių mėnesių mokykloje Džonas pradėjo skaityti ir rašyti.“Jo mėgstamos dainos buvo „Let Him Go, Let Him Tarry“ ir „Wee Willy Winkie“. Jis turėjo gera balsą ir dainavo Šv. Petro bažnyčios chore Vo1tone.Jis reguliariai lanke sekmadienine mokykla ir būdamas 15metu ėjo pirmosios Komunijos. Jis nebuvo verčiamas tikėti, tačiau potraukis tam paauglystėje buvo“.Iki 14metu jis gaudavo iš Mimi 5 šilingus kišenpinigių per savaite.“Aš stengiausi išmokyti ji jausti pinigu verte, tačiau tai buvo beprasmiška“.Kad gautu pinigu papildomoms išlaidoms, Džonas turėjo dirbti sode. „Jis visada atsisakydavo, išskyrus tuos retus atvejus, kai išties būdavo striuka su pinigais. Girdėdavome, kaip daržines durys su trenksmu atsidarydavo, ir prasidėdavo pieveles šturmas žoliapjove 60 myliu per valanda greičiu. Tačiau pinigai jam nereiškė nieko. Jis būdavo labai kilnus, kai jų turėdavo“.Kai jam buvo septyneri, Džonas nupiešė savo pirmąją knygele (Mimi išsaugojo keletą tokiu knygeliu). Pirmoji vadinosi „Sportas, greitis ir iliustracijos“. Išleista ir iliustruota Dž. V.Lenono“. Tai buvo
juokai, piešinukai, nuspalvintos ranka fotografijos. Keletas knygeliu sudarydavo savaitine serija. „Jei jums patiko, žiūrėkite vėl kita savaite bus dar geriau“.“Aš žavėjausi „Alisa stebuklu šalyje“. Rašiau šia dvasia eilėraščius ir panašias istorijas, kuriose pats buvau veikiantysis asmuo. Jei aš rašydavau rimtus eilėraščius, tai yra, visokius lyrinius niekus, dariau tai slapta. Aš nenorėjau, kad Mimi sužinotu, kokia minkšta mano širdis“.“Vejas gluosniuose“* („Wind in the Willows“) – aš pamilau tai.Kiekvienąkart, skaitydamas šia knyga, aš išgyvendavau ja vėl ir vėl iš naujo. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko aš norėjau būti gaujos vadu mokykloje. Norėjau žaisti visa tai, ką perskaičiau. Norėjau, kad tai žaistu ir visi kiti“.Mažas jis buvo ge1tonplaukis ir labai panašus i mamos gimine.Žmones visada laikydavo ji Mimi sūnumi, ir jai tai patiko. Jei tai būdavo nepažįstami žmones, ji niekada neprotestuodavo.Mimi iš visu jėgų stengėsi atitverti Džoną nuo gatves berniuku.“Karta aš ėjau Penny Lane ir pamačiau berniuku minia, stebinčia dviejų muštynes. Kai jie išsiskyrė, vienas iš peštuku, mano didžiausiam pasibaisėjimui, buvo Džonas“.Žaisdamas su kaimynu vaikais Džonas visada turėjo būti bosu.Tačiau mokykloje viskas vykdavo kiek rimčiau. Jis turėjo savo gauja ir priešindavosi – imdamasis net fiziniu veiksmu – bet kam suabejojus,kad ne jie yra patys geriausi. Aivenas Vonas (Ivan Vaughan) ir Pitas Šotonas (Pete Shotton) – du patys artimiausi jo mokyklos draugai pasakoja, kad jis visada būdavo pasiruošęs kautis.Mimi dar galėjo pakęsti šiuos du jo draugus, kurie gyveno šalia ir buvo iš tos pačios aplinkos, bet tik ne visus kitus.