Tibeto ir kinijos konfliktas
5 (100%) 1 vote

Tibeto ir kinijos konfliktas





Tibeto ir Kinijos

konfliktas



Dievas yra, ir Jis netylėjo

Francis A. Schaefferis



Mums reikia ne tik geresnės etikos, mums reikia pasikeitusios širdies

Ravis Zacharias

Parengė: Tadas Čekavičius 2f

mok. A.andriuškienė

Tibeto raida – konflikto pradžia

Kaimyninė mongolų imperija ilgus šimtmečius nekėlė nė mažiausios grėsmės. Tačiau XIII a. pradžioje mongolų valdovas Čingischanas bei jo įpėdiniai užkariavo didžiulius Azijos ir Europos plotus ir sukūrė vieną didžiausių kada nors buvusių imperijų. 1207 m. krito Šiaurės Tibetas, o 1271 m. mongolai paskelbė įkurią Juanų dinastiją, valdysiančią rytinę imperijos dalį. Apie 1279 m. mongolų atakų neatlaikė Kinijos pietuose valdžiusi Sungų dinastija, galiausiai mongolai užkariavo visą Kiniją.. 1240 m. Čingischano anūkas Gadenas pasiuntė į Tibetą delegaciją, siūlydamas atnaujinti Tibeto ir Mongolijos santykius. Gadenas Chanas su Tibeto valdovu Sakja Panditu užmezgė draugiškus ryšius, kurie nulėmė vėlesnę valstybių santykių raidą. Vėliau valdęs Chubilajus Chanas budizmą paskelbė valstybine imperijos religija, o tarp Tibeto ir Mongolijos susiklostė ypatingi, vieninteliai tokie pasaulyje ryšiai vadinami Čio-Jono, Dvasininko ir Patrono, santykiais. Nusistovėjo dviejų valstybių politinis, ekonominis, kultūrinis ir dvasinis bendradarbiavimas, kurį vėliau sutvirtino Dalai Lamų ir Mandžiūrų imperatorių bendravimas. Čio-Jono ryšiai kiek primena kontaktus, kuriuos tam tikrais istorijos tarpsniais Vatikanas palaikė su kitais katalikiškais kraštais.

Tibetas išsivadavo iš mongolų 1350 m., kai valdovas Jangčiubas Gjaltsenas Juanų dinastijos įvestą administracinę sistemą pakeitė tibetietiška. 1576 m. Mongolijos valdovas Altan Chanas savo dvasiniu mokytoju pasirinko Sonamą Gjatso ir suteikė jam Dalai Lamos, “Mokytojo, kaip vandenynas”, titulą. Netrukus Dalai Lamai buvo patikėta ir politinė valdžia, o dvasiniu vadovu Tibete laikomas Pančen Lama , “Didis Mokslininkas ir Mokytojas”, budos Amitabhos žemiškasis įsikūnijimas. Dalai Lama renkamas, vadovaujantis reinkarnacijos teorija, tikima, kad jis yra budos Avalokiteshvaros žemiškasis įsikūnijimas. XIV a. visa verstinė budistinė literatūra kodifikuojama Kanone-Gandžure ir Dandžure. Kinija iš Mongolijos jungo išsivadavo dar vėliau – 1368 metais. Tuomet iškilo Mingų dinastija.

XVI a. išryškėja nauja budistinė mokykla, vadinama Gelugpa ,“Dorybingųjų mokymas”, įsteigtą Tsong-khapos (1357-1419) ir kuri rėmėsi itin griežtu ir asketišku tradicijos mokymu. Jai priklausė ir priklauso beveik visi Tibeto Dalai Lamos. Iki XVII a. ji gauna politinę valdžią, įsigali visoje šalyje ir ši religinio valdymo forma, nežymiai varijuodama, išlieka iki dabartinio, keturioliktojo Dalai Lamos. 1644 m. Mingų dinastija žlugo, ją nuvertė užkariautojai mandžiūrai. Mandžiūrai įkūrė didžiulę Mandžaus valstybę, kurią valdė Cingų dinastija. Jai priklausė ir Kinija. Mongolijos imperatorius Gušris Chanas su savo armija užėmė didžiumą Tibeto rajonų, tačiau 1642 m. valdžią atidavė Dalai Lamai. Didžiojo Penktojo autoritetas garsėjo toli už šalies ribų. 1653 m. jį pakvietė Mandžaus imperatorius Šunzis. Katalikų misionieriai, Europoje paskleidę žinią, kad kažkur Himalajuose yra tyra šalis, kurios gyventojai atsidėję vien dvasiniam tobulėjimui, tikėjosi ant Pasaulio stogo rasti palankią dirvą Kristaus mokymui sėti, atvyko į Tibetą dar 1642 m. Kapucinų vienuoliai, vadovaujami Orazio della Pennoso, į Lhasą atvyko 1718 m. Jie atkakliai dirbo, bet ataskaitoje Vatikanui 1733 m. turėjo pripažinti, kad per penkiolika metų į katalikybę atsivertė tik septyni žmonės. Lygiai taip pat nesėkmingai baigėsi pragmatiški europiečių bandymai užmegzti prekybinius ryšius su Tibetu. Valdant Cingų dinastijai (1644-1911), Tibeto ir Mandžaus ryšiai iš esmės ir buvo grindžiami Čio-Jono principais. Jais remiantis, Mandžaus valdovai XVIII a. tibetiečiams prašant net tris kartus suteikė karinę pagalbą: 1728 m. ir 1751 m. padėjo nutraukti vidaus kovas, 1788-1792 m. – įsibrovus ghorkams ir konfliktuojant su Nepalu. 1895 m. Tibeto valdovu tapo XIII Dalai Lama. Jis darė viską, kad šalis išliktų nepriklausoma. Maždaug tuo metu Kinija ėmė įtikinėti pasaulį, jog turi išskirtinių teisių į Tibetą. Kinų suvereniteto idėjos paveikė Centrinėje Azijoje dominavusios Britų imperijos politiką. Prekybiniai santykiai su Tibetu britus domino jau nuo XVIII a. pabaigos. Savo ruožtu, britai baiminosi Rusijos skverbimosi į Tibetą, nes tai būtų pažeidę jėgų pusiausvyrą Centrinėje Azijoje. Britanija paprašė mandžiūrų dvarą dalyvauti derybose su Tibetu. Taip buvo pasirašyta 1886 m. Čafū konvencija, kurioje Mandžaus imperatorius leido britams keliauti iš Indijos į Kiniją per Tibetą. Pasirašant sutartį, Tibeto atstovai nedalyvavo ir jiems net nebuvo apie tai pranešta.

