Tiesioginiai mokesčiai Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Tiesioginiai mokesčiai Lietuvoje

ĮVADAS

Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės(savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.”

Žmogaus poreikis suskaičiuoti ir išmatuoti yra visai natūralus. Šiuolaikiniai ekonomistai (matematikų paveikti) mokslą, tyrimą, studiją, traktatą laiko vertingu tik tada, jei jame gausu formulių ir skaičių. Ekonomistai imasi suskaičiuoti viską – praeitį ir ateitį, ir tai, kas išmatuojama skaičiais, ir tai, kur skaičiai yra bejėgiai. Vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos).

Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos, tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina vartotojų pajamas ir pristabdo visuminės paklausos augimą.

Vadinasi, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių įplaukosį biudžetą didėja automatiškai. Mokesčiai yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai ir kt.) ir netiesioginiai (pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai). Tiesioginiai mokesčiai – moka asmenys ir organizacijos tiesiogiai iš savo pajamų.

Mokesčiai yra ta sritis, kurioje gali būti skaičiuojama ir netgi keliais būdais, bet, deja, dažnai pamirštama, jog visus šiuos skaičiavimus reikia svarstyti su didelėmis išlygomis. Jie tik tam tikrais atvejais gali suteikti informacijos apie tai, dideli ar maži mokesčiai, pakeliama ar nepakeliama jų našta. Politikai susiginčijo, dideli ar maži Lietuvoje mokesčiai. Ministras pirmininkas kviečia investuoti sakydamas, kad mokesčiai Lietuvoje maži. Jam antrina ir mokesčių konsultantai. Antai „Ernst&Young“ studija rodo, jog Lietuvos mokesčių sistema konkurencinga. Pelno, pajamų mokesčių tarifai ne didesni nei Europoje, padėtį kiek blogina tik tai, jog „Sodros“ įmokoms netaikomos lubos. Tačiau opozicija su tuo kategoriškai nesutinka ir teigia, kad Lietuva nėra joks mokesčių rojus.

Pagrindinis šio darbo tikslas – aprašyti tiesioginių mokesčių ypatumus Lietuvoje ir paanalizuoti jų taikymo praktikoje problemas bei aptarti jų reikšmę visuomenės socialinę reikšmę.

Darbo objektas – tiesioginiai mokesčiai (gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, įmokos į garantinį fondą, atskaitymai nuo pajamų pagal LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, nekilnojamojo turto).

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

• Surinkti medžiagą (literatūrą, straipsnius), kurioje būtų aptariami tiesioginiai mokesčiai;

• Trumpai peržvelgti ir pateikti Lietuvos tiesioginių mokesčių reikšmę.

• Aprašyti tiesioginių mokesčių pagrindines jų taikymo praktikoje problemas;

• Padaryti šio darbo išvadas bei pateikti pasiūlymus apie tiesioginių mokesčių fiskalinę ir socialinę reikšmę Lietuvoje.

Išsiaiškinant tiesioginių mokesčių taikymo problemas, kaip metodinę medžiagą naudojau teorinę literatūrą apie mokesčius bei publicistinius straipsnius, kuriuose pateikiamos šio mokesčio mokėtojų nuomonės apie tiesioginius mokesčius.

1. TIESIOGINIAI MOKESČIAI LIETUVOJE

Šalies mokesčių sistemą dabar sudaro apie 20 mokesčių (įmokų, rinkliavų). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų.

Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai. Žinoma, netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Tiesioginiai mokesčiai parankesni lygybės, teisingumo principui įgyvendinti, aukštesniam mokestinių įplaukų elastingumui (priklausomai nuo pajamų augimo) pasiekti.

Šių mokesčių įplaukos patenka į nacionalinį biudžetą (valstybės bei savivaldybių), kelių fondą, valstybinio sacialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetus. Statistikos departamentas skelbia atskirų biudžetų bei fondų duomenis.

Iš mokestinių įplaukų ir BVP santykio galima susidaryti bendrosios mokesčių naštos vaizdą, taip pat suvokti mokesčių vaidmenį perskirstant pajamas. BVP rodiklio dydis ir permainingumas priklauso nuo konkrečių vietos ir laiko sąlygų: šalyje egzistuojančios mokesčių bazės, jos potencinių galimybių panaudojimo, mokesčių administravimo efektyvumo, valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti mokestines įplaukas, priimto gyventojų socialinių poreikių (pvz., švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir pan.) tenkinimo būdus (privatus ar visuomeninis), prievolės mokėti mokesčius įsisąmoninimo laipsnio ir t. t. Tačiau, be abejonės, mokesčių mokėtojų, pramonininkų, kai kurių politikų taip
pageidaujamas mokesčių naštos mažinimas – tai sudėtinga ir ne taip greitai sprendžiama problema.