“Davdeile aš laimėdavau prieš visus psichologiškai: jei kam šaudavo į galva atrodyti „kietesniu“ už mane, grasindavau jam jėga, ir jis manydavo, kad aš tikrai galiu ji primušti. Kartu su jais eidavau vogti obuoliu. Važinėdavom nemokamai po Penny Lane ant tramvajaus bamperio. Taip drąsindavau save visa laika. Štai toks buvau bailys.Tarp savo amžiaus paaugliu aš buvau karalius. Dar būdamas labai jaunas, aš sužinojau daug nešvankiu žodeliu iš vienos šalia gyvenančios merginos. Mūsų gauja užsiiminėdavo smulkiomis vagystėmis iš parduotuvių ir kabinėdavosi prie mergaičių. Kai įkliūdavome, aš visada išsisukdavau. Mimi buvo iš tu, kurios niekada nesiaiškindavo. Kitu vaiku tėvai nekentė manęs. Jie visada drausdavo savo atžaloms žaisti su manimi. Aš visuomet būdavau pasiruošęs jiems „išmintingai“ atšauti, kai juos sutikdavau. Daugelis mokytoju laike mane paskutiniu niekšu“.Žiūrint iš šalies, aplinka jo namuose atrodo buvusi pakankamai gera: Mimi ji mylėjo, buvo gera, nors ir griežtoka. Bet ji niekada nekalbėdavo apie jo praeiti. Džonui augant kaupėsi neatsakyti klausimai, kurie ji jaudino.“Lankantis Džulijai, karta ar du jis yra manęs paklausęs apie praeiti, – prisimena Mimi, – tačiau aš niekada nenorėjau pasakoti jam smulkmenų. Kaip aš galėjau? Jis buvo laimingas. Butu neteisinga pasakoti, kad jo tėvas truputi negeras, o mama susirado kita. Džonas buvo toks laimingas! Jis visada vaikščiodavo dainuodamas“.

(Medž. panaudota iš: The Beatles Istorija knygos.Sudarytojas – R.Mikalauskas.Leidykla: UAB Intelektualinių Sistemų Taikymo Centras.Vilnius 1998.Puslapis: 8-18)

Mes pasiilgom tavęs, Džordžai

Džordžas vienintelis iš „Beatles“ užaugo gausioje, bet tvirtoje šeimoje ir būdamas vaikas nepatyrė jokiu rimtu sunkumu.Misis Harison – miela, jautri ir gera moteris. Misteris Harisonas – labai padorus ir pastovus žmogus.Užsidirbti pragyvenimui jis pradėjo būdamas 14 metu.Vėliau plaukiojo laive stiuardu, didžiosios depresijos metu buvo bedarbis, bet iki Džordžo, ketvirtojo vaiko šeimoje gimimo, gyvenimas lyg ir susitvarkė:Haroldas Harisonas tapo autobuso vairuotoju.“Džordžas visada buvo be galo savarankiškas, – sako misis Harison, – jis nepripažindavo jokios pagalbos.Siusdami jį į mėsos parduotuve, mes įduodavome jam rašteli, tačiau jis išmesdavo ji vos tik išėjęs pro duris.Būdavo, pardavėja pamačiusi jo veideli iš už prekystalio, paklausdavo: „Ar atnešei rašteli?“ „Man jis visai nereikalingas, – atsakydavo Džordžas,- prašau man duoti tris ketvirčius svaro pačios geriausios kiaulienos dešros“. Tada jam buvo tik treji metai.Visi kaimynai ji pažinojo.Įtaisyti Džordžą į pradinę mokyklą buvo labai sunku: pokario metais mokyklos buvo perpildytos. Bet Džordžą priėmė į Davdeila, ta pačia mokykla, kurioje mokėsi Džonas. Pastarasis buvo dvejais metais vyresnis ir į Džordžą nekreipė dėmesio.Džordžui gerai sekėsi pradinėje mokykloje ir 1954 metais jis įstojo į Liverpulio institutą.Polas tada perėjo į antra kursą. Džonas jau ketvirtus metus šiurpino Quarry Bank mokykla.Institutas Džordžui greitai atsibodo.