Tibetui nedalyvaujant buvo pasirašytos ir dar dvi – Pekino ir Kalkutos –

konvencijos.

Tibeto vyriausybei atmetus šias sutartis, kaip sudarytas neturint tam įgaliojimų, 1903 m. britai įsiveržė į šalį. Tačiau karinė kampanija truko neilgai, ir 1904 m. britų kariai paliko Lhasą. Tais pačiais metais Britų imperija ir Tibetas pasirašė Lhasos konvenciją, kurioje buvo teigiama, kad jokia užsienio šalis, taip pat ir Kinija, neturi teisės kištis į Tibeto vidaus reikalus. 1908 m. mandžiūrai griebėsi paskutinės galimybės įtvirtinti savo viešpatavimą Tibete ir metė j šią šalį savo karo pajėgas. 1909 m. pabaigoje – 1910 m. pradžioje kinų armija griaudama ir žudydama įžengė į Lhasą. XIII Dalai Lama pasitraukė į Indiją. Kai 1910 m. mandžiūrų imperatorius pamėgino Dalai Lamą nušalinti ir į jo vietą pasodinti savo statytinį, Didysis Tryliktasis pareiškė nutraukiąs Čio-Jono santykius. Ši okupacija nebuvo ilgalaikė. 1912 m. Mandžaus imperija žlugo. 1912 m., tarpininkaujant Nepalui, buvo pasiektas „Trijų punktų susitarimas“, patvirtinantis, jog kapituliuoja ir nusiginkluoja visi užsilikę imperijos kariai. Palikti kraštą buvo primygtinai paprašyti ir civiliai Mandžiūrijos piliečiai. Iki XIII Dalai Lamos mirties norintys Tibete gyventi kinai turėjo gauti Tibeto pilietybę. 1912 m. XIII Dalai Lama grįžo iš tremties, o 1913 m. sausio 8 d. paskelbė deklaraciją apie pilnutinę Tibeto Nepriklausomybę. Tais pačiais metais buvo pasirašyta dvišalė Tibeto ir Mongolijos sutartis, kurioje pripažįstamas savarankiškas abiejų šalių statusas ir visiška nepriklausomybė nuo Kinijos. Kai 1947 m. Indija tapo nepriklausoma, ji perėmė britų diplomatinę misiją Lhasoje ir paveldėjo Britanijos sutartimis grįstus santykius su Tibetu. Indija pripažino Tibetą esant savarankiška, nepriklausoma valstybe. 1947 m. Delyje vyko Azijos šalių konferencija, kurioje Tibetas dalyvavo kaip nepriklausoma šalis. Jo vėliava plevėsavo tarp kitų laisvų valstybių vėliavų. Tibeto statusas nuo 1911 m. iki 1950 m. buvo visiškai neginčijamas, jam buvo būdingi visi tarptautinės teisės pripažįstami valstybingumo bruožai. Tibetas buvo suvereni, nuo Kinijos nepriklausoma šalis, kurią valdė Dalai Lamos vadovaujamas Ministrų Kabinetas (Kašangas) ir Tautos Asamblėja (Tsongdu). Šios institucijos veikia ir šiandien tremtyje, o jų būstinė yra Dharamsaloje.

Tarptautiniai Tibeto santykiai daugiausiai buvo plėtojami su kaimyninėmis šalimis: Nepalu, Butanu, Sikimu, Mongolija, Kinija, Indija. Kiek silpnesni ryšiai siejo su Rusija ir Japonija. Savo diplomatines atstovybes Lhasoje turėjo Nepalas, Butanas, Kinija, Indija ir Britanija. Antrojo pasaulinio karo metais Tibetas laikėsi neutraliteto politikos, kurią gerbė visos kariaujančios valstybės. 1949 m. KLR įsiveržė į Tibetą. Tų metų spalio mėnesį komunistinis režimas įsitvirtino visoje Kinijoje ir paskelbė, kad Tibetas yra teisėta KLR dalis.