Tiesioginiai mokesčiai – nustatomi pajamoms ir turtui. Tai yra toks apmokestinimo būdas, kai mokėtojas atsižvelgdamas į apmokestinimo objektą mokestį sumoka pats.Tiesioginiai mokesčiai yra gyventojų pajamų mokestis, turto mokesčiai, socialinio draudimo mokestis, įmokos į garantinio fondą.

1.1. Gyventojų pajamų mokestis

„Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio nuostatas pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Pajamų mokesčio mokėtojai – pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.Mokestinis laikotarpis – pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais.

Pagal įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Mokestinio laikotarpio pozityviųjų pajamų gavimo momentu laikoma to mokestinio laikotarpio gruodžio 31 diena. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nurodo kokios yra neapmokestinamosios pajamos ir neapmokestinamieji pajamų dydžiai ir papildomi neapmokestinamieji pajamų dydžiai..

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.”[3]

Gyventojų pajamų mokestis skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims, pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra paslėptas – dažnas žino tik algą „į rankas“, visiškai nenutuokdamas apie išskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti, kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai – nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį, apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį, kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo išlaidos nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir visuotinumo.

“Gyventojų pajamų mokestis jau 2006 metais bus sumažintas 3 proc. ir sudarys 30 proc. O per ateinančius dvejus metus šis mokestis bus sumažintas iki 24 proc.”[4]. Premjero teigimu, gyventojų pajamų mokesčio mažinimas valstybės biudžetui „kainuos“ apie 1 mlrd. 200 mln. litų. Tačiau šio mokesčio sumažinimas, A. Brazausko žodžiais, „ir iš išorės gerai atrodo, ir investuotojams gerai, ir aplinkui kaimyninėse šalyse šis mokestis yra mažesnis, dėl to ir mums šį mokestį reikia mažinti“. Gyventojų pajamų mokestis pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių surinktas į valstybės biudžetą pavaizduotas 1 priede.

1.2. Pelno mokestis

Tobulinant mokesčių sistemą priimtas Pelno mokesčio įstatymas. Pagrindinis šio įstatymo tikslas – sukurti ir įtvirtinti aiškią Lietuvos ir užsienio įmonių pelno apmokestinimo tvarką, kuri sudarytų palankias prielaidas žinių visuomenei kurti ir kapitalo judėjimo laisvei užtikrinti.

“Pelno mokesčio įstatymas nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką. Pelno mokestį moka: Lietuvos vienetas ir užsienio vienetas. Pelno mokestis apskaičiuojamas pagal paskutinės mokestinio laikotarpio dienos būklę. Pelno mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą.

Šio Įstatymo nustatyta tvarka pelno mokesčio nemoka:

1) biudžetinės įstaigos;

2) Lietuvos bankas;

3) valstybė ir savivaldybės, išskyrus šio Įstatymo VII skyriuje numatytus atvejus;

4) valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos;

5) valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“;

6) Europos ekonominių interesų grupės.

Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. Į Lietuvos vieneto pajamas taip pat
įskaitomos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos arba jų dalis šio Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka. Į Lietuvos vieneto (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) pajamas taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos šio Įstatymo 39(1) straipsnyje nustatyta tvarka. Užsienio vieneto mokesčio bazė yra išvardyta 4 straipsnyje.

Mokesčio tarifai (yra daug išimčių):

1) Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita;

2) užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, išvardytos šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, apmokestinamos be atskaitymų, taikant 10 procentų mokesčio tarifą;

3) pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą…

Mokesčio mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Jie sutampa su kalendoriniais metais, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita.

Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų:

1) atimamos neapmokestinamosios pajamos;

2) atskaitomi leidžiami atskaitymai ( V skyrius, 17 str. 1 d.)

3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai ( V skyrius, 17 str. 2 d.)

Neapmokestinamosios pajamos yra išvardytos šio įstatymo 12 straipsnyje.

Jei praėjusio mokestinio laikotarpio apmokestinamosios pajamos neviršijo 100 tūkst. litų, vienetas mokestiniu laikotarpiu avansinio pelno mokesčio mokėti neprivalo. Avansinis pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę kiekvieno mokestinio laikotarpio ketvirčio dieną, o už paskutinį mokestinio laikotarpio ketvirtį – ne vėliau kaip iki šio ketvirčio paskutinio mėnesio 25 dienos.Pelno mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę metinės pelno mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną. Jeigu metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuota pelno mokesčio suma viršija už mokestinį laikotarpį sumokėtą avansinio pelno mokesčio sumą, mokesčio mokėtojas privalo šį skirtumą sumokėti į biudžetą. Mokesčio permoka grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.[5]

Pelno mokesčio, įsigaliojusio 2002 m. sausio 1 d. instrumentarijus:

Lietuvos apmokestinamasis vienetas

Mokesčių subjektas

Užsienio apmokestinamasis vienetas

Mokesčio objektas Pajamos

Mokesčio šaltinis Sutampa su mokesčio objektu

Apmokestinimo vienetas Piniginis

Mokesčio tarifas Procentinis-proporcinis

Mokesčio tarifo ir paties mokesčio sumažinimas

Apmokestinimo lengvatos

Neapmokestinamosios pajamos

Mokesčio ėmimo būdas Tiesioginis (iš pajamų)

Mokesčio nustatymo metodas Pelno mokesčio deklaracijos

Kone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms – pajamų mokestis). Pelno mokestis – tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos – akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelno mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas.

Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedant prioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomis užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms bei ofšorams. Nors ir įmanoma įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikom pelno mokestį, jo įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė. Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmonių sprendimus. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną.

Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netikslios taisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių, tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms. Pelno mokesčiu valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones, konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja „nepamalonintus“, iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidas grupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai.

Juridinių asmenų pelno mokesčio problemos bei jų sprendimo būdai:

Apmokestinamos negautos pajamos. Kaupimo būdu vedant apskaitą, pajamos pripažįstamos uždirbtomis ir apmokestinamos, kuomet išrašomos sąskaitos už atliktus darbus (parduotą produkciją). Jei pirkėjas nevykdo savo finansinių įsipareigojimų, įmonė ne tik negali nurašyti patirtų nuostolių, bet dar privalo sumokėti pelno mokestį nuo negautų pajamų. Šią problemą reikia spręsti pripažįstant beviltiškas skolas mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Siūloma
beviltiška skola laikyti per 6 mėnesius neapmokėtas sąskaitas, nepriklausomai nuo to, kur yra registruotas skolininkas (mažai į eksportą orientuotai ekonomikai didžiausios įtakos turi ir turės užsienio partneriai). Sąskaitas apmokėjus, gautos sumos būtų įskaitytos į apmokestinamas pajamas. Piktnaudžiavimų baimė neturėtų sustabdyti šio sprendimo, nes norintys sumažinti apmokestinamą pelną ir šiandien turi daug galimybių tai daryti, o su realiomis (neapmokėjimo) problemomis susidūrusios įmonės neturi legalių galimybių išspręsti problemas.

Investicijos sąvoka nepagrįstai susiaurinta iki ilgalaikio materialaus turto. Nematerialaus turto (pavyzdžiui, programinės įrangos) reikšmė įmonių konkurencingumui sparčiai auga. Vadinasi, konkurencingumo augimas neatsiejamas nuo nematerialaus turto lyginamojo svorio investicijose didėjimo. Dabartinis įstatymų palankumas materialaus turto investicijoms gali sąlygoti nepažangių investicinių sprendimų ekonomikoje plitimą. Šios problemos sprendimas – išplėsti investicijos sąvoką, ją papildant ilgalaikiu nematerialiu turtu.

Investicija nelaikomas lengvųjų automobilių įsigijimas, nors tai ir yra ilgalaikis materialus turtas, būtinas įmonės veiklai analogiškai kitam turtui. Kontroliuoti lėšų naudojimą lengviesiems automobiliams turėtų įmonių savininkai, o ne mokesčių taisyklės. Todėl LLRI siūlo panaikinti tokį nepagrįstą apribojimą.

Investicija nelaikomas ilgalaikio turto įsigijimas iš skolintų lėšų. Mokesčių taisyklės turėtų būti neutralios lėšų, naudojamų investicijoms, šaltinių atžvilgiu. Įmonė turi spręsti apie nuosavų ir skolintų lėšų naudojimą priklausomai nuo galimybių ir jų santykinės naudos, bet ne priklausomai nuo mokesčių taisyklių. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad verslą pradedančios įmonės, neturinčios nuosavų lėšų, taigi ir pasirinkimo galimybių, yra diskriminuojamos, nes plėtra iš kreditų dėl mokesčių taisyklių joms tampa daug brangesnė. Komerciniai bankai negali naudoti pirmojo investicijos atskaitymo būdo, nes banko skolintomis ir investicijoms panaudotomis lėšomis nepagrįstai laikomi visi indėliai. Tikslinga būtų investicija laikyti viso ilgalaikio turto įsigijimą iš savų ir skolintų lėšų.

Dėl įstatymo nuostatų neaiškumo dviprasmiškai traktuojamas remontas, viršijantis 50 procentų turto vertės. Aiškinamaisiais raštais keičiama įstatymo nustatyta investicijų pripažinimo logika. Taip sudaromos nevienodos mokestinės sąlygos investuojant į naują turtą ir remontuojant seną (taisyklės turėtų būti vienodos). LLRI siūlo vienareikšmiškai nustatyti, kad remontas, viršijantis 50 procentų turto vertės, yra laikomas investicija.

Nustatomi grynojo pelno paskirstymo apribojimai. Taikant pirmąjį investicijos atėmimo būdą, visų investicijų dydžio sumą reikalaujama paskirti į nepaskirstytinuosius rezervus. Būtina panaikinti grynojo pelno skirstymo apribojimus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2669 žodžiai iš 8839 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.