“Aš negalėjau pakęsti mūsų mokytoju. Kai jus paaugate ir tampate nekontroliuojami, jie bando užkišti jums gerkle ir padaryti iš jūsų varžteli bendrame mechanizme.Norėdami paversti jus iš vaiku į suaugusius, jie kaldavo į galvas savo klaidas.O aš norėjau tik vieno: būti pačiu savimi“.Jei Džonas išreiškė protestą muštynėmis ir nusižengimais, tai Džordžas įsigudrino ne mažiau pykinti suaugusius savo išore. Jo plaukai buvo ilgiausi visoje mokykloje. Paslaptis vis gi ta, kad plauku kirpimas Džordžui buvo tikra kančia. Būdamas
taupus, tėvas kirpo vaikus pats, remdamasis patirtimi, kuria buvo įgijęs laivyne. Žirkles buvo atšipę, surūdiję ir „kandžiojosi“. „Vaikai tiesiog paniškai bijojo kirptis“, – sako misis Harison.Pirmus trejus metus institute Džordžas kiekviena diena turėjo nemalonumu.“Harisonai, Keli ir Vorkmanai, atsistokite ir eikite lauk!“ – ši fraze pastoviai skambėdavo mano ausyse.Atėjo mada batams smailiais galais, ir Džordžas pirmasis juos įsigijo.“Vienas iš mokytoju – „išlepėlis“ Smitas – pastoviai kibo prie manęs dėl tų batų smailiais galais. Mes praminėme ji „išlepėliu“, nes jis visada rengdavosi elegantiškai ir dailiai. Jis pasakė: „Harisonai, tai ne mokyklinis apavas!“ Aš norėdavau paklausti, o koks yra mokyklinis apavas, tačiau susilaikydavau“.Šio mokytojo vardas – Alfredas Smitas, ir jis buvo Džordžo, Džono dėdės, brolis. „Aš vos neapalpau, kai sužinojau apie tai po daugelio metu iš Džono“.Vėliau jis nurimo: „Aš supratau, visu geriausia sėdėti tyliai ir neišsišokti.Su kai kuriais mokytojais įsigaliojo bežodis susitarimas. Jie leido man miegoti paskutiniajame suole, o aš nepažeidinėjau tvarkos“.Tėvas džiaugėsi, kad mokytojai pagaliau nustojo skustis Džordžu, kuris vienintelis šeimoje gavo pilna vidurini išsilavinimą. Harisono vyresniojo nuomone šiuo klausimu buvo lygiai tokia pati kaip ir Džono tetos bei Polo tėvo. Visa gyvenimą sunkiai dirbęs jis moksle mate būdą gerai padėčiai visuomenėje pasiekti. Žmones, patyrę didžiąją depresija, gerai žinojo, ką reiškia stabilus uždarbis.Individualizmą ir bet kokiu autoritetu neigimą Džordžas paveldėjo tikrai ne iš tėvo. Mama visada būdavo Džordžo sąjungininkė. Ji norėjo ,kad visi jos vaikai butu laimingi. Nesvarbu, kuo jie užsiims, kad tik jiems tai patiktu. Misis Harison buvo ne tik linksma, bet ir skirtingai nuo visu kitu „Beatles“ tėvu, mylėjo gyvenimą toki, koks jis yra.Misis Harison mėgo padainuoti ir pašokti.Kartu su savo vyru jie dešimt meyų vadovavo pramoginių šokių klasei vairuotojų klube.Vaikystėje Džordžas nesidomėjo muzika. Bet kai jam sukako 14 metu, Džordžas pasakė: „Vienas vaikinas mūsų klasėje pirko gitara už 5 svarus, o man perleistu už 3. Ar galima butu nupirkti?