1951 m. gegužės 23 d. Tibeto delegacija Pekine buvo priversta pasirašyti „17 punktų susitarimą dėl priemonių taikiam Tibeto išlaisvinimui“.Visą derybų laiką tibetiečiai buvo laikomi kaip kaliniai, nuolat grasinant su jais fiziškai susidoroti. Spaudimo veikiama, Tibeto delegacija pasirašė sutartį. Delegacijos nariai pabrėžė, jog pasirašą kaip privatūs asmenys, todėl dokumentas neturįs jokios juridinės galios. Tibetas nepripažins sutarties, kol jos nepasirašys Dalai Lama ir nesutvirtins savo asmeniniu antspaudu. Visa tai nekliudė Kinijos vyriausybei pranešti pasauliui, jog pasiektas susitarimas dėl „taikaus Tibeto išlaisvinimo“.

Sutartis pritarė KLR armijos įvedimui į Tibetą ir suteikė jos vyriausybei įgaliojimus tvarkyti Tibeto užsienio reikalus. Kinija pareiškė, kad Tibetas privalo „sugrįžti į didįjį Motinos Kinijos glėbį“, o Raudonoji Armija pasiryžusi jį „išlaisvinti iš buržuazinių nacionalistų saujelės ir reakcinės Dalai Lamos klikos pančių“.

1950 m. lapkričio 24 d. ir 1953 m. spalio 19 d. dekretais didelė Į Khamo provincijos dalis buvo atplėšta nuo Tibeto ir prijungta prie Kinijos. Khamas buvo padalintas į dvi vadinamąsias Tibeto autonomines prefektūras ir vieną Tibeto autonominį rajoną. 1957 m. pietinė Khamo provincijos dalis buvo prijungta prie Kinijos Junano provincijos. Didesnei Amdo provincijos daliai ir nedidelei Khamo sričiai buvo suteiktas Kinijos provincijų statusas. Kita Amdo dalis buvo pavadinta Ngapa Tibeto autonomine prefektūra ir prijungta prie Kinijos Sėčvano provincijos. Likusioji Amdo teritorija buvo padalinta į Tianhu Tibeto autonominį rajoną ir Kanlho autonominę prefektūrą, o šie dariniai prijungti prie Kinijos Gansu provincijos. Įvairių Tibeto etninių grupių – šerpų, ihopų, monpų, tengpų – tibetietiškasis tapatingumas buvo naikinamas, vadinant jas „Kinijos tautinėmis mažumomis“.

Prasidėjo metodiškas Tibeto religinės kultūros naikinimas, buvo griaunami vienuolynai ir šventyklos, šventieji pastatai bombarduojami, sprogdinami. Visi didesni nei dviejų aukštų religinės paskirties pastatai šluojami nuo žemės paviršiaus. Tokio likimo išvengusios šventyklos tapo “visuomenei naudingomis” vietomis: tvartais, sandėliais, pašarų saugyklomis. Prieš okupaciją Tibete buvo 6254 vienuolynai, vėliau jų liko tik 200. Iki 1959 m. kas penktas Tibeto vyras buvo budistų vienuolis, neskaitant jogų, tantros adeptų. Okupacijai prasidėjus, būtent vienuolius imta žudyti
tūkstančiais, tremti į perauklėjimo ar sunkiųjų darbų stovyklas. Šių laikų Tibete vienuolių kur kas mažiau, jaunimo stojimas į vienuolynus griežtai kontroliuojamas valstybės, o ir tarp šių jaunuolių kas ketvirtas dirba kinų saugumo tarnyboms.

1959 m. kovo 10 d., minint nelegalios Tibeto aneksijos dešimtmetį, Lhasoje prasidėjo tibetiečių sukilimas. Buvo šventė, ir į sostinę suplaukė tūkstančiai piligrimų iš visos šalies. Netrukus maldininkų minioje pasklido gandas, kad kinai nori pagrobti Dalai Lamą ir išvežti į Pekiną. Žinia, kad Jo Šventenybė pakviestas apsilankyti kinų kareivinėse neva šventiniame koncerte, kur jam liepta atvykti be svitos ir net be asmens sargybinių, sklido iš lūpų į lūpas. Tibetiečiai nusprendė neleisti savo valdovui patekti į kinų žabangas ir apsupo jo vasaros rezidenciją Norbulingką. Dalai Lama kelis kartus kreipėsi į minią, prašydamas žmones skirstytis, tačiau veltui. Bandymai derėtis su Kinijos atstovais taip pat buvo bevaisiai. Situacija darėsi vis labiau įtempta, todėl buvo nuspręsta, jog Dalai Lama turi pasitraukti į Indiją ir iš ten prašyti tarptautinės pagalbos savo nelaimės ištiktai tautai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1678 žodžiai iš 5382 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.