“ „Aš sutikau: tada gaudavau šiokį toki atlyginimą. Džordžas bandė išmokti groti savarankiškai, – pasakoja mama, – bet jam nieko neišeidavo, ir jis kartodavo: „Aš niekada neišmoksiu“. O aš atsakydavau: „Išmoksi, sūneli, išmoksi, tik laikykis savo“. Ir jis laikėsi, net tuomet, kai nusimušdavo pirštus iki kraujo. Dažnai mes užsisėdėdavome net iki pusiaunakčio ir kiekviena karta, kai jis sakydavo, kad nieko neišeis, aš guosdavau ji“.“Mama išties palaikydavo mane. Svarbiausia, ji niekada nuo nieko manęs neatkalbinėdavo. Tėvas – taip pat. Tai buvo vertingiausia juose. Kai vaikams kiša pagalius i ratus, jie ankščiau ar vėliau vis vien pasiekia savo. Taigi, geriau jiems netrukdyti nuo pat pradžių. Tėvai leisdavo man vėlai grįžti ir netgi išgerti, jei aš norėdavau. Todėl aš ir nepradėjau šlaistytis naktimis ir gerti, kai visi kiti pradėjo tai daryti.Matyt dėl to ir nepernešu alkoholio, nes pabandžiau būdamas dešimties“.“Viena karta Džordžas parėjo namo ir pareiškė, kad pasirodys Britanijos legiono klube. Aš pasakiau: „Tau pasimaišė. Tu netgi neturi savo grupes!“ Jis atsake: „Nesijaudink, bus“.Šiam pasirodymui Džordžas tikrai subūrė grupe. Jo brolis Pitas grojo gitara, draugas Arturas Kelis taip pat gitara, kiti du vaikinai lupine armonikėle ir dėže nuo arbatos.“Namo jie grižo labai įsikarščiavę, kiekvienas bandė perrėkti kita.Iš pradžių aš negalėjau suprasti, kas įvyko. Vėliau jie man parode10 Šilingu- honorarą kiekvienam už pirmąjį profesionalu pasirodymą.Vaikinas,kuris grojo dėže nuo arbatos, atrodė pasibaisėtinai: pirštai numušti, dėže visa kraujuota. Ta vakarą jie vadinosi „Rebels“ (angl. maištininkai).Užraše ši pavadinimą raudonomis raidėmis“.Bet iki tol, kol Polas atsivedė ji i „Quanymen“, Džordžas niekada nebuvo grojęs padoriose grupėse.Jis pirmasis priėjo prie Polo ir susipažino su juo. Tai įvyko iškart po to, kai Džordžas pradėjo mokytis institute. Jie kartu važiuodavo autobusu, ir Džordžas pamena diena, kai Polo mama užmokėjo už juos abu. Kai prasidėjo skifl era, jie abu turėjo gitaras ir tapo neišskiriamais draugais. Džordžas ir Polas leisdavo kartu visa laisvalaiki ir nesiskirdavo net atostogų metu.“Polas supažindino mane su Džonu. Aš atlikau jiems „Raunchy“, ir Džonas leido man groti kartu su jais. „Raunchy“ buvo mano geriausias kūrinys. Pamenu, mes kur nors važiuodavome sėdėdami antrame autobuso aukšte, ir Džonas sušukdavo: „Džordžai, varyk „Raunchy“!“ Džonas prisimena: „Jis atrodė labai mažas. Aš netgi nenorėjau su juo susipažinti. Džordžas atrodė jaunesnis už Polą, nors pastarojo veidas atrodė kaip dešimtmečio berniuko. Karta Džordžas pakvietė mane į kiną. Aš apsimečiau, kad esu labai užsiėmęs. Iš pirmo žvilgsnio jis man buvo ne prie širdies, ir aš į jį rimtai nežiūrėjau, kol nesusipažinau artimiau“.Mimi pasakė, kad jo kalbėsena tipiška Liverpulio žemutinio sluoksnio atstovui. Ji sake: „Atrodo, tau visada tokie patiko, ar ne taip, Džonai?“ Bet vis gi mes pasiūlėme Džordžui įstoti į grupę, vien jau todėl, kad jis žinojo daugiau akordu ir grojo geriau nei mes. Mes daug iš jo
išmokome. Kiekviena karta, kai mokydavomės koki nors nauja akordą, mes jam sukurdavome ir melodija. Praleidinėdavome pamokas ir užsisėdėdavome pas Džordžą iki vakaro. Dabar mes buvome trise“.“Džonas padare man didžiuli įspūdį, – sako Džordžas, – dar didesni, nei Polas. Aš žavėjausi jo džinsais, violetiniais marškiniais ir žandenomis. Tiesa sakant, visi vaikinai iš meno koledžo man patiko.Džonas laide sarkazmus, įgeldavo ir pastoviai šaipėsi, tačiau aš nekreipdavau dėmesio arba atsakydavau tuo pačiu, ir tai gelbėdavo“.Jiems reikėjo būgnininko, bet niekas ilgai grupėje neužsibūdavo: su Džonu mažai kas galėjo sugyventi. Labai jau jis buvo tulžingas.Po truputi grupe „Quarrymen“ pradėjo nebeišsitekti skifl rėmuose.Skalbimo lenta ir dėže nuo arbatos atrodė nerimtai. Visi jie skyrė pirmenybę rokenrolui, dievino Elvi ir stengėsi būti panašus į jį.Klausydamiesi per radiją melodijų, stengėsi tiksliai parinkti akordus ir gaišdavo tam valandas.Džonas bandydavo užmegzti ryšius su šou verslu, kur masiškas susidomėjimas grupėmis virsdavo monetomis. Bet tai buvo nelengva: „Quarrymen“ buvo ne vienintele ir ne geriausia grupe.Tačiau dabar jie turėjo dvejus namus: pirmieji – Džordžo, i kuriuos buvo galima ateiti bet kada, antrieji – Polo, į kuriuos ateidavo, kai nebūdavo tėvo. Mimi, žinoma, negalėjo leisti, kad jos namu slenksti peržengtu kažkokie pižonai.“Kartais Polas atvažiuodavo dviračiu, – pasakoja Mimi, – atremdavo jį į tvorą, žiūrėdavo veršiuko akimis ir klausdavo: „Laba diena, Mimi! Ar galima užeiti?“ „Jokiais budais“, – atsakydavau aš“.Taigi dažniausiai vaikinai grodavo pas Džordžą. Karta Harisonai grižo namo ir pamate Džordžą mūvinti tokius siaurus džinsus, kokiu dar nebuvo gyvenime regėję.“Haroldas neteko žado, – prisimena misis Harison. – Džordžas pasakė, kad džinsus jam padovanojo Džonas. Po to jis pašoko ir pradėjo daryti baleto „pa“. „Kaipgi aš šoksiu be siauru džinsų?“ – paklausė jis. Galiausiai mes pradėjome juoktis. Džordžas niekada nebūdavo grubus, tačiau visada galėdavo apvynioti mus apie piršta“.Misis Harison buvo virtuvėje, kai Džordžas pirma karta atsivedė į namus Džoną Lenoną. „Tai Džonas! – sušuko jis. „Laba diena, misis Harison“, – pasakė Džonas ir priėjo paspausti rankos. Nepamenu kas atsitiko, tačiau Džonas kažkodėl griuvo ir užvirto ant manęs, ir mes abu išsitiesėme ant sofos. Tuo metu įėjo tėvas. Būtumėte mate jo veidą, kai jis pamate ant manės užvirtusi Džoną! „Kas čia vyksta, velniai rautu?!“ „Viskas gerai, tėte,-pasakė Džordžas, -tai Džonas“.Džonas visada būdavo truputi pamišęs ir niekada nenukabindavo nosies, lygiai kaip ir aš“.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3268 žodžiai iš 6